Dievo siųsta misija – bendrauti su kaliniais

Dievo siųsta misija – bendrauti su kaliniais

Virginija Jacinavičiūtė

Įprasta manyti, kad gyvenime renkasi pats žmogus. Ką studijuoti, kur dirbti, su kuo draugauti bei ­kurti bendrą gyvenimą. Bet ­nutinka ir taip, kad gyvenimas, rodos, pats išsirenka žmogų, kuriam paveda misiją. Kartais ji būna nelengva, bet žmogus visa siela jaučia, kad misija jo, kad privalo ją tęsti, o kaip tai daryti, atsakymus duoda pats gyvenimas. Ne gyvenimas, o Viešpats – sako Vievio meno mokyklos fortepijono mokytoja Genė Janavičienė, kuri 8 metus Pravieniškių pataisos namuose-atviroje kolonijoje – savo noru fortepijonu skambina čia kalintiems vyrams. Tiems, kurie mano, kad nusikaltėliai neverti tokio dėmesio, G. Janavičienė atsako, kad nesame tokie teisingi, kad galėtume teisti kitus. Pasak pašnekovės, kalėjimai Lietuvoje piešiami tik juodomis spalvomis, bet yra ir šviesesnė pusė, kurioje žmonės, nuoširdžiai atgailaujantys dėl padarytų nusikaltimų, darbuotojai, besistengiantys į kalinių gyvenimą įnešti šviesos.

Sibiras užgrūdino

Nuteistiesiems koncertuoja Vievio meno mokyklos mokytojai V. Sobieski, A. Šimkus ir G. Janavičienė

Kad būtų aiškiau, kas atvedė G. Janavičienę pas nuteistuosius, reikia nusikelti į vaikystę ir jaunystę, prabėgusią Sibiro platybėse – Krasnojarsko srityje. Pašnekovės tėvas pasvalietis Leonas Matiejūnas kaip politinis kalinys buvo įkalintas Sibire be teisės grįžti į Lietuvą. Ten jis susipažino su žmona, iš Širvintų kilusia Aldona. Šeimoje gimė trys vaikai, bet broliukas trejų metų numirė. G. Janavičienė buvo vyriausia. Namuose nuolat lankydavosi kiti lietuviai, kurie daug kalbėdavo apie Tėvynę, dainuodavo tėvynės ilge­siu persmelktas dainas. Sibire ji pirmą kartą išgirdo apie Dievą, kuris vėlesniame gyvenime teikė vilties ir nulėmė svarbiausius pasirinkimus. Kaip sako pašnekovė, žodis Lietuva buvo toks saldus, kad sulaukusi 19 metų ji pareiškė tėvams norinti vykti į Lietuvą. Nepabijojusi jokių iššūkių į Lietuvą grįžo 1975 m., po metų į gimtąjį kraštą grįžo ir tėvai. „Lietuvoje kiekvienas žodis man buvo džiaugsmas. Viskas, ypač Sibiras, suformavo mano valią, atvirą ir tvirtą charakterį“, – sako G. Janavičienė. Lietuvoje pašnekovė tęsė muzikos mokslus Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos tuometinėje aukštesniojoje mokykloje, ištekėjo už vieviškio Jono Janavičiaus, susilaukė trijų vaikų, įsidarbino Vievio meno mokykloje. Šiandien vertindama nugyventus metus muzikos pedagogė sako, kad kalėjimas yra jos likimas – tarp nuteistųjų gimusi, šiandien dirba su nuteistaisiais.

Dievo valia
G. Janavičienė sako, kad kalinius, kaip ir didžioji dalis visuomenės, iš pradžių vertino stereotipiškai. Bet asmeninė patirtis sukėlė lūžį širdyje, kuris pakeitė požiūrį. „Mano jauniausias sūnus buvo muzikantas, bet susiklostė taip, kad pasirinko kitą kelią. Mano motinos širdžiai tai buvo smūgis, jaučiau didelę širdgėlą, reikėjo sukaupti visą meilę, tam, kad priimčiau jį tokį, koks jis yra. Per asmenišką skausmą atėjo suvokimas, išmokau užjausti ir suprasti likimo nublokštus, paklydusius gyvenimo vingiuose. Nuteistieji – mūsų visuomenės dalis, jie žmonės, kurie taip pat verti gailestingumo“, – sako G. Janavičienė. Po asmeninės patirties pašnekovę užplūdo didelis noras pasakoti apie tai, ką išgyvena nuteistieji ir jų artimieji, noras padėti nuteistiesiems gyvenime atrasti Dievą, šviesą ir grožį. „Pajaučiau, kad man reikia ieškoti kalėjimo. Norėjau pasakoti įkalintiems žmonėms, kad gyvenimas yra gražus, jei jį mokame priimti. Iš pradžių nesupratau to vidinio jausmo, atrodė, kad tos mintys absurdas. Bet vidinis šauksmas buvo toks stiprus, kad galiausiai priėmiau tai, kaip Dievo valią“, – kelią pas nuteistuosius prisiminė G. Janavičienė. Tuomet pašnekovė dar neįsivaizdavo, kaip atrodys jos veikla ir apskritai, ar ji bus. Aišku buvo tik tai, kad muzika bus svarbi naujos veiklos dalis. Šei­ma palaikė šį sumanymą, vyriausias sūnus, patarė mamai groti F. Šopeno, R. Šuberto ir kitų kompozitorių kūrinius. Į Pravieniškių pataisos namus pirmą kartą pašnekovę atlydėjo organizacijos „Antras šansas“ vadovas Rimantas, kuris jau vykdė su nuteistųjų užimtumu susijusias veiklas. Pašnekovė sako, kad pirmas kartas tarp nuteistųjų buvo siaubingas. Atėjus su išankstiniu nusistatymu, atrodė, kad kaliniai pavojingi, gali sužeisti, yra neprognozuojami. Grotos, kalėjimo aplinka taip pat kėlė siaubą, tačiau su laiku požiūris į nuteistuosius keitėsi. Su Rimantu moteris dirbo dvejus metus, jis buvo pirmasis mokytojas, kuris davė patarimų, kaip elgtis tarp nuteistųjų. „Dirbant su nuteistaisiais visada turi būti budėjimo režime, privalai būti apdairi, griežta. Bet norint užmegzti ryšį negali savęs išaukštinti, moralizuoti nuteistųjų. Jie nori išsikalbėti, pasipasakoti. Jie gyvena kaip dviejuose kalėjimuose, vienas išorėje, kitas širdyje. Ne visi turi su kuo pasikalbėti, situacijų yra įvairių, dalies giminaičiai išsižada. Jie neturi kam atsiverti, išlieti skausmo, tarp nuteistųjų jie niekada negali atsipalaiduoti“, – apie nuteistųjų dalią pasakojo G. Janavičienė.

Muzika teikia ramybę
Užmezgusi gerus santykius su kaliniais muzikos pedagogė norėjo tęsti savo darbą, todėl 2015 metais įkūrė asociaciją „Kelias į laimę“. Šį sprendimą palaikė artimieji, draugai krikščionys. „Pradėjau viską nuo nulio, iš paaukotų lėšų nupirkau skaitmeninį pianiną. Esu labai dėkinga savanoriams, kurie negailėdami nei laiko, nei finansų sutiko aplankyti ir koncertuoti nuteistiesiems. Tai savanoriai iš krikščioniškų bendruomenių, Menų akademijos studentai ir Vievio meno mokyklos mokytojai. Kartais vienu metu šiuose koncertuose dalyvaudavo per 60 kalinių. Esu laiminga, kad sutikau tiek daug nuostabių žmonių. Vievio meno mokyklos direktorius Eugenijus Vedeckas ir pavaduotoja ugdymui Adelė Kasputienė visada pritarė ir palaikė mano veiklą. Krikščioniškais pagrindais kolonijoje muzikavo Vievio meno mokyklos mokytojai – Veslav Sobieski, Liauda Vaitkūnaitė-Ragauskienė, Andrius Šimkus“, – su dėkingumu pasakojo pašnekovė. Įvairūs savanorių koncertai praskaidrina nuteistųjų dienas, bet didžiausias darbas vyks­ta muzikos kabinete, kuriame G. Janavičienė ne tik groja, bet ir kalbasi apie jų problemas, stengiasi padėti įveikti stresą. Kartais kaliniai nori išsikalbėti, kartais tiesiog pa­klausyti muzikos ar patys pagroti, padainuoti. „Kaip ir patarė sūnus, grojau kaliniams įvairių kompozitorių kūrinius. Iš pradžių jiems buvo keista, sakė niekada nebuvo klausę to­kios muzikos, bet vėliau pamėgo. Muzika padeda jiems atgauti ramybę“, – apie veiklą pasakojo pašnekovė. G. Janavičienė neslepia, kad ateina įvairiai nusiteikusių nuteistųjų. „Kaskart, kai groju nuteistiesiems, meldžiuosi už juos“, – atvirauja G. Janavičienė. Mokytoja yra giliai tikinti ir sako, kad Šventasis Raštas yra didžiausias pagalbininkas nelengvame darbe. Atsidūrus netikėtose situacijoje, kai nežinai kaip elgtis, visada pagelbsti Šventojo Rašto išmintis.

Nuoširdus darbas
G. Janavičienė pastebi, kad vi­suomenėje vyrauja neigiamas po­žiūris į kalinčius žmones. Žiniasklaidoje dėmesio sulaukia tik neigiamo turinio publikacijos, o tai, kad kaliniai siekia pakeisti savo gyvenimą, – niekam neįdomu. Pašnekovė neteisina nusikaltimus padariusių žmonių, bet nesiima teisėjos vaidmens. „Kas aš tokia, kad juos teisčiau. Tam yra teismai. Bet reikia suprasti, kad nusikaltimus žmonės dažniausiai padaro pakliuvę į priklausomybių spąstus arba negatyviai žiūrintys į gyvenimą“, – mano G. Janavičienė. Tiems, kas mano, kad kalintys asmenys nenusipelno teigiamo požiūrio, G. Janavičienė pasitelkia Šventojo Rašto išmintį, kuri sako, kad kerštas neturi naudos, nes nuodija kerštaujančio sielą: „Kiekvieno mūsų laukia mirties diena ir tądien bus svarbu tik mūsų santykis su Dievu“.

G. Janavičienė su nuteistaisiais ne tik muzikuoja, bet ir išklauso juos, padeda įveikti stresą

Savanoriškai pradėjusi bendravimą su nuteistaisiais šiandien G. Janavičienė yra Resocializacijos skyriaus specialistė. Sulaukusi tokio pasiūlymo iš dabartinio Pravieniškių pataisos namų vadovo Dainiaus Sušinsko, pašnekovė iš pradžių abejojo. Bet įsiklausiusi į savo širdį, pajuto, kad šis darbas yra Dievo paskirtas likimas.
Asociacija „Kelias į laimę“ ir toliau egzistuoja. Asociacijos lėšomis buvo aprūpinta Pravieniškių įka­linimo įstaigos muzikos klasė – įsigyta įvairių muzikos instrumentų.
G. Janavičienė laiminga, kad yra žmonių, kurie nuoširdžiai stengiasi, kad nuteistųjų gyvenime būtų daugiau šviesos. Vienas tokių žmonių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius Dainius Sušinskas, kuris skiria daug dėmesio, kad kuo daugiau nuteistųjų dalyvautų užsiėmimuose, kurie skatina pasirinkti gyvenimo vertybes, grįžti į doros kelią. Prieš karantiną buvo organizuojama Vasaros šventė, į kurią nuteistieji galėjo pasikviesti šeimos narius, skambėjo įvairi muzika, buvo kepamos dešrelės. Šventė nuo įprastų skyrėsi tik tuo, kad vyko įkalinimo įstaigoje. Dievo palaimintu žmogumi G. Janavičienė vadina vieną Pirmojo sektoriaus ilgametę vyriausiąją specialistę, dabar Resocializacijos skyriaus viršininkę Daivą Čiurinskienę, kuri geba griežtai, bet nuoširdžiai dirbti su nuteistaisiais, skiria daug dėmesio, kad nuteistieji grįžtų į doros kelią.
Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje yra trys sektoriai. Veiklos pradžioje G. Janavičienė dirbo tik viename sektoriuje iš trijų. Bet po įstaigos reorganizacijos trys atskiri Resocializacijos skyriai buvo sujungti į vieną ir tai atvėrė kelią socialinės integracijos stiprinimui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų