Šiandien jie visi trys vaikšto linksmi. Jie – tai vežimėlyje sėdintis Gintautas, jo mama Genovaitė, stumianti vežimėlį, ir lazdele pasiramsčiuojantis tėtis Albinas. Tėvams dabar ne visada reikia stumti vežimėlį, dabar Gintautas gali ir pats važiuoti, svirtimis jėgas išbandyti. Senieji elektrėniečiai šią šeimą pažįsta jau virš 40 metų, kai Genovaitei ir Albinui Jarašiams gimė neįgalus vaikas. Žmonės juos vaikštančius matė ir kitaip: beveik 100 kilogramų sveriantis jaunuolis gulėjo perdarytame vaikiškame vežimėlyje, o mama iš paskutiniųjų jėgų vežimėlį stūmė. Taip buvo tada, kai „neįgaliųjų žmonių šalyje nebuvo“, kai net gydymo įstaigų projektuose nebuvo nuvažiavimų vežimėliams. Per keturiasdešimt vienerius metus Jarašiai numynė šimtus įstaigų ir sutiktų žmonių širdžių slenksčių, kol įteisino neįgaliojo statusą – žmogus.
Pripažinimas
Klausantis Motinos Genovaitės pasakojimo apie gyvenimą su invalidu vaiku, atrodo, negalėtum patikėti tarybinių laikų žmonių beširdiškumu. Tik Motinos širdis žinojo, kad jos vaikelis, nors ir su negalia, bet gyvens.
Apie neįgalų vaiką tuometinė Trakų rajono taryba, atrodo, sužinojo tik tada, kai Motina, su nuo cerebrinio paralyžiaus skausmų nuolat klykiančiu vaikeliu ant rankų varstė sovietinių biurokratų duris, įrodinėdama, kad su ligoniu, nuolatos verkiančiu vaiku, negali gyventi nei apleistame bendrabutyje Ausieniškių kaime, nei „ant bendros virtuvės“ Elektrėnuose. Tada gavo 16 kv. metrų atskirą kambariuką. Tame mažame bendrabučio kambarėlyje gyveno neįgalus vaikas, jo tėvai ir močiutė, kuri ligonėlį prižiūrėjo, nes tėvams reikėjo dirbti. Vėliau su vaikeliu ant rankų Motina važinėjo į rajoną, ministeriją, laukė eilėje prie Lietuvos elektrinės vartų (Elektrėnų gyvenvietė priklausė Lietuvos elektrinei), kad įvairūs valdininkai leistų tą bendrabučio kambarėlį su pažįstamu, kuriam nereikėjo buto, apsikeisti į du kambarius.
Tik perėjus kryžiaus kelius, numynus dešimčių įstaigų slenksčius ir gavus leidimą butus pasikeisti, rajono valdžia ir gydytojai tarsi atsipeikėjo: atvyko į namus, apžiūrėjo gyvenimo sąlygas, pripažino invalidumą, sutvarkė dokumentus ir neįgaliam vaikui paskyrė 20 rublių pašalpą. Žalia invalidumo knygelė Gintautui išrašyta buvo tik nuo šešerių metų. Valdžia Gintautą vėl prisiminė, sulaukus pilnametystės. Neįgalųjį teko vežti į karinį komisariatą ir įtikinti komisiją, kad jis nesimuliuoja, o tikrai serga, todėl į kariuomenę eiti negalės. Į kariuomenę, žinoma, nepaėmė, bet karinį bilietą išrašė. Ėjo paskutinieji sovietinės valdžios metai.
Pasiekimas
Invalidumo knygelė ir 20 rublių buvo viskas, ką tada galėjo gauti neįgalaus vaiko tėvai. Gydytojų pranašystė, kad vaikas neišgyvens, kad visai nevaldys kojų, neišsipildė. Motina vaiko neatidavė į invalidų namus, kur sovietiniais laikais paslėpti buvo neįgalūs žmonės, bet uoliai važinėjo pas visus Lietuvos ir Sovietų Sąjungos gydytojus. Moldavijoje karininkų ligoninėje už lietuvišką skilandį buvo padarytas stebuklas. Vaikas pradėjo valdyti kojas, jos vystėsi, kaip ir visas Gintauto organizmas. Nors Gintautas negalėjo vaikščioti, bet iš abiejų pusių palaikomas galėjo atsistoti ir žengti žingsnį. Motinai jau buvo lengviau užsidėjus ant nugaros vaiką ir iš antrojo daugiabučio namo aukšto nutempti į kiemą, pasodinti ant žolės. Kieme, Šviesos gatvėje, Elektrėnuose, prižiūrimas močiutės, Gintautas augo, pradėjo domėtis aplinka. Išeiti su vaiku į gatvę Motina galėjo tik pasiguldžiusi į perdirbtą vaikišką vežimėlį, kuriame jau ne vaikas, o beveik 20 metų vaikis, galėdavo tik gulėti. Sėdėjimui vežimėlio pritaikyti nebuvo galimybės. Bet vaikas galėjo pamatyti ežerą, mišką ir kolektyvinį sodą, kur tėvai užsiaugina vaisių ir daržovių.
Praturtėjimas
Lietuvos Nepriklausomybė paskelbta buvo, Gintautui sulaukus dvidešimties. Nuo 20 metų Gintautui reikėjo priprasti ir prie naujojo statuso – jis ne invalidas, o neįgalusis. Bet ir tada valdžia neskubėjo rinkti išmėtytų savo neįgaliukų, o neįgalieji, pripratę būti nežinomi, neskubėjo į viešumą. Pirmasis Genovaitės ir Albino Jarašių bėdą sumažino kaimynų sūnus Valdas Vaitkūnas, pirmaisiais Nepriklausomybės metais dirbęs vienoje katalikiškoje organizacijoje. Ta organizcija Šiauliuose buvo gavusi pirmąją neįgaliųjų vežimėlių labdaros siuntą iš Vokietijos. Per pačią blokadą, iš rusų kareivių nupirkę degalų, Jarašiai pasisamdė kaimyną ir atvežė Gintautui pirmąjį neįgaliojo vežimėlį. Tada Gintautas atsisėdo ir tais šaligatviais, kurie buvo „be slenksčių“ kartu su tėvais apžiūrėjo Elektrėnų apylinkes. Bet šaligatvių be slenksčių buvo mažai, o į parduotuves ar įstaigas įvažiavimų neįgaliesiems visai nebuvo. Be to, vežimėlio atsiradimas ir naujos bėdos šeimai atnešė. O kur jį laikyti? Kiekvieną kartą tempti į antrą aukštą? Motina, po sunkaus pasivaikščiojimo nelygiais šaligatviais, į antrame aukšte esantį butą pirma užtempia beveik 100 kg sveriantį vaiką, paskui – ne ką lengvesnį vežimą. Bet vaikas gyveno ir gyvenimu džiaugėsi. Motina vaikui buvo pažadėjusi – jeigu išgyvens iki 18 metų – padovanos auksinę grandinėlę su šv. Marijos pakabučiu. Vaikas gyvena ir su šv. Mergelės pakabučiu nesiskiria.
Arčiau žmogaus
Ta auksinė grandinėlė, pasak Motinos, net tris metus sutrukdė Gintautui gauti 33 litų pašalpą už naudojimąsi transportu. Komisija nesuprato, kodėl neįgalusis nešioja auksinę grandinėlę – turtuolis gal, o pašalpos nori.
Motinos pasiaukojimas ir neįgalaus žmogaus gyvenimas buvo suprastas tik įsikūrus Elektrėnų savivaldybei. Savivalda – valdžia arčiau žmogaus – šiuo atveju pasitvirtino su kaupu. Dabar Gintautą ir jo tėvelius pažįsta visi Socialinių paslaugų darbuotojai, pataria, paguodžia ir padeda. G. Jarašienė vardija ir vardija, kam norėtų padėkoti. Šeimos gydytoja Daiva Sekonaitė yra jau ne šeimos daktarė, o šeimos narė. Slaugytojos Lilijos Kralikauskienės Gintautas laukia kaip tikros sesers ir vadina ją švelniai – seselė. Neurologė Irina Naumčik ne tik vaistais, bet ir liaudiškais patarimais ir padrąsinančiu žodžiu gydo. Psichikos sveikatos centro direktorius Alfredas Arlauskas parinko tinkamus vaistus, todėl Gintautas dabar nebešaukia naktimis. Socialinių paslaugų centro direktorė Dalytė Kutyrevienė parūpino Gintautui svirtinį invalido vežimėlį: dabar pats Gintautas gali važiuoti, kur nori, tėvams tik prilaikyti reikia. Sugedus vienam vežimėliui, duodamas kitas, kol pirmasis remontuojamas. O ir to vežimėlio Jarašiams dabar nebereikia nei į antrąjį aukštą, nei į rūsį tampyti. Seniūnas Antanas Šalkauskas apėjo visus biurokratinius kelius, kad mažą vežimėlio garažėlį prie laiptinės pastatytų. Dabar Gintautas ir vienišas nebesijaučia. Neįgaliųjų dienos centre jis kartu su panašaus likimo žmonėmis įvairia veikla užsiima, mokytojos Birutės Vaitkevičienės pamokose dalyvauja. Bet Gintautas labiau mėgsta būti namuose su mama Genovaite ir tėčiu Albinu. Juos Birutė mokytojauti išmokė, todėl Gintautas dabar piešia, varto knygas, lipdo ir kitokius rankdarbius bando daryti. Gintautui net akys sublizga, išgirdus kalbas apie kaimynę Oną Afanovą. „Tai mano antroji mama“,- lėtai dėlioja žodžius Gintautas, nepamiršdamas pakalbėti apie tetas. Tetos – Genovaitės seserys Stasė Minkevičienė ir Vlada Petkevičienė, padėjusios Jarašių šeimai išgyventi materialiai.
Gyvenimas
Švedijoje ekskursijos užsieniečiams pradedamos neįgalių žmonių centruose, kur pirmiausia akcentuojama: dabar tu esi sveikas, nežinia, kas tau atsitiks rytoj. Lietuvoje, atkūrus Nepriklausomybę, į neįgalų žmogų taip pat pradėta žiūrėti, kaip į pilnavertį šalies pilietį. Neįgaliam žmogui ne užuojautos reikia – jis ir sveiką niurzgalių gali pamokyti džiaugtis gyvenimu – neįgaliam žmogui reikia sąlygų gyventi. Nors Elektrėnų savivaldybėje neįgalūs žmonės sau veiklos susirasti gali net penkiose organizacijose, nors žmonės įprato, kad savivaldybėje juristas Andrius Špetas aptarnauja vežimėlyje, kad neįgaliųjų centre siuvėja dirba vežimėlyje sėdinti Irina Lekavičiūtė, nors savivaldybių neįgaliųjų žaidynėse net krepšinio varžybos organizuojamos sėdintiems vežimėliuose, nors specialus transportas savivaldybės neįgaliuosius vežioja į darbą, pas gydytojus, bet nei miesto gatvėmis, nei kaime gyvenantys žmonės vežimėliu vieni netoli gali nuvažiuoti. Elektrėnų naująjį rajoną, sako, projektavo architektas, niekada Elektrėnuose nebuvęs. Todėl šiame rajone gatvės nei mamoms su vežimėliais, nei neįgaliesiems vežimėliuose nepritaikytos. O Vievyje Stoties gatvėje tarp malūno ir buvusio bendrabučio ne tik Irina (ten ji gyvena) su vežimėliu pravažiuoti negali, bet ir specialus transportas nepravažiuoja. Kelio sutvarkyti savivaldybė lėšų neranda. Mūsų herojus Gintautas, nors dabar jau išdidžiai sėdi patogiame vežimėlyje, bet vis dar yra priverstas laukti lauke, kol Motina tvarko reikalus seniūnijoje, perka vaistus centrinėje vaistinėje. O fotografą ir kirpėją tenka į namus kviesti, nes į šias įstaigas įėjimas vežimėliams nėra pritaikytas. Gintautas prie tos realybės priprato, bet dabar turi naujo džiaugsmo: Šviesos gatvėje, šalia jo namų tiesiant naująjį dviračių taką, sutvarkyti ir nuvažiavimai. Nebereikės tėvams vežimėlio tai iš priekio, tai iš nugaros kilnoti, praeivių pagalbos prašinėti. Gintautas galėtų gauti ir elektrinį vežimėlį, bet tėvai nenori: nuvažiuos jis mums, nepavysime. Keturiasdešimt vienerius metus savo sūnui paaukoję Genovaitė ir Albinas Jarašiai patys irgi negalią gavo – abu trumpai buvo palaužęs insultas. Bet tėvus liga palaužė trumpam. Kol Gintautas džiaugiasi savo buvimu, Motinai sirgti nevalia.
Genovaitė Jarašienė yra ne litertūros klasikų aprašyta Motina, bet Motina, gyvenanti Elektrėnuose ir keturiasdešimt vienerius metus minanti įvairiausius slenksčius į savo vaiko gyvenimą.