Tęsinys. Pradžia Nr. 29 (886)
Pučas
1991 metais Rusijoje – pučas. 1991 metų rugpjūčio 19-osios ryte paskelbta naujiena: SSRS prezidentas nušalintas, SSRS miestuose važinėja tankai. Nors Lietuva teoriškai jau nebuvo SSRS sudėtyje, bet praktiškai – pasaulyje nepripažinta valstybė, kurios Televizijos ir radijo rūmuose vis dar šeimininkavo vadinamieji kolaborantai. Šalis nežinioje: kas bus?
G. Akelis tą rytą buvo susiruošęs su žmona Rima važiuoti atostogauti. Iš sportininko kariškiu tapęs G. Akelis suprato, kad atostogos atšaukiamos. Elektrėnų savanorių pulkui buvo paskirta užduotis: stebėti, kur iš Ruklos kareivinių judės tankai. Gal į Vilnių? Vyrai ryte susibūrė štabe, apsiginklavo, kuo turėjo, nepamiršo prisipilti butelių benzino, t.y. pasiruošti Molotovo kokteilių: jeigu tankai važiuos į Vilnių – juos padegs. Savo naivumą G. Akelis dabar prisimena šypsodamasis: „…Atrodo, buvome suaugę vyrai, o taip vaikiškai galvojome. Gal vieną tanką ir būtume uždegę, bet ir patys sidabrinio jubiliejaus nebūtume sulaukę…“. Ačiū likimui, kad tankai iš Ruklos niekur nevažiavo. Bet Elektrėnų savanoriai vieną žygdarbį atliko: autostradoje pamatė stovinčią kareivišką mašiną UAZ. Vyrai nepabijojo patikrinti, ko ši vieniša mašina, važiuojanti link Vilniaus, sustojo netoli Elektrėnų. Tik jų nusivylimui, už vairo surado ne ginkluotą kareivį, o girtą lietuvį, kuris nutarė pailsėti už vairo. Tas vairuotojas, pasirodo, UAZ-ą už degtinę pirko Rukloje, kareivinėse, ir pirkinį taip aplaistė, kad iki namų parvažiuoti nebegalėjo.
Vis dėlto, per pučą, kaip sako buvęs vienas iš Elektrėnų kuopos vadų Vytautas Uogintas, savanoriai išeidami iš namų su artimaisiais atsisveikino. Tuo metu apie savanorių būstinę rinkosi daug jaunimo, pasiruošusio kovoti už Laisvę. Bet kuopos vadas G. Akelis jų nepriėmė: „Jums dar gyvenimas prieš akis, o mes, jeigu reikės, pasirinkome savo gyvenimo tikslą“.
V. Uogintas prisimena, kaip jo garažas buvo iki lubų prikrautas butelių su benzinu, kurį vėliau ilgai pylė į savo automobilį.
Kariuomenės ginklavimas
Pučas truko trumpai – vos tris dienas. Švedijos užsienio reikalų ministerija padarė tokį pranešimą (išslaptino apie 400 p. diplomatinių pareigūnų laiškų) apie 1989–1991 m. padėtį Sovietų Sąjungoje. Pranešimo viena iš esmių: „SSRS sužlugs dėl Baltijos valstybių pasipriešinimo“. SSRS žlugo dar ir todėl, kad politika priklauso nuo karinių jėgų požiūrio į įvykius. Kaip dabar jau paslaptį atskleisti galintis G. Akelis sako, Daugirdiškėse po pučo vyko didelis Lietuvos kai kurių politikų ir SSRS karininkų balius. Tame baliuje dalyvavo ir karininkai, iš Rusijos kariuomenės perėję į Lietuvos krašto apsaugos departamentą, ir SSRS kariuomenėje likę, kurie nutarę: jie daro politiką. O Elektrėnų savanoriai toje politikoje atliko svarbius veiksmus. Jie iš Ruklos kareivinių pirko ginkluotę, transporto priemones, amuniciją ir per Elektrėnus gabeno į Vilnių. Dabar apie tai jie kalba tarsi apie kokius romantiškus atsitikimus: Gintautas Akelis ir Rimantas Rimkus savo automobiliu nuvyksta į Ruklą. R. Rimkus išvažiuoja namo, o G. Akelis už pluoštą „vagnorkių“ nuperka UAZ-ą ir naktį jį varo iš Ruklos. Važiuoja naktį be šviesų – kad niekas nepamatytų nelegalaus pirkinio. Ties Gilučiais baigiasi kuras. Elektrėnų poste tą naktį budėjęs Genadijus Navickas iki sutarto laiko nesulaukęs užduoties įvykdymo, intuityviai suprato reikalą. Pripylė kanistrą degalų, sėdo į savo automobilį ir išvažiavo pasitikti „pirkinio“. Kitą naktį mašiną taip pat varė į Vilnių. Tokių pirkinių buvo ir daugiau. Kaip prisimena V. Uogintas, tremtyje gimęs partizano sūnus Aleksandras Lelešius gerai žinojo rusų psichologiją, juo rusų kariai pasitikėdavo ir dažnai net už degtinę parduodavo ginklų ar amunicijos. Karinės mašinos buvo techniškai netvarkingos. Jas Broniaus Pargaliausko pastangomis, slapčiai remontuodavo Kruonio HAE, parūpindavo atsarginių dalių, degalų, tepalų.
Elektrėnų būstinėje Lietuvos elektrinės direktoriaus Prano Noreikos supratinga pagalba buvo įrengta ginklų saugykla, kurią savanoriai saugodavo pamainomis.
Iki kariuomenės išvedimo
Savanoriai neramiais 1991 metais iškilmingai prie trispalvės davė priesaiką: „…Prisiekiu, negailėdamas jėgų ir gyvybės, ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę, prisiekiu sąžiningai vykdyti Lietuvos valstybės įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, prisiekiu šventai saugoti visas patikėtas man paslaptis ir užkirsti kelią bet kokiems Lietuvos priešų tikslams…“. Daugumos pirmųjų Elektrėnų savanorių gyvenimas nuo 1991 metų paskirtas buvo Lietuvos gynybai ir tęsiasi iki šiol. Bet apie juos vėliau. O kol kas Elektrėnų pirmieji savanoriai mažai galvojo apie tarnystę už atlyginimą, apie karinius laipsnius ir apdovanojimus, tik dirbo, mokėsi ir laukė Rusijos kariuomenės išvedimo. Mokėsi naudotis ginklais, minuoti ir išminuoti, mokėsi išgyventi lauko sąlygomis, suradę tinkamą vietą šalia Semeliškių, pravedė ten mokymus. Ir kiekvienais metais gesino durpyno gaisrus.
Nuo pučo pabaigos iki kariuomenės išvedimo jie kiekvieną savaitę po kelis kartus rinkdavosi štabe aptarti darbus. Tuo metu vyko aktyvus savanorių mokymas, o kuopos vadas Gintautas Akelis ir jo pavaduotojas Rimantas Rimkus buvo paaukštinti: G. Akelis paskirtas Vilniaus apygardos bataliono vadu, R. Rimkus – Trakų. Elektrėnų kuopai vadovauti liko Genadijus Navickas.
O savanorių gretos augo. Atėjo daug jaunimo: vieni vedami patriotiškumo ir savo gyvenimą planuojantys sieti su karyba, kiti – norėdami išvengti privalomosios karo tarnybos. 1992 m. sausio 2 d. pradėjo dirbti Krašto apsaugos ministerija. Tais pačiais metais paskelbtas pirmasis šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Mokomasis junginys, kur paskaitas skaitė ir G. Akelis, pervadintas į motodesantinę brigadą, kuriai vėliau suteiktas „Geležinio Vilko” vardas. 1992 m. pabaigoje išaugę Lietuvos krašto apsaugos kariniai daliniai tapo Lietuvos kariuomene. Tęsiant tarpukario Lietuvos kariuomenės tradicijas daugeliui dabartinės kariuomenės batalionų suteikti tarpukario pulkų vardai ir jų simbolika, to meto pavyzdžio kovinės vėliavos, savanoriškųjų pajėgų rinktinėms suteikti partizanų apygardų pavadinimai.
Rugpjūčio 31 d. minima Laisvės diena. Šią dieną 1993 m. 23 val. 45 min. Lietuvos Respublikos sieną pervažiavo paskutinio Lietuvoje dislokuoto Rusijos kariuomenės dalinio likučiai. „Tai buvo ilgo ir sudėtingo svetimos kariuomenės išvedimo iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pabaiga“,- rašoma istorijoje. Šį įvykį elektrėniškiai savanoriai tikrai pagreitino.
Laisvė
Savanoriai, strimgalviais puldami ginti nepriklausomybę, nemąstė, kad tas saldus žodis Laisvė gali apkarsti. Kaip redakcijai sakė buvęs savanoris ir aktyvus sąjūdietis Viktoras Valiušis, savanoriška krašto apsauga Lietuvoje tapo didelė karinė ginkluotė, o nepriklausomos šalies politikoje virė aistros. 1993 m. vasario 14 d. Prezidentu žmonės išrinko ne Laisvės šauklį Vytautą Landsbergį, bet buvusį komunistą Algirdą Brazauską. 1993 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais susiskaidė Kauno savanoriai: grupė ginkluotų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanorių savavališkai pasitraukė iš dislokacijos vietų į miškus. Nežinomybė, įtampa vyravo ir Elektrėnų kuopoje. Kaip savo straipsnyje rašo buvęs savanoris, istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius, naujiesiems Elektrėnų kuopos vadams Genadijui Navickui, Vitalijui Toporovui, Vytautui Uogintui vadovauti naujokais papildytai savanorių kuopai buvo sunkiau. Naujokai jau nebuvo tokie idealistai, kitaip suprato karinę drausmę. Bet ir tuo metu savanoriai buvo reikalingi.
1994 m. lapkričio 6 d. Vievyje įvykdyta diversija – susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį. Elektrėnų kuopai buvo pasakyta pasiimti ginklus ir vykti budėti į įvykio vietą. Bet elektrėniškių pagalbos ten neprireikė: jiems atvykus, ginkluotų saugotojų buvo apstu, o saugoti nebebuvo ko. Traukinių eismas buvo sustabdytas. Savanoriai tuo laikotarpiu buvo aktyviai mokomi: dalyvaudavo šalies ir tarptautinėse pratybose.
1999 –2001 metais iki sujungimo su Vievio kuopa Elektrėnų 812 pulkui vadovavo Vytautas Uogintas. V. Uogintas prisimena pratybų organizavimą. Elektrėnų kuopai buvo paskirti rusiški rankiniai prieštankiniai ir švedų dovanoti prieštankiniai pabūklai. Švedijos pabūklų tarnyba apmokė kuopininkus ir paruošė juos instruktoriais. Tada jau kuopininkai mokydavo savo kuopos savanorius naudotis ginklais. Elektrėniškių praktinio šaudymo mokymai dažniausiai vykdavo Pabradės poligone. V. Uogintas prisimena: nors švediški ginklai buvo morališkai pasenę, bet galingi – šaudant reikėdavo naudoti ausų kamštukus ir ausines. Vienas instruktorius taip stipriai įsikišo kamštuką, kad ištraukti galėjo tik švedų kariškis.
Daugiau apie Elektrėnų savanorių kuopos darbus skaitykite kituose numeriuose