Europos paveldo dienos Semeliškėse

Europos paveldo dienos Semeliškėse

Idėja pradėti rengti Europos paveldo dienas gimė Prancūzijoje 1984 metais, per keletą metų šis renginys išplito po daugelį Vakarų Europos šalių. Nuo 1991 metų Europos Tarybos iniciatyva visoje Europoje imtos rengti Europos paveldo dienos, kurių programoje siekiama visuomenę supažindinti su kultūros paveldu, parodyti tai, kas paprastai yra neprieinama, arba aktualizuoti kurią nors paveldo sritį. Lietuvoje Europos paveldo dienas rengia Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, miestų ir rajonų savivaldybės, kurios yra kultūros paveldo objektų valdytojos. Renginių metu kuriamas supratimas apie kultūros paveldo apsaugos vertę. Pagrindinė renginio idėja: istorijos paminklas įgaus vertę ir išliks tik tuomet, jei taps bendruomenės vertybe, kurią ji saugos tam, kad perduotų ateities kartoms. Renginio tikslai: įkvėpti gyvybės mūsų paveldui, atkreipti piliečių dėmesį į kultūros paveldo objektų grožį, įvairovę, bruožus, jų apsaugos, išsaugojimo, naudojimo sudėtingumą, suburti kuo įvairesnius partnerius ir pasinaudojant renginiu sukurti nuolatines priemones, skirtas gilinti visuomenės žinias; „Europos paveldo dienos“ rengiamos kasmet rugsėjo savaitgalį, jų metu stengiamasi atverti pastatus visuomenei, kurie paprastai būna uždaryti, stengiamasi pritraukti kuo daugiau šeimų ir jaunimo. Europos paveldo dienose naudojamas logotipas ir iškeliama vėliava.

Šiemet rugsėjo 14-15 dienomis Europos paveldo dienos vyko 75-iuose Lietuvos savivaldybių miesteliuose bei 49-iose Europos šalyse.

Mokykla, cerkvė, Daugirdiškės

Europos paveldo dienos neaplenkė ir Semeliškių seniūnijos. Rugsėjo 14 dieną, visus, besidominčius Semeliškių seniūnijos skirtingų epochų istoriją menančiais objektais, kvietėme į ekskursiją tema „Semeliškių seniūnijos epochų ženklai“, kurių metu parodėme 15 kultūros paveldo vertybių. Renginį pradėjome naujai renovuotoje mokykloje, statytoje 1932 m., kurios istoriją susirinkusiems pristatė mokyklos direktorė Irena Adomėnienė. Mokyklos etnokultūros muziejuje, duris atvėrusiame 2001 m., mūsų laukė mokytoja, muziejaus puoselėtoja ir vadovė Meilutė Rašimienė. Apsilankėme specialiai tai dienai atvertoje šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje, statytoje 1895 m., kur mus šiltai sutiko tėvas Benjaminas. Trumpai papasakojęs apie cerkvę, jis atvėrė savo dvasinių turtų skrynią, iš kurios sklido mintys apie bendravimo džiaugsmą, motinystę, vyro ir moters ryšį, globalizacijos įtaką, vartotojišką visuomenę, apie žmogaus didingumą ir kt. Autobusu vykome į Daugirdiškių kaimą, kuriame, klausydamiesi Vladislavos Kursevičienės išsamių ir įdomių pasakojimų, aplankėme šv. Nepomuko koplytstulpį ir Daugirdiškių dvarvietę. 

Semeliškių žydų kapavietė Dargonių miške

Grįžę į Semeliškes, vykome aplankyti masinių žydų žudynių kapavietę Dargonių miške, kuriame 1941 m. spalio 6 dieną buvo sušaudyti 962 žydai: 213 vyrų, 359 moterys, 390 vaikų. Prieš I-ąjį pasaulinį karą Semeliškėse gyveno 60 žydų šeimų, 1941 m. miestelyje gyveno 261 žydas. Apytiksliai 1941 m. rugsėjo antroje pusėje Semeliškių žydai buvo perkelti į getą (buvusį kultūros klubą, dabartinius bendruomenės „Strėva“ namus Užupio g. 14). Čia buvo uždaryti Semeliškių, Vievio ir dalis Žaslių žydų. Juos saugojo vietiniai bei Vievio, Žaslių ir Žiežmarių policininkai. Semeliškių getas egzistavo apie dvi savaites. Pirmaisiais geto kaliniais tapo semeliškiečiai Robinovičius, Šinkelio, Jankelio, Goldo, Beraleibos, Dovidovičiaus, Lancmano, Altaro šeimos, suimtos asmeniškai policijos viršininko iniciatyva. Stipresnius vyrus iš geto kasdien varydavo dirbti. Iš pasmerktųjų buvo atiminėjami ne tik pinigai, auksas, brangūs daiktai, bet ir rūbai. Vieną dieną visus jaunus vyrus išvedė dirbti iš geto Miežonių kaimo link, esą dirbti „ypatingojo“ darbo. Ten jie kasė didelę duobę, o baigę visi buvo sušaudyti ir užkasti būtent toje duobėje. Pasak istoriko dr. Arūno Bubnio: „Pirmomis spalio dienomis į Semeliškes sunkvežimiu iš Vilniaus atvažiavo apie 20–30 saugumo policijos ir SD ypatingojo būrio policininkų. Kartu lengvuoju automobiliu atvyko vienas vokietis. Jis kartu su Semeliškių valsčiaus viršaičiu ir policijos punkto vedėju nuvažiavo apžiūrėti būsimos žudynių vietos. Duobė buvo iškasta apie 2 km nuo Semeliškių Trakų link, prie ežero. Tačiau parinkta vieta vokiečiui nepatiko ir jis įsakė iškasti duobę kitoje vietoje pamiškėje. Kol buvo kasama kita duobė, atvažiavusieji ypatingojo būrio žudikai gyveno Semeliškėse. Semeliškių geto sunaikinimas buvo įvykdytas 1941 m. spalio 6 d. Getą saugoję Semeliškių, Vievio, Žiežmarių policininkai ryte pradėjo varyti žydus į šaudymo vietą. Kita dalis policininkų buvo paskirti eiti sargybą aplink duobę. Žydai buvo suguldyti prie duobės. Po nedideles žydų grupes ypatingojo būrio budeliai atvesdavo prie duobės ir sušaudydavo. Žudynės truko kelias valandas. Į Semeliškes sugrįžę šaudytojai buvo girti. Apsaugoje stovėjusieji policininkai degtinės negavo. Žydų žudynėse dalyvavo ne tik vokiečių soformuotas ypatingasis būrys, bet ir žudynių žmonės, kurie anksčiau nebuvo gerbiami. Po šių kraupių įvykių sename pastate pro išdaužytus langus ir atlapas duris siaučiantis vėjas tarsi priminė nužudytųjų dejones, neviltį, raudą. Dalis bruko (dab. Basanavičiaus gatvė, – aut. pastaba), kuriuo jie buvo varomi, išliko; juo nuo trikampės miesto aikštės galima nueiti beveik iki pat bažnyčios. Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvai Karlas Jageris savo viršininkams raportavo: Semeliškėse 1941 m. spalio 6 d. buvo nužudyti 962 žydai: 213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų. Semeliškių, Vievio ir dalis Žaslių žydų, iš jų – (261) du šimtai šešiasdešimt vienas iš Semeliškių“. Išžudžius žydus, okupacinė valdžia susirūpino masinių kapaviečių sanitarine būkle ir apsauga. Trakų apskrities viršininkas 1941 m. lapkričio 8 d. raštu davė nurodymus Trakų miesto burmistrui bei Žiežmarių, Semeliškių ir Eišiškių valsčių viršaičiams iki 1941 m. lapkričio 13 d. masinių žudynių vietas aptverti tvora, „kad gyvuliai ir žmonės neprieitų ir tų vietų neklampotų, neardytų bei nežalotų”. Kapavietės turėjo būti užpiltos chloro kalkėmis, o tvorų aukštis 120 cm. Susirašinėjimas dėl žydų kapaviečių vyko ir 1942 m. 1942 m. liepos 8 d. Trakų apskrities gydytojas V. Paškevičius informavo Vilniaus apygardos komisarą apie kapų būklę. Jis nurodė, kad Trakų apskrityje masinės kapavietės yra Trakų, Semeliškių ir Žiežmarių valsčiuose. 1941 m. šie kapai buvo apibarstyti chloro kalkėmis ir užpilti žemėmis. 1942 m. pavasarį masinės kapavietės vėl buvo atkastos, užpiltos chlorkalkėmis ir aptvertos.

Kryžiai Semeliškių valsčiaus partizanams

Semeliškių miestelyje yra dvi kapavietės, kuriose ilsisi Didžiosios Kovos apygardos kovotojai, žuvę šiose apylinkėse. Prie vidurinės mokyklos yra jau beveik sugriuvęs pastatas (Trakų g. 83), kuriame nuo 1944 m. buvo Semeliškių vsl. NKVD – MGB poskyris (areštinė). To pastato rūsyje buvo kalinami suimtieji, kuriuos po tardymo išveždavo į Trakų kalėjimą. Semeliškių vidurinės mokyklos sode už malkinės į Strėvos pusę yra užkasti Semeliškių valsčiaus partizanai, kurie prieš tai buvo išniekinti Semeliškių turgaus aikštėje. Tai Butrimavičius Petras; Česonis Pranas, Bondaro būrio partizanas; Daugsevičius Bronius, Don Kichoto būrio partizanas (giminės palaikus išsikasė ir perlaidojo kapinėse); Karanda Aleksandras, Bondaro būrio partizanas (perlaidotas Semeliškių kapinėse); Ščerbavičius Romas. Šioje vietoje užkasti ir trijų žuvusių jaunuolių, kurie slapstėsi nuo mobilizacijos palaikai. Juos stribai nukankino malkinėje ir bibliotekos namelyje.
Kitoje vietoje, vadinamoje „magazinu“, 1945-53 m. tuščiose duobėse buvo užkasta 13 nukankintų Semeliškių valsčiaus partizanų ir 15 genocido aukų, kurios buvo išniekintos miestelio turgaus aikštėje, tarp jų dvi žydukės, du rusų belaisviai, dvi aukos nežinomos. Sovietmečiu žuvusiųjų užkasimo vietą kolūkio vadovai greideriu ir akėčiomis sulygino, per ją nutiesė kelią, padengė asfaltu ir pavadino Šilo gatve. Pastatė elektros stulpus ir nutiesė laidus. Buvo nutarta leisti semeliškiečiams toje vietoje statyti namus su ūkiniais pastatais. Tačiau nei vienas toje vietoje namų nesistatė…
Siaučiant stribams ir NKVD kareiviams, Semeliškių vls. miškuose ir kitose vietose iš 63 partizanų – 30 sušaudyta, 13 teista, 18 legalizavosi, 1 pabėgo iš partizanų būrio ir tapo išdaviku, 1 išvyko į Lenkiją. Šiuo metu abi kapavietes žymi Atgimimo laikotarpiu pastatyti kryžiai. 

Semeliškių dvarvietė

Labiausiai semeliškiečiams nepažįstama vieta – Semeliškių dvarvietė – valstybės saugomas pavienis objektas, XVI-XIX a. menanti vietovė, kuri tuo metu apėmė 27600 m2 teritorijos plotą. 1578 m. dvarą ir valsčių valdė Trakų vaivada Steponas Zbaražskis, 1588-1590 m. – Zavišos, kurie dvaro sodyboje prie Strėvos pastatydino klojimus. XVII a. pradžioje privilegijos valdyti Semeliškes suteiktos Petrui Valavičiui. Tuo metu dvarvietė buvo dabartinio mokyklos stadiono teritorijoje, pastatai buvę mediniai, o kai kurie raudonų plytų mūriniai. XVII a, pabaigoje Semeliškių ir dvarvietės valdytojai dažnai keitėsi, 1776-1801 m. Semeliškes valdė Granovskis, po jo mirties grafas Nikolajus Tolstojus. 1776 m. Semeliškių dvaro sodyboje stovėjo senas rūmas, ekonomo namas, nauja klėtis ir kiti ūkio trobesiai. Semeliškės nukentėjo per 1812 m. karą – praėjus keleriems metams, dvaro sodyboje buvo pastatyti nauji rūmai. 1861 m. dvaro sodyboje buvo 17 medinių trobesių: iš jų 4 prasti, o kiti tvirti. Šalia dvaro stovėjo spirito varykla. Po 1830-31 m. sukilimo dvaras buvo sekvestruotas ir perduotas į Rusijos imperijos iždą. 1893 m. Semeliškių dvarvietėje pradėta statyti cerkvė, o 1895 m. šalia buvo leista statyti šventiko namą. Nepriklausomybės metais Semeliškių dvarvietėje buvo pastatyta mokykla.
Žvalgomieji tyrinėjimai dvarvietėje imti vykdyti 1991 m., pradėjus Semeliškių vidurinės mokyklos priestato projektavimo darbus. G. Abravičius, atlikęs tyrimus, apibrėžė kultūrinio sluoksnio ribas ir jį datavo XVI-XVII a. Po šių tyrinėjimų dvarvietė įtraukta į archeologijos paminklų sąrašą. 1996 m. pavasarį, tolesnių mokyklos priestato statybos darbų metu, buvo pažeista dvarvietės teritorija – savavališkai iškasta tranšėja nuotekynei, kurios vietoje suardytas kultūrinis sluoksnis 32 m2 plote. Vėlesnių tyrinėjimų metu tirti 7 plotai, kurių bendras plotas – 300 m2, rasta dvaro pastatų pamatų liekanų, kurie rodo buvus tris statybos etapus: XV a. pab., XVII-XIX a. pr. Taip pat rasti 3263 radiniai, kurių trečdalį sudarė keramika: puodų, lėkščių, ąsočių bei pavienių koklių fragmentai, kartu rasta geležinė kilpvinė, durų velkė, arklio pasagos fragmentas, dvi geležinės vinys, keletas lango stiklo fragmentų. 2010 m. gegužės-birželio mėnesiais dvarvietės teritorijoje atliekant tyrinėjimus, ištirti šeši 19,1 m2 ploto šurfai. Čia buvo numatyta remontuoti 1932 m. statytą mokyklos pastatą, buvusios sporto žaidimų aikštelės vietoje įrengti daugiafunkcinę sporto aikštelę. Vietos, kuriose planuojama atlikti statybos ir rekonstrukcijos darbus, patenka į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų – dvarvietės ir Semeliškių miestelio – teritorijas. Prie mokyklos pamatų fiksuotas 80-85 cm storio kultūrinis sluoksnis, sporto aikštyne numatomų įrengti vartų vietoje ištirtas 35-65 cm storio XVI-XX a. kultūrinis sluoksnis, surastas nedidelis kiekis šio laikotarpio radinių. 4 šurfe tirtas iki 1,3 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame aptiktas didelis kiekis XVI- XVIII a. datuojamų buitinės keramikos fragmentų. 6 šurfe aptiktas storesnis nei 3 m kultūrinis sluoksnis, kurio ankstyviausia dalis datuojama XVI-XVII a. Nustatyti tokio storo sluoksnio susidarymo šioje dvarvietės dalyje priežasties (ūkinė duobė, griovys, rėva?) kol kas nepavyko.

Semeliškių šv. Lauryno bažnyčia,parapijos namai

Semeliškių klebonas Gintautas Jančiauskas daug įdomaus papasakojo apie Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią (ketvirtąją, statytą 1783 m.) ir ten esančias vertybes, antrą Lietuvoje pagal senumą varpą, nulietą 1442 m. bei Parapijos namus, statytus 1938 m., renovuotus 2011 m. Archyviniai dokumentai liudija, kad Semeliškėse jau 1511 m. stovėjo bažnyčia, I-uoju parapijos klebonu buvęs Adomas (pavardė nežinoma). 1664 m. statoma antroji bažnyčia, pirmai sudegus, III-ioji bažnyčia buvusi ne šv. Lauryno, o Švč. Sakramento titulu, 1783 m. pastatoma IV-oji bažnyčia ant III-iosios bažnyčios pamatų, 1786 m. vyskupo Masalskio pašventinta. Vertingiausi bažnyčios lobynai: Švč. Dievo Motinos paveikslas, Trakų bažnyčioje esančios Madonos kopija, buvęs III-iosios bažnyčios pagrindiniame altoriuje. Šv. Roko stebuklais garsėjantis paveikslas, kuris į Semeliškes atgabentas iš Barboriškių bažnyčios, kuri buvo perdaryta caro įsakymu į cerkvę. Pagrindiniame altoriuje esantis Šv. Lauryno paveikslas unikalus tuo, kad jame prie šventojo kojos nutapytas angelas, o ne šuo (pagal legendą būtent šuo laižė šv. Lauryno žaizdą, easnčią kojoje, ir ją išgydęs). Vertingi Šv. Lauryno ir šv. Jurgio paveikslai byloja, kokie atlaidai švenčiami Semeliškių bažnyčioje. Labai reta tematika nutapytas paveikslas „Marijos apsilankymas pas Elzbietą“. Vertingiausia šiuo metu – naujasis bažnyčios altorius, kuris, pasak klebono, yra šventesnis už bažnyčią, kuri yra šventinta, o altorius konsekruotas šių metų rugpjūčio 18 d. vyskupo Jono Ivanausko.

Semeliškių varpas

Per Lietuvą praūžę karai sunaikino medinių bažnytėlių varpus. Kaišiadorių vyskupijoje žinomi tik du varpai, kurie išliko. Pasibaigus I pasauliniam karui ir atsikūrus Lietuvos valstybei, o 1920 m. sudarius taikos sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos, susiklostė sąlygos grąžinti išvežtas vertybes, tarp jų ir varpus į Lietuvą. Taip Semeliškėse atsidūrė antras pagal senumą varpas (1442 m.), kuris buvo dovanotas naujai įkurtos Kaišiadorių vyskupijos Semeliškių bažnyčiai. Į dabartinę vietą varpas buvo atgabentas 1927.01.25 d. Jo viduje gotiškais minuskulais užrašyta lotyniška invokacija bei pagaminimo data: „Rex hic veni nobis cum pace anno dni m cccc xxx xii“ (Karaliau, ateik pas mus su taika. 1442 Viešpaties metai). Ant varpo nuliedintas taikos meldimas liudija varpo paskirtį – skambinti „Viešpaties Angelo“ maldai ir buvo vadinamas „Taikos varpu“. Semeliškių varpas yra visai Lietuvai ypač svarbus kultūros paminklas, jis yra tik vienas iš trijų XV a. varpų, išlikusių Lietuvoje. Varpas, sveriantis 123 kg, 53 cm aukščio, savo forma skiriasi nuo vėlesnių laikų varpų – jis primena seniau populiarius iš šiaudų pintus avilius, tik su išplatėjusia apatine dalimi.

Bendruomenės „Strėva“ namai

Semeliškių parapijos Katalikų akcijos salės statyba prasidėjo 1938 metų pradžioje, galutinai baigta statyti ir pašventinta 1940 m. Statybos organizatoriai buvo kun. Juozapas Bučys, tiesioginiai vykdytojai: vikaras Alfonsas Petraitis ir zakristijonas Juozas Kopūstas. Aldona Kopūstatitė (1940-2013 m.) pasakojo, kad 1935 m. J. Būčys, A. Petraitis ir jos tėvas J. Kopūstas atvyko į Semeliškes iš Kruonio miestelio norėdami perstatyti apgriuvusią Semeliškių bažnyčią. Jie pastatė kleboniją, senelių prieglaudą, Katalikų akcijos salę, vikariatą, ruošėsi naujos bažnyčios statybai, bet 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, statybos sustojo. Pirmuoju sovietmečiu parapijos Katalikų akcijos salė buvo nacionalizuota ir paversta kultūros namais. Juose 1941 m. rugsėjo antroje pusėje buvo perkelti ir uždaryti 962 Semeliškių, Vievio ir dalis Žaslių žydų. Iš jų – 261 iš Semeliškių. Šiai tragedijai paminėti 2006 m. surengtas minėjimas, o ant pastato sienos atidengta atminimo lentelė. 1955 m. įkurti zoniniai kultūros namai, 2008 m. – bendruomenės „Strėva“ namai.
Bendruomenės „Strėva“ namuose apžvelgėme visos ekskursijos metu aplankytas kultūros paveldo vertybes, prisimindami jas rodomose skaidrėse. Paminėjome ir nematerialų paveldą – Šv. Roko atlaidus, kurie Semeliškėse švenčiami 230 metų (nuo 1783 metų).
Prie kavos puodelio aptarėme įvykdytą projektą „Semeliškių seniūnijos epochų ženklai“.

Silva Bielskienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų