Elektrėnų saulėtekį pasitikus

Elektrėnų saulėtekį pasitikus

Auklėtinė sako: atvažiuok šeštadienį, vyks Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ jubiliejinė šventė. Nueisime. Pamaniau: „Na, nekviestas – ne svečias, nelaižytas – ne veršis“, bet labai apsirikau – buvau svečias, pasiėmiau išminties, užplūdo mintys, kuriomis noriu pasidalinti.

Vytautas ŠULSKIS

 

Viskas vyksta mokyklos salėje. Žemaitė sakytų: margų skaručių kupeta – labai daug poečių, vyrų poetų mažoka, užtektų vienos rankos pirštų suskaityti. Šventė pradėta buvo knygutės, almanacho (jau trečio) „Saulėtekio toliai“ pristatymu. Eiles skaitė daug poetų. Vieni išraiškingiau, kiti ne taip išraiškingai – kas kaip mokėjo.

Apsidžiaugiau gavęs dovanų „Saulėtekio tolius“. Knygutė gražiai išleista, su ryškiomis nuotraukomis. Kad niekas nebūtų nuskriaustas, autoriai sudėti pagal abėcėlę.

Pirmasis prisistato Leonas Baltrukėnas su savo gražiu pasakojimu iš kalėjimo „Kalėjimo belaisvis“. Trumpa apysaka, bet įtaigi.

Poetas Algirdas Dambrauskas – filosofinio mąstymo kūrėjas. Eilėraštyje „Mainai“ Algirdas samprotauja:

„Kodėl, o Dieve, aš Savim –

Tavim – nepatikėjau…“.

Tas „Savim – Tavim“ slepia gilią prasmę, verčiančią ilgėliau stabtelėti ir pamąstyti. Eilėraščio „Baltų vėjas“ gražus kartojimas per visą punktelį. Tokio malonaus kartojimo lyg ir nepasitaikė rasti jo kolegų kūriniuose:

„Gundo vėjas, gundo vėjas,

Gundo vėjas mus visus.

Liepia vėjas, liepia vėjas

Vėl išskleisti mums sparnus“.

Oi, kaip norėjosi tokiu skambiu eiliavimu skaityti ir tolimesnius punktelius.

Vilija Dobrovolskienė skaitytojus pasveikino džiugiu šūksniu: „O pavasario vėjai svaigina!“. Poetės visi posmai be pavadinimų, atrodo, kad tai tąsa jos širdies pasakojimų, prisiminimų;

„…Tokia trumpa akimirka,

O, rodos,

Dabar jos vėlei laukiu

Ilgom dienom,

Tamsiom naktim…“.

Gražiai Vilija prisimena savo jaunystę ir „Mamos siuvinėtą paveikslą“, nuo kurio, ji sako: „…Valysiu dulkes nuo paveikslo dažniau, kad sugrįžčiau į savo gyvenimo pasaką…“.  Į Europą plūstelėjo mąslūs japonų penkiaeiliai – tankos – ir trieiliai – chonkos. („Tartum vakaras atėjo? – Linksmu apgaulingu rūku, Paukščiai skuba namo“). Panašūs trieiliai skamba ir poetės V. Dobrovolskienės kūryboje: „…Išgrindžiau lygų vieškelį. Į savo naują gyvenimą. Tik automobiliai vis tiek lekia  autostrada…“, arba dar vienas gražus: „…Žiūriu į dangų – kaip į rugiagėles… kaip į tavo akis…“

Kazimira Drūtienė pradžiugino mus, vyrų mažumą, paskelbusi vyriškai giminei malonų eilėraštį:

„Kas sakė, kad nuvertinom vyrus,

Kas patikės, kad juos kažkas pakeis?

Juk ir Adomas laimės būtų nepatyręs,

Jeigu Ieva nebūtų atsiradus šalimais…“.

Poetė Birutė Gruzdienė eilėraščiu „Kas brangiau“ patraukia savo kasdienine realybe: kad ir kaip duktė prašo apsigyventi šviesiame name, o mama vis savo:

„…Nesupyk. kol gyva,

Liksiu savo nameliuke…“.

Kūrėja Birutė eiles kuria rimuodama – jos tampa poetiškesnės. Tai poetė, kuriai Elektrėnai – širdis Lietuvos. O savo bičiulei gražiai palinki: „…Nepalūžai ąžuolo netekus – Vaikų juokas skaidrino dienas…“.

Ona Kulbokienė parašė skambų eilėraštį apie moteris. Tas dalyvinis pažyminys – gražiai įmontuotas ir suteikia skaitytojui malonaus žavesio:

„…Ak, jūs pasaulio gėlės, ak, moterys…

Tekėjusios ir netekėjusios,

Mylėjusios ir nemylėjusios,

Vaikus auginusios ir neauginusios…“.

Tokius eilėraščius, skirtus moterims, dažnai rašo vyrai, jas gerbdami, mylėdami. Šis eilėraštis, nors ir moters parašytas, bet gražus. O poezijai Ona labai reikli: „…Eilėrašti, būk stipriu, tvirtu, šviesiu vilties tiltu…“.

Mąslūs ir skambūs Vladislavos Kursevičienės posmai, pilni nusivylimo ir neišsipildžiusių svajonių skausmo. „…Kaip ištikimas senas šuo žvilgsniu mane sekioji šitiek metų, (bet) Nelaimėliai ir tu, ir aš. Vis kryžkelėj dar stovim…“. Tokiu liūdesiu ir skausmu aidi jos visi posmai.

Įdomios ir gilios Juozo Kulvinsko (Juozapėlio) „Pabiros“, skaitytoją patraukiančios lyg su šypsena pasakytos gyvenimiškos išmintys:

„Man pasakyk, jeigu žinai, Iš kur atiteka garbės šaltinis?

Į kur nuplaukia gėrio šipuliai?

Kaip išgyvens beteisis be nakvynės?“.

Regina Leonavičienė knygutėje pasitinka trumpais sakinukais suposmuotais eilėraščiais. Ji galėtų būti gera vaikų poetė, nes mėgsta deminutyvus, jos eilės turi bėglią formą.  Štai kaip smagiai ji pradeda vieną eilėraštį:

„Ignas čia mylėjo Liną

Ir išaugo Ignalina..“.

Pagavūs yra Onutės Gražinos Maleravičienės poetiniai pamąstymai. Jau pačioje pradžioje ji patraukia savo poetiniu credo, mus priverčiančiu stabtelėti, susimąstyti, kodėl žmonės kuria, kokia gyvenimo prasmė:

„…Ieškau žodžių, kurie

Išreikštų mano viltis ir nuostabą,

Kad gyvenu, kad esu…“.

Visi, kurie nugyveno saulėtus pavasarius, žalias vasaras ir stebi rudus rudenius, atidžiai perskaitys šiuos trieilius:

„…Pabūkime dviese, kol esame, kol galime.

Juk mes kaip tie seni pageltę laiškai, kurių

Jau niekas neskaito…“.

Iš karto mane pagavo Onos Mozūraitės pirmo eilėraščio pirmas sakinys; „…Į Elektrėnų ežerą kas rytą saulė brenda, atnešdama jam laimės ir šviesos…“. Labai retai kas bando eilėraščius rašyti akrostichu.  Šiame poezijos rinkinyje jo esama gerokai. Spaustuvė padėjo suprasti, kam jie skirti.

Giliai įdomūs Irenos Petkevičienės eilėraštis „Dar pabūti“. Tokiu periodiniu sakiniu ji sprendžia būties problemą, ypač, kai ateina laikas išeiti: „Kai niekas nepadės dar, būti…“. Poetės temų motyvas – ilgesys. („Ilgesio sala“, „Išsiskyrimas“, „Ilgesys“, „Vienatvė“). „Ilgesio saloje“ skaitome net tokias eilutės: „…gyjančias žaizdas druska pabarstau…“, o baigia eilėraštį taip: „…Noriu, kad paukštis vis turėtų kur nutūpti. Noriu, kad jis neatskristų…“. Oi, koks sunkus uždavinys tas moteris suprasti. Poetės ilgesys, lyg troškulys vasarą, nenumaldomas, jis toks gilus, tas ilgesys, ir toks mielas:

„…Visą likusį laiką aš ilgėsiuos tavęs,

Kol išgersiu to ilgesio pilną ąsotį…“

(„Išsiskyrimas“).

Visa jos poezija mąsli, verčianti ilgėliau sustoti, pagalvoti apie savo ir mus supančių gyvenimus, nes „…mes kiekvienas esame knyga…“.

Nijolės Ustilienės apsakymas „Molis“ – lyrinė miniatiūra – patraukli ir mielai skaitoma. Tuo lyg norėčiau pasakyti: rašykite tokias mažas noveles. O rimai Nijolės labai geri.

Ona Rasutė Šakienė poezijos rinkinyje prisistato akrostichais, trumpesniais ar ilgesniais eilėraščiais. Jos trumpieji posmeliai gražūs, sakyčiau, gražesni už ilguosius (jei neįsižeis). Kadangi tokie trumpučiai, man pasirodė tokie gražūs, norisi net pacituoti kelis:

„Varpučio lapas

Toks ilgas,

Juo vieniša

Ašara rieda

Man dar reikia

Pabust ties Rumšiškėm,

Nusišypsot

Ir vėlei užsnūst…“.

Elena Varankevičiūtė – Vidrinskienė gražiai prisistato: „Esu moteris, tikinti Dievo galybe, besižavinti žmogaus protu, vertinanti draugystę ir gerą patarimą, kuris kartais būna tikrai aukso vertas…“. O gyvenimo džiaugsmą ji patiria kurdama:

„…Džiaugiuosi, kad galiu

Aš kurti šias eiles…“.

Ji, prisiminusi mielus savo tėvus, poezija ragina mus taip pagerbti juos:

„…Išbučiuokime rankas,

Kurios glostė mažų mūsų galvas…“.

Gražių miniatiūrinių pasakojimų yra sukūrusi Genovaitė Žigutienė. Tai lyg vaikystės prisiminimai, lyg pedagoginės miniatiūros. Mokyklinis jaunimas jomis gėrėsis. Graži pasakojimuose tiesioginė kalba, paįvairinta tautosakiniais pavyzdžiais: „Duokite greičiau darbo. Tuoj dvokt pradėsiu…“. Juk tikras lietuvis nenusėda be darbo, be kūrybos, veiklos. Ji mokiniams padovanojo net 11 apsakymėlių. Moka kurti intrigas, turtingas žodynas. Galėtume turėti gerą vaikų rašytoją.

Verčiu paskutinius almanacho puslapius, pirma perskaitęs apie Algimantą Maldutį. Bet tai skvarbaus žvilgsnio fotografas, su gilia filosofine mintim, kurio „…Tiek nuotraukose, tiek eilėraščiuose gausu Skausmo, susimaišiusio su Tragizmu, gyvenimo Geismo, persipynusio su Viltimi ir Tikėjimu“. Ir poetas pats mums lieka paslaptimi, nes:

„…Jei tu paklausi, iš kur aš, nepasakysiu,

Jei tu paklausi, kas aš – taip pat…“.

Vėl atsiverčiu knygos pirmuosius puslapius ir lyg bandau spėti, kuris čia tas poetas, kurio eilėraščius skaičiau.  Iš tos poezijos šventės atspėjau tik kelis, žinoma, tuos kelis vyrus tai tikrai įsidėmėjau.

Reikia pastebėti, kažin kodėl poetai vengia  silabinio toninio eiliavimo? Gąsdina sunkesnė technika?  Tikslingesnio rimo ieškojimas? Bet kaip gražiai skambėjo ir tebeskamba S. Neries, Maironio, A. Miškinio, B. Brazdžionio, P. Širvio, V. Mačernio eilės. Eilėraštis – muzika.  Bet palikime šias problemas patiems kūrėjams, kaip jiems geriau save išreikšti. Svarbiausia – kuria ir tuo mus džiugina. Noriu užbaigti savo pasakojimą gražia miniatiūra iš to almanacho, nerašydamas autoriaus – juk čia visi vieni kitus gerai pažįsta:

„Dega tolimos Joninių ugnys.

Plaukia žolynų vainikai.

Manasis niekados nepasisieks tavo kranto…“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų