E. Malūkas: rašytojai istorinius personažus atkuria realistiškiau

E. Malūkas: rašytojai istorinius personažus atkuria realistiškiau

Edmundas Malūkas, rašytojas, kilęs iš Skuodo rajono, Elektrėnų savivaldybėje apsigyveno jau kaip populiariųjų knygų „Kraujo skonis“, „Juodieji želmenys“, „Moters kerštas“ autorius. Trakų rajone įsitraukęs į politinę veiklą, rašytojas pradėjo aktyviai domėtis  Lietuvos istorija, 2004 m. išleido romaną  „Barbora Radvilaitė“, dabar rašytojas baigia romaną apie Vytautą Didįjį „Vytauto žemė“.
Rašytojas yra išleidęs 10 knygų, kurių tiražai nuolatos kartojami. Romanai verčiami į užsienio kalbas.
Skaitytojus kviečiame susipažinti su savivaldybėje gyvenančiu rašytoju Edmundu Malūku. Žodis jam:

 

Kokie mano planai?
Pagrindinis planas, šalia buitinių, žinoma, baigti istorinį romaną „Vytauto žemė“. Nepaprastai sunkus uždavinys ir visiškai suprantama, kodėl iki šiol nei vienas rašytojas nesiryžo parašyti „gyvo“ romano apie pačią iškiliausią mūsų tautos istorinę asmenybę – Vytautą Didįjį. Metus rinkau medžiagą. Pradžioje „krėtė nervas“, kad Vytautas buvęs toks nuolaidus Jogailai. Na, pernelyg! Ir iki šiol negaliu suprasti, kodėl elgėsi būtent taip, o ne stiprino Europos tuo metu didžiausios valstybės valstybingumą. Ir kodėl Lenkija, o ne Rusia? Ir kodėl prie Lietuvos negalėjo jungtis Lenkija, o ne atvirkščiai, juk tada Lietuva buvo net 3,45 karto(!!!) didesnė nei Lenkija. Stebina Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos charakterio chameleoniškumas, net bailumas, o gal Lenkijos karalius, karaliavęs net 48 (!) metus, buvęs tobulas politinis prisitaikėlis?  Tokių minčių pagrindimui apstu istorinių faktų. Taip jau susiklostė, kad Lietuvą tuo metu valdė  būtent tokios asmenybės. Dabar mums keista, kad Jogaila nemokėjo skaityti, o tuo labiau rašyti. Tuo metu jo žmona, karalius Jadvyga (o ne karalienė, nes Jadvyga karūnuota karaliumi, o ne karaliene!) mokėjo penkias kalbas, buvo aktyvi ir žvitri, mėgo fundacijas. Jogaila net 26 metais vyresnis, praplikęs romantikas, kuris, anot  kronikų, mėgo naktines lakštingalų treles ir buvo lėtas, tarsi mieguistas ir dažnai valstybinius reikalus tvarkė sėdėdamas tualete. Kuris „maldomis daugiau užkariavo nei kardu“. Kuris, gimęs pagoniu, persivertė į krikščionį-fanatiką. Kuris į bažnyčią ėjęs basas ir prie bažnyčios plovęs kojas parapijiečiams. Karalius?! Štai man, rašančiam, iškilo labai sunki užduotis, kurią, žinoma, pats ir pasirinkau: koks turi būti Vytautas ir koks Jogaila? O gal geriau siužetą pinti per Vytauto žmoną Oną? Ir vėl iškalbingi klausimai: kodėl Vytautui gimus vos viena dukra Sofija?  Ar tai susiję su tuo, kad jam nežėlus barzda ir plonai kalbėjęs? Kada sutrumpėjo jo kairė ranka, per pusę plaštakos trumpesnė, nei dešinė? Toks gimęs? Ar kur sulaužytas? Ir kodėl jokių istorinių žinių apie Vytauto meilužes, nesantuokinius vaikus – nieko? Tik užuominos, kad mėgęs moteris ir mirtimi baudęs savo žmonos Onos gerbėjus. Kaip mėgęs moteris? Platoniškai ar vyriškai? Jokių žinių. Ir begalė visokių insinuacijų.  Pastebėjote? Apie Vytautą prirašyta labai daug ir visko. Istorikai jo paveldą tyrė pačiomis įvairiausiomis kryptimis, parašyta ir apginta daug mokslinių disertacijų, parašyta daug monografijų, o Vytautas kaip žmogus mums, bent man, likęs svetimas, tolimas ir nesuprastas. Skirtingai nei apie Napoleoną Bonapartą, apie Vytautą nėra jokio meninio filmo (na, nesakykite, kad kronika apie Žalgirio mūšį ir yra visas Vytautas). Kodėl? O todėl, kad tokia studija priklauso rašytojui, o ne mokslininkui. Turiu suprasti, kaip to laikmečio žmonės gyveno. Ką valgė ir kaip valgė? Kuo rengėsi ir kaip garbino dievus? Mados, muzikos, kulinarijos, religijos, karo taktikos ir strategijos, santykių tarp diduomenės ir varguomenės   studijos man privalomos. Ir dar tarpvalstybinių santykių įtaka asmeniniams poelgiams. Ir dar, ir dar. Štai ką reiškia istorinis romanas. Suprantu, gerai suprantu, kad suformuotas Vytauto literatūrinis paveikslas gali suformuoti Vytauto įvaizdį visuomenėje. Tarkim, kas žinotų Drakulą, be rašytojo plunksnos? Kas žinotų „tokius gyvus“  Rišelje, muškietininkus be genialaus A. Diuma? Seniai žinoma, kad rašytojai istorinius personažus atkuria žymiai realistiškiau nei mokslininkai. Žmones užburia vaizdiniai, o ne teiginiai. Štai kuo gyvenu ir gyvensiu tol, kol nebaigsiu romano „Vytauto žemė“. Svajoju kada nors pačiupinėti savo knygą „gyvai“ ir palaimintai atsidusti – darbas, didžiulis darbas baigtas.

tekstai būsimai knygai „Vytauto žemė“

Ieškodamas atsakymo perverčiau šaltinius ir štai ką radau. Kiekvienoje troboje buvo šeimos alkas (šventvietė, šventa vieta, ten, kur gyveno deivė Gabija – ugnies deivė). Ugniakuras buvo prižiūrimas taip, kad ugnis niekada neužgestų. Jei visa šeima turėjo skubėti dirbti neatidėliotinų darbų (tarkim, javapjūtė) tada į pelenus įkasdavo alksnio ar beržo puvėsį, drūzą. Toks pelenuose ilgai smilko, o nukasus pelenus buvo galima lengvai įpūsti ugnį. Paprastai vienam, kuriam šeimos nariui, dažniausiai mergaitei, teko prievolė saugoti ugnį. O jei užgesdavo? Žinoma, buvo galima nueiti pas kaimyną ir paprašyti „ugnies“, bet toks prašymas buvo nepageidaujamas, kad kaimynas su ugnimi neišneštų namų laimės. O jei supyks Gabija? Tada žmonės į molinį ąsotį prisipildavo pelenų, įdėdavo ten tą alksnio ar beržo krumplį ir eidavo į žynio ar kryvio, ar krėvo alką. Ten, kur amžinąją ugnį kurstydavo vaidilutės. Kartais kai kas galvoja, kad alkas – plyna vieta, kur atviroje vietoje visada dega laužas. Ne. Bemaž visada, tai pastatas su laužu, malkų atsargomis ir gyvenamosiomis patalpomis. Ten gyveno ir Kryva, ir vaidilutės (prisiekę Gabijai). Kai kokia moteris ateidavo prašyti ugnies, turėjo aukoti ir prašyti dievų malonės. Iš jos molinio puodo išimdavo tą beržo ar alksnio kulį, įdėdavo į alko ugnį, o įsmilkus, vėl perkeldavo į moters molinio puodo pelenus. Ta skubėdavo namo, įpūsdavo ugnį. Toks veiksmas buvo skatinamas, leidžiamas ir teikė garbę Gabijai. Įdomu tai, kad ant pagoniškų alkaviečių krikščionys statė bažnyčias (pradžioje, po 1387 m. krikšto, labai primityvias, kurios paskui buvo ne kartą perstatomos ir virto stambiomis bažnyčiomis). Kartais, kaip Stakliškių seniūnijos Užuguosčio bažnytkaimyje, altoriaus vietoje (!!!) išlikusi senovinė pagoniškoji alkavietė – laužavietė (!!!), sumūryta iš akmenų. Štai netoli Telšių, miške, yra Dievo kalnas, pagoniškoji alkavietė, kur ant stataus kalno kažkada degė pagonių šventoji ugnis. Nors aplink nebuvo gyvenviečių, bet krikščionys žūtbūt norėjo sunaikinti pagonybę ir, nepaisant visko, ant to kalno pastatė bažnytėlę, kurią per II pasaulinį karą subombardavo. Gal vokiečiai, gal rusai – nežinia. Žinome, kad prisiekusia Gabijai vaidilute buvo ir Birutė, Palangoje. Kunigaikštis Kęstutis pamatė, patiko ir jėga parsivežė mergaitę į Senuosius Trakus, kur jiems gimė pirmas sūnus – Vytautas. Paskui tapęs Didžiuoju.
***
Žinoma, visais laikais buvo atsiskyrėlių, kurie gyveno vienkiemiuose, bet dauguma mūsų protėvių gyveno kaimuose. Kaime – bendratyje – visada gyventi lengviau, galima pasidalinti darbais ir puiku jausti, kad visas kaimas tau padės, jei pakliuvai į bėdą. Tai esmė. Tuo būdu gyvavo ir daugelį klausimų sprendė kaimo bendruomenė. Įdomu tai, kad buvo dvejopos kaimo sueigos: KRIVULĖS,  kur rinkosi vyrai, ir KUOPOS, kur rinkosi visa bendruomenė, visas kaimas. KRIVULĖS: sueigą šaukdavo kaimo vyriausiasis. Krivulė – kreiva ąžuolinė lazda – vyresnybės ženklas. Taigi, kaimo vyriausiassis su tam tikru prisakymu ar kokia tai žinia duodavo sodybos vyriausiam perduodavo ir krivulę, kreivą lazdą, kad tas perduotų tą lazdą su ta žinia kitos sodybos vyriausiajam (vyrui). Ir taip tol, kol ta lazda su tais prisakymais apkeliaudavo visas sodybas, visas trobas, o paskutinis tą krivulę grąžindavo kaimo vyriausiajam. Vyriausiasis krivule rinkdavo kaimo seniausiuosius sueigai, jei kokioje sodyboje nebuvo vyrų, tai eidavo vyriausia moteris. KUOPAS, visuotines sueigas, kaimo vyriausiasis šaukdavo spręsti bendriesiems reikalams: mokesčių mokėjimams, kelių, tiltų taisymams, daržų, laukų aptvėrimams, skerdžiaus (vyriausiojo piemens, kuris ganė viso kaimo gyvulius) samdymams ir t.t. Kaimo vyriausiasis buvo vadinamas Krive ir paprastai dėvėdavo baltus lininius drabužius, o dešinėje laikė kreivą ąžuolo šaką – krivulę.
***
Tarkim, kaip kaimas samdydavo skerdžių? Kuopos sueigoje visi bendrai šiems metams (nuo Jurginių iki Visų Šventųjų, lapkričio 1 d.) rinko skerdžių. Skerdžius – visų kaimo piemenų vyriausias, kuris turėjo atsakyti už visų ganomų gyvulių būklę. Mokė piemenis dainų, birbynių darymo, gydymo, mįslių minimo, žaidimų ir  kitų dalykų. Pasibaigus ganymo sezonui ir vėl rinkdavosi KUOPA skerdžiaus užmokesčiui supilti. Jei ganė miškuose, pylė daugiau. Jei pievose – mažiau. Jei ką praganė –  mažiau. Jei ką išsaugojo –  daugiau. Kiekvienas „kiemas“ skerdžiui mokėjo, kaip galėjo: javais, mėsa, malkomis, vilnomis, linais, kiaušiniais, pinigais ir t.t. Kai kuriose vietovėse buvo žinomos „normos“ skerdžiui už ganiavą. Tarkim, nuo vieno gyvulio: saikas javų (25 kg), ryšulys linų, sauja ar kelias saujas vilnų,, kepalą duonos, priekinę avies mentę (mėsa) ir kiaušiniai. Būdavo ir priedų. Ganiavos metu skerdžių maitino paeiliui vis kitas ūkininkas. Pas kurį dieną ar savaitę maitinsis skerdžius, pranešdavo ypatingai: nunešdavo skerdžiaus lazdą ir padėdavo kampe.
***
Tarkim, man tokios žinios – auksas. Tada labai gyvai įsivaizduoji, žinai, kaip gyveno Lietuvos kaimas prieš 600 metų.
***
Paliepė atvesti žalą jautį. Liepė pririšti tarp dviejų stulpų. Ir Lietuvos karalius Kęstutis, paėmęs peilį, metė į jautį ir pataikė kaip tik į kaklą, net sužeidė jungo veną. Pliūptelėjo kraujas. Visi, kas matė nusprendė: geras ženklas. Čia… Kęstutis ir visi dalyvavę lietuviai tuo krauju sutepė savo rankas ir veidus! Dar bepliaupiant kraujui, staiga tam jaučiui kardu nukirsta galva. Visi, išsitepę krauju lietuviai, tris kartus apėjo apie tą nugriuvusį jautį. Ir tada karalius Kęstutis stojo ir rodydamas į tą jautį taip pasakė Vengrijos karaliui Liudvikui I: jei netęsėsiu priesaikos, tai te man bus tas pat, kas atsitikę tam jaučiui.
***
Vartėsi vartėsi jaunesnysis brolalis Jonas ant to pečiaus, kol suėjęs pats laikas ženytis. Na, išėjęs į lauką pasirąžęs, truktelėjęs laisvūno oro, nutaręs: na, taip, laikas. Ale kiek tik minty turėjęs – nėr tokios, kokios jis jau agulnai norėtų. Viena per stora, kita per plona, o daugel trečiųjų negražiųjų. Viena moka austi drobules, bet visai nevikri prie puodų. Kita būt tikus prie namų, bet ryža. Trečioji būt viskam tikus, ale gumbas ant nugaros sulyg kumelio galva bus iššokęs. Abu vyresnėliai broliai jau ir tyčiotis pradėję: žiu, mes jau ne tokie unoravi buvę, tai ir vaikų jau prisiperėję turim, o ir bobas jau prie ūkio pripratinom, ir jau lyg visko per akis. O tu? Vis dar lyg pleišas nuo kelmo! Na, nusibodo Jonui tas brolių kandumas ir išėjo po svietą dairytis. Jau metai, dveji, jau treti bus zuikiu sprukę, o jokios rodos. Nėr mergos, nors pasiusk! Ir užsigeidė Jonas ne bet kokios, o tegu bus lyg antroji Saulė nusidavus. Tokia pat skaisti, tokio pat gerumo, šiltumo ir ak! tokio gražumo. Ir tiesiu keliu tas Jonas savo nutrintomis vyžomis patraukė klausti Vėjų motinos: kur jam surasti tokia? Ar jau suvisam begždžiam teks gyvent lyg smerties? Vėjų motina antros Saulės nei nemačius. Kviečia keturis savo sūnus: gal kas matęs antrą Saulę? Ir atsako Šiaurys vėjas: neee, tai ne antroji Saulė, o tokia ant vandenų, tyruliuos gyvenanti mergužė Aušrinė. Kas rytą anksti kelias ir tiesia taką savo motulei Saulei, o patiesus grįžta prie tų vandenų, kur gyvenanti kartu su savo broliu ir trimis seserimis, bet niekas to brolio ir tų seserų dar nėr matęs. Tas Šiaurys vėjas taip pabaigęs: eik prie tų vandenų ir lauk vakaro. Saulei gęstant iš dausų grįžta bulius ir trys karvės. Kai tik sulauksi, tai čiupk tam buliui už uodegos ir taip pasislėpęs keliauk kartu į Aušrinės namus. Ir glotnai slėpkis, kad tavęs per gūdžią naktį iki vėlyvo ryto niekas nei neužmatytų. Ir sutiksi Aušrinę.
***
Ale bulius buvęs toks didelis, toks galingas, kad nei nepajutęs, kaip priskrudusiu mėšlu tas Jonas pauodegy kabaliojęs. Ir užplūdus migla. Ir tas bulius, ir tos trys karvės plaukusios per tą miglą nesiekdamos žemės. Ir tvarte tas Jonas taip slaptai atkibęs, taip vikriai už ėdžių užlindęs, kad nieks ir nepastebėjęs. O kai pasirodęs vėlyvas rytas, kai Saulė jau rutuliojosi danguje, o tas jautis ir tos karvės jau seniai buvo išplaukusios į dausų ganyklas, tai tas Jonas tylutėliausiai išlindęs iš to tvarto ir mato: prieš Saulę ant pievos miega Aušrinė. Ale tokia graži, ale tokia sklaisti, kad stačiai amas gerklas bus užspaudęs, ale širdis iš to jaudulio vos krūtinės neištaškius. Ale kaip buvo sakęs tas Šiaurys vėjas, tai taip Jonas ir padaręs. Staiga užgulęs tą Aušrinę, o kai ta ėmus baisiai spurdėti, tai jokiu būdu nepaleidęs, o taręs: tu mano, o aš tavo! Aušrinė spurdėjo spurdėjo, o kai nurimo, tai ir apkabino tą Joną. Ir ilgai jiedu gyveno. Jonas ir vyru, ir tarnu, ir piemeniu bus pasivertęs. Varinėjo tą jautį ir tas karves po dausų ganyklas. Jau ko Aušrinė paprašys, tai bėgo ir viską darė be jokios užtūros. Viskas būt gerai: ir žmona graži, ir gyvenimas Laimės palydėtas, ale Jonui vis negana. Graužė kirminas, kad Aušrinė suvis gražiausia, kai ankstyvą rytą atsikėlus savo motulei Saulelei dienos taką tiesia. Tai tada ir pati Aušrinė lyg pati Saulė tviska, žėri, akina – akys raibsta. Ir kartą, kai dausose ganė tuos gyvulius, iš rūko prie jo prisėlinus ragana taip kužda: žinau aš tavo slaptą norą. Susirask voverės pragraužtą riešutą, slapta išrauk vieną Aušrinės plauką, perverk tuo plauku tą riešutą ir įmesk į gilų vandenį. Tada tavo Aušrinė kožną dieną bus tokia graži, kokia būna, kai Saulei taką tiesianti.
Kaip ta ragana žadėjus, taip ir buvę. Dabar jau kasdien Aušrinė lyg saula nuostabioji rytą vakarą ir per dieną šviečianti. Ir jau antra Saule bus pasidariusi.
Ir medžiojęs girioj karalaitis. Ir pamatęs saulę vidur miško. Ir klausęs: kas čia taip ryškiai šviečia? Ir išlenda sena ragana iš to miško ir kužda karalaičiui, kad tai Aušrinė, Saulelės tikriausioji dukra taip nušvitus. – Tai pargabenk man tą Aušrinę!- trepteli karalaitis,- Už tai aš tau dovanosiu auksinį lopšį, supsiu, globosiu – vargo nebeturėsi.
– Gerai,- kranksi ragana,- Pasivertus tarnaite aš eisiu Aušrinei tarnauti, o tu pasistatyk aukso laivą ir tuo laivu atplauk prie to vandens, ir sustok prie debesų kranto. Ir pastatyk sidabro tiltą nuo to kranto iki to laivo. Kaip ragana tarė, taip ir buvo. Kai tik tas auksinis laivas atplaukė, tai ta ragana kuoka užmušė tą Joną, o Aušrinę suviliojo nukeliauti tuo sidabriniu tiltu į tą auksinį laivą. Pagrobęs Aušrinę karalaitis nuplaukė. Ir rytais jau niekas Saulei nebetiesia tako. Kožnas rytas su lietum. Kožnas rytas su migla. Ir sunerimus Vėjų motina, sušaukusi sūnus ir klausia: ir kur tie gražūs rytai bus pasidėję? Ar tik ko nebus atsitikę Saulės dukrai? Ir nupūtęs Šiaurės vėjas radęs, kad Jonas guli kuoka nutrenktas. Ir Rytys vėjas parnešęs gyvybės vandens, o Vakaris pašlakstęs tą užmuštą Joną, o Pietys padėjęs atsistot ant kojų. O visi vėjai greit surado po dausas klaidžiojantį Aušrinės jautį ir tas tris karves. Ir pamokytas vėjų Jonas užsėdo ant to jaučio ir nujojo į karalystės turgų. Atėjusi į tą turgų belaisvė Aušrinė atpažino ir tą jautį, ir savo vyrą Joną. Vos tik Aušrinę sugriebęs Jonas, pasisodinęs jąją ant to jaučio, kaip tas jautis mirksniu pakilęs į dausas ir grįžo į savo namus. Tada Aušrinė ir pasakius: nukirsk jaučiui galvą. Jonas kirto ir nukirto. Ir stojos gražus Aušrinės brolis. -O dabar kirsk toms karvėms. Ir nukirto galvas visoms toms karvėms. Ir stojos Aušrinės sesės. XXX Ir ankstų ankstų rytą Aušrinė išskubėjo paruošti savo motulei Saulei dienos tako. Ir taip iki šiol.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų