Darbas bibliotekoje – nauji iššūkiai ir galimybės Interviu su naująja ESVB Vievio miesto filialo vedėja Irena Senuliene

Darbas bibliotekoje – nauji iššūkiai ir galimybės Interviu su naująja ESVB Vievio miesto filialo vedėja Irena Senuliene

Kasryt, atrakinus bibliotekos duris, užuodžiu išskirtinį popieriaus kvapą, apžvelgiu knygas, tvarkingai surikiuotas lentynose pagal pavadinimus, temas, autorius … Taip prasideda mano darbo diena bibliotekoje. (Irena Senulienė).

Įprasta, kad bibliotekos vadinamos knygų šventovėmis, ­dabar vis dažniau galima išgirsti, kad jos tampa skaitmeninėmis tvirtovėmis. Gal pasakytumėte, kas Jums asmeniškai yra šiuo­laikinė biblioteka?
Žodis „biblioteka“ kilęs iš dviejų graikiškų žodžių biblio (knyga) + theke (saugykla). Biblioteka turi būti knygos šventovė, kurioje gerai jaučiasi ne tik skaitantys, bet ir knygas rašantys. Ji turėtų tapti rašytojų, muzikos ir dailės mylėtojų, platesnes dvasines erdves mėgstančių žmonių namais. Kadangi Vievio biblioteka dalinsis vienu pastatu su Kultūros centru, tai būtų puiku, jei čia darniai sugyventų knygos, muzika, dailė, kamerinis teatras ir meninis šokis. Šių metų rudenį bibliotekoje pradėsime vykdyti projektą – kūrybinių duetų vakarų ciklą „Mūzos sparno paliesti…“, kuriam finansavimą gavome iš Lietuvos kultūros tarybos, pateikę paraišką.

Bibliotekos vedėja Irena Senulienė vasaros skaitykloje

Lankytojams matomos biblio­tekos erdvės ir paslaugos yra tik nedidelė bibliotekų darbo dalis. Šiuolaikinė biblioteka yra atvira ir draugiška skaitytojui, atlieka ne tik dokumentų kaupimo, saugojimo, informacijos sklaidos funkcijas, bet teikia kokybišką informacinį aptar­navimą ir nuoširdų bendravimą.
Man biblioteka – tai ta vieta, kur praeitis pinasi su dabartimi, o į ateitį einama laikantis tikrųjų dvasinių vertybių. Norėčiau, kad biblioteka­ turėtų savo simbolį, galbūt pelėdą, kaip užuominą į Lazdynų Pelėdą. Tai būtų puikus rašytojos Sofijos Ivanaus­kaitės-Pšibiliauskienės, nors ir trum­pą laiką gyvenusios Vievyje, dabartinėje Vilniaus gatvėje, pas vaistininką, lie­tuvybės puoselėtoją Jurgį Milančių ir parašiusios čia keletą kūrinių, atminimo išsaugojimas. 2022 metais laukia graži Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu rašiusių seserų Ivanauskaičių sukaktis – 150-osios Marijos Lastauskienės ir 155-osios Sofijos Pšibiliauskienės gimimo metinės. Atminimo išsaugojimui itin svarbu palaikyti ryšį su mokyklomis, su miesto jaunimu, kuo daugiau skaitančio jaunimo įtraukti į bibliotekos erdvėje vykstančius renginius, skirtus jų gimtinėje gyvenusioms asmenybėms. Tikiuosi, kad moksleivių teminiai rašiniai, kuriančio jaunimo konkursai, susitikimai ir diskusijos su bendruomene išgrynins atminimo įamžinimą. Rėmėjų dėka biblioteka jau turi atminimo ženklą – ženkliuką, skirtą bibliotekos 80-čiui, pagaminti pirmieji knygų skirtukai, lipdukas su Vievio herbu. Biblioteka visada laukia knygių, kurie negali gyventi be knygų.

Į darbą Vievyje kiekvieną die­ną važinėjate iš Trakų. Gal galėtumėte papasakoti apie savo buvusią ­darbo vietą? Iš kur esate kilusi?
Mano gimtasis miestas – Trakai. Augau ežerų ir senųjų pilių apsuptyje, todėl gyvenamos aplinkos kultūrinis kraštovaizdis formavo mano dvasines vertybes ir profesinį pasirinkimą. Baigusi Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, pradėjau dirbti Trakų istorijos muziejuje. Įvairialypė muziejinė veikla – eksponatų kaupimas ir tyrinėjimas, rinkinių apskaita ir saugojimas, paro­dų bei ekspozicijų rengimas ir leidinių ­sudarymas – įtraukė mane ilgam, daugiau kaip trims dešimtmečiams. Bet visų mūsų gyvenime vyksta pokyčiai, taip atsitiko ir man, atsisveiki­nau su muziejumi ir laimėjusi konkursą į Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos filialo – Vievio miesto bibliotekos – vedėjos pareigas 2020 m. rugsėjo 1 d. pradėjau dirbti. Vievis nuo vaikystės man artimas miestas, čia ­svečiuodavausi pas pusseseres, kitoje ežero pusėje, už kalvų Seibutonių ­kaime gyveno seneliai.

Kuo įdomus buvęs ir šis darbas?
Dar dirbant muziejuje pastebėjau bibliotekų ir muziejų veikloje daug panašumų: dokumentų kaupimas, sisteminimas, saugojimas, literatūrinės ir menininkų darbų parodos, leidybinė veikla, kraštotyra. Ir muziejai, ir bibliotekos vadinami atminties saugojimo institucijomis, pabrėžiant jų bendrą atminties komunikacijos funkciją. Tačiau darbas bibliotekoje yra nuolatinis bendravimas ir bendradarbiavimas su miesto bendruomene, skaitytojų poreikių, susijusių su bibliotekos veikla, tyrimas. Atėjus dirbti, laukė iššūkis: bibliotekos fondo patikrinimas ir perkėlimas į naujas patalpas, esančias naujai pastatytame Kultūros centro pastate. Šį procesą pavyko ­sklandžiai įgyvendinti, tačiau įkurtuvių džiaugsmo ne tik mes, ­bibliotekininkai, bet ir mūsų biblio­tekos skaitytojai dar laukiame. Tuo labiau, kad norime paminėti Vievio miesto bibliotekos 80-metį, pasidžiaugti prisiminimų, apmąstymų akimirkomis, pagerbti ir susitikti su buvusiais bibliotekos darbuotojais.

Kokiomis savybėmis ir gebė­jimais turi pasižymėti žmogus, pasirinkęs šį karjeros kelią?
Bibliotekininkas labai plati, netgi universali profesija. Savybės ir gebėjimai sunkiai apibendrinama profesinio portreto dalis, nes jos priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Tačiau pagrindinės savybės: orientacija į rezultatą, pareigingumas, gebėjimas dirbti komandoje, iniciatyvumas. Džiugu, jei bibliotekininkas turi humoro jausmą, siekia naujovių, yra pa­slaugus ir kūrybingas. Mano veikloje svarbu planuoti, organizuoti ir apibendrinti bibliotekos veiklą, dalyvauti projektinėse veiklose, rūpintis bib­liotekos įvaizdžiu, rašyti straipsnius­ apie filialo veiklą, skleisti teigiamą patirtį, komunikuoti su žiniasklaida.

Kokios vertybės gyvenime ir darbe Jums svarbiausios?
Atvirumas, sąžiningumas ir nuoširdumas, tolerancija ir komunikabilumas.

This slideshow requires JavaScript.

Ar patinka skaityti? Kokio tu­rinio knygas skaitote laisvalaikiu?
Taip, man patinka skaityti. Buvau Trakų bibliotekos skaitytoja. Kiek ­pamenu, jau vasarodama kaime pas senelius skaičiau nuotykių knygas, iš tuomet populiarios serijos „Drąsių­jų keliai“. Dar knygos iš sąrašo, kurias reikėjo perskaityti vasaros atostogų metu. Studijų metais – istorinė li­teratūra, dabar atradau ir su malonumu skaitau žurnalą „Tarp knygų“. Tai – informatyvus, gerąją patirtį ir žinias iš bibliotekų skleidžiantis Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos leidinys. Laisvalaikiu mėgstu skaityti istorinius romanus ir detektyvus, o bibliotekoje atrandu keistus, intriguojančius romanus, tokius kaip ką tik perskaitytą „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, parašytą šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždės, 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk.

Kodėl šiandien dauguma jaunuolių nenori skaityti knygų? Gal patartumėte, kaip juos motyvuoti?
Technologijų amžiuje jauni žmonės vis labiau tolsta nuo knygų, skaitymą nukonkuruoja filmų žiūrėjimas, žaidimai. Kaip vaikams atrasti skaitymo malonumą? Anks­tyvasis skaitymas suteikia nuo pat mažens sąlytį su kultūra ir menu, todėl labai svarbi ­šeimos nuostata, tėvų požiūris į knygą. Susitikimai su rašytojais ir iliustruotojais, viešieji skaitymai, edukaciniai užsiėmimai, konkursai, žaidimai – tai su knyga ir skaitymu susijusios veiklos, kurias vykdo bibliotekos. Skaityti skatinama ir darželiuose bei mokyklose. Skaitymo skatinimo projektai vykdomi visoje Lietuvoje. Nuo 2021 metų vykdomas skaitymui nuo pirmųjų gyvenimo dienų skirtas projektas „Knygų startas“. Projektas nacionalinis – kiekvienas šiemet gimęs kūdikis gaus lauknešėlį su pirmąja knyga bei metodine medžiaga tėvams apie skaitymą mažiesiems. Tikslas – išauginti pirmąją kartą Lietuvoje, kurios skaitymo patirtis būtų prasidėjusi jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų.
Dar viena skaitymo akcija „Vasara su knyga“, rengiama birželio 1 d.–rugpjūčio 31 d. Atlikus penkias užduotis galima laimėti prizų. Šiemet organizuojama jau šeštą kartą ir ­vyksta su šūkiu „Knyga – vasaros desertas“. Pirmą kartą skaitymo akcija turi savo ambasadorių – rašytoją Tomą Dirgėlą, kuris linki dalyviams, kad skaitymas būtų skaniausias desertas šalia ledų ar braškių, o vaikus kviečia atrasti skaitymą ir dėl malonumo. Pasak jo, kiekviena perskaityta knyga lavina fantaziją ir praplečia žodyną. Priimti skaitymo iššūkį kviečiami visi – jaunimas, moksleiviai, šeimos su vaikais, dirbantys asmenys ir senjorai, užsienyje gyvenantys lietuviai, taip pat žmonės, kuriems skaityti sunkiau. Mūsų biblio­tekos Vaikų skyriaus bibliotekininkė R. Simanavičienė, ragindama dalyvauti skaitymo iššūkyje, parengė rekomendacinių leidinių sąrašą pagal amžiaus grupę, kuris skelbiamas ­bibliotekos Facebook paskyroje.
21-osios nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės renginiai pandemijos metu vyko balandžio mėnesį su šūkiu: „Nauja realybė – naujos formos“. Vievio miesto biblioteka prisitaikydama prie skaitytojų poreikių ir norėdama suteikti Panerių kaimo gyventojams skaitymo džiaugsmą, vyr. bibliotekininkės R. Rapkevičienės iniciatyva įgyvendino akciją – biblio­teką ant ratų – „Knygas vežam, knygos veža“. Mobili biblioteka jau buvo tris kartus išvykusi į Panerius, paslauga pasiteisino, nuolatinės bibliotekos skaitytojos noriai renkasi naujas ­knygas, skaito, dalinasi įspūdžiais, išreiškia pageidavimus, kokias knygas atvežti kitą kartą.

Ačiū už pokalbį

Apie Vievio miesto biblioteką

1937 m. Vykdant Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymą, buvo numatyta valsčių centruose steigti valstybines viešąsias bibliotekas. Vievio visuomenė 1938 m. kreipėsi į Švietimo ministeriją dėl bibliotekos steigimo Vievyje. Į visuomenės kreipimąsi atsižvelgta – biblioteka įsteigta 1940 metais. Fondams sudaryti buvo gauta knygų iš uždarytų organizacijų bibliotekų: Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ skyriaus, Vievio šaulių būrio, jaunųjų ūkininkų ir kitų bibliotekėlių (yra žinoma, kad Vievio šaulių kuopos bibliotekoje buvo 302 knygos, LTJ sąjungos „Jaunosios Lietuva“ skyriaus bibliotekoje buvo 187 knygos). Bibliotekos metraštyje rašoma, kad joje „ankštos, mažos patalpos, nepritaikytos bibliotekai, nedidelis, vos kelių šimtų knygų fondas, sena spinta, stalas – tai ir visas kraitis, kurį gavo įsisteigusi biblioteka. Nebuvo lentynų, trūko žibalo, tačiau nestigo entuziastų, kurie noriai lankė biblioteką, pamilo ją. Jaunimas būrėsi į saviveiklos ratelius, kurie repetuodavo bibliotekoje, o senesnio amžiaus žmonės ilgiau užsibūdavo prie laikraščių, žurnalų, pasikalbėdavo“.
1941 m. birželį, karo tvaikui slenkant į rytus, biblioteka išliko nesunaikinta. 1950–1962 m., Vieviui tapus rajono centru, biblioteka atliko rajoninės bibliotekos funkcijas. 1952 m. liepos mėn. buvo naujai įsteigta rajoninė vaikų biblioteka, kuri vėliau buvo sujungta su miesto biblioteka. Likvidavus Vievio rajoną, biblioteka tapo Trakų rajono VB filialu, o 2000 metais reorganizavus šį rajoną – Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos filialu. 2002 m. biblioteka perkelta į naujas suremontuotas patalpas: į vieną pastatą perkelti Suaugusiųjų ir Vaikų skyriai, buvę atskiruose pastatuose. Modernizuotas skaitytojų aptarnavimas: bibliotekoje įrengti 8 kompiuteriai, įvestas internetinis ryšys, yra kopijavimo aparatai ir spausdintuvas.
2021 m. lapkritį Vievio miesto biblioteka persikėlė į naujojo Kultūros centro patalpas pirmajame aukšte. Netrukus čia užsukę vieviečiai ir miestelio svečiai galės ne tik rasti, bet ir nusikopijuoti reikalingą informaciją, pasinaudoti internetu, paskaityti pamėgtą periodinį leidinį, o dideliame ir nuolat papildomame spaudinių fonde – susirasti sau tinkamą knygą. Bibliotekoje yra įvairių žaislų ir patiems mažiausiems, stalo žaidimų, galvosūkių ir kryžiažodžių – vyresniems, vaikai galės nemokamai naudotis internetu, skaityti žurnalus ir ruošti pamokas, atlikti įvairias užduotis, kurioms reikalinga papildoma informacija.

Ieva Barauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų