Elektrėnų krašto muziejus: tiltas tarp kartų, klasikos atgarsiai medyje ir identiteto paieškos

Virginija Jacinavičiūtė

Muziejų lankymas – įvai­riapusiškai naudinga veikla. Eks­pozicijos suteikia progą turiningai praleisti laiką, pagilinti žinias, pažinti kultūrinį paveldą, atitrūkti nuo išmaniųjų tech­nologijų, taip godžiai ryjan­čių mūsų brangų laiką. Muziejai dėlioja nesibaigiančias laikmečių mozaikas, kurios padeda suprasti, kas buvome ir kas esame, kas mums svarbu ir vertinga, jie tarsi kelrodis, ieškantiems prasmės ir gylio mus supančiame pasaulyje. Žvelgiant į Elektrėnų krašto muziejuje eksponuojamas tautodailininko skulptoriaus Ipolito Užkurnio skulptūras nelieka abejonės – darbuojantis medžio kirstukais nuolat vyko prasmės paieška. Elektrėnų krašto muziejuje eksponuojama I. Užkurnio skulptūrų kolekcija pristato XIX–XX a. Lietuvos rašytojus ir jų kūrinius, kurie medžio meistro darbuose prabyla be žodžių. Kuo Ipolito Užkurio darbai svar­būs šiandienos visuomenei, kokie muziejaus planai ir iššūkiai, kalbėjomės su muziejaus vedėju, istoriku Tomu Petrausku.

Klasikų mozaika
Daugiau nei prieš metus reorganizavus Elektrėnų savivaldybės Literatūros ir meno muziejų Abro­miškių dvaro svirne buvo įkurtas Elektrėnų krašto muziejus, veikiantis kaip Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos padalinys.

This slideshow requires JavaScript.

Didžiausia muziejaus vertybe išliko liaudies dailės milžino Ipolito Užkurnio skulptūros literatūros tematika. Kaip sako muziejaus vedėjas Tomas Petrauskas, pristatant ekspoziciją, reikėtų pradėti nuo ilgamečio dabartinės „Ąžuo­lyno“ progimnazijos direktoriaus bei rašytojo Vytauto Mizero, kuris buvo tiek Literatūros ir meno muziejaus, tiek skulptūrų ekspozicijos sumanytojas ir įkūrėjas. Buvo nutarta kiekvienais metais „Poezijos pavasarį“ pažymėti vis nauja me­dine literatūros klasiko skulptūra ar bareljefu literatūriniame mokyklos kiemelyje, kur ilgus metus buvo organizuojamas festivalis „Poezijos pavasaris“.
„Rašydamas muziejaus istoriją V. Mizeras džiaugėsi pažintimi ir bendradarbiavimu su I. Užkurniu. Per ilgus kūrybinio darbo metus jie tapo bičiuliais. Beveik 20 metų jis kūrė unikalias rašytojų ir jų personažų skulptūras“, – pasakojo T. Petrauskas. Per gyvenimą I. Užkurnys padirbino apie 1400 kūrinių, kurie eksponuojami Kernavėje, Trakuose bei Nacionaliniame muziejuje.
Elektrėnų krašto muziejuje­ ­galima išvysti 41 unikalią jo skulp­tūrą. Elektrėnuose eksponuo­jamus menininko darbus vienija literatūros tema. Daugiausia muziejuje eksponuojama XIX–XX a. lietuvių rašytojų, tačiau pagerbtas ir seniausios žinomos lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, 1547 metais išleidęs protestantišką leidinį „Katekizmas“. Pir­moji skulptūra, pasiekusi tuome­ti­nį Literatūros ir meno muziejų, ­vaizdavo Vincą Krėvę-Mickevičių. Vėliau ekspoziciją papildė nepelnytai pamirštas XVIII a poetas Antanas Strazdas, Motiejus Valančius, Kristijonas Donelaitis, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Bernardas Brazdžionis-Vytė Nemunėlis ir kiti vyresniajai kartai puikiai žinomi rašytojai.

Įspūdis
Elektrėnų krašto muziejaus skulptūros – aukšto meistriškumo darbai, turintys didelę meninę vertę. Bet kaip šiuos darbus vertina lankytojai, kokį įspūdį jiems ­pa­lieka I. Užkurnio kūriniai?
T. Petrauskas sako, kad meniniam ir techniniam aspektams žmonės abejingi nelieka. Dažniausiai tenka girdėti, kad darbai fantastiški, žmonės pastebi detalių gausą, įvertina talentą, pastebi, kiek daug darbo įdėta. „Vėliau jau būna įvairių komentarų – vieniems atrodo, kad veidai rūstūs, kitiems baisūs atrodo Kazio Binkio skulptūroje atvaizduoti kiškiai iš „Kiškių sukilimo“. Kelis kartus iš moterų teko išgirsti replikų, kodėl Povilo Višinskio skulptūra tokia didelė, o jos kitoje pusėje atvaizduota rašytoja Žemaitė tokia maža. Sunku komentuoti kūrėjo fantaziją. Priminsiu, kad P. Višinskis buvo vienas tų žmonių, kurie skatino Žemaitę rašyti“, – lankytojų pastebėjimais pasidalino T. Petrauskas.
Paklaustas, kokia skulptūra įdomiausia pačiam muziejaus ve­dėjui, pašnekovas atsakė, kad vys­kupo Motiejaus Valančiaus figūra ne tik įdomiausia, bet ir sunkiausia. „Vyskupas lietuviams žinomas ne vien kaip literatas, bet ir kaip iškili istorinė, kultūrinė ir politinė asmenybė. Jis atspindi lietuvybės veiklą, jo mintis buvo įsteigti knyg­nešių tinklą. Ir skulptūroje ma­tome knygnešį, kurį jis tarsi ranka pridengęs saugo ir globoja. Kita ranka tarsi stumiami girtuokliai nuo karčiamos. Juk M. Valančius buvo blaivybės sąjūdžio organizatorius. Kitoje pusėje atvaizduoti caro žandarų genami sukilėliai, pateikta ištrauka iš M. Valančiaus testamento. M. Valančius man didvyris ir šviesuolis, atlikęs didelį darbą lietuvybės išsaugojimui“, – pasidalino T. Petrauskas.

Skulptūrų kalba
Kuo ilgiau žvelgi į skulptūras, tuo daugiau naujų detalių juose atrandi. Bet šių detalių reikšmę suprasti gali tik tas, kuriam žinoma rašytojų kūryba. Lietuvos mokyklose privalomų autorių sąraše yra nemažai lietuvių literatūros klasikų, tačiau privalomų perskaityti kūrinių – minimaliai, kartais skaityti reikia ne visus kūrinius, o tik ištraukas. Nenuostabu, kad jaunajai kartai dalis rašytojų menkai pažįstami.

T. Petrauskas sutinka, kad vyresniajai kartai rašytojai ir personažai yra geriau žinomi. Patiko ar nepatiko, visiems teko atmintinai mokytis Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę“, skaityti Petro Cvirkos „Cukrinius avinėlius“, vėliau V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“.
Muziejaus eksponatai įdomes­ni ir labiau suprantami tuomet, kai žinai kontekstą. Muziejininkas pasakoja, kad pats į Lietuvos muziejus visuomet vyksta atlikęs namų darbus, labiau pasidomėjęs tuo kraštu, kuriame muziejus įkurtas, jei muziejus personalinis, stengiasi daugiau sužinoti apie tą asmenybę. Tačiau T. Petrauskas sutinka, kad rašytojų ir personažų skulptūros gali paskatinti labiau pasidomėti dar negirdėtais rašytojais ir jų kūryba.

Istorinė pamoka
Elektrėnų krašto muziejuje yra nevienareikšmiškai vertinamų rašytojų skulptūrų. Tai S. Nėris, P. Cvirka, Juozas Baltušis. Kartais į muziejų užsukę žmonės klausia, kodėl šios skulptūros eksponuojamos muziejuje, akcentuoja prieš­taringą šių asmenybių biografiją.

„Nesu tos nuomonės, kad reikia bijoti parodyti eksponatus, net jei­gu jie gali sukelti ir negatyvių emocijų. Muzejus kaip tik ir yra ta vieta, kur žmonės turi teisę pamatyti ir susipažinti. Kitas klausimas, kokia yra ekspozicijos koncepcija. Nevienareikšmiškai vertinamų rašytojų skulptūros yra integrali šios kolekcijos dalis. O kolekcijos tematika – lietuvių literatūra. Aš, kaip istorikas ir pilietiškas žmogus, ypač atsižvelgiant į šiandienines realijas, skeptiškai vertinu, kai norimą nusisukti nuo tamsio­sios rašytojo pusės. Tarsi, jis buvo blogas žmogus, bet geras rašytojas, todėl užmirškim tą prieštaringą pusę. Petras Cvirka buvo koloborantas. Kad jis parašė gražių kūrinių, tai nenubraukė Lietuvos atžvilgiu padarytos išdavystės. Tačiau žmonės turi teisę susipažinti ir su tokių autorių kūryba ir biografija, muziejuose pamatyti­ jų skulptūras, paveikslus ir t.t. O išvadas kiekvienas pasidaro pats“, – mano T. Petrauskas.
Muziejininkas sako, kad kolekciją lankytojams pristato kaip tematinę skulptūrų visumą, neakcentuodamas atskirų rašytojų biografijos. „Pristatant šią kolekciją, akcentuoju V. Mizero ir I. Užkurnio indėlį muziejui. Jei lankytojams kyla klausimų apie konkrečias asmenybes, tuomet stengiuosi objektyviai pristatyti jų biografijas“, – savo nuomone pasidalino T. Petrauskas.

Elektrėnų kraštas – ne tik Elektrėnai
Reorganizavus muziejų, jo pavadinime atsirado žodis krašto. Pašnekovo teiravomės, kiek Elektrėnų krašto atsispindi muziejaus ekspozicijoje.
Elektrėnų krašto muziejus veikti pradėjo tik prieš metus. Galima sakyti, kad tai tik šviežias molio gabalėlis, kurio meninė forma paaiškės po kurio laiko. Muziejaus gryninimu rūpinasi penki darbuo­tojai: vedėjas Tomas Petrauskas, muziejininkė edukatorė Justina Rikterienė, muziejininkas Henrikas Ražanas, vyr. rinkinių kuratorė Irena Senulienė bei priežiūros ­darbuotoja Rasa Sičinskienė.
T. Petrauskas sako ne kartą­ girdėjęs skeptiškų replikų, kad Elek­trėnai tėra sovietinis produktas, tačiau muziejaus siekis edukuo­ti, kad Elektrėnų kraštas nėra tik kartu su elektrine statytas miestas.
„Prisiminiau pokalbį su energetiku veteranu Algiu Viktoru Meku. Jis tąkart šmaikštavo, kad ne elektrinė Elektrėnų istorijos dalis, o Elektrėnai elektrinės istorijos dalis. Iš tiesų Elektrėnai jaunas miestas, bet kraštas tai senas. Abromiškės ir Vievis siekia XVI a., Semeliškės – XIV a. Profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus tyrinėto Bajorų kapinyno radiniai datuojami 500 m. pr. Kr. LDK laikais Elektrėnų teritorija buvo Trakų kunigaikštystėje, vėliau vaivadijoje. Kadangi Trakai buvo antrasis pagal svarbą valstybės centras, be abejonės, šiuose kraštuose irgi turėjo vykti įdomių dalykų“, – pasidalino T. Petrauskas, pridurdamas, kad kalbant apie kraštą reikia žvelgti plačiau nei tik į Elektrėnų žiburius.
Elektrėnų krašto istorija muziejuje atspindima ir per senovinius buities daiktus, kurie ateityje bus eksponuojami antrajame muziejaus aukšte. V. Mizeras yra pasakojęs, kad sudėtingiausias buvo Etnografinio skyriaus kūrimas. 2006 m. muziejuje pradėjus dirbti etnologei Onai Šakienei į muziejų atkeliavo daiktai, namų apyvokos reikmenys iš Elektrėnų savivaldybės kaimų.

Naujovės
Šiuolaikiniai muziejai sudomina ir įtraukia lankytojus savo in­teraktyvumu ir technologijomis, kurios lankytojui suteikia galimybę ne tik stebėti, bet ir patirti, atveria platų pojūčių spektrą. Garsiniai sprendimai galėtų leisti išgirsti meistro pasakojimą, kūrinio ištrauką ar įdomius rašytojo gyvenimo faktus. Daugiau sužinoti leistų QR kodai, įdomių potyrių galėtų suteikti šviesos ir vizualiniai efektai. Kol kas Elektrėnų krašto muziejuje eksponatus galima tik stebėti, tačiau įdomesnių ekspozicijos sprendimų paieškos vyksta.
„Sutinku, kad muziejai kinta. Smagu, kai įsikuria naujas muziejus su dideliu biudžetu, kur viskas gražu, yra įvairių technologinių sprendimų, modernios ekspozicijos. Mes taip pat turime įvairių minčių, domimės muziejinėmis technologijomis, palaikome ryšį su kitais muziejais, tačiau visi sprendimai remiasi į kaštus ir galimybes. Tai žmogiškieji pajėgumai, užimtumas, infrastruktūriniai dalykai.­ Aukštosiomis technologijomis ­ne­ap­sistatysime, tačiau įdomesniais sprendimais domimės“, – pasakojo muziejaus vedėjas.

Vizija
Šiuo metu rašytojų skulptūros įkurdintos pirmame aukšte esančioje salėje, kur vyksta ir renginiai. Yra minčių ekspoziciją papildyti, skiriant daugiau dėmesio V. Mizero ir I. Užkurnio asmenybėms.
Antrame aukšte ketinama sukurti etnografinę ir edukacinę erdvę, kur muziejininkė edukatorė Justina Rikterienė ves audimo edukacijas.

Audimo edukacijoje lankytojai išbando audimą mažomis staklėmis, nusipina juostelę, kurią galima naudoti kaip knygos skirtuką ar apyrankę. Norintys išbandyti audimo amatą turi iš anksto registruotis.
O pirmame aukšte ir toliau vyks renginiai, bus eksponuojamos laikinos parodos. T. Petrauskas džiaugiasi, kad nuo muziejaus įkūrimo pavyko suorganizuoti kelias įdomias parodas. Pernai kovą kilnojamą parodą „Tėvynė. Moks­las. Dora! Romantiškieji filomatai“ atvežė Vilniaus Adomo Micevičiaus bibliotekos darbuotojai, kurie taip pat muziejuje surengė literatūrinį vakarą. Vyko krašto kūrėjų Onos Rasutės Šakienės ir Romaldo Skorupsko paveikslų paroda, tautodailininko kalvio Evaldo Kapčiaus kalviškų saulučių paroda, dailininkių Gabrielės Lazauskienės ir Žibuoklės Šležienės paveikslų paroda, kraštiečio kolekcininko Raimundo Vileikio paroda „Senoji energetika“, Vandos Umbrasienės Užgavėnių kaukių paroda bei Vidos Juknelienės šiaudinių sodų ir siuvinėtų darbų paroda.

Planuojama nauja ekspozicija
Dar vieną Elektrėnų krašto muziejaus parodą galima pamatyti muziejaus filiale Lazdėnuose, kur anksčiau veikė vaikų darželis. Stendinė paroda „Sugrįžę iš užmaršties“, skirta nušviesti 2023 m. nutikusiam reikšmingam įvykiui, kai buvo rasti lietuvių ir lenkų karių palaikai. Ekspozicijoje užfiksuotos radimo aplinkybės, archeologiniai tyrimai, perlaidojimo iškilmės. Įvykis apžvelgiamas istoriniais aspektais.
Muziejus jau planuoja naują laikinąją parodą, apie kurią pranešime vėliau, tačiau dar daugiau dirbama norint suorganizuoti nuolatinę ekspoziciją. Idėja – parengti demarkacinės linijos ekspoziciją. „Lazdėnai – tinkama vieta. Tema aktuali tiek istoriškai, tiek geografiškai. Galima akcentuoti ne tik politinius dviejų valstybių aspektus, bet ir gyvenimiškas, socialines, kultūrines realijas. Kaip vyko gyvenimas, kaip veikdavo kontraban­dininkai“, – apie planus pasakojo T. Petrauskas. Sužinojome, kad anuo­met kontrabanda buvo net tokie įprasti dalykai kaip žiebtuvėliai ar apelsinai. Įrenginėjant ekspoziciją planuojama organizuoti ir edukacines veiklas.

Muziejus – ne tik lankytojai
2024 m. Elektrėnų krašto muziejuje apsilankė apie 1000 žmonių. Atvyksta ir moksleivių grupės, ir pavieniai žmonės, norintys susipažinti su muziejaus vertybėmis. Kartkartėm užsuka tie, kurie domisi Abromiškių dvaru. Dvaro savininkas Romualdas Bakutis buvo užsiminęs, kad dvarą lankytojams atverti planuojama šiais metais. Tikimasi, kad šis įvykis padidins ir muziejaus lankytojų srautą. „Dvaras platesnėje medijoje labiau pritraukia visuomenę. Tačiau svirnas taip pat yra dvaro sodybos dalis. Reiktų suprasti, kad dvaras – ne tik rūmai, tai teritorinis, kultūrinis, socialinis, ekonominis vienetas. O Abromiškių dvaro sodybą sudaro rūmai, svirnas, tvarto liekanos, parkas, sarginė su tvoros fragmentais“, – pasakojo T. Petrauskas.
Kiekvienas muziejus džiaugiasi sulaukęs lankytojų, tačiau vedėjas sako, kad lankytojų skaičius muziejininko darbo neapibrėžia. Muziejaus paskirtis ne tik lankytojų priėmimas, bet ir eksponatų kaupimas, saugojimas, inventorinimas. „Muziejininkas dirba ir tuo­met, kai nėra lankytojų, nes jo pagrindinė veikla – darbas su eksponatais ir moksline medžiaga. Kai daiktas tampa muziejine vertybe, eksponatą reikia suinventorinti – parengti išsamų mokslinį aprašymą. Anksčiau tai buvo daroma ranka, dabar kompiuteriu“, – paaiškino T. Petrauskas. Į Elektrėnų krašto muziejų atkeliauja ir nauji eksponatai – neseniai I. Užkurnio ­žmona Auksė muziejui padovanojo dar keletą skulptūrų ir menininko portretą. Kada naujus darbus bus galima pamatyti, sužinosite sekdami naujienas Elektrėnų ­krašto muziejaus „Facebook“ paskyroje bei internetinėje svetainėje ­www.elektrenumuziejus.lt. Primename, kad muziejaus lankymas yra nemokamas.

Autorės ir Elektrėnų krašto muziejaus nuotr.