Elektrėnų PSPC – kovoje su vėjo malūnais

Savivaldybėje, kaip visoje Lietuvoje, vyksta sveikatos apsaugos struktūrinė reforma. Kaip rašoma Vyriausybės puslapyje, ši reforma skirta naujam Lietuvos šimtmečiui ir atneš žmonėms daug naudos: kasmet bus išgelbėta po 350 gyvybių, gyvenimo trukmė pailgės beveik metais, nes efektyviai dirbantis gydymo įstaigų tinklas užtikrins gyventojams saugias ir kokybiškas paslaugas. Apie savivaldybėje planuojamą įstaigų reformą portale lsveikata.lt išspausdintas interviu su Elektrėnų PSPC direktore Edita Paberaliene. Pakomentuoti straipsnį ir pasidalinti informacija apie sveikatos sistemos pertvarką savivaldybėje paprašėme mero Gedimino Ratkevičiaus. Nors meras atostogauja, bet komentarą gyventojams ir medikams svarbia tema parašė:
„Straipsnyje neteisingai teigiama, kad planuojamai pertvarkai yra trys variantai: nieko nedaryti, daryti funk­cinę reformą, daryti struktūrinę reformą. Varianto „nieko nedaryti“ nėra. Nacionaliniai teisės aktai įpareigoja savivaldybes daryti reformas, tačiau būdai yra du: funkcinė ir struktūrinė reforma. Funkcinė – tai, kai sveikatos priežiūros įstaigos bendradarbiauja bendradarbiavimo sutarčių pagrindu. O struktūrinė – tai, kai jos bendradarbiauja sujungtos (arba prijungtos) į vieną juridinį vienetą. 2023 m. liepos 7 d. potvarkiu sudariau didelės personalinės sudėties darbo grupę.
Jai pavedžiau iki rugsėjo 1 d. parengti pasiūlymus dėl Sveikatos cent­ro kūrimo, pateikiant siūlomą Sveikatos centro modelį: struktūrinį (pasiūlyti reorganizavimo būdą) ar funkcinį Sveikatos centro kūrimą ir jame dalyvausiančias sveikatos priežiūros įs­taigas. Šioje darbo grupėje dirba ir Edita Paberalienė, taigi ir jos darbas bus savivaldybei pasiūlyti, kokiu būdu bus vykdoma reforma. Galutinį sprendimą dėl reformos būdo parinkimo priims savivaldybės taryba. Tikėtina, kad sprendimas priimtas bus rugsėjo mėnesio tarybos posėdyje.

Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardą pelniusi Elektrėnų pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) vadovė Edita Paberalienė griebiasi už galvos – kur link sėkmingai išvystytą gydymo įstaigą nuves savivaldybės planai įmesti ją į bendrą centralizacijos mašiną. Priešintis jei ir gali, tai primena tik kovą su vėjo malūnais. „Gyvename šia diena, mintis apie plėtrą nustūmę į šalį. Kažin ar beapsimoka ką nors įsigyti, plėstis, gerinti, jei tuoj kas nors ateis ir visą užgyventą gerovę sugriaus“, – apie vykdomą reformą svarsto vadovė.

Antrus metus tampomi už ūsų
„Nors dirbu ir šeimos gydy­toja, nominuota esu už ilgalaikį administracinį sveikatos darbą, o ne už gydymo nuopelnus,“ – sako dvylika metų Elektrėnų PSPC direktoriaus pavaduotoja, vėliau direktore dirbusi Edita Paberalienė, rodydama apdovanojimą už nuopelnus sveikatos sistemoje. Kas jau kas – medikė tikrai išmano, kaip turėtų suktis sveikatos priežiūros aparatas, tarnaujantis pacientui.

Devynių apylinkių ir 10 tūkst. prie gydymo įstaigos prisirašiusių pacientų sveikatos gerovę kurianti direktorė neseniai stojo ir už Psichikos sveikatos centro vairo. „Ketinau tik patalkinti, kol atsiras direktorius, bet jau pusmetis, kaip ten sukuosi“, – apie padidėjusią atsakomybę kalba E.Paberalienė, juokaujama, kad viskas, kas laikina, tampa amžina. Kaip ir, rodos, vis besitęsiančios kalbos, esą Elektrėnų PSPC ateina galas.

„Antrus metus gyvename liūd­nomis nuotaikomis. Vis žada žada, bet nieko nedaro. Liūdna, kad nieko dėl to negalime planuoti – gyvename šia diena, mintis apie plėtrą nustūmę į šalį. Sunku ir finansus apskaičiuoti, negalime numatyti jokių ilgalaikių investicijų. Kažin ar beapsimoka ką nors įsigyti, plėstis, gerinti, jei kas nors tuoj ateis ir visą užgyventą gerovę sugriaus“, – sako Elektrėnų pirminės sveikatos priežiūros centro vadovė Edita Paberalienė.

E.Paberalienė aiškina, kad sa­vivaldybės vizija – sujungti visas pirminio lygio gydymo įstaigas su ligonine struktūriniu būdu ir padaryti vieną gydymo įstaigą. Ji svarsto, jei reforma būtų paremta logiškais motyvais – kodėl gi ne. Bėda, kad nei prasmės, nei laiko, kada tai ketinama įgyvendinti, nėra.

„Savivaldybė turi vieną poziciją, gydymo įstaigų vadovai – kitą. Kol kas nėra jokio kompromiso. Tai – mūsų laisvė. Mūsų apsisprendimas. Galimi trys scenarijai: nieko nedaryti, jungtis funkciškai arba jungtis struktūriškai. Tačiau mums, panašu, rašomas tik vienas scenarijus“, – realijomis dalijasi E.Paberalienė ir sako, jog jiems paaiškinta, kad tai nuspręsti turi mero potvarkiu sudaryta darbo grupė.

Mitai ar tikrovė?

Kodėl reikalinga įgyvendinti reformą, savivaldybės administ­racija turi argumentų. Tačiau E.Pa­beralienės pozicija griežta – pateikti motyvai reformos svarbai paaiškinti ir kodėl Elektrėnų PSPC turėtų jungtis į centralizacijos mašiną, ne tik pritempti, bet ir netikslūs. Vadovė piktinasi, kad pristatomi tokie pokyčiai, kurie bręsta ir be reformos, nepriklausomai, bus ji ar ne.

Vienas po reformos įvykdymo žadamų pagerėjimų – esą proporcingai pasidalintų šeimos gydytojų ir specialistų darbo krūvis.
„Kaip pasidalintų darbo krūvis, jei šeimos gydytoją ir specialistą pasirenka pats pacientas? Juk nenuvarysi jų po lygiai – penki pas tą, penki pas aną. Turime apylinkių ir su dviem tūkstančiais pacientų, ir su septyniais šimtais“, – kaip pasiekti minimą proporciją, retoriškai klausė vadovė. Savivaldybės atstovai gi įsitikinę, kad reikalus sutvarkys geranoriškai nusiteikę šeimos gydytojai, važinėjantys padėti į Vievyje esantį pirminės sveikatos priežiūros centrą.

„Mano darbo vieta yra mano darbo vieta. Naivu tikėtis, kad šeimos gydytojai važinės per kelias darbo vietas, – už galvos imasi vadovė, sakydama, kad sprendimus kuria žmonės, nesuprasdami, kaip teikiamos gydymo paslaugos.
Dar vienas argumentas, kuris taip pat sulaukia E.Paberalienės kritiško vertinimo, – esą vietiniai, jų savivaldybės, pacientai turės pirmenybę prieš kitus atvykstančius pacientus.

„Iš mūsų savivaldybės konsultuo­tis išvyksta apie trisdešimt procentų pacientų. Atvyksta apie keturiolika procentų. Kokia gi dar pirmenybė? Juk ir taip visi turim tą pirmenybę. Verčiau suktų galvas, kaip padaryti, kad tie trisdešimt neišvažiuotų. Eilės juk po reformos nesumažės. Visi pinigai, kurie numatyti gauti iš reformos, – tik pastatams ar aparatūrai. Žmogiškųjų išteklių nepadaugės“, – paaiškina ji.
Savivaldybėje kalbama, kad pa­didės reabilitacijos paslaugų. Vadovė sutinka, kad jau dabar šių paslaugų reikia, ieško kelių, kaip tą padaryti, tačiau susiduria su VšĮ Elektrėnų ligoninės administracijos paaiškinimu, kad ir taip ligoninė viršija ligonių kasų numatytas kvotas. „Kaip paslaugų padaugės, jei yra numatytos lėšų kvotos konsultacijoms?“ – logikos nemato vadovė.

Giriamasi ir tuo, kad padidės slaugos paslaugų namuose apimtys. Vadovė sutinka, kad sprendimas geras, niekas netrukdo jo įgyvendinti ir dabar, tiesa, jei tik sugebės įveikti esminę kliūtį – specialistų pritraukimą.

„Turime slaugos poskyrį, galime jį didinti, bet neturime specialistų. Metų metais kabo skelbimas… Deja, nėra kas dirba“, – apie karčią realybę kalba E.Paberalienė.

Įgyvendinus reformą turėtų atsirasti atvejo vadybininkas. Tik vadovei ši pareigybė pasirodė pritempta – mat atvejo vadybininkai jau yra: „Šeimos gydytojų komanda jau praplėsta. Yra atvejo vadybininkas, apylinkės administratorius, esame viską perorganizavę. Tai darėme jau anksčiau, tik pavadinimo šio nenaudojome.“

Neįtikinamai vadovei atrodo ir nuotolinis gydytojo konsultavimas, kuris leistų sumažinti eiles. Nuotolinė konsultacija įvesta jau seniai. Be to, „naujoji“ paslauga pareikalaus regist­racijos ir papildomo šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų darbo laiko. Eilės dėl to nesumažės.
„Dauguma šeimos gydytojų pas mus atvažiuojantys. Jų teigimu, į bendrą „katilą“ niekas nenorės važiuoti. Pablogės paslaugų prieinamumas, pacientai eilinį kartą išeis į privatų sektorių. Ar ši reforma nevykdoma, kad būtų nutiestas kelias privataus sektoriaus plėtrai? Kažkada ministras kalbėjo, kad 80 proc. gydymo įstaigų turėtų būti privatus sektorius, todėl man dabar toks jausmas – kad viskas eina ta linkme“, – įžvalgomis dalijasi vadovė.

Kritikos ji žeria ir siekiui sutaupyti administracinių išteklių sąskaita. Esą sujungus visas gydymo įstaigas bus galima atsisakyti ne vieno pertekliniu tapusio etato. O sutaupytus pinigus esą skirti naujų specialistų paieškoms.
Vadovė svarsto, jog gal ir neprireiks kelių direktorių, bet kaip atskiras padalinys liks be administracijos vadovo? Nejaugi nebus koordinuo­jančio asmens?

„Neturime tokių išpūstų etatų, kad reikėtų mažinti administracijos kaštus. Viskas taip minimalu, kad nėra kur ir daugiau trauktis, – atsidūsta E.Paberalienė. – Vardan ko viską griau­name ir laužome? Viskas dabar taip sustyguota, kad po šios pertvarkos ateis jausmas it grįžtume į praeitį, kai visi buvome tame pačiame kolūkyje, kol galiausiai iš jo išsikrapštėme sukūrę gerovę, kurią šiandien ardome“, – negaili aštrių žodžių.

SAM gi aiškina, jog reformos tikslas – užtikrinti gyventojams, nepaisant jų gyvenamosios vietos, socialinės ir ekonominės padėties, paslaugas. Ir jos būtų prieinamos geografiniu, komunikaciniu, organizaciniu, ekonominiu ir kitokiu būdu.
E.Paberalienė įsitikinusi, kad ir dabar sveikatos priežiūros struktūra Elektrėnuose vienoje vietoje su­styguo­ta žmogui, taigi įgyvendinus reformą pagerėjimo nebus.

Vadovė kritikuoja ir Sveikatos apsaugos ministerijos viziją teikti daugiau kokybiškų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros ir dienos stacionaro paslaugų savivaldybės gyventojams.

E.Paberalienė svarsto, ar tik nebus reformos tikslas – sumažinti stacionarinių paslaugų lovų skaičių.

„Per daugiau nei trisdešimties darbo metų stažą girdžiu tą patį – pas mus per daug lovų. Tik niekam nepavyksta jų sumažinti. Kai tik bandoma mažinti lovas, sukruta lobistai. Dabar gi atsiveria galimybė tai pakišti po skambiu reformos pavadinimu ir įgyvendinti pagaliau seną siekį“, – bando suprasti tikrąsias gydymo įstaigų jungimo priežastis E.Paberalienė.

Tiesa, yra ir kitas tikslas – už reformos įgyvendinimą įsisavinti Europos Sąjungos pinigus. Šio tikslo įgyvendinti niekas netrukdo, jei svei­katos priežiūros centras kuriamas funkciniu pagrindu. Tarpusavyje bendradarbiauti sutarčių pagrindu, anot vadovės, naudinga visiems. Sutartys įpareigoja daugiau kalbėtis ir lygiateisiškai spręsti iškilusius klausimus.

O struktūriškai sujungti mažus vienetus – logiška. Po vienu stogu atsidurti galėtų Psichikos sveikatos centras, Vievio slaugos lovos su Elektrėnų slaugos lovomis.

Elektrėnų PSPC su nerimu laukia savivaldybės sprendimo, kurį priimti turi taryba ir specialiai tam žadama sukurti darbo grupė. Antrus metus reformomis gąsdinama gydymo įstaiga finišo tiesiąją pasiekti turėtų jau rugpjūčio mėnesį. Nors sprendimas – jau ne už kalnų, pasipriešinti jam vilties dar yra. Surinkti gydymo įstaigos kolektyvo parašai nuguls ant savivaldybės tarybos darbo grupės stalo.
„Iš šeimos gydytojų išgirdau ir siūlymus streikuoti“, – kad kolektyvas nusiteikęs rimtai kovai kalba vadovė. Mat jie už Elektrėnų PSPC išlikimą kaip už šeimą.

Darbuotojams neramu dėl nežinomybės
Nors permainos visuomet sutinkamos su nerimu, Elektrėnų PSPC personalui žinia, apie laukiamas permainas ne juokais apkartino gyvenimą.
„Po atostogų grįžusi šeimos gydytoja iškart pripuolė, kas čia ir kokios naujienos. Gydytojai nori viską žinoti. Atvirai man išdėsto, kad bendrame sveikatos centre tikrai nedirbs. Šeimos gydytojų galvose – daug neatsakytų klausimų: kaip reikės dirbti toliau, kokia bus tvarka. Darbuotojai kiekvieną dieną patiria įtampą, klausinėja, kaip bus ir ką jiems daryti. Niekas nieko negali mums atsakyti“, – kad ir meras šio­je vietoje tik pečiais trūkčioja, tikina E.Paberalienė.

„Nerimas kasdien. Netikiu, kad gali kas nors keistis dar į gera“, – sako šeimos gydytojos komandoje dirbanti slaugytoja Laima Jakubauskienė.
Jai antrina kolegė slaugos ad­ministratorė Vitalija Žitkevičienė: „Blogai jaučiamės dėl galimos reformos. Viską bendrai kūrėme, puo­selėjome. Kad tik pacientui būtų gerai, kad kolektyve mikroklimatas būtų geras, aparatūrą atnaujinome, o dabar ką? Viskas nežinomybėje lieka.“ Moteris atvira: ji, kaip ir daugelis kitų kolektyvų narių, rezga mintį pasitraukti į kitą gydymo įstaigą.

„Jei kalbėtume atvirai, atsirastų aiškumas. Matytume viziją. O dabar kur benueisi, ko bepaklausi, net tarybos narių, kurie yra gydytojai, atsakymas vienas: nieko nežinau“, – apie reformos vykdymą kalba E.Paberalienė.

Neseniai gydymo įstaigoje apsilankę investicinių planų rengėjai numatė, kokie bus nauji skyriai, o kas bus sunaikinta, tačiau ir to gydymo įstaigai liepta nepriimti už gryną pinigą – esą tai tik vienas galimų scenarijų.

„Bet kito plano niekas nesvarsto. Tik tą vieną scenarijų“, – kaip vietinė valdžia bendradarbiauja pasakoja E.Paberalienė, juos raminama esą natūralu, kad darbuotojai bijo prarasti darbo vietas.

Griauna planus judėti pirmyn
Dvejų metų nežinomybės kaina – ne tik emocinė. Reformos ranka judėti į priekį neleidžia ir pačiai gydymo įstaigai. Kurti planus, renovuoti patalpas dabar – bergždžias darbas.

„Turėjome planų pirmame aukšte pakeisti baldus. Registratūroje stovi perprogramavimo reikalaujanti elektroninė eilių valdymo sistema. Tam reikia didelių investicijų, bet į tai numojame ranka – kai mus sujungs, pasidarys ką reikės. Tokiomis nuotaikomis ir gyvename. Norime stogą remontuoti, bet tiesiog nusvyra rankos. Suprantame, kad pastangos veltui. Paslaugos nuo to nenukenčia, bet gyventi šia diena ilgai negali“, – pasakoja vadovė.

Ne mažiau dėl nežinomybės kenčia ir kolektyvas. E.Paberalienė puikiai žino, kad kiekvienas darbuo­tojas – aukso vertės. Surasti šeimos gydytoją – Nobelio premijos vertas pasiekimas, todėl nepaisyti jų interesų ir manyti, kad kaip nors su žmogiškaisiais ištekliais susitvarkysi – maža pasakyti naivu.

„Prieš kelerius metus tuoj pat po mokslų baigimo priėmėme šei­mos gydytoją iš Kauno. Pasiūlėme visas sąlygas, kad tik jai čia palankiau būtų dirbti. Neilgai padirbusi išėjo į dekretą. Laukėme jos dvejus metus. Žadėjo žadėjo ir… vos į Jonavą neišvyko, – apgailestavo vadovė prisiminusi ir kitą, ne mažiau iškalbingą situaciją, su kuria susidūrė ieškodama naujų kolektyvo narių. – Auginome slaugytoją, į visas praktikas priėmėme, už jas dar primokėdavome, mokslus baigė, diplomą gavo, pasveikino kolektyvas su gėlėmis, tiek džiaugėmės, o pranešė, kad išvyksta gyventi į Vilnių… Juo­kas pro ašaras.“

Brangindama kiekvieną kolektyvo narį E.Paberalienė su nerimu žvelgia į paviršutinišką reformos iniciatorių požiūrį, esą darbuotojai ne vilkai – į mišką nepabėgs, kaip nors prisitaikys. Petys petin su kolektyvu einanti vadovė žino kainą – tai nuo­seklus jo brandinimas, rūpestis ir atsidavimas. Ji įsitikinusi, kad glaudus bendradarbiavimas su komandos nariais sušlubuotų didelėje, pabiroje ir dirbtinai sulipintoje organizacijoje.

„Per kelias dešimtis metų su­kūrėme vidinę kultūrą. Bent kelis kartus susiruošiame į išvyką su kolektyvu. Švenčiame Kalėdas, Medikų dieną. Mažame kolektyve už kiekvieną darbuotoją „sergame“, kaip už šeimos narį. Esu susidūrusi, kai vienoje didelėje ligoninėje darbuotojai reikėjo susikeisti darbo ir atostogų dieną. Prašymas ten vaikščiojo tris dienas per visą administraciją, kol pasiekė reikiamas rankas. Mes gi esame lankstūs vienas kitam. Dirbame kiekvienas vardan paciento ir idėjos. Kovidas tą parodė akivaizdžiai“, – sako Elektrėnų PSPC direktorė Edita Paberalienė.

Auga slaugos paslaugų poreikis
Slaugos paslaugas namuose pui­kiai išvysčiusi Elektrėnų PSPC net neabejoja jų nauda ir poreikiu. Bėda ta pati – darbuotojų trūkumas.
„Matome, kad tikrai galėtume teikti tų paslaugų daugiau, bet plėskis nesiplėtęs. Nėra kam dirbti. Slaugytojų amžiaus vidurkis smarkiai gąsdina. Jauni slaugytojai neatei­na dirbti, nes darbas sunkus, susiduriama su ligotais pacientais. Naujoji karta baigusi slaugos mokslus pasirenka vėliau grožio paslaugų industriją“, – kad geri norai plėsti mobilias paslaugas prasilenkia su realybe, kalba vadovė.

„Atvejų pasitaiko itin sunkių, visokių kuriozų būna, bet darbas reikalingas. Pacientai mūsų laukia. Nueini, jie jau būna net pasipuošę. Kai kurie laukia mūsų kaip išganymo, kad tik turėtų su kuo pabendrauti, nes yra vieniši, be artimųjų ir jų pagalbos“, – pasakoja L.Jokubauskienė.

Greta Vanagienė
https://lsveikata.lt/