Dzenkūniškių kaimo šauliai ir partizanai, arba Dzenkūniškių kaimas praėjusio amžiaus istorijos kryžkelėse ir šiandien

Dzenkūniškių kaimo šauliai ir partizanai, arba Dzenkūniškių kaimas praėjusio amžiaus istorijos kryžkelėse ir šiandien

Daiva Červokienė

Vartant archyvinę medžiagą, surinktą Jovitos Niūniavaitės-Lesienės ir šviesaus atminimo Antano Lesio, apie Semeliškių šaulių būrio šaulius, į akis krenta tai, kad jame daug šaulių buvo iš Dzenkūniškių kaimo: šeši Stosiūnai (Bronius, Kazys, Leonas, Vladas, Zigmas ir Pranas, vėliau išvykęs iš valsčiaus ir 1940 m. įsirašęs į Vilniaus šaulių būrį), keturi Bartusevičiai (Alfonsas, Antanas, Motiejus ir Pranas) bei Juozas Kanapickas ir Mikas Kieras.

Žinant, kad 1929 m. Dzenkūniškių kaime tebuvo 66 gyventojai, tarp kurių daugiausia moterų ir vaikų, Dzenkūniškių kaimą galima pavadinti ir šaulių kaimu. O jeigu kaime buvo daug šaulių, aišku, vėliau turėjo būti ir partizanų, vyko aktyvi pokario kova.

Pavyzdys patraukia

Kas lėmė, kad tiek daug šaulių buvo iš vieno nedidelio kaimo?

IMG 0339Mąstant apie praeitį, pirmiausia į galvą šauna mintis, kad vieno-kito žmogaus visuomeninis aktyvumas ir pilietinės nuostatos turi įtakos ir aplinkiniams, kad tas pilietiškumas perduodamas ne tik iš kartos į kartą, bet ir iš kaimyno kaimynui, kaip sakoma, pavyzdys patraukia. Dzenkūniškių kaimo vyrai Lietuvos šaulių sąjungos veikla taip aktyviai susidomėjo turbūt todėl, kad jai priklausė du žymūs iš šio kaimo kilę sūnūs, bendravardžiai ir bendrapavardžiai Broniai Stosiūnai: Bronius Stosiūnas, Dominyko, g. 1896 m., tris kadencijas rinktas Semeliškių viršaičiu, ir Bronius Stosiūnas, Prano, g. 1897 m. – aktyvus tautinės sąmonės žadintojas, spaudos darbuotojas ir vertėjas, rašęs eilėraščius ir scenai vaizdelius, Trakų, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Alytaus apskričių viršininkas, labai svarbus visuomeninių organizacijų „Pavasaris“, „Kęstutis“ atstovas, apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio, Gedimino III laipsnio ordinais, Šaulių žvaigžde.

Bet apie šias iškilias asmenybes ir jų šeimų likimus – kitame rašinyje. Šįkart pasidomėkime tarpukario ir vėlesniais metais Dzenkūniškių kaime, kurie dar išlikę žmonių atmintyje.

Kaime – daug bendrapavardžių

Kaip prisimena Dzenkūniškių kaime gimusi ir užaugusi ilgametė Semeliškių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vlada Matonienė (Bartusevičiūtė), kaimas buvo tarsi padalintas į dvi dalis: prie vieškelio buvo įsikūrusios Stosiūnų, o toliau už puskilometrio prie ežero – Bartusevičių sodybos.

Stosiūnų buvo keturi namai: pusbrolių Juozo Stosiūno, Dominyko Stosiūno, Zigmo Stosiūno ir Domicelės Stosiūnaitės-Venskutonienės (dukros). Bartusevičių taip pat buvo keturi namai: Igno Bartusevičiaus, Vinco Bartusevičiaus, Alekso Bartusevičiaus ir Juozo Kanapicko (Bartusevičių žento iš Stančikų kaimo). Mirus Ignui Bartusevičiui name gyveno du jo sūnūs su šeimomis: Vladas ir Bronius. Bartusevičiai Aleksas ir Antanas, nors buvo bendrapavardžiai ir kaimynai, nebuvo giminės.

Pasak V. Matonienės, visus vadindavo vardais: Stosiūnų Zigmas arba Bartusevičių Ignas, Bronius. Tiesa, jos senelis Ignas vos dviejų metukų liko našlaitis, jo motina antrą kartą ištekėjo už Čižio, tai jų šeimą vadino Čižais.

Žemė kaime buvo padalinta rėžiais, tie rėžiai vis siaurėjo. Apie 1930–1940 metus rėžiai buvo panaikinti, žmonės kėlėsi į vienkiemius. Kaimas prasiplėtė, žmonės statėsi namus arčiau miško. Senoje vietoje liko tik Alekso ir brolių Vlado ir Broniaus Bartusevičių šeimos. Stosiūnai taip pat į vienkiemius nesikėlė.

Turtingos ir vargingesnės trobos

Pasak V. Matonienės, Dzenkūniškėse gražiausias ir didžiausias dviejų galų namas labai puošniomis raižytomis langinėmis ir gonkomis buvo Juozo Stosiūno, Lietuvoje gerai žinomo visuomenės veikėjo, keleto apskričių viršininko Broniaus Stosiūno brolio.

Jos jaunystės metais kaime tebuvo du dviejų galų namai. Jų šeima taip pat gyveno tokiame. Švariojo galo kampe stovėjo stalas, pasieniais – ilgi suolai. Prie kitos sienos – medinė lova, komoda, kur laikydavo staltieses, lovatieses. Viršutinius drabužius, ypač išeiginius, kabindavo ant karties, įtaisytos prie sienos palubėje. Kitame trobos gale buvo didelė krosnis, pastatyta iš molio. Joje kepdavo duoną, gamindavo valgį. Tėvai miegojo lovoje, o vaikai – ant krosnies. Abu galus jungė priemenė su kamara. Joje laikydavo mėsos ir pieno produktus, nes ten vasarą buvo vėsu. Priemenėje stovėjo girnos, kur maldavo grūdus. Atskirai buvo pastatytas tvartas, kluonai ir svirnas, kuriame laikydavo grūdus.

Neturtingųjų namai buvo dažniausiai sujungti su tvartu, plūktine molio asla. Vienos durys į trobą, kitos – į tvartą. Klojimai, kuriuose laikydavo pašarus, javus, buvo atskirai.

Kiekviena šeima kaime laikydavo arklių, nes reikėjo įdirbti žemę, nuvažiuoti į turgų, parsivežti malkų. Kas neturėjo, skolindavosi iš kaimyno. V. Matonienė prisimena: kai 1939 m. pavogė iš jų klojimo arklį, tėvukui tai buvo labai skaudus smūgis. Po to tėvai ilgai kalbėjo spėliodami, kaip tai įvyko. Motina sakė naktį kone girdėjusi, kad šunelis lojo ir net garsą „dug, dug“ lyg arklį vedant girdėjo, bet neišėjo į lauką pasižiūrėti, kas ten vyksta. Tada tėvukas arklį skolindavosi iš Juozo Stosiūno. Už tai atidirbdavo – vieną ar dvi dienas šienaudavo pievas.

Vertėsi amatais

Dauguma gyventojų vertėsi žemės ūkiu: augino rugius, kviečius, miežius, žirnius, sėdavo linų, gyvulių pašarui dobilų, vikių ir kitų kultūrų, augindavo daržoves, dažniausiai vilkėdavo lininius drabužius, žiemą – kailiniais, avėdavo veltiniais, kuriuos mokėdavo susivelti dauguma moterų, o vasarą nešiodavo klumpes, kurias mokėjo padaryti dauguma vyrų.

Dzenkūniškių kaimo žmonės vertėsi ir amatais. Juozas Kanapickas (1892–1968) mokėjo siūti. Siūdavo kailinius, švarkus, marškinius ir kita ne tik sau, bet ir gretimų kaimų žmonėms. Jis pats po kaimus nevaikščiojo, norintieji ką nors pasisiūdinti atvykdavo pas jį.

Aleksas Bartusevičius (1907–1977) buvo puikus stalius: gamindavo langus, duris kaimynams, kubilus veždavo parduoti į turgų. Broliai Vladas (1916–2006) ir Bronius (1911–1997) dirbo kubiliukus, mokėjo pasigaminti vežimą, o žiemai – roges. Kubiliukus veždavo į Onuškio turgų parduoti. Išvažiuodavo antrą valandą nakties, važiuodavo su arkliu apie 4 valandas, kad dar auštant pasiektų turgų. Turgūs prasidėdavo labai anksti, 5–6 valandą ryto. Jei arkliai pavargdavo, žmonės išlipdavo iš vežimo ir eidavo šalia pėsti. Vyrai turguje nusipirkdavo tabako, moterys – kaliošų, veltinių ir t.t. Mokytojos V. Matonienės tėvukas Bronius turėjo oblių, įvairių staliaus įrankių, net namus statė, puikiai darė klumpes, mama labai gerai audė.

Dzenkūniškių kaimo žmonės mėgo medžioti, nes aplink buvo miškai, daug žvėrių. Medžioklei reikėjo šautuvo, o šauliai jį turėjo. Kaimo žmonių atmintyje labiausiai išliko Semeliškių viršaičio B. Stosiūno medžioklės. Jam padėdavo šuo Lordas, kuris traukdavo iš vandens pašautas antis. B. Stosiūnas medžiodavo ne vienas, todėl pasidalindavo laimikiu su kitais. Viršaičio dukra Janina Stasiūnaitė prisiminė, kad Dzenkūniškėse jos tėvas dažnai susitikdavo su giminaičiu Broniumi Stosiūnu, vyrai paprastai eidavo medžioti, o vaikai smagiai žaisdavo.

Tremtys ir susidorojimai

V. Matonienė pastebėjo, kad praėjęs amžius žmonėms skyrė nelengvą dalią: karą, sovietų okupaciją, žiaurų pokarį. 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą buvo ištremta Semeliškių viršaičio Broniaus Stosiūno šeima: jis pats, žmona Marcelė, dukros Kazė, Janė, sūnus Bronius, vėliau – ir kitas sūnus Tautvilas.

Lietuvą okupavus vokiečiams, žmonės, išgąsdinti „Raudonojo teroro“, juos sutiko kaip išvaduotojus. Vokiečiai mielai priėmė norinčius padėti. 1944 m. pralaimėję karą vokiečiai pasitraukė į Vakarus. Bijodami sovietų į Vakarus pasitraukė ir keletas lietuvių: architektas Kostas Makūnas, policininkas Kazys Kazakevičius, policijos viršininkas Orentas, Leonas Stosiūnas.

Kiti vyrai – Aleksas Bartusevičius, Vladas Bartusevičius, Pranas Stosiūnas, Antanas Kanapickas, Antanas Bartusevičius – pasitraukė į mišką, organizavo partizanų būrį, kuris bandė priešintis.

Stribai partizanų ieškojo visur: miškuose, namuose, pas gimines. 1944 m. žiemą Vinco Bartusevičiaus šeima ramiai miegojo. Buvo grįžęs iš miško sūnus Antanas. Kažkas apie tai pranešė stribams. Vidurnaktį pasigirdo stiprus beldimas į duris. Žmona Bronė prikėlė Antaną. Tas griebė kailinius, batus, puolė ant aukšto, praplėšė šiaudų stogą ir nukūrė nepastebėtas per sniegą miško link. Taip išsigelbėjo.

Motina Marytė uždegė balaną, tėvas Vincas atidarė duris. Juos pasitiko šūviai. Tėvas suklupo prie slenksčio, motina – vidury aslos, marti – prie vaiko lopšio. Jaunesnysis sūnus Stasys, miegojęs vienoje lovoje su motina, užgesus balanai nepastebėtas šmurkštelėjo po lova. Kai viskas nutilo, basas nukūrė už kilometro pas giminaitę Bronę Makūnienę. Ryte kaimynai rado išžudytą šeimą. Gyva buvo tik lopšelyje miegojusi dviejų savaičių mergytė.

Mokytoja prisiminė to meto kalbas, kad šis incidentas buvo susijęs ir su žydų turto išgrobstymu.

Partizanai priešinosi, dažnai susidurdavo su stribais, bet jėgos buvo nelygios. Daug jų žuvo. Jų kūnai buvo niekinami, numesti gulėjo Semeliškių aikštėje. Motinos, matydamos savo žuvusius sūnus, neprisipažindavo – bijojo kalėjimo ir tremties. Buvo išleistas įsakymas, garantavęs neliečiamybę tiems, kas savo valia išeis iš miško ir atiduos ginklą. Žmonės patikėjo ir pasidavė. Vėl buvo apgauti. 1949 m. pavasarį prasidėjo antrasis trėmimas į Sibirą.

Kitų kaimo žmonių likimai

Pasak V. Matonienės, sovietų okupacijos ir pokario žiaurumai palietė kone visas Dzenkūniškių kaimo šeimas.

Juozas Kanapickas (1892–1968) 1949 m. su šeima buvo ištremtas į Sibirą, nes sūnus Antanas buvo partizanas, žuvo miške. Mažiausią sūnų Pranuką Kanapickai basą įsupo į antklodę, mat jis neturėjo kuo apsiauti ir išvežė į Sibirą. Liko tušti namai. Po kurio laiko namą nugriovė, nes kolūkiui reikėjo rąstų pastatams. Grįžo Kanapickai po 15 metų, be sveikatos. Reikėjo gyvenimą pradėti iš naujo.

Aleksas Bartusevičius (1907–1977) vokiečių okupacijos metais buvo vokiečių pagalbininkas. Turėjo šautuvą. Užėjus sovietams pasitraukė į mišką. Vėliau patikėjęs sovietų valdžia, pasidavė. Buvo pasodintas į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, žiauriai kankintas, nuteistas 25 metams lagerio. 11 metų išbuvo Igarkos lageryje.

Vladas Bartusevičius (1919–2006) Buvo nuteistas 25 metams lagerio, žiauriai kankintas Vilniaus Lukiškių kalėjime. 7 metus išbuvo Vorkutos lageryje. Kentė badą, šaltį, vasarą negalėjo apsiginti nuo uodų, valgė šiukšlyne rastas lupenas, silkių galvas. Pasakojo, kad kartą, dirbdamas karštą dieną, pamatė, kaip vienas kalinys paprašė prižiūrėtojo ir tas leido atsigerti vandens iš klano. Ir Vladas žengė prie klano atsigerti. Be perspėjimo prazvimbė kulka ir prakirto apsiausto skverną. Nebuvo galima nė žingsnio žengti be leidimo. Grįžo paliegęs, be sveikatos, atgavęs jėgas iki senatvės dirbo kolūkyje įvairius darbus.

Zigmas Stosiūnas (1907–1977) vokiečių okupacijos metais buvo vokiečių pagalbininkas, saugojo Semeliškių kultūros namuose suvarytus žydus. Buvo geros širdies, atnešdavo slapta žydams valgyti. Vokiečiai apie tai sužinoję, jį atleido. Sovietų valdžia suėmė, ištrėmė į anglių kasyklas Karagandoje, kur išbuvo 2 metus.

Pranas Stosiūnas (1910–1967), pravarde Bijūnas, kovodamas su stribais buvo sunkiai sužeistas, slapta nugabentas į nuošalią sodybėlę pamiškėje pas Miką Kierą ir paslėptas ant krosnies. Sesuo Domicelė slapta nešė valgyti, slaugė, bet žaizdos negijo. Reikėjo medicininės pagalbos. Gydytojas buvo toli, Trakuose, už 25 kilometrų. Sesuo Domicelė su kaimyne pakinkė arklį, aprengė Praną moteriškais drabužiais ir nuvežė į Trakus. Gydytojas paguldė į ligoninę ir gydė, rizikuodamas savo gyvybe. Po kurio laiko gydytojas sužinojo, kad ligoninę tikrins, ieškos sužeistų partizanų, Pranas buvo išgabentas atgal. Buvo suimtas, kankintas, ištremtas į aukso kasyklas prie Lenos. Lageryje išbuvo 7 metus.

Post scriptum

Žvelgiant į kaimo istoriją akivaizdžiai matyti, kad šauliai tapo partizanais, kovojo už tėvynės laisvę, žuvo ar patyrė tremtinių dalią.

Dabar Dzenkūniškių kaime gyvenamąją vietą yra deklaravę 5 asmenys, išliko senosios Zigmo Stosiūno, Antano, Broniaus ir Vlado Bartusevičių sodybos, tačiau jos jau negyvenamos, vaikai tik savaitgaliais atvyksta pabūti, daržų, sodų apžiūrėti.

Dabar gražiausia sodyba – Žukauskų, kurie čia atsikėlė ir ėmėsi kaimo turizmo verslo, teikiančio daugiausia susidomėjimo ir gyvybės kaimui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69