Senovės baltai tikėjo, kad žmogaus likimas labai priklauso nuo to, kaip su juo elgiamasi pirmosiomis gyvenimo akimirkomis, nes gimimas – tai vienos pagrindinių gyvenimo ribų peržengimas. Būtent ribinėje situacijoje žmogus yra arčiau anapusinio pasaulio, būtent tada jis yra lengviausiai pažeidžiamas, tada galima paveikti jo ateitį.
Todėl nuo seniausių laikų stengtasi su ribinėje situacijoje esančiu žmogumi elgtis taip, kad jo likimas būtų kuo geriau sutvarkytas. Senovės baltai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo Laimą. Laima – tai žmogaus likimo lėmėja. Laima duoda žmogui jo gyvenimo dalią: sveikatą, turtą, išmintį. Senovėje moterys dažniausiai gimdydavo pirtyse. Tikėta, kad gimimo momentu Laima ateina prie pirties langelio, pažiūri ir paskiria vaikeliui jo dalią. Po gimdymo motina ir pribuvėja išgerdavo sakralinio gėrimo ir juo palabindavo deives Žemyną bei Laimą. Kūdikio ateitis – ir pribuvėjos rankose. Pirmasis žmogus, sutinkantis vaikelį – svečią iš kito pasaulio – buvo pribuvėja. Senovės žmonės tikėjo, kad žmogaus ateitis didele dalimi priklauso ir nuo jos. Kad vaikas būtų sveikas, stiprus, protingas, turtingas, pribuvėja tik gimusį kūdikį paguldydavo ant žemės. Šitaip buvo pagarbinama Žemyna – viskam gyvybę duodanti Žemės dvasia. Tikėta, kad šio ritualo metu jos stiprybė pereina silpnam kūdikiui ir jam perduoda visas savo gerąsias galias. Tikėta, kad turtą vaikui lemia, jei jis priimamas ant avikailio kailinių. Svarbi pribuvėjos pareiga buvo pasirūpinti „vaiko nameliais“. Taip buvo vadinama placenta. Manyta, kad tai kūdikio kūno dalis, todėl jos bet kur numesti negalima. Tikėta, kad nuo to, kur ir kaip bus padėti „kūdikio nameliai“, taip pat priklausys jo ateitis. Dažniausiai juos suvyniodavo į švarų skudurėlį ir užkasdavo kur nors darželyje, po slenksčiu iš lauko pusės, po varteliais. Tikėta, kad tose vietose užkasus placentą, mergaitei lemiama kuo anksčiau ištekėti. Berniuko „nameliai“ buvo užkasami po trobos ar rūsio pamatu, po girnomis, tvarte, kad jis užaugęs būtų geras šeimininkas. Buvo tikima, kad „kūdikio nameliai“ yra ne tik vaiko, bet ir gimdyvės kūno dalis. Todėl manyta, kad blogai „namelius“ paslėpus žala gali būti padaryta ir motinai.
Senovėje besilaukiančios moterys mirdavo dažniau.
1953 metais JAV išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje” rašoma: „Dažnai pasakojama, kad seniau moterys labai lengvai gimdydavusios: lauke prie darbo, kelionėje, vėl greit dirbdavusios namų darbus, ilgai nesirgdavusios“.
Iš pasakojimų
Pasakojo Adalia Kieraitė Maleckienė iš Bajorų k.
Kadaise labai daug moterų gimdydamos mirė. Buva bobutės priėmėjos. Karankevičienė už Briaunia tuose namuose gyvena, tai kai reikia, jau važiuoja jų parvežt’. Jai atsilygina, daugiausia tai sviesta sumuša, tai kiaušinių parenka, tai skarełi nuperka, tai drobės austos, abrūsu, pinigų jos neėmi. Ji mokėja sutvarkyt’ viską, gera priėmėja buva. Iš kur jos mokėja? Gi viena per kitu mokinasi, ale reikėja turėt’ patraukimu, ne kožna gi aja. Iš bėdos moterys, kai daug gimdi, tai ir pačios jau žinoja ką reikia daryt’, ir gimdi lengviau, būdava, pagimda ir aina pečių kurt’, nebuva kada.
O vaikus augina suvystytus, net iki metų susuka palutėm, paskui spavijočium apsuka, ir guli kap kūliukas, saka, geriau miega, kojełės tiesios auga.
Pasakojo Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė iš Gabriliavos k.
Manį mama gimdi namie. Nu pagimdi, tėvas išjoja namo pas sava mamu pranešt’, kad jau gimiau, baba išėja parnešt’ vandenia. Abromiškių kaime seniau buva tik vienas šulinys, tai saka, kap išėja, tai ir prapuołi, tai vienu, tai kitu kaimynku susitika, namo neskubėja pareit’, pusi dienos prabuva. O mama usimani valgyt’. Nuvėja kamaron, rada kiaušinių, prisikepi, privalgi, jai pasidari bloga, vidurius pradėja iškeldinėt’, ji užlipa an pečia, atsigułė. Nu paskui baba pareina, kad ir tėvas parjoja, nu dabartės žiūri kad nėra mamos. Kur ji dinga. Ty dyrst’, ty dyrst’, niekur nėra, vaikas guli vienas. Paskui ji palipės an pečia. Žiūri – mama guli. Brūkšteli ranku, kad ranka jau atšalus. Ir ką gi? Argi prikelsi? Saki, susidraskius visus marškinius, jos kasos buva labai gražios, už plaukų kap susistvėrus, tai net išrovus, va kap. Ir palaidoja mamu.
Pasakojo Monika Brazauskaitė Kubilienė iš Gilučių k.
Gimdė namuose, mama visus gimdė namuose ir sesuo dar gimdė namuose, jau buvo ligoninės, apie 50-tus – 60-tus metus, bet dar namuose.
Buvo priėmėjos, jos viską žinojo, mokėjo labai. Mūs kaime gyveno tokia Stirnienė, sena moteris, bet ji žinojo viską, visus vaikus priiminėdavo, visą kaimą, buvo labai kultūringa. Ji ir krikštynose dalyvaudavo. Sesers vaiką vežiau krikštyt, tai ir ji važiavo net bažnyčion. Seniau mažam vaikui palytes darė iš senų išnešiotų drobių, jos buvo labai minkštos, labai sugerdavo drėgmę. Buvo spavijočiai, mažą kai susuka, tai kai kokį kūliuką, berniukam buvo mėlyni, mergaitėm – raudoni spavijočiai, tai tokios ilgos dviejų pusių juostos, jom susukdavo suvyniotą į palutes vaiką. Maitino krūtimi ilgai.
Pasakojo Zofija Grigaliūnaitė Svetlikauskienė iš Latvių k.
Buvo taip. Pas mus seniau nebuvo šulinio, vandenį nešėm iš Sukros. Ir gyvulius girdėm ir sau nešėm, reikėjo daug vandenio prinešt’ į kalną. Vyras iš ryto išvažiavo į Vievį ir man sako: „Nenešk vandenio, aš grįšiu ir prinešiu“. Buvau jauna, turėjau tik 20 metų, buvau sveika, kur aš klausysiu. Neiškenčiau, pasiėmiau naščius ir su kibirais atnešiau vandenio 5 kartus. Ir kažką pajutau. Paskui jau bobutė Malūnavičienė Elena iš Diržonių, ji buvo priėmus 15 vaikų, visi ją pažino, ji tik pažiūrėjo ir sako: „Neaišku kas tai, per anksti. Ką kilnojai?“ Tada ji ėmė virt’ kokias tai žoles, mane sodint’ ant karštų garų, gert’ davė žolelių, paskui paguldė ir ką tai darė, liepė pakentėt’, bet aš nieko jau nesupratau. Ji atvažiavo 2 valandą nakties, o gimdžiau 12 valandą dienos.
Būdavo kad ir mirė gimdydamos, buvo, gimdė dvynukus, vienas gimė, antras – ne, taip ir numirė abudu su motina. Pribuvėjos niekas už tai nekaltina, ji net meldžiasi, būdavo langus atidaro, atriša visus mazgus, išpina moteriai kasas.
Mano pirmoji priėmėja Elena Malūnavičienė. Antrą vaiką gimdžiau prie Jankūnienės iš Mitkiškių, ji ėjo ir prie gyvulių. Prie kiaulių, karvių, ji suprato. Skirtumai buvo. Mano antras vaikas berniukas buvo labai didelis, svėrė 5 kilogramus, tai sunkai pagimdžiau, suplyšau visa, ji mokėjo ir siūti, paskui 3 dienas gulėjau, ji gyveno pas mus, prižiūrėjo. Mama ateidinėjo ir vyro sesuo ateidinėjo, ūkį tvarkė. Vaiką maitinom ne pagal valandas, o kada tik pradeda verkt’, tai ir duodi. Pirmą maitinau iki metų, antrą iki 6 mėn. Pieno turėjau.
Priėmėjai reikėjo kažką duot’. Nupirkau suknelei medžiagos, daviau kiek tai pinigais, daviau lašinių, skilandžio, nes ji viena be vyro augino savo vaikus, sunkiai gyveno.
Palankynuosna moterys nešėsi duonos ir druskos, būtinai. Vaikui ir maisto irgi nešė kas ką, bet duonos ir druskos būtimai.
Pasakojo Marijona Medveckaitė Mlečka iš Mitkiškių k.
Turėjau 6 vaikus. Seniau kaime buvo pribuvėjų. Mano mama irgi mokėjo priiminėt’. Buvo toks įvykis. Moteris gimdė namie, jau stipriai skauda, vyras atėjo pas mano mamą prašo padėt’. Mama nuėjo, o ji vargšelė jau pati pagimdžius ant grindų guli, jau vaiką palutėn insisukus, bet nesutvarkius. Greit mama viską sutvarkė. Tai dar dabar, mama jau seniai mirusi, o ta mergytė, kuri gimė ant grindų, kasmet dar atvažiuoja per Vėlines ant mano mamos kapo.
Mano mama pati 11 vaikų gimdė. O mano brolienės motina vis sakydavo: „Kam čia kviest’, aš pati susitvarkau“. Stiprios buvo. Paskui jau jaunas barė, kad išlepę.
Pasakojo Stasė Grigonytė Tamkevičienė iš Pakalniškių k.
Seniau gimdė namie, buva bobutė, priėmėja, nuveina, papraša, ji ateina. Žiema buva, čia gimdyt’. Vyras ait’ bobutės, kad audra, sniegas dreboja, tai jis atėja pas žmonu ir praša: „Levas, palauk, kap dabar nuveit’?” Va kap, mat buva toli. O paskui atsirada ir arčiau kitų bobučių. Davė jom savo darba austinį medžiagutį kokių švarkui, sijonėliui pasisiūt’. Vaikui palutes dari iš naminių panešiotų minkštų paklodžių, didesnes ir mažesnes. Buva mada vaiku vyniot’ tokia juosta, spavijočium vadina. Susuka, užriša, ilgai vynioja. Paskui, kai paauga jau marškinėliais ir aik. Išsuka ir pasodina. Lopšiai buva visoki, buva iš medžia dvi tokios lazdełės ir ilga kartis, an jos pakabina medžiagu ir supa. Vasaru darban laukuosna ir vaiku nešasi. Krepšin, paklodėn ir nešasi. Lopšiai buva ir iš karklų pinti ir iš lentelių sukalti, didesniam jau lovytės. Jos supasi, didesnės jau ne. Jeigu šeimynoj yra senutė, tai palienka su ja, o jei nėra – kartu nešasi. Nuo mažumės. Buva, nešasi ilgu lazdu, paskui kitu, inkala žemėsna, an tų lazdų pririša medžiagu, kokių paklodi pririša ir vaikas ty supasi. Motina žiemu verpia, atsineša rateli, tai viena koja lopši supa, kita – rateli suka. Fabrikas. Va kaip. Maitina kaip kas. Ilgai. Gerai auga vaikas. Prisimenu manį maitina iki 3 metų, jau viską valgiau, o dar lėkiau pas mamą. Mana mama turėja tris ir visus maitina po tris metus, labai turieja piena, pats bėga. Kalbieja, kad atjunkyt’, paskui vėl’ duot’ vaikui negalima, turės blogas akis.
Pasakojo Marcelė Korsakienė iš Jagėlonių k.
Vaikus gimdė namie, priiminėja bobutės. Jos mokėja sutvarkyt‘, ale dažnai moterys ir numirdava gimdydamos. Daug miri. Atjunkyta vaika negalima vėl’ pradėti maitinti krūtim, jo akių visi bijos. Vakarais vaikų neleida prie vandenia, saki, kad laumė nepagaut.
Pasakojo Elena Čekavičiūtė Suchockienė iš Semeliškių
Seniau vaikus gimdė namie, buva bobutės, piimdava. Vaikai tikėja kad mažiuku atneša gandras, kad randa kopūstuose. Menu kaimynė Čekavičienė gimdė, tai kaimynų vaikai padarė lopšį ir laukė gandra kada atskris ir jiem atneš vaikelį. Paskui, kai vaikelis jau gimė, jie labai pyka, saka, apgava mumį Čekavičienė, pasiėmė mūs vaiką.
Bobutei priėmėjai duodava stoną drobės ar skarelę kokią gražią pirka. Moterys ėja palankynosna, nešėsi maista, kas ko turėja geresnia, vaikui tai nenešė nieka.
Pasakojo Juozas Kundrotas iš Pustakiemio k.
Kaime gyveno tokia Jankūnienė, tai ji vaikus baloj rasdavo. Visus iki vieno čia suradusi ir sugriebusi atnešdavo kam nors. Ir paskui savų vaikų ji nepamiršta, prabėgs savaitė, kita, žiūrėk Jankūnienė ir atbėga. Ir tikrina kojelių tiesumą, akelių žvitrumą, balso rėksmingumą. Berniukai jai visi Jurgiai. Pagal ją vardas turi būti patogus ir vaikystėje ir senatvėje kad iš jo nesišaipytų, jis turi kažką reikšti, pranašauti.
Pasakojo Ratkevičius Juozas iš Žikaronių k.
Buvo kaime toks paprotys – jei gimė berniukas ir ateina koks nors vyras, kaimynas ar kas, tai bobutė tuoj jam už kepurės ir jis turėdavo išsipirkt’. Nežinau kodėl, bet vyrai bijojo eit’, kol’ bobutė buvo.
Krikštynų tradicijos
Pasakojo Stasė Grigonytė Tamkevičienė iš Pakalniškių k.
Krikština tai kuo greičiau, ilgai nelaika. Jei silpnas gimsta, tai net kunigas duoda vandenia šventa, pasaka ir moteris pati gali pakrikštyt’. Krikšta tėvus rinka kad teisingi, dievobaimingi, dori būt. Krikšta tėvai turėja nupirkt’ marškinukus. Mana mama turėja labai daug krikšta vaikų, tai per Velykas atłėkdava kaiušinių, mama lauki, laiki kiaušinių.
Pasakojo Zofija grigaliūnaitė Svetlikauskienė iš Latvių k.
Kai vaiką veža krikštyt’, bobutę, tą priėmėją pakviečia. Ji vaiką išprausia, aprengia ir paduoda kūmams. Už tai nuo kūmų gauna dovanų. Kai grįžta iš bažnyčios, tai seniau virdavo bobutės košę, bet ji jau nevirė, darė degrinę su kokiom tai žolėm, kokį tai kepsnį kepė. Ir visus vaišino. Jinai priima iš kūmų kūdikį ir atneša mamai.
Pasakojo Elena Jakonytė-Jakonienė iš Karagėliškių k.
Gimdė namie, o per vaiko krikštynas bobutė visada būdavo. Krikštynų bobutė. Krikštynose važiuojant bažnyčion vaiką išnešdavo bobutė, kūmai jai sumokėdavo pinigais, grįžę jau nieko nedovanojo, bet vaiką paimdavo irgi bobutė. Kartais užimdavo stalą, iš paklodžių pasidarydavo „vaiką“ ir dainavo. Kūmai turėjo išsipirkt’.
Pasakojo Adalia Kieraitė Maleckienė iš Bajorų k.
Bobutė ir vaika krikštynose buva, seniau vaika ilgai nelaiki, žinai, vaikai dažnai mirdava, kas ty laikys nekrikštytu, tai bobuti vaiku vysta, išneša kūmam paduoda, o kūmai jai tai skarytę, tai rankšluostį, grįžta iš bažnyčios – vėl’ atiduoda bobutei, ji neša motinai. Tokia mada buva.
Pasakojo Ona Antanavičienė iš Jagėlonių k.
Per krikštynas pati bobutė, nu priėmėja nuprausia, aprengia, kūmam išneša vaikelį. Tai iš kūmų gauna dovanų. Pabaigoj krikštynų veždavo bobutę nekočioj pririšę su virve, saka, kad daugiau vaikų būt’.
Dar sakė, kad mažus vaikus Spenglos upelij pagauna. Tai aš jau paaugus buvau, ale dar tikiejau, tai nuveinu in upelį ir vis žiūriu vandenin, gal plaukia koks vaikelis. Mano seseris bajina. Saka: „Aš jau merga būdama dar galvojau, kad bernas pabučiuos ir bus vaikas, tai labai bijojau, kad nepabučiuot.“
Atjunkyta vaika negalima vėl’ pradėti maitinti krūtim, jo akių visi bijos.
Informaciją surinko ir paruošė Ona Rasutė Šakienė