Virginija Jacinavičiūtė
Fotografė, visuomenininkė, projekto „Woman in M.E.“ įkūrėja, „Mokymosi šeimoje asociacijos“ narė, Globos ambasadorė Elektrėnų savivaldybėje Margarita Skvarčienė tik prieš 3 metus atsikraustė į Vievio apylinkes, tačiau jau spėjo pamilti šį kraštą ir įsilieti į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Didžiausia Margaritos aistra – fotografija, o priešais objektyvą dažniausiai pozuoja moterys. Savo nuotraukose fotografė nori atskleisti ypatingą moters asmenybę, „kuri su laiku ne tik kad nenublanksta, bet atvirkščiai – skleidžiasi ir užburia, įsūpuota gyvenimo patirties ir kūrybiškumo“.
Norėčiau daugiau sužinoti apie Jus. Jūs su šeima gyvenate Vievyje? Ar Vievis Jums gimtasis miestas?
Na, pirmiausia savo gyvenimo kelionę pradėjau Sibire, kur gimiau ir augau keletą metų. Į Sibirą mano tėtis išvyko po armijos tiesti įžymiąją Baikalo-Amūro geležinkelio magistralę. Ten susipažino su ką tik studijas baigusia mano mama, kuri vyko ten dirbti pedagoge. Džiaugiuosi, kad iš to laikotarpio tėvai parsivežė nemažai nuotraukų, jos man tapo neįkainojamos.
Vėliau tėvai sugižo į Lietuvą, tad geriausius vaikystės metus praleidau tarp Kauno ir Kuršėnų. Baigusi magistro studijas išvažiavau į Jungtinę Karalystę dirbti pagal turizmo vadybos specialybę. Londone praleidau 15 metų, ten gimė mano 2 vaikai, iš viso jų turiu net tris.
Laikas, praleistas Londone, buvo labai įdomus ir padėjo man išbandyti savo jėgas įvairiose srityse – nuo savo radijo laidos, žurnalistikos, seminarų vedimo iki nuosavo verslo kūrimo ir mano numylėtos fotografijos. Ten gimė ir projekto „Woman in M.E.“ (Moteris manyje) idėja bei parodos, kurios buvo pristatytos Lietuvos ambasadoje Londone net trejus metus iš eilės.
Matyt, vėliau atėjo laikas, kai norėjosi sumažinti gyvenimo tempą ir grįžti arčiau gamtos. Tad kiekvienais metais pradėjom skraidyti atgal į Lietuvą, kol vieną dieną nusprendžiau čia apsistoti ilgam. Tad Londoną su visomis ten likusiomis veiklomis, namais ir giminaičiais iškeičiau tiesiogine prasme į mišką.
Į Vievį vasaromis pradėjome atvažiuoti nuo 2015-ųjų, o šaknis įleidome 2019-aisiais.
Manau, tai buvo labai sąmoningas ir teisingas sprendimas. Čia mėgaujuosi ramybe, kokybišku bendravimu ir, žinoma, gamta, kuri įkvepia ir gaivina. Dabar turime nedidelę, jaukią miško sodybą netoli Vievio. Į ją visada kviečiame savo išsiilgtus draugus ir miestiečius atsigauti, pabūti gamtoje bei pabendrauti.
Kada susidomėjote fotografija? Ar fotografija yra pagrindinė Jūsų veikla?
Fotorafija domėjausi dar mokyklos laikais, kai lankiau Fotomenininkų būrelį Kauno senamiestyje. Mano pirmas fotoaparatas tada dar buvo juostinis „Zenitas“. Iki šiol turiu jo kopiją, išleistą 1980 – mano gimimo – metais.
Tačiau mano mokslai sukosi apie turizmą ir jo vadybą, tad daugelį metų dirbau šioje srityje. Tam labai padėjo užsienio kalbų mokėjimas, tad jaučiausi gerai, darbas buvo įdomus ir atsakingas. Bet mano širdis visada linko į menus bei žmones. Pamačiau, kad sugebu greitai perprasti žmogaus psichologiją bei rasti raktą į jo sielą. Fotografija man suteikė galimybę turėti visus šiuos aspektus kartu. Nuolatinis bendravimas su įdomiais žmonėmis, jų įamžinimas, nesibaigiantis tobulėjimas – tai yra ta sritis, kurioje jaučiuosi gerai ir esu naudinga. Gebėjimas susieti visas šias sritis į vieną, man suteikė laisvės augti ir tuo pačiu padėti žmonėms. Jaučiu, kad palieku kažkokį pėdsaką savo darbais.
Mamos dienos proga Vievio kultūros centro lauko stende buvo eksponuojama Jūsų paroda „Woman in M.E.“. Papasakokite plačiau apie parodos idėją. Kokį tikslą išsikėlėte ruošdama šią parodą?
Taip, be galo džiaugiuosi, kad „Woman in M.E.“ atgijo ir Lietuvoje. Yra toks genialus posakis: „Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savo namų“, juo visada stengiuosi vadovautis gyvenime. Tad atvykus gyventi į Vievį, bei nuoširdžiai pamilusi šį žalią ir jaukų miestelį, pradėjau galvoti, ką galėčiau jam duoti, kuo pasidalinti? Tuomet „Woman in M.E.“ paroda buvo natūralus sprendimas. Gaila, kad teko pradėti nuo skaitmeninių bei lauko erdvių, nes naujasis Vievio kultūros centras, nors ir pastatytas, bet vis dar yra neveikiantis. Tačiau tikiuosi, kad vieviečiai greitu laiku turės galimybę ten džiaugtis kultūriniais renginiais bei kūrybinėm veiklom. Juk tai taip svarbu, ypač dabar, kai esame be galo išsiilgę renginių bei bendravimo.
Sukurti šį projektą nusprendžiau 2012 metų vasario mėnesį, artėjant Valentino dienai. Kai, regis, visi ruošėsi meilės šventei, aš išgyvenau skaudų išsiskyrimą, tad jaučiau, kad turiu kažkaip išreikšti tai, kas slypėjo mano, kaip moters bei dviejų vaikų mamos, širdyje. Todėl nusprendžiau atsigręžti į mamos vaidmenį šeimoje bei pasaulyje. Norėjau parodyti tą nepakartojamą mamos grožį, kuris galbūt yra kiek pritemdytas kasdieninių rūpesčių ir nuolatinio bėgimo.
Projektui įsibėgėjus supratau, kad tema labai aktuali ir palietė daugelio moterų širdis. Gaudavau daugybę nuostabių laiškų, kuriuose moterys tiesiog išliedavo savo šiltus ir skausmingus pamąstymus, tad supratau, kad kelio atgal nėra ir net visiškai neturėdama patirties tokio pobūdžio projektų organizavime, kartu su puikių fotografų, mamų, stilistų, vizažistų pagalba, sugebėjome paskleisti esminę šio projekto žinutę: pažiūrėk į mane – aš vis dar ta pati moteris, kurią tu kažkada mylėjai – patraukli, gundanti ir gebanti mylėti, net ir būdama mama. Džiaugiausi, kad šis projektas leido mamoms vėl pasijusti gražiomis ir mylimomis.
Įdomiausiai buvo stebėti, kaip moterys transformuojasi fotosesijos metu, kaip jos atsiskleidžia ir gražėja akyse. Buvo daug juokingų ir tuo pačiu įtemptų situacijų. Visada labai nekantriai laukdavau rezultatų, nes pats procesas buvo labai įdomus, viskas nauja, nepatirta – kameros, makiažas, šviesos, darbas su moterimis, kurioms tokia patirtis buvo pirmoji gyvenime. Pati labai daug išmokau, tad antrasis projektas jau buvo daug lengvesnis. Projekto metu susipažinau su begale naujų žmonių, kurie sužavėjo savo profesionalumu bei atsidavimu idėjai, juk visi dirbo be atlygio! Nors, tikriausiai, kiekvienam buvo didžiausias atlygis matyti nušvitusius mamų veidus ir nuostabius darbus parodoje, kuri džiugino Lietuvos ambasados Londone svečius.
Antrosios parodos nuotraukose įamžintas iš kartos į kartą perduodamas moteriškas ryšys ir meilė. Ar savo šeimoje galite džiaugtis tvirtais kartų ryšiais, kaip manote, kas padeda tvirtus santykius kurti?
Antrasis „Woman in M.E.“ projektas savo nuotraukose atskleidė ypatingą mamos – dukros – močiutės santykį. Parodoje buvo pristatomos subtilios akimirkos, kuriose įamžintas iš kartos į kartą perduodamas moteriškasis ryšys ir meilė. Jame dalyvavo Lietuvoje bei Anglijoje gyvenantys fotomenininkai, pelnę ne vieną apdovanojimą fotografijos pasaulyje, kartu su grupe jaunų savamokslių fotografų, kurie turėjo puikią progą parodyti savo talentus.
Ši tema man buvo itin aktuali, nes norėjau atsigręžti į mūsų šaknis, į mūsų mamas ir močiutes, jų išmintį ir dovanotus lobius. Juk kiekviena iš mūsų savo kraujyje nešiojame savo moteriškosios linijos gijas, kurios ir formuoja tai, kuo mes esame šiandien. Esu be galo dėkinga savo mamai už jos charizmą ir mokėjimą taip nuoširdžiai mylėti žmones. Džiaugiuosi, kad ji perdavė dalelę šio lobyno ir man, o aš tuo pačiu ir savo dukrai. Gaila, kad jau nebeturiu šalia nei vienos iš savo močiučių, tad visada džiaugiuosi galėdama įamžinti kieno nors mamą savo nuotraukose.
Kokius projektus planuojate artimiausiu metu?
Šiuo metu buriu komandą ketvirtajam „Woman in M.E.“ projektui. Šį kartą projektas sieks savo nuotraukose atskleisti tą ypatingą moters asmenybę, kuri su laiku nenublanksta, bet skleidžiasi ir užburia, įsūpuota gyvenimo patirties ir kūrybiškumo. Norime parodyti, kad brandi moteris yra įdomi ir charizmatiška, galinti įkvėpti ir sužavėti.
Galutinius projekto fotografijos portretus galima bus išvysti naujajame Vievio kultūros centre, kuriame vyktų ne tik parodos atidarymas, bet ir seminarų ciklas, skirtas moters identitetui bei savivertei stiprinti. Tikiu, kad tema labai aktuali ir paliestų daugelio širdis. Turint omenyje, kad pandemijos akivaizdoje mūsų mamos ir močiutės išgyveno ypač stiprius iššūkius, norime joms atiduoti duoklę ir nukreipti meninį dėmesį į jų stiprybę.
Taip pat artėjant Globėjų savaitei, kuri vyks nuo birželio 28 d. iki liepos 6 d., kartu su fotomenininke Liucija Karaliene, ruošiame fotografijų parodą „Liečiantys Žemę“.
Ši paroda skirta globėjų šeimoms, jų ypatingam ryšiui bei misijai atskleisti. Esu be galo dėkinga Elektrėnų socialinių paslaugų centrui, kuris paprašė manęs šiais metais tapti Globėjų ambasadore. Buvau sujaudinta iki ašarų. Ši tema man yra labai artima ir pažįstama. Tad sekite renginių kalendorių, kuriame rasite informacijos apie globėjams skirtus renginius bei parodos atidarymą Elektrėnuose, liepos 6 d.
Ar Jūs pati esate globėja?
Pati asmeniškai nesu globėja, dar ne! Bet mano artima teta turi net 10 globotinių šeimyną, taip pat ir geriausia draugė įsivaikino tris mažylius, tad turiu galimybę iš arti stebėti jų dienas. Artimoje ateityje su partneriais Elektrėnų savivaldybėje planuoju statyti Atokvėpio namus, kur vaikai ar globėjai galės atsikvėpti nuo kasdieninių rūpesčių ir pabūti gamtoje. Čia mano misija.
Ačiū už pokalbį.