Virginija JACINAVIČIŪTĖ
Elektrėniškė Miroslava Ciupka – aktyvi Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos narė. Ji užimtumo specialistė, kuri padeda neįgaliesiems turiningai leisti laisvalaikį, realizuoti idėjas, išlaisvinti kūrybiškumą. Darbe Miroslava visada pasitempusi, besišypsanti, pozityvi, tik artimiausi žmonės žino, kad moters širdį dažnai užplūsta nerimas. Širdis spurda dėl karą kenčiančios gimtosios šalies Ukrainos, dėl nekaltai žūstančių žmonių, dėl nuolatiniame pavojuje gyvenančių artimųjų, dėl niokojamos architektūros ir meno kūrinių… Deja, karo baigčiai vien gerų norų neužtenka, todėl Miroslava stengiasi valdyti nerimą ir gyvena viltimi vieną dieną išgirsti taip laukiamą naujieną – karas baigėsi. O išgyventi tą laiką padeda nuoširdus bendravimas su žmonėmis bei rankdarbių kūrimas, kas prilygsta meditacijai.
Iš Ukrainos į Lietuvą
Miroslava kilusi iš Ukrainos vakaruose, Lvovo srityje esančio Pobužanų kaimo. Moteris niekada specialiai nesidomėjo, kokia kaimo pavadinimo kilmė, tačiau mano, kad siejasi su šalia kaimo tekančia Vakarinio Bugo upe. Konditerės specialybę įgijusi Miroslava į Lietuvą atvyko atlikti praktikos. Sovietmečiu šalyse veikė darbininkų aprūpinimo skyriai, kurie jungė visus Sąjungai priklausančius prekybos taškus. Lietuvoje Miroslavai patiko, ji išmoko kalbą, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų sūnų. Lietuvą Miroslava laiko savo namais, tačiau širdyje brangina ir Pobužanų kaimą, kuriame liko gyventi artimiausi Miroslavos giminės – brolis ir sesuo su šeimomis. Mama mirė prieš kelerius metus, sulaukusi 90 metų.
Kol mamos sveikata buvo gera, ji dažnai prisimindavo praeitį: vaikystę, jaunystę, pasakojo apie Kalėdų ir Velykų šventimą, bendravimą ir artimą draugystę su kaimynais, darbus kolūkyje. Šie atsiminimai Miroslavai nuolat primena, kad ukrainiečiai visada buvo darbštūs žmonės, o moterys ne tik darbštuolės, bet ir puikios šeimininkės. Senovėje moterys įvairiais raštais siuvinėdavo ne tik tradicinį ukrainiečių rūbą vyšyvanką, bet ir sukneles. Vyrai per žiemą skaldydavo malkas, o moterys siuvinėdavo. Lovos buvo apklotos siuvinėtomis pagalvėmis, antklodėmis. Kūrybingos moterys šiandien mamų siuvinėtoms paklodėms neleidžia dulkėti – pritaiko medžiagas siuvant sijoną ar suknelę. Siuvinėjimas svarbią vietą užima ir religijoje. Ukrainiečiai – tikintys žmonės, todėl dažnuose namuose galima rasti siuvinėtas šventųjų ikonas. Pagal seną tradiciją, šventieji paveikslai puošiami siuvinėtais rankšluostėliais.
Miroslava pasakojo, kad lig šiol yra išlikusių mamos siuvinėtų pagalvių ir paklodžių. Pašnekovė turi išsaugojusi senovinę vyšyvanką, bet nuvykusi į Ukrainą planuoja įsigyti naujesnę, spalvingesnę ir modernesnę – turguje jų didelis pasirinkimas. Šiuo metu tautinis drabužis Ukrainoje yra labai populiarus – jis kaip ukrainiečių solidarumo ir meilės Tėvynei išraiška. Senų laikų vyšyvankose vyravo įvairios geometrinės figūros, vynuogių kekės, gėlės, o prasidėjus karui dominuoja vėliavos spalvos, herbo tematika. Pasak Miroslavos, yra daugybė siuvinėjimo spalvų derinių. Jai labiausiai patinka kontrastingos spalvos – raudoni kryžiukai ant juodos medžiagos, o štai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis renkasi į akį nekrentančius derinius – chaki spalvos marškinius, siuvinėtus rudais kryželiais.
Tradicijos ir tautinis pakilimas
Su Miroslava kalbėjome apie ukrainiečių kultūrą ir papročius, pavyko surasti Ukrainos ir Lietuvos kultūrinių panašumų.
Nors kaimas nėra didelis, o jauni žmonės vis dažniau renkasi gyvenimą mieste, kultūrinis gyvenimas Pobužanuose vis dar gyvas. Čia įprasta švęsti šio kaimo dieną, žmonės itin ruošiasi religinėms šventėms, kaime išlikęs senovinių daiktų muziejus, kuriame gausu siuvinėtų darbų. Pobužanų kultūros centras neišliko, todėl kultūra puoselėjama mokyklos pastate, kur vyksta susitikimai ir vakaronės. Mokyklos pastatas karo metu pasitarnauja ir kaip sandėlis, kur žmonės suneša kariams skirtą maistą. Kaimo moterys ruošia konservus, kepa sausainius, kurie gabenami į karo siaubiamas teritorijas.
Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, per Velykas žmonės į bažnyčią nešasi krepšelius su maisto gėrybėmis, kurias kunigas pašventina. Bet Ukrainoje tie krepšeliai daug didesni, į juos dedamas ne tik margutis ir šventintas vanduo, bet ir dešra, sviestas, druska, duona, sūris. Pagal ukrainiečių tradiciją, į bažnyčią nešami produktai uždengiami servetėle, ant kurios išsiuvinėti žodžiai Christos voskres! Voistveno voskres! (Liet. Kristus prisikėlė! Tikrai prisikėlė!). Vaikai, eidami į bažnyčią, nešasi atskirą, kiek mažesnį krepšelį, kuris taip pat uždengiamas siuvinėta skepetaite. Miroslava pasakoja, kad ši tradicija labai sena ir svarbi Ukrainoje, todėl perduodama iš kartos į kartą. 10 metų sesers anūkė jau išsiuvinėjo savo skepetaitę, siuvinėjimo amato vaikai mokosi ir namuose, ir mokykloje. Pasak Miroslavos, anksčiau buvo siuvinėjama tik kryželiu, dabar plačiai paplitęs ir naujas siuvinėjimo būdas – karoliukais. Šis būdas leidžia išgauti gražias spalvas ir atspalvius. Iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti, kad paveikslas iš karoliukų, o ne tapytas.
Pasak Miroslavos, moterys plačiai dalinasi karoliukų schemomis, jei siuvinys simetriškas, pusę išsiuvinėjusios, perleidžia schemą kitai. Kaime įprasta, kad moterys siuvinėja šventiko liturginį drabužį – filoną. Paprastai rūbą dailina ne viena moteris, jis keliauja iš rankų į rankas.
Miroslavos namus taip pat puošia pačios siuvinėti paveikslai. Dauguma jų siuvinėti karoliukais. Iš pradžių pašnekovei atrodė, kad niekada neišmoks siuvinėti karoliukais, bet išmoko, ir dabar tai mėgstamiausias hobis, kuris leidžia atsipalaiduoti, išvaikyti blogas nuotaikas. Kartais Miroslava paveikslus padovanoja, bet dažniausiai pasilieka sau, nes labai sunku atsisveikinti su darbais, į kuriuos įdėta tiek dėmesio ir meilės.
Pašnekovė džiaugiasi, kad šiuo metu gimtojoje šalyje itin jaučiamas literatūros pakilimas. Jos gimtajame kaime žmonės visuomet kalbėdavo paprastai – provincialiai, stačiokiškai, o dabar žmonės, ypač jaunimas, stengiasi kalbėti itin gražiai ir kultūringai. „Žodžiai keičiasi, gražiai liejasi, malonu klausyti“, – sako Miroslava.
Iki karo pradžios ukrainiečiai dažnai kalbėdavo rusiškai, tačiau dabar tendencijos keičiasi. Plačiau pasklido ukrainiečių kalba: perdainuojamos senos poetų dainos, jauni atlikėjai dainas rašo ukrainietiškai. Miroslava neabejoja, kad šalies ateitis jaunų žmonių rankose, todėl didžiuojasi, kad jie tokie patriotiški. „Jaučiasi, kad ukrainiečiai nori išsivalyti nuo rusiškos įtakos. Ypač jaunimas labai kūrybingas. Net Vilniuj stovi, dainuoja ukrainiečiai. Jie nesigėdija, visur skleidžia savo kultūrą. Jaunimas prisiima atsakomybę už savo šalį“, – džiaugiasi Miroslava.
Miroslava pastebi, kad ukrainiečių ir lietuvių kalba turi sąsajų. Štai lietuvių žodis dėkoju skamba panašiai kaip ukrainiečių diakuju ar lenkų dzenkuju, suknelė ukrainietiškai bus suknia, kišenė skamba kaip kišenia.
Puikios kulinarės
Kabėdama apie gimtąjį kaimą pašnekovė prisiminė vaikystę. Įdomu buvo išgirsti prisiminimus apie didžiąją metų šventę – Kalėdas. „Kalėdos buvo įsimintos, nes joms visada pjaudavo paršiuką, virtuvėje sukosi žmonės, ir duoną, ir dešras kepdavo pečiuje. Kai viską nusiperki parduotuvėje, nebėra to azarto, to kvapo, kuris būdavo ruošiantis Kalėdoms. Tas stalas kvepėjo, nes nebuvo tiek visko, kaip dabar“, – pasakojo Miroslava ir pridūrė, kad ukrainietės visada buvo ir yra puikios kulinarės ir kepėjos – lig šiol šventėms visada turi būti įvairių tortų, pyragaičių. Naujausiais receptais įprasta dalintis, kaip ir siuvinėjimo kryželiu schemomis.
Miroslava pasakoja, kad vaikystėje per Kalėdas Ukrainoje šienas buvo dedamas ne tik ant stalo, bet ir ant žemės. Vaikai būtinai turėdavo už kampo pasislėpti ir sutikti dieduką, kuris tą šieną neša. Kas pirmas sutikdavo, tas ant šieno troboje miegodavo.
Per Kūčias lietuviai ruošdavo tradicinį patiekalą iš grūdų – kūčią, o ukrainiečių Kalėdų patiekalas vadinamas kutia. Jis ruošiamas iš virtų kviečių, maltų aguonų, riešutų ir medaus. „Kai sėda prie stalo, visi turi pasakyti maldą, tada iš bendro molinio dubens visi turi suvalgyti po šaukštą kutios. Kas mėgsta, gali valgyti ir daug. O tada jau galima valgyti kitus patiekalus“, – apie ukrainiečių tradicijas pasakojo Miroslava.
Įdomios ir Kūčių vakaro tradicijos, kai vaikai eina kalėdoti. Tai šiek tiek primena lietuviškąsias Užgavėnes, kai vaikai užgavėniauja, prašydami blynų ir pinigų. „Kalėdodami vaikai kažko palinki ir už tai gauna pinigų ar skanėstų. Anksčiau tai buvo riešutai ar obuoliai. Visi stengiasi daugiau žmonių apeit, kad daugiau visko prisirinktų“, – pasakoja Miroslava, o sausio 14 d. ukrainiečiai mini senuosius naujuosius metus ir švenčia Vasil vardadienį. Tikima, kad norint sėkmės namams, pirmas turi užeiti berniukas. Jam užėjus tariami apeiginiai žodžiai, o namuose barstomi kviečiai.
Miroslava pasakojo, kad nuo 2023 m. ukrainiečiai perėjo į europinių švenčių grafiką, todėl tiek ukrainiečiai, tiek lietuviai Kalėdas ir Velykas švęs kartu.
Gyvenimas viltimi
Nuo 2022 m. vasario 24 d. ne šventės, o taika tapo laukiamiausia ukrainiečių diena. Septyniolika mėnesių Ukraina atkakliai ginasi nuo agresyvių Rusijos ginkluotųjų pajėgų – žūsta kariai, ginantys savo šalį, nekalti žmonės, iki griuvėsių griaunami miestai, žmonės priversti palikti savo namus. Kaip karas palietė Ukrainoje gyvenančius artimuosius, pasikalbėjome ir su Miroslava Ciupka.
„Mano artimieji – moterys su vaikais – turėjo galimybę išvykti į Lietuvą, bet priėmė sprendimą likti. Jie sakė, kas lemta, tas ir bus. Karo metu jiems teko patirti siaubo akimirkų. Dažnai aidėjo sirenos. Kai jos pasigirsta, gali nespėti nubėgti į rūsį, tai jie slėpėsi koridoriuje, kur nėra langų. Kartais tekdavo ten sėdėti dvi valandas. Pasitaiko, kad nebūna elektros. Sesuo pasakojo, kai bombardavo Lvovą ir kitus artimus miestus, klūpėjo ant kelių ir meldėsi koridoriuj. Išeini į lauką, viršuj raketos, taip baisu… Netoli griūna raketa ar jos gabalas. Norėtųsi, kad tai būtų tik veiksmo filmas, bet tai realybė. Atsipalaiduoti nėra kada, vandens reikia pasiruošti. Buvo laikas, kai kaimo žmonės negalėjo eiti į darbą, nes nebuvo benzino. Sesuo pasakojo, kad vaistininkė 15 km ėjo į darbą pėsčia – pirmyn ir atgal. Benziną žmonės taupo ypatingiems atvejams, jei prireiktų į ligoninę ar pan.“,- pasakojo Miroslava.
Pasak pašnekovės, buvo metas, kuomet virš kaimo skraidė dronai, visi išjungė šviesą ir sėdėjo tamsoje. Būrin suėję kaimo vyrai budėjo, stebėjo, kas važiuoja, kas eina, nepraleisdavo keliančių įtarimą. Buvo toks atvejis, kai prašalaitis norėjo į bažnyčią užeit, bet kunigas neleido. Bijota, kad pastato nepažymėtų, buvo žinoma, kad miestuose papirkti asmenys žymi pastatus, kad duotų ženklą rusų kariams.
Miroslava nesistebi, kad didelė dalis Rusijos žmonių lig šiol tiki Rusijos valdžios pučiama migla. Tiek metų gyvenant melo ir propagandos apsuptyje, nėra lengva suvokti tiesą. Krasnodare gyvenantis giminaitis taip pat netikėjo, kad Rusija Ukrainoje sukėlė karą, pyko ir kaltino visus melu.
Nors Miroslava Ciupka seniai nebegyvena Ukrainoje, kasdien išgyvena dėl savo gimtosios šalies. Su nerimu seka naujienas, kurios vieną dieną pradžiugina, kitą liūdina. Bet kiekviena diena kupina vilties, kad karas baigsis, o ukrainiečiai taps Europos Sąjungos dalimi. Gyvendama Lietuvoje Miroslava kartu su Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjunga kiek gali padeda ukrainiečiams įsikurti, suteikti būtinų daiktų. Miroslava pastebi, kad kartais Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai vadovaujasi nuostata, kad mums privalo duoti. Pasak pašnekovės, Lietuva nėra šalis, kuriai lengva duoti, mūsų valstybėje gausu tautiečių, kuriems reikia pagalbos – neįgalių, vienišų, ligotų žmonių, todėl pagalbą reikia vertinti. Miroslavos manymu, Lietuvoje prieglobstį gavę ukrainiečiai visuomenės būtų priimami daug palankiau, jei visomis jėgomis stengtųsi įsitvirtinti, dirbti ir būtų nepriklausomi nuo kitų.
Nuotr. iš asmeninio albumo