Julija Kirkilienė
1991 metų sausio 13-osios įvykiai baigėsi sąlyginai laimingai. Palyginus su dabartiniais įvairių taikos metu vykstančių karinių atakų žuvusiųjų skaičiais, 13 žuvusiųjų nuo SSSR tankų galima pavadinti pigia laisvės išpirka. Nors nepriklausomą Lietuvą pasaulis delsė pripažinti, nors Lietuvoje sukiojosi galingoji SSSR armija, Lietuva pradėjo kurti savo krašto gynybą. Ir tame kūrime aktyviai dalyvavo Elektrėnų savanoriai.
Kurk kuopą
Nepriklausomos Lietuvos gynybines struktūras kurti 1991 metais pradėjo kovos menų sportininkai. Česlovas Jezerskis, buvęs tuometinis SSSR karininkas, savigynos Europos, Pabaltijo, SSSR čempionas, ir Arvydas Pocius, laisvųjų imtynių ir dziudo sporto meistras ir elektrėniškis, Kauno kultūros instituto auklėtinis, dziudo treneris, buvo pažįstami. Visi jie buvo pirmose Aukščiausiosios Tarybos gynimo gretose. A. Pocius 1990 m. vasario 16 d. mitingo prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos metu viešai atsisakė leitenanto laipsnio ir Sovietų kariuomenės karininko priesaikos, 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais, sovietų bandymo karine jėga perimti valdžią Lietuvoje metu, dalyvavo saugant Aukščiausiąją Tarybą. 1991 m. sausio 11 d. prisiekė Lietuvos Respublikai ir tapo eiliniu savanoriu. 1991 m. paskirtas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos organizacinio skyriaus viršininku. Č. Jezerskis nuo 1990 m. gegužės mėnesio jau dirbo ne SSSR kariuomenėje, o Krašto apsaugos departamente (KAD), tapo vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės organizatorių, pirmosios Lietuvos Respublikos karinės formuotės – karinio techninio sporto klubo – viršininkas. 1991 m. sausio–rugpjūčio mėn. LR Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo narys. Tarp šių vyrų, pradėjusių ardyti SSSR kariuomenę ir kurti lietuviškąją, „trynėsi“, kaip pats dabar juokauja, ir Gintautas Akelis. Po Sausio įvykių jam A. Pocius ir įsakė: kurk kuopą Elektrėnuose.
Tarp Sausio 13-osios ir pučo
Elektrėnų kuopa įkurta buvo 1991 m. gegužės 4 d. ir vadinosi 179. Vėliau ji buvo pervadinta 812. Tada buvo paskirti trys apmokami etatai: G. Akelis – kuopos vadas, pavaduotojas ir kuopininkas Rimantas Rimkus, Genadijus Navickas buvo paskirtas vairuotoju, mechaniku. Vyko pirmieji susirinkimai, kur politines valandėles vesdavo aktyvūs sąjūdiečiai ir savanoriai Aleksandras Klumbys ir Viktoras Valiušis. Sąjūdžio aktyvistai turėjo daugiau žinių apie politinę padėtį. Darbas pulke tuomet buvo organizacinis: reikėjo rūpintis apranga, patalpomis, ginklais. G. Akelis iš kažkur buvo gavęs pusiau veikiantį pistoletą, R. Rimkus turėjo medžioklinį šautuvą. Vyrams trūko ginklų. Jie gavo aprangą, dabar gražiai vadinamą „landsberginėmis“, Pasaulio lietuvių žaidynėse, vykusiose 1991-ųjų vasarą, saugojo sportininkus, apgyvendintus Abromiškių profilaktoriume. G. Akelis ir pats dalyvavo tose žaidynėse už Vilniaus savanorių rinktinę bei laimėjo medalį. Žaidynėse taip pat dalyvavo elektrėniškiai dziudo sporto šakos atstovai Ramūnas Žemaitaitis, Saulius Peciukonis, Kęstas Vitkauskas. 1991 metų vasarą savanoriai turėjo ir daugiau svarbių užduočių: gesino durpyno gaisrą prie Onuškio, budėjo prie Trakų karinio komisariato ir užrašinėjo automobilių judėjimą, stebėjo OMONO būrio vado B. Makutinovičiaus tėvų namus. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio kontrolės poste nužudyti buvo septyni pasienyje budėję pareigūnai. Savanorių dalyvavimas laidotuvėse buvo tarsi raginimas apsispręsti, ar verta kovoti nelygioje kovoje. Bet į savanorių gretas vis daugiau užsirašydavo žmonių, kurių patikimumas buvo tikrinamas pažintimis ir pažįstamų informacija.
