Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus – paveldo saugotojas ir skleidėjas

Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus – paveldo saugotojas ir skleidėjas

Albina Sidaravičienė

2021-ieji – neeiliniai metai. Praėjo šimtmetis nuo pirmojo vals­tybės archyvo įkūrimo Lietu­vos Respublikoje, kai 1921-ųjų spalio 19-ąją tuometis Lietuvos Respublikos švietimo ministras Kazys ­Bizauskas patvirtino Centralinio vals­tybės archyvo statutą. Siekiant paminėti Lietuvos valstybės archyvo 100 metų sukaktį, 2021 metai paskelbti Archyvų metais.

Trumpa Lietuvos archyvų istorija
Kad Jums, gerbiami skaitytojai, būtų lengviau suvokiama šio jubiliejaus prasmė, pateikiame trumpą Lietuvos archyvų istorijos apžvalgą, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo ­archyvaro tarnybos informacija.
Lietuvoje archyvai pradėti kaupti XIII a. pirmoje pusėje. Seniausias mūsų laikus pasiekęs archyvas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštinės (kanceliarijos) archyvas (XIV–XVIII a.), dar žinomas Lietuvos Metrikos vardu. Šis archyvas, kaip Lietuvos užkariavimo įrodymas, 1795 m. buvo išvežtas iš Vilniaus į Rusiją (taigi netekome valstybės archyvo) ir dabar saugomas Maskvoje. Iš išlikusių 664 knygų, 622 saugomos Maskvoje, jų mikrofilmus turi Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA).
Iki XIX a. vidurio Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose egzistavę archyvai (LDK vyriausiojo tribunolo, LDK Vilniaus pavieto žemės ir pilies teismų bei kiti) iš esmės buvo žinybiniai archyvai.
Kokybiškai naują etapą Lietuvos archyvų istorijoje žymi Centrinio senųjų aktų archyvo atsiradimas Vilniuje. Carinė administracija norėjo sukaupti dokumentus vienoje vietoje, apsaugoti juos nuo falsifikavimo, sunaikinimo ir šių dokumentų pagrindu tenkinti valstybinių įstai­gų ir privačių asmenų, ypač bajorų, poreikius. Po įvairių parengiamųjų darbų archyvas 1853 m. buvo įkurdintas valdžios parinktose patalpose – uždaryto Vilniaus universiteto pastate.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1919 m. įsteigta Valstybės archeologijos komisija, kuri rūpinosi kultūros bei istorijos paminklų, archyvų, bibliotekų, muziejų išsaugojimu. 1921 m. spalio 19 d. švietimo ministras Kazys Bizauskas pa­sirašė įsakymą, kuriuo prie Švietimo ministerijos įsteigtas Centralinis valstybės archyvas. Ši data laikoma oficialia pirmojo Lietuvos Respublikos valstybės archyvo įkūrimo data.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 9 valstybės archyvai ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba. Valstybės archyvuose saugoma daugiau kaip 10 mln. rašytinių dokumentų bylų (tai sudarytų daugiau nei 109 km), 8 tūkst. kino dokumentų, 3 tūkst. vaizdo dokumentų, 390 tūkst. fo­to dokumentų, 21 tūkst. garso doku­men­tų.
Archyvai yra valstybiniai (centriniai, vietiniai), žinybiniai (įstaigų, priklausančių kuriai nors valstybinio valdymo šakai), bažnytiniai, partiniai, korporatyviniai, privatūs (juridinių asmenų), asmeniniai (fizinių asmenų), šeimų, giminių.

Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus
Mums, Elektrėnų krašto gyventojams, minint Archyvų metus, nau­dinga būtų pasidomėti savais archyvais. Turtingas ir įdomus yra Elektrėnų savivaldybes literatūros ir meno muziejaus archyvas. Apie sukauptus turtus kalbamės su muziejaus direktore Jurgita Chmieliauskiene.

Gerb. Jurgita, ar turi muziejus savo archyvą?
Taip, mūsų muziejus, drįsčiau sakyti, turi turtingą archyvą. Mes jį vadiname muziejaus fondu. Visų pirma mes registruojame visus eksponatus, taigi saugome jų registracijos dokumentus. Ir ne tik tai. Kartais girdime abejojančius, kam muziejui archyvai. Norėčiau visiems priminti Lietuvos centrinio archyvo Dokumentų sklaidos skyriaus komandos mintis: „Nuo istoriko knygos iki asmeninės šeimos istorijos, nuo valstybinės reikšmės dokumento iki sveikinimo atviruko < …>, nuo že­mėje rastų par­ti­zanų dokumentų iki skaitmeninių vaiz­dų, nuo saugyklos iki skaityklos – viskas prasideda archyvuose“. Taip ir pas mus, viskas prasideda archyve. Iš čia saugomų dokumentų galima sužinoti, kaip kūrėsi muziejus, kada ir kaip vyko tradicinė „Poezijos pavasario“ šventė, kokie eksponatai iš kur ir kada atkeliavo į muziejų, ir visa kita. Šiuo me­tu muziejaus archyvai yra formuojami, pertvarkomi, nes mes ir plečiamės, ir keičiamės, ir moder­nėjame, o tai daro įtaką archyvui.

Ar muziejus turtingas, kiek ir kokių eksponatų turite?
Elektrėnų literatūros ir meno muziejuje gausu eksponatų. Kad eksponatų nuolat gausėjo, liudija ir tas faktas, kad vos susikūręs muziejus tilpo Literatūriniame kiemelyje ir Elektrėnų 1-osios vidurinės mokyklos kabinete, tiksliau muziejaus eksponatams užteko vienos didelės kabineto spintos. Šiuo metu muziejus, tebegyvenantis toje pačioje vietoje, turi 6 skyrius. Kiekvieno skyriaus eksponatai skirtingi. Mūsų muziejui savitumo teikia garsaus Lietuvos tautodailininko, visos Lietuvos žinomo medžio drožėjo, poeto, pasakotojo, filosofo Ipolito Užkurnio skulptūrų kolekcija, kurioje yra 41 darbas. Tai lietuvių rašytojų ir jų kūrinių personažų skulptūros. Kita kolekcija – skulptorės Dalios Palukaitienės, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio anūkės, ir jos mokinių Č. Pečiuko, S. Dackevičiūtės, V. Martišiaus, M. Petrausko – rašytojų bareljefai (iš viso 22). Dar muziejus turtingas­ etnografinių eksponatų, surinktų Elektrėnų savivaldybėje. Kai kurių seniau buityje naudotų daiktų šių laikų žmonės nebepažįsta – nežino, nei kaip juos vadinti, nei kam jie reikalingi. Pasižvalgę po Etnografijos skyrių, pamatysime stakles, girnas, gorčių, ližę, spragilą, rėtį (sietą), slastus sūriui spausti (presą), du palubėse kabančius krežius (medinius krepšius), kelias skirtingo dydžio geldas, koptus (senovinius laiptus), medinį lygintuvą, ketaus lygintuvus su vamzdžiu, tokius lygintuvus įkaitindavo anglys, dedamos į korpuso vidų ir uždengiamos dangčiu, o iš viršaus, kad geriau trauktų, buvo įtaisomas vamzdis. Muziejuje gausu senų ir retų leidinių: žodynų, lietuvių kalbos vadovėlių (vienas iš seniausių yra „Gimtoji kalba“,1903 m.), žurnalų. Muziejus džiaugiasi ir didžiuojasi, kad turi žurnalą „Šv. Pranciškaus varpelis“, kuris leistas 1923–1940 m. Žurnalo leidėjas – Kretingos pranciškonų vienuolynas. Nuo pat pradžios spausdintas įvairiose spaustuvėse. Muziejus turi 1931 m. žurnalo komplektą (12 egzempliorių). Muziejuje saugomi leidinio „Gimtoji kalba“, ėjusio1933–1941 m. Kaune, egzemplioriai. Tai buvo Lietuvių kalbos draugijos leidinys. Archyve yra nemažai egzodo rašytojų knygų, užsienyje leistų kai kurių lietuviškų žurnalų, almanachų egzempliorių, pvz., „Sėja“, lietuvių tautinės, demokratinės minties žurnalas, ėjęs 1953–1977 m. Čikagoje. Lietuvių rezistencinė santarvė (LRS), įsteigta Anglijoje 1950 m., buvo liberalinio pobūdžio politinė ir kultūrinė organizacija, leidusi „Santarvės“ žurnalą, kuriame atsispindėjo svarbiausios LRS idėjos. Paskutiniu metu plečiama maldaknygių, giesmynų kolekcija. Turime 1872 m. Tilžėje išleistą giesmyną „Visokios naujos giesmės arba evengeliški psalmai“.

Kaip tie turtai tvarkomi, saugomi?
Visi muziejaus eksponatai yra registruojami, mes tiksliai žinome, kiek ir ko turime. Savaime suprantama, dauguma eksponatų yra demonstruojami lankytojams, bet dėl vietos stokos kai kas guli saugykloje.

Ar muziejuje yra do­kumentų apie patį muziejų, jo įkūrimą?
Taip, tokių dokumentų turime ir jie pasakoja muziejaus istoriją. Tai įsakymai, nuotraukos, švenčių scenarijai, sąskaitų kortelės ir kt. Labai informatyvūs yra du nuotraukų al­bumai apie „Poezijos pavasario“ šventes. Tai fotomenininko Vytauto Suslavičiaus meniškos nuotraukos įamžina poezijos šventės akimirkas, pasakoja muziejaus, jo darbuotojų ir lankytojų istorijas. Mes saugome Vytauto Mizero knygas „Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus (1976–2006)“ ir „Elektrėnai“ (kurios vienas iš autorių yra muziejaus įkūrėjas Vytauto Mizeras). Kalbėdamas apie Elektrėnų seniūniją, autorius pasakoja apie Literatūros ir meno muziejų, jo atsiradimo istoriją, raidą. 1975 m. rugsėjo 1 d. Elektrėnuose atidaryta nauja bendrojo lavinimo vidurinė mokykla. Miestelyje veikė dvi mokyklos:1-oji lietuvių ir 2-oji rusų dėstoma kalba. Naujajai mokyklai vadovavo Vytautas Mizeras, litua­nistas, literatas. Naujakurių gyvenimas buvo pilnas rūpesčių, bet darbštus kolektyvas siekė vis geresnių mokinių žinių ir užimtumo rezultatų. „Tačiau mokyklos vadovo V. Mizero viso gyvenimo svajonė sukurti meninio profilio vidurinę mokyklą galėjo tapti realybe tik tada, kai buvo gautas Lietuvos TSR švietimo ministro A. Rimkaus 1977 m. birželio 22 d. įsakymas Nr.193. „Dėl sustiprinto lietuvių kalbos ir literatūros mokymo organizavimo Elektrėnų 1-ojoje vidurinėje mokykloje…“. Muziejaus atsiradimas sutapo su mokykloje prasidėjusiu sustiprintu lietuvių kalbos ir literatūros mokymu. Aišku, pradžia nebuvo lengva, kad mintis taptų realybe, reikėjo įdėti daug pastangų. Mokyklos direktoriaus V. Mizero iniciatyva vidinis mokyklos kiemelis tapo literatūriniu kiemeliu – 1977 m. pavasarį vyko graži atidarymo šventė. Gimė meno muziejaus idėja. Laikui bėgant, kiemelyje įsikūrė pasakos „Eglė žalčių karalienė“ personažai. Architektas Reginaldas Palukaitis, įkvėptas gražiausios lietuvių pasakos „Eglė žalčių karalienė“, sukūrė Žilvino skulptūrą. Kiemeliui kurti savo talentą ir kūrybines jėgas paskyrė skulptorė Dalia Palukaitienė kartu su savo mokiniais. Jų darbo rezultatai – rašytojų bareljefai. Ilgus metus šiame kieme vyko festivalio „Poezijos pavasaris“ renginiai.
1982 metais, įgiję patyrimo ir drąsos, sustiprinto lietuvių kalbos ir literatūros mokymo lituanistai, muziejaus bičiuliai, vadovaujami V. Mizero, atidarė literatūros ir skulptūros mokomąjį kabinetą. Jame atidengta 30 vitrinų lietuvių literatūros klasikams, jaunųjų literatų ir filologų darbams, kitokiam literatūros ir meno eksponatų turtui kaupti bei saugoti.
1983 metų žiemą muziejų pirmą kartą aplankė Lietuvos meistrų meistras, tautodailininkas, vienas talentingiausių Aukštaitijos medžio drožėjų Ipolitas Užkurnys. Netrukus buvo atgabenta ir pirmoji jo rankomis sukurta skulptūra, vaiz­duojanti Vincą Krėvę-Mickevičių. Per du dešimtmečius skulptorius I. Užkurnys sukūrė 41 lietuvių literatūros klasikų ir jų kūrinių personažų skulptūrą. Unikalūs rašytojų bareljefai ir skulptūros – muziejaus pasididžiavimas.
1986 metais duris atvėrė trečiasis muziejaus skyrius – Vaikų pasaulis, o 1993 m. ketvirtas – Parodų fojė (dabar – Parodų salė). 1994 m. muziejuje įkurtas Egzodo skyrius. Anot V. Mizero, ilgiausiai užtruko ir sudėtin­giau­sias buvo Etnografinio skyriaus kūrimas. Nuo 2019 m. muziejus turi naują padalinį – Abromiškių svirną. Šiuo metu muziejų sudaro 6 skyriai ir padalinys – Abromiškių svirnas.

This slideshow requires JavaScript.

Prašytume papasakoti, kaip eksponatai patekdavo į muziejų anksčiau? Kaip patenka dabar?
I. Užkurnio skulptūros ir bareljefai atkeliaudavo kasmet per „Poezijos pavasario“ šventę. Būdavo ir tokių metų, kai praturtėdavome keliomis skulptūromis per metus. Smulkesni eksponatai mus pasiekia nuolat. Apsilankę rašytojai dažnai dovanoja savo kūrybos knygų, net ir buvę kai kurie mokyklos mokiniai remia muziejų, dovanodami knygų. Dažnai būna, kad lankytojai, apsilankę muziejuje, atsiunčia eksponatų.

Gal muziejus turi mecenatų?
Mecenatų tikrąja reikšme neturime, bet yra muziejaus privatūs rėmėjai, kurie paremia finansiškai.

Gal galite papasakoti istoriją (ų) apie eksponato (ų) kelionę į muziejų?
Daug prisiminimų apie eks­ponatų atsiradimą muziejuje saugo juos po kaimus rinkusi Ona Rasutė Šakienė. Ji pasakoja, kad kaimo žmonės juos, ieškančius senų daiktų, sutikdavo įvairiai. Vieni priimdavo maloniai, pakviesdavo į trobą, pavaišindavo arbata, pasišnekučiuodavo. Kiti būdavo įtaresni, atsargesni, nenoriai leisdavosi į kalbas.Tarsi apibendrindama sako: „Buvo visko“. Ponia Onutė ir šiandien šiltai prisimena, kaip maloniai juos priėmė Obenių kaimo gyventoja, kurios pirkia stovėjo prie pat kelio. Būdama ligota šeimininkė pasiūlė svečiams patiems užlipti ant namo aukšto ir pasiimti, kokius tik nori senus rakandus. Užlipę radom visokių linininkystės įrankių, kai ką pasiėmėme. Onutė pasakoja, kad išeinant akį patraukė stalas, ir ji pa­klaususi šeimininkės, ar galėtų ji tą stalą padovanoti muziejui. Iš pradžių šeimininkė papasakojo, kad tą stalą jos tėvelis, dvaro „kučeris“ (vežėjas), parsivežė iš dvaro, kad esąs ir jiems reikalingas, nes paskerdus kiaulę, labai patogu tvarkyti mėsą. Tai besikalbant žodis po žodžio buvo sutarta, kad stalas bus atiduotas (pasak Onutės, už simbolinę kainą). Parsivežę pamatėme, kad stalas suvarpytas kirvarpų. Reikėjo jas išnaikinti, tik nežinojome, kaip. Kreipėmės į restauratorius, jie pasiūlė pirkti specialų skystį ir naikinti kenkėjus. Suabejojom, ar galėsim pasinaudoti tuo patarimu, nes mums dezinfekcinio skysčio kaina pasirodė per didelė. Tada vienas iš restauratorių pasiūlė pasinaudoti nieko nekainuojančiu­ liaudišku būdu. Tereikia sulaukti­ didelių šalčių, išnešti stalą į lauką ir palikti pernakt. Taip ir padarėm – pasiteisino 100%. Ir dabar tas gražus didelis dvaro stalas stovi muziejaus trobos vidury. Prie jo mėgsta prisėsti muziejaus lankytojai.

Kaip nustatoma eksponatų vertė?
Eksponato vertę nustatome pagal 2015 m. sausio 7 d. Nr. ĮV-3 „Dėl Muziejuose saugomų kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo tikrąja verte metodiką“. Susirenka komisija ir tariasi. Kartais kviečiame ekspertus, reikiamos srities specialistus, kad jie išsakytų savo nuomonę, bendradarbiaujame su kitais muziejais, kurie turi panašių eksponatų ir gali pasakyti savo nuomonę, vertinant vieną ar kitą eksponatą.

Koks brangiausias (vertinant pinigais) muziejaus eksponatas?
Vertinant pinigais brangiausia yra I. Užkurnio skulptūra „Eglė žalčių karalienė“.

O koks eksponatas brangiausias Jums, kaip muziejaus direktorei?
Vieno, man brangiausio eksponato neturiu. Viena iš gražiausių skulptūrų man yra „M. Valan­čius“, joje įprasminta visa vyskupo, Lietuvos švietėjo, veikla. Dar išskirčiau Bernardo Brazdžionio (Vytės Nemunėlio) knygą vaikams „Tėvų nameliai“, išleistą Vokietijoje, Havkruge pabėgėlių stovykloje 1943 m. Ši knyga, išspausdinta ant cukraus maišų popieriaus, tai itin retas egzempliorius. Poetas B. Brazdžio­nis, lankydamasis pas mus, nustebo pamatęs šią savo knygelę muziejuje. Man, kaip muziejaus direktorei, svarbu suvokti, kas brangu mūsų lankytojams. Esu stebėjusi tokią mielą situaciją, kai lankytojai atpažįsta savo artimųjų muziejui padovanotą daiktą. Tada lankytojai džiaugiasi, klausinėja. Manau, kad jiems pats brangiausias muziejaus eksponatas pasirodys tas, kurį jų artimieji kažkada dovanojo muziejui. Žiūrėdami senas nuotraukas stebisi ir džiaugiasi radę pažįstamus veidus, nustemba pamatę, kaip viskas keičiasi: ir žmonės, ir daiktai, ir laikai.
Ar muziejuje yra tokių eksponatų, kurie turi Elektrėnų kraštui kultūrinę ar pažintinę vertę?
Muziejus turi O. R. Šakienės knygą „Ar meni tų ažerų?“. Mano manymu, Elektrėnų krašto žmonėms tai labai įdomi ir svarbi knyga, joje sudėta Elektrėnų krašte surinkta etnografinė medžiaga – dainos, pasakojimai, prisiminimai, receptai ir kt. Manau, kad svarbūs visi etnografiniai eksponatai, nes jie pasakoja apie mūsų krašto žmonių gyvenimą.

Ką apie Elektrėnų krašto žmonių gyvenimą pasakoja etnografiniai eksponatai?
Etnografiniai eksponatai kalba apie šio krašto žmonių darbštumą, išradingumą, savitumą.
Muziejaus istorija fiksuoja, kad 2006 m., pradėjus muziejuje dirbti etnologei R. O. Šakienei, Etnografinis skyrius virto senąja kaimiška troba. Iš Elektrėnų savivaldybės kaimų ir kaimelių kraštotyrininkės Onutės iniciatyva į muziejų atkeliavo bui­ties rakandų, originalių šio krašto lovatiesių, namie austų rietimų, lovų, stalas iš Obenių kaimo, spinta, kraitinė skrynia, lovatiesės, verpimo ratelių ir daug kitų daiktų. Dauguma iš jų vietą rado senojoje kaimiškoje troboje, tapo jos baldais, būtiniausiais atributais. Pasidalinti mintimis, apie tai, ką muziejaus eksponatai pasakoja apie šio krašto žmonių gyvenimą, paprašėme O. R. Šakienės, buvusios muziejaus darbuo­tojos, etnologės, kraštotyrininkės, poetės. Ji mums pirmiausia pasiūlė susipažinti, ką apie savo gyvenimą pasakoja patys vietiniai žmonės. Mes atsivertėme O. R. Šakienės knygą „Ar meni tų ažerų?“, o ten pateiktas Česlovo Ševelio (Abromiškės) pasakojimas: „Mūsų pirkia buvo dviejų galų, vienam gale kamara, kitam gyvenom. Kamaroj po grindim buvo sklepai, tę viską laikė, joj buvo šalta, ba ir vasarų po šiaudiniu stogu vėsu. Po stogu ant aukšto kabojo mėsa ir nebuvo, kad sukirmytų. Troboj stovėjo didelis pečius, duonkepė krosnis, ant jos žiemų miegojo, vasarą džiovino kriaušes, obuolius“.
Etnologė mums pateikė išsamų pasakojimą, kaip gyveno mūsų krašto žmonės, kokius darbus nudirbo su tais darbo įrankiais, kurie dabar saugomi muziejuje:
„Mūsų surinkti seni daiktai – dažniausiai darbo įrankiai ir padargai, namų apyvokos rakandai – tarnavo žmogui ilgus amžius ir buvo rūpestingai saugomi ir prižiūrimi. Jie buvo dideli pagalbininkai ūkio darbuose ir rūpestingai prižiūrimi žmogaus kaip svarbi jo nelengvo ūkinio gyvenimo dalis. Senieji daiktai liudija apie praėjusius gyvenimus, pasakoja, ką mūsų senoliai veikė, kokie buvo darbo įrankiai. Tai nesukuria platesnio gyvenimo vaizdo. O mūsų krašto žmonės kūrė savo nepakartojamus gyvenimus, vadovaudamiesi senolių išmintimi.

Troba – pasaulio centras
Anų laikų žmogui svarbiausi įvykiai dėjosi troboje: čia jis gimė, čia augino vaikus, čia priimdavo svečius ir juos vaišindavo, čia susėdę prie stalo ir patys namiškiai valgydavo, čia ir mirė. Pastačius trobą vienas svarbiausių darbų buvo duoninės ­krosnies statyba. Pirmiausia apylinkėse būdavo ieškoma gero stipraus molio, iš kurio ir būdavo drebiama didžiulė duonkepė. Tą darbą reikėjo gerai išmanyti, todėl pasi­kviesdavo net meistrą, kad šis pastatytų duonkepę. Paprastai ji užimdavo vieną iš arčiausiai durų esančių kampų. Šalia krosnies ant sienos būdavo kabinami kanikai mediniams šaukštams, maisto gaminimo įrankiams, įvairioms puodkelėms sukabinti. Šalia paprastai statydavo nedidelį staliuką ar panašią spintelę puodams, čia stovėdavo kelios taburetės, ant staliuko būdavo gaminamas maistas ar paskubomis užvalgoma.
Pats šviesiausias toliau esantis trobos kampas buvo skiriamas stalui. Stalas senovėje – sakrali vieta. Čia kasdien susėda šeimyna valgyti, čia švenčiamos visokios šventės, vaišinamas svečias. Seniau kampas už stalo buvo vadinamas garbingu krikštasuolės vardu. Virš jos ant sienų visada kabojo šventi paveikslai, stalas buvo dengiamas gražia balta linine staltiese, virš jo kabojo lempa, papuošta gražiais popieriniais karpiniais. Prie stalviršio dažnai būdavo pritaisomas stalčius, jame moterys laikydavo siuvimo, mezgimo įrankius, siūlus, žirkles.
Aplinkui stalą stovėdavo mediniai suolai. Suolų viršutinės lentos buvo storos ir patogios sėdėti. Stalas ir suolai prieš šventes būdavo ­švariai nuplaunami, net ražu nušveičiami iki baltumo.
Lovos visais laikais buvo vienas svarbiausių baldų troboje. Jose žmogus kasdien praleisdavo dalį laiko, ramiai pailsėdavo, sukaupdavo jėgų ateinančiai dienai, darbui. Paprastai troboje stovėjo kelios lovos, priklausė, kiek šeimoje gyveno asmenų. Dažniausiai lovos buvo daromos iš medžio lentų, ne veltui yra išlikę nemažai liaudies dainų apie lovos darymą – medžio nupjovimą, lentų paruošimą. Lovų čiužiniai buvo prikimšti ruginių šiaudų. Tam buvo ruošiami rugių pėdai – imami ilgiausi, stambūs ir svarbu, kad būtų išrinktos piktžolės. Seniau ne visada žmonės turėjo užtektinai medžiagos, kad pasiūtų užvalkalus, vadinamus sienikus. Jei neturėdavo sieniko, tai ant lovos apatinių lentų klodavo paruoštus rugių šiaudus ir paklodėmis, storomis, pakulinėmis, užklodavo šiaudus. Ant jų užklodavo kartais drobės, bet dažniausiai pakulų paklodes, kurios jau būdavo plaunamos. Užsiklodavo pačių pasiūtomis antklodėmis, vadinamomis koldromis. Jas siūdavo iš sukarštos vilnos sluoksnio, o neturtingesni net iš linų pakulų. Jos buvo sunkios, tačiau trobose žiemą būdavo gana šalta, ir po tokia stora koldra miegodavo ir tėvai, ir vaikai. Per didelius šalčius mėgdavo ant viršaus užsimesti kailinius. Seni žmonės su vaikais miegodavo ant duonkepės, kuri būdavo kasdien kūrenama ir išlikdavo šilta pernakt. Ryte lovos visada būdavo klojamos, užtiesiamos vilnoniais raštuotais audiniais, marškomis.
Pagalvės būdavo daromos iš paukščių – vištų, žąsų, ančių – plunksnų. Rudenį papjautus paukš­čius moterys nupešdavo. Paprastai advento vakarais visa šeimyna plėšydavo plunksnas – nuplėšdavo minkštas plunksnos šonines šakeles nuo stiebelio ir jį išmesdavo. Ir taip plėšydavo po vieną plunksnelę, kol suplėšytų pasidarydavo krūvelė, ją susemdavo maišan, kad neišlakstytų, ir taip pamažu prisiplėšydavo reikiamą kiekį. Pagalvės vidurinę dalį siūdavo iš labai tankios medžiagos, kad plunksnelės neišlįstų, viršutinius užvalkalus paprastai siūdavo iš gana dailiai austos drobės, o užvalkalų galuose būdavo įsiūvami vąšeliu megzti galai. Lovas klojant pagalvės būdavo iškeliamos į viršų ir gražiai viena ant kitos sudedamos lovos gale. Labai gražiai atrodydavo tie mezginiai. Lovos būdavo užtiesiamos austais divonais, tačiau kasdien naudojo ir paprastesnius. Juos ausdavo iš vilnonių pačių susiverptų siūlų.
Spintos. Trobos viename kampe, paprastai arčiau stalo, visada stovėdavo spinta drabužiams ir visokiai kitai švaresnei aprangai, stalčiuo­se būdavo laikomas šventinis apavas, kojinės, pirštinės, net papuošalai.
Šalia jos visada stovėjo skrynia audiniams, audimo rietimams, vilnonėms ir lininėms paklodėms ir panašiems namų gaminiams sudėti.
Moterys iš storų stiprių lininių siūlų ir įvairių medžiaginių atliekų išausdavo margus takus, juos nutiesdavo per visą trobą iki stalo, labai gražiai atrodydavo.

Duonelės kelias
Muziejuje yra girnos, rėtis, ližė. Tai daiktai, kurie pasakoja apie duo­nelę kasdieninę. Kad ji atsirastų ant stalo, reikėjo įdėti daug darbo. Pirmiausia reikėjo gerai paruošti žemelę, paskui pasėti rugius, juos lankyti. Prinokusius rugius pjaudavo pjautuvais, tai buvo labai sunkus ir varginantis moterų darbas. Pjautuvais nupjauti rugiai buvo gražiai surišami, lygūs, tai juos nukulia, dar žoles išrenka ir tada gali jais dengti stogus. Visi stogai buvo šiaudiniai. Šiaudais dengti stogai buvo geri. Iš rugių šiaudų žiemą pindavo kubiliukus grūdams, visokias kraiteles, labai gražias diečkas. Vėliau rugius pjovė dalgėmis, šį darbą atlikdavo vyrai, moterys eidavo iš paskos, surinkdavo ir surišdavo į pėdus, paskui juos veždavo kluonan. Čia ant tvirto moliu grįsto pado juos kūlė spragilais, grūdus susemdavo į maišus ir vėl klodavo naują eilę pėdų varpomis į vidų ir vėl kuldavo. Iškultus grūdus reikėdavo išsijoti per rėtį arba išvė­tyti niekotėlėje (geldoje). Tada grū­dų laukdavo mūsų jau minėtos girnos. Jos susideda iš dviejų apskritų apie 60 cm skersmens akmeninių girnapusių. Jos būdavo įtvirtintos stiprioje medinėje dėžėje, pakeltos aukščiau, kad žmogui būtų patogu rankomis jas sukti. Viršutiniame akmenyje yra iškalta skylė, į kurią buvo beriami grūdai. Mūsų muziejuje galime pabandyti pasukti jų medinę rankeną, kuri suka viršutinį skylėtą akmenį, o grūdai, patekę tarp apatinio ir viršutinio akmenų, kurie sukasi, yra sutrinami į miltus. Vėliau atsirado malūnai, jų būdavo kiekvienam krašte, mūsų krašte jų buvo beveik ant visų upių, upelių, tačiau žmonės namuose dar ilgai laikė girnas, kad prasimaltų gyvuliams ar ­keletą gor­čių sau, pristigus miltų. Miltai būdavo sijojami rėčiais, paskui supilami į kubilėlius, vadinamus duon­kubilius, dėčkas, kuriuose būdavo užplikomi ir rauginami. Išrūgusi tešla rankomis būdavo minkoma, paskui iš jos, ant ližės padėjus ajerų lapų, formuojamas duonos kepalas, šaunamas prikūrenton duonkepėn ir kepamas. Rugio grūdas, nuėjęs ilgą kelią, tapdavo šventa duonele.

Linų apdirbimas
Muziejaus troboje į akis krinta staklės, žvilgsnį patraukia šukuotis, kultuvė, ratelis. Tai darbo­ įrankiai, pasakojantys, kad mūsų krašte protėviai augino linus ir juos apdirbo. O kaipgi kitaip, juk linas nuo seno Lietuvos valstiečius rengė, puošė trobos vidų – lovos apklotos gražiomis marškomis. Norint nurautus, iškultus linus paversti gražiu lengvu pluoštu, reikėjo įdėti daug darbo ir turėti dar daugiau darbo įrankių.

This slideshow requires JavaScript.

Linui apdirbti naudodavo daug darbo įrankių. Nurautus, nukultus ir pievose išsigulėjusius linus džiovindavo pirtyse ir apdirbdavo iki lengvo gražaus pluošto. Pirmiausia išdžiovintus linus mindavo, kad atskirtų spalius. Tam buvo naudojami mintuvai. Iš pradžių vyrai „lauždavo“ išdžiūvusias linų saujas, paskui jas perimdavo moterys ir mindavo mintuvais, kol spaliai išbyrėdavo ir lik­davo minkštas lygus pluoštas, tada imdavo bruktuves, gražiai nudaužydavo didelę dalį spalių, tada imdavo šukuotį – medinį šepetį geležiniais (ar mediniais) ilgais dantimis ir šukuodavo saują, kol joje visiškai nelikdavo spalių. Išsišukuodavo daug pakulų, jas dėdavo atskirai, paskui jas verpė ir audė visokias kasdienes paklodes, šiurkščias drobes apatiniams rūbams, marškiniams, lovos marškoms. Dailiai iššukuotą saują gražiai susukdavo, ji jau buvo pa­ruošta verpti.
Audinių reikėjo įvairiems tikslams: drabužiams, patalynei, dovanoti per vestuves, krikštynas, pašarvoti mirusiajam. Lietuvos kaimuose daugiausia audė moterys. Verpimo ir audimo įrankiai buvo mediniai. Kaimo amatininkai dailiai padirbdavo verpstę, ratelį su puošnia prieverpste ir stakles. Tokiais įrankiais lietuvės moterys sugebėdavo susiverpti siūlų ir išausti tikrai gražių, meniškų audinių. Moterys ausdavo drobę, milą drabužiams siūti, staltieses, paklodes, užvalkalus, rankš­luosčius, lovatieses, kilimus prie lo­vų, užuolaidas, grindų takus, veži­mų gūnias ir kt. „Muziejuje yra surinkta nemažai šių audinių, kuriuos mums mielai dovanodavo mūsų krašto auksarankės audėjėlės“, – sako O. R. Šakienė.
Mūsų pašnekovė p. Onutė prisimena, ką jai pasakojo Ona Jančiauskienė iš Kudonių kaimo: „Kadaise moterys labai audė. Mama irgi myłėja aust’. Važinėja Kaunan, pirka bovelnu, tai nusiveža ką nor parduot turgun, parsiduoda, nusiperka bovelnos, tai ir vakaras. Čia palei stotį išeidava an kelia ir stabdė paputnas, autobusų gi nebuva. Lyginom kočėlais. Ant pievų pavasarį balina drobes. Ištiesia ritimus an rasos ir bala saulėj“.

Daug senų nuotraukų apie Elektrėnus išsaugojo ir muziejui padovanojo Stasaičių šeima. Nuotraukoje iš dešinės: muziejaus direktorė Jurgita Chmieliauskienė, Adolfas Stasaitis, jo sūnus Antanas su žmona Birute

Siuvimas, siuvinėjimas
Trobos kampe stovinti siuvimo mašina pasuka kalbą apie siuvimą. Mūsų pašnekovė Onutė pasa­koja: „Ne vienoje troboje vadinamais Smetonos laikais jau galėjai rasti siuvamąją mašiną, tačiau daugelis moterų puikiai mokėjo apsiūti savo šeimyną pačios. Ir vyrai, ir moterys nešiojo namie ne tik austus, bet ir siūtus rūbus. Nebuvo tiek siuvėjų, nebuvo ir tiek pinigų, kad visus šeimos narius apsiūtų, o namie kiekviena moteris mokėjo ne tik verpti, austi, daugelis mokėjo puikiai pasisiūti savo šeimynai reikalingus rūbus. Audinius naudojo labai taupiai, tad ­kirpimas buvo labai paprastas, daugiausiai tiesus, kiekviena moteris turėjo adatų rinkinius. Siūlus naudojo lininius, tik pirktam drabužėliui susiūti turėjo šiek tiek nusipirkę. Su adatomis, kabliukais, virbalais moterys sukurdavo stebuklus. Moterys ir merginos, kurių kiekvienoje troboje augo keletas, gražindavo trobą savo rankų darbais: mezgi­niais puošė lovos paklodžių kraštus, prie lovos ar krosnies pakabindavo savo siuvinėtus, kilimėlius, net užuolaidas pačios nusimegzdavo. Muziejuje yra dailių senų audinių, kartais net pralenkiančių šiandieninius sinte­tinius dirbinius“.

Žuvininkystė ežerų krašte
Šio krašte žmonės nuo seno gyveno prie didesnių ar mažesnių eže­rų, upių ir žvejodavo. „Mes muziejuje turim tik megzto tinklo, nau­doto žuvims gaudyti, dalį, bučiuką.­ Jį mums sumeistravo muziejaus sta­lius Pranas Černiauskas, buvęs aistringas žvejys, žinojęs, kaip pagauti žuvį, mokėjęs pats pasidaryti reikiamą žvejybos įrankį. Mūsų paprašytas padarė ir vieną dieną mu­ziejui atnešė bučiuką. Žvejojama mūsų krašte buvo įvairiai: meškerėmis, sietkomis, bučiais, tinklais, venteriais. Mūsų žvejai plaukdavo į ežerą mažomis plokščiadugnėmis valtimis, kurias vietiniai vadina laivais. Anykštos ir apylinkių ežerų žvejai gaudė žuvį venteriais. Jie buvo statomi ant ežerų ir ant Strėvos upės, kurios seklesnė vieta būdavo užtvenkiama tašyto medžio kuolais. Šie sukalami į upės vagą truputį nuožulniai pagal vandens tėkmę, pro juos vanduo prateka, tačiau žuvys – nepraeina. Giliausioje ir sraunioje upės vietoje palikta laisva tėkmė, ten ir statomas venteris. Jo anga plati, apimanti beveik visą upės dalį, toliau venteris yra siaurinamas vis mažesniais lankais, gale paliekant siaurutį išėjimą visai mažoms žuvelėms. Į tinklą patekusi žuvis negali išeiti, ji plaukia pagal tinklo sieną vis tolyn ir patenka į siaurą galutinę sekciją, iš kurios negali ištrūkti. Venterius žvejai megzdavo patys. Kasdien mažam kiekiui sugauti buvo nau­dojamos įvairios meškerės, žeberklai“, – pasakoja O. R. Šakienė.
Tarsi norėdama mus įtikinti, kad šio krašto žmonės vertėsi žve­jyba, O. R. Šakienė pateikia Onos Jančiauskienės iš Kudonių kaimo pasakojimą: „Tėvas Strėvoj gaudydavo ungurius, tai Strėvu iki pusei buva iškalis mediniais stulpeliais labai tankiai, kad žuvys nepereit. O kur buva gilu, tenai pastati lieptu ir palika vandeniui tekėt laisvai, tenai stati venterius ir gaudydava ne tik ungurius, visokias žuvis, ale kai jau kyla audra, perkūnija, tai tėvas keliasi vidurij nakties ir aina su venteriu an liepta, pastata, paskui pats net guli an to liepta, pilnina kad nepavogt jo ungurių, tai ryte parneša tokių didelių, storų, dabar tokių nėr, visai nėr, nei tėva nėr, nei liepta nėr, nieka nėr“.

Muziejaus padalinio atidaryme Abromiškių svirne koncertuoja sutartinių ansamblis „Ginėja“ (pirma iš kairės O. Šakienė)

Etnologė Onutė, didžiuodamasi savo kraštu, apibendrina:
„Anykštos, Puikino, Jagudo eže­rų žuvis dažniausiai buvo išvežama į Kauno miestą, iš šios apylinkės eže­rų per savaitę paprastai būdavo išve­žama apie 5 pūdus žuvies. Ežeruo­se veisėsi ir buvo sugaunama įvairių rūšių žuvies, buvo gaudomi ungu­riai, kurie ėjo neršti Strėvos aukštu­piuosna gana dideli ir nemažais kiekiais, jie buvo gaudomi tinklais ir kabliukais. Daugiausiai šiuose ežeruose veisėsi ešeriai, plotkės, lydekos, raudės, karosai, karšiai, kelbukai, ­pasitaikydavo lynų, šamų, lašišų“.

Tęsdami pokalbį klausiame direktorės J. Chmieliauskienės, kas yra muziejaus lankytojai?
Dažniausi muziejaus (kaip ir visoje šalyje) lankytojai – moksleiviai, Elektrėnų savivaldybės gyventojai, svečiai iš Lietuvos ir įvairių užsienio šalių. Pas mus yra lankęsi poetai iš Estijos, Latvijos, Prancūzijos, Norvegijos, Vokietijos, net iš tokių toli­mų kraštų kaip Vietnamas, Meksika.

Kuo labiausiai domisi mu­ziejaus lankytojai?
Lankytojai domisi Ipolito Užkurnio darbais, suaugę jau būna girdėję apie šį iškilų tautodailininką. Moksleiviams įdomūs šimtmetį skaičiuojantys kalbos ir literatūros vadovėliai, etnografiniai eksponatai, kuriuos galima vietoje išbandyti, paliesti. Mergaitėms įdomu, kokius darbus dirbdavo moterys, susidomėjimą kelia verpimo rateliai, staklės, audiniuose užkoduotos paslaptys.

Kuo, Jūsų nuomone, mu­ziejus svarbus Elektrėnų savi­valdybės žmonėms?
Elektrėnų savivaldybės žmonės muziejuje randa atgaivą širdžiai. Čia rengiamos rašytojų jubiliejų, etnokultūros, liaudies meno, mo­kinių rankdarbių parodos, vedamos­ literatūros, etnokultūros pamokos, kiti edukaciniai renginiai. Daug metų kiekvieną pavasarį garsiajame muziejaus kiemelyje nutūpdavo poezijos paukštė – švenčiami „Poezijos pavasario“ renginiai. Muziejus globoja ir Elektrėnų savivaldy­bės literatų klubą „Strėva“. Nuo 2007 m. muziejus dalyvauja akcijoje „Muziejaus naktys“. Šios akcijos tikslas – parodyti muziejaus eksponatus naktį, kai paprastai muziejai nedirba, bei supažindinti su muziejumi įvairių bendruomenių narius. Tą dieną organizuojami renginiai lankytojams nemokami. Muziejus paprastai parengia specialias programas, pristatomos ekspozicijų naujienos. Vasario 1 d. informavome, kad priėmėme kolegų iš Kaišiadorių muziejaus, Rokiškio muziejaus pasiūlytą Trispalvį iššūkį – užlieti socialinius tinklus Lietuvos vėliavos spalvomis ieškant jų savo eksponatuose. Ieškojome geltonos spalvos ir radome XX a. pradžios nežinomos Elektrėnų savivaldybės audėjos darbą. Jo nuo­trauka ir pasidalinome savo feisbuko paskyroje.

Vilija Dobrovolskienė

Vilija Dobrovolskienė, Elek­trėnų literatų klubo „Strėva“ pirmininkė
Elektrėnų savivaldybės literatū­ros ir meno muziejus mums, kuriantiems, svarbus, jis yra literatų meka. Nuo pat 2001 metų, kai susikūrė literatų klubas „Strėva“ (šiemet jau 20 metų!), visi klubo renginiai: narių ­susirinkimai, popietės, poezijos va­karai, susitikimai su rašytojais, moks­lininkais, Nepriklausomybės ak­to sig­natarais, vyksta muziejuje. O jų per dvidešimtmetį buvo labai daug. Čia mes organizavome ir savivaldybės, ir respublikinius, ir netgi tarptautinius renginius. Čia per renginius skambėjo poetų iš visų Lietuvos regionų, net svečių poetų iš Airijos, Anglijos, Lenkijos skaitomos eilės. Muziejuje susitikdavome su mūsų klubo draugais iš kitų klubų (Jurbarko, Kauno, Šakių, Šiaulių, Vilniaus, Plungės, Klaipėdos, Ma­rijampolės, Kalvarijos, Kėdainių, Panevėžio, Trakų). Muziejus yra strategiškai puikioje vietoje, ypač tiems, kurie atvyksta ir išvyksta ­maršrutiniais autobusais (ir mūsų literatams, ir svečiams) – autobusų stotelė visai šalia, paprasta paaiškinti, kaip pasiekti muziejų, sutikti ar palydėti svečius. O ir elektrėniečiams, kurie nori pasiklausyti poezijos, visiškai nesudėtinga ateiti.
Kai muziejaus veikla buvo vyk­doma Abromiškių svirne, mūsų literatų veikloje prasidėjo štilis, bet ne dėl mūsų neveiklumo. Dauguma klubo narių yra pagarbaus amžiaus žmonės, automobilių jie ne­vairuoja, o atvykusiems iš Semeliškių, Daugirdiškių ar Vievio nuo stotelės pasiekti svirną – misija neįmanoma. Net ir Elektrėnuose gyvenantiems literatams pasiekti svirną yra sunki užduotis, todėl kartais jie lieka namuose, nors ir skaudama širdimi. Susidūrėme su problema ir rengdami respublikinius renginius. Atvykusieji maršrutiniais autobusais atsiduria keblioje situacijoje, jei kelionė į Elektrėnus kainuoja apie 16–20 eurų (turiu omeny pirmyn ir atgal), taksi į svirną kainuoja beveik 4 eurus į vieną pusę, tai iš viso susidaro nemenka suma. Ne kiekvienas senjoras gali ­leistis į tokias brangias ke­liones. Todėl į renginius gali atvykti tik tie, kurie turi galimybę atvažiuoti automobiliu. O ir Elektrėnų gyventojai mūsų renginiuose nebesilankė – jiems per toli. Labai laukiame, kad ekspo­zicijos būtų kuo greičiau atnaujintos ir mes vėl galėtume po pandemijos vykdyti savo kultūrinę veiklą ten, kur visiems įprasta – muziejuje“.

Daiva Balčėnienė, „Ąžuo­lyno“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė

Daiva Balčėnienė

Manau, kad mums, visiems lietuvių kalbos mokytojams, muziejus yra puikus pagalbininkas vedant kai kurias pamokas. Čia sukaupta daug ir įvairios medžiagos, kuria galime pasinaudoti. Ypač palanku vesti tautosakos pamokas, tada turime galimybę mokinius supažindinti su kūriniuose minimais daiktais, juos mokiniams ne tik parodyti, bet leisti palaikyti savo rankose. Liaudies dainose neretai minimos girnos, kurių šiuolaikinis mokinys nėra regėjęs, o būdami muziejuje, galim technikos amžiaus jaunam žmogui jas parodyti ir pasiūlyti pamalėti, kad įsitikin­tų, jog tai buvo sunkus darbas. Turtingas Egzodo skyrius, kurį su mokiniais aplankome skaitydami B. Braz­džionio, J. Aisčio eiles, susipažįstame su išeivių svetur leistais lietuviškai žurnalais. Suprantama, kad kiekvienas mokytojas, vesdamas pamoką, savaip kūrybingai pasinaudoja muziejaus teikiamomis galimybėmis.

Literatūros ir meno muziejaus statusas, berods, tris kartus keitėsi: jis priklausė Elektrėnų 1-ajai vidurinei mokyklai, vė­liau – Elektrėnų viešajai bibliote­kai, dabar Jūs esate Elektrėnų savivaldybės muziejus. Kas pasikeitė, pakitus statusui?
Muziejus buvo kuriamas savanoriškais pagrindais, kūrėjas V. Mizeras dirbo vedinas idėjos, jam talkino, daug dirbo mokytojai. Kai muziejus priklausė Elektrėnų 1-ajai vidurinei mokyklai, kurios pastate buvo įkurtas, tai buvo kuruojamas bei remiamas Trakų rajono kultūros skyriaus. 2003 m. gruodžio 17 d. Elektrėnų savivaldybės tarybos sprendimu muziejus tapo savarankiška įstaiga ir dabar vadinasi Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejumi. Pasikeitus statusui, pasikeitė finansavimas, dabar mus išlaiko Elektrėnų savivaldybė, priėmėme naujų darbuotojų. Muziejus, savarankiška įstaiga, dabar yra Lietuvos muziejų asociacijos narys, esame lygiaverčiai su kitais savivaldybių muziejais.

Kokios muziejaus perspektyvos? Ką naujo planuojate nuveikti per ateinančios dvejus – ketverius metus?
Planuojame plėtoti veiklą Abromiškių svirne, norime „pripratinti“ lankytojus prie šios vietos. Planuojame atnaujinti ekspozicijas, sutvarkyti archyvą.

Dėkojame gerbiamoms pašnekovėms –
J. Chmieliauskienei, O. R. Šakienei, V. Dobrovolskienei, D. Balčėnienei – už pokalbį.

Nuotraukos Liudmilos Felčiskajos, iš muziejaus ir redakcijos archyvų

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69