Dūšia vaikšto

Dūšia vaikšto

Jono Basanavičiaus knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių” kalbama apie vėles, Visų šventųjų naktį ar per „Žaliąjį Četvergą” susirenkančias bažnyčion išklausyti mišių. Tuo metu paleidžiamos ir skaistyklos vėlės, matomos tais metais mirusiųjų vėlės, besiklausančios mišių; po jų jos pradingsta (BTB VII 210–214). Vienos dvasregės pasakojimu, ji matydavusi Kalėdų laiku mirusio žmogaus vėlę, kuri dar pasirodydavusi namie iki „Žaliojo Četvergo”, t. y. Didžiojo Ketvirtadienio prieš Velykas. Pasak tos dvasregės, „po numirimo kožnasis dar iki žaliojo četvergo saviškius lanko, ale po šitos dienos ant visados atsisveikina” (BTB VII 207) ir šitos „pirmąsias” ar „paskutines” mišias lankančios vėlės, matyt, yra tos, kurios tais metais mirė.

Tą pasakojimą papildo jau retas dvasregių aiškinimas, kad mirusiųjų dvasios tol šalia žmonių sukinėjasi, kol iš tos giminės miršta kitas asmuo (BTB VII 207) – tai irgi gali būti reliktinis tikėjimas. Tačiau visa klaidžiojančios vėlės esmė greičiausiai nurodo, kad tai yra tiesiog skaistyklos siela, kuri iki jai paskirto laiko turi kažkur įsikūnyti – tokių tikėjimų apstu,  juose nusakomos vietos, kur tokia atgailaujanti skaistyklos vėlė turi pralaukti jai skirtą laiką: „Dūšios čion jau ant žemės už nusidėjimus kankinasi: vienos paverstos į visokius gyvulius, medžius, akmenis ir t. t.; kitos vėl, sako, tupinčios kur girgždančiame medyje, ošiančioj upėj ir t. t.”; „Dūšaitės kenč čysčių kur po slanksniu, ugniakuryj, vandenyj, medžiuose”.

Iš žmonių pasakojimų

Pasakojo Ona Kazlauskienė iš Abromiškių k.
Grįžam iš Migūčionių kapų su dukra labai vėlai, apsitvarkiau, ruošiaus gult’, girdžiu anam gale kas tai  beldžia langan, pagalvojau, lenda per langu ar ką.  Nuvejau pažiūrėt’, dar labiau baladoja, nor nieka už langa nematyt’. Ką man daryt’? Ėmiau  ir peržegnojau 3 kart ir baigėsi viskas. Gal kokiu dūšiu iš kapų parsivežiau, ką gali žinot’.

Pasakojo Kazimieras Pranskevičius iš Baubonių k.
Mano mamos sesuo jauna miri. Vyras apsiženina su kita. Buva žiema. Guli vienąnakt’ lovoj vyras su nauja pačia ir girdi – durys atsidari, tik trap trap, atėja kažkas prie komodos, atsidari vienu stalčių, atsidarė kitu, vėl’ uždari, vėl’ trap trap ir išeja per duris. Abudu girdėja, ale isiganda ir nieka nesaki. Daiktai irgi visi vietoj – nieka neėmi.
 
Pasakojo Juozas Navickas iš Žydiškių k.
Genevičius, buvom draugai, myłėjo visus pašiept’, vis šaipydavosi iš Matuliūkščio. Ir numirė tas Matuliūkštis. Kaime rinkdavosi jaunimas, ateina ir Genevičius, prieina prie durų, kad žiūri duryse stovi Matuliūkštis, na tas, jau miręs. Tai kiek jis bėga, tiek jį vejasi. Pro Vendzlauską, pro kitus namus. Toliau ty Lapuliai gyveno, tokia Damė. Sako, kad beldžiasi durysna, šaukia: „Atidaryk, atidaryk greičiau“. Inlaidau, sako, negaliu pažint’ – pamėlęs, pajuodęs iš strioko, isigandęs kaip nežinia kas. Sako, kad numirėlis jį vijęsis. Paskui prašė jos, kad niekam nesakyt, ale kur tu ty iškęsi. Paskui, sako, jis bijojęs eit’ pro kapus, apeidavo aplink.

Pasakojo Janina Blaževičiūtė Jankūnienė iš Bijūnų k.   
Pasakodavo apie vaiduoklius. Mama gyveno palei kapines. Tai sakė, kad matė ir kryžius ir stulpus ant kapinių. Jeigu bėgsi ir jis bėga iš paskui, sustosi, ir jis sustoja. Labai buvom įsibaiminę, dar ir dabar bijau.
 Mano mama po mirties buvo atėjus. Lygiai 12 valandą. Miegu, kad kas tai man bakst’ į nugarą. Atsisėdu, žiūriu duryse stovi mama su ilga suknia, kur palaidojom. Paskui dingo.

Pasakojo Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė iš Geibonių k. 
Buva Kurlavičia Janka, jis buva labai insimyłėjis mergu Juzi. Nežinoja, kad ji pamiri. Vienųkart važiava jis iš Vievia, tai, saka, va čia, netoli kapinių, davažiavis žiūri, kad duobėj stovi toj jo Juzė. Jis sustoja, Juzė inlipa, abudu važiuoja. Ji iš karzynkos vis duoda jam būlku, valga abudu, ale tik davažiavus in kapines jinai išlipa ir nuveja. Žiūri, žiūri Janka, kad jo rankose visai ne būlkos, ale arklia šūdas.

Pasakojo Genutė Pupalaigytė iš Koncepto k.
Mano mama kilusi iš labai religingos šeimos. Jos tėvą paėmė į karą pirmojo pasaulinio karo metais ir jis negrįžo. Šešių metų mamą ruošė pirmai komunijai, ji daug melsdavosi ir mėgo užeiti į kapus, pasimelsti už žuvusį tėvą. Vieną kart abi su savo motina, mano senele ėjo iš Koncepto kaimo į Žaslių bažnyčią ir užėjo į kapus. Motina nuėjo kitų kapų aplankyti, mergaitė liko prie savo mėgiamo kapelio, kur ji dažnai melsdavosi ir pamatė ant kapelio klūpinčius du vaikelius, jie meldėsi sudėję rankeles, vieno marškinėliai buvo melsvi, kito – rūžavi. Ji išsigando ir nubėgo pas motiną. Abi atėjusios nieko nerado. Tada mama apibarė dukrą: „Prie komunijos eisi, o meluoji.” Tai mūsų mamytė visą gyvenimą atsiminė ir vis pasakojo tikrai mačiusi, nemelavusi.
Mano mamytės tėvelis, mano senelis, žuvo 1-ojo pasaulinio karo metu. Mano mamytė jauna būdama labai mėgo per rarotas eiti į bažnyčią, o rarotas giedojo labai  anksti ryte, tai ir eiti į bažnyčią reikėjo po tamsiai. Eina jinai Vaidžionių keliu link Žaslių  per krūmus, o tenai lyg migla, lyg rūkas koks. Priėjo žvyrduobes ir girdi, kad iš paskos atjoja raitelių būrys, po kanopom žemė dreba, dunda, artyn artyn, tai ji išsigandus pasitraukė į griovį, pamatė, kaip kažkokie tai neryškūs šešėliai pradundėjo pro šalį ir viskas nurimo. Žiūri ir kaimynai beeiną. Ji klausia: „Ar girdėjot, ar matėt ką nors?” Tie sako, nieko. Tai ir ji nieko jiems nesakė, pagalvojo, kad tėvelis su draugais į bažnyčią nujojo, bet nuėjus jų nerado. 

Pasakojo Ona Grybauskaitė Kulbokienė iš Gilūšio k.
Vieną kartą mano tėvelis, grybaudamas Pagrendos miške buvo suradęs žmogaus kaukolę.  Ir atsitiko taip, kad jis ėjo, ėjo ir vis niekaip iš tos vietos neišėjo, vis grįždavo į tą pačią vietą ratu, taip kokius 5 kartus vis ateidavo prie tos kaukolės. Pagaliau jis sumanė pasimelsti, sako, labai nuoširdžiai pasimeldė, paskui pakėlė tą kaukolę ir  pakabino ją ant nulaužto lazdyno šakos ir tik po to jam pavyko išsikapanoti iš tos vietos.  Grįžęs visiems pasakojo, kad jį žuvusiojo vėlė prašė maldos. Paskui, po kokių dviejų savaičių jis sumanė grįžti ton vieton, bet nei kaukolės, nei jokios žymės jau tenai nerado. Jis vėl pasimeldė ir grįžo namo. 
Pasakojo Elena  Dubosaitė Pliskauskienė iš Girnakalių k.
Tėvas jaunas numirė, mama vis eidavo dirbti ant ardinarijos prie dvaro. Pasakoja, sako: ,, Raviu linus ir verkiu, raviu ir verkiu. Girdžiu už nugaros per žolę kas tai šuch, šuch ateina, ale galvos negaliu pakelt’, koks tai šiurpas apėmė ir girdžiu vyro žodžius: „Ar tu nustosi verkt, man jau atsibodo po vandenį braidžiot” ir vėl’ šuch, šuch, nuėjo. Kai tos pėdos nutilo, tai kaip turėjau andaroko sterblėj žolės, tai su visa taj žole atsidūriau prie kašarkos, prie dvaro vartų, kur ir dabar stovi nameliukas, tik tada žolę išmetiau ir bėgte namo”.
Ant rytdienos iš lovos nesikėlė – rožė ją sukaustė. Sirgo labai.   Paskui vis sapnuoja – jis ateina, atsidaro duris ir kampan, kur kačergos, skujinės pečiui šluot’ stovi, atsistoja ir stovi su baltom kelnėm, su baltais marškiniais.  

Pasakojo Juozas Kučinskas iš Alinkos k.
Žuva mana žentas. Nuskenda. Tą nelaimės naktį mes dar nieka nežinojam, ir girdim – aina kas per kiemu, paskui pabraukė per trobos sienojus lazda, paskui puodą trinktełėja ir nutila viskas. Pažiūrėjau – lauke nieka, naktis rami. Gal jau dūšia vaikščioja?
Pas mumį namie prieš Grėželia mirtį naktį vis ateina kas po langu ir staugia tokiu šiurpiu balsu, kad baisu. Vieną kartą brolis neiškenti ir saka: „Ko, dūšia, reikalauji?“ Tai užstaugė dar stipriau ir nusiramina.
 
Pasakojo Adelė Šimonytė Vėželienė iš Kakliniškių k.
Sabališkių kaime buva. Stovėja seni namai.  Gyvena toki žmonės. Numirė vyras Olesis.  Lika žmona Anė ir dvi nedidełės mergaitės.  Tai jom labai vaidenasi.  Mana seseries anyta aja pas jas nakvot’, tai kap tik sutemsta, tai ir ateina.  Baladoja langan iš lauka, paskui ateina pirkion, tadu pernakt’ dyrba.  Saka, vandenį pilsta, malkas krauna,  kiton vieton deda. Peržiem aja pas jas nakvot’, ir ji bija su tom mergaitėm likt’, saka, tai lempu užpučia, tai uždega, nėr ramybės, ale jo nesimata. Saka, jos an lovos visos keturios susėda, užsidengia koldrom ir prasėdi nemiegojį. Paskui jau pavarga.  Dari kas ką rodi, vistiek nepadeda.  Ir mišias užsakinėja, ir kunigas šventina, nieka.  Tai Anė, nu žmona, vieną kart pradėja jį šnekyt’, saka, pasakyk ko tau reikia, ko tu nori, ką daryt’, kad padėt’ tau. Tai saki, kokia liepsna perėja per kambarį, pirmyn, atgal ir dinga. Paskui kas tai darodi, kad tų pačių valandu laikytų 12 mišių, labai melstųsi.  Nuvažiava Vylniun, sutarė su vyskupu ir padarė taip.  Tada baigėsi. O vyras buva labai lėtas, tykus, nepijokas, geras.

Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių k.
Buva visokių baikų. Saka, kai žmogus numiršta, tai dūšia dar būna prie jo, o kai jau užkasa – išeina.

Pasakojo Veronika Puidokaitė iš Senų Kietaviškių k.
 Brenda su bradiniu 4 vyrai. Ištraukė negyvu vaikelį. Padėja jį ant kranta ir nuvieja pranešt’ ponui. Dvara mergos netoli griebi šienu, jos atbėga su grėbliais ir juokiasi, saka,  pradėja šokt’aplink vaikelį, tyčia lyg raudodamus. Grįžį vyrai paskui palaidoja jį ant upės kranto, gal ponas jiem liepi. Naktį tos mergos paskui  negalieja miegot’, pro jų langus pradėja viską šaudyt’, mėtyt’ visokius daiktus, daržoves. Isigandį žmonės iškvieti kunigu, tai jis patarė palaidot’ vaikeli kapuosne su maldom ir mišiom. Tadu siela nurima ir daugiau nesivaidena.
Pasakojo Marijona Naudžiūnaitė Mikalajūnienė iš Liutonių k.
Kap jau mana vyras buva silpnas ligonis, mes jau prieg jo budėjam, vienu vakaru nuvėjau melžt’ karvių, tai kas jom pasidari, negałėjau susitvarkyt’, kap pasiutį, akis išvertį, prunkščia, laksta, duodasi lenciūgais aplink, negalima nulaikyt’. Supykau, pasiėmiau lazdu ir pradėjau an jų garsiai rėkt’, tadu apsiramina. Namo parėjau, mama saka: „Smertis vaikščioja“.
Kap mana vyras numiri, tai aš nebijojau, vis tiek miegojau toj pačioj lovuj. Po savaitei guliu, miegu, kad man pasidari tep karšta toj pusėj, kur jis miegodava, rodžias kas degina, atsisuku, – žiūriu mana diedas guli prieg manį. Šokau, atsisėdau, – nieka nėr, tik visas šonas dega, karštas, karštas.
Gerai, dar vienu nakt miegu, dabar kas tai per grindis nuog durų tik čiūkšt’, čiūkšt’, artyn, artyn in mana lovu ir kad užgrius kas, kad pradės dusyt’. Aš iš to strioko kad užrėksiu: ,,Palaiskit manį, aš niekam nieka nepadariau“ šokau, kad nieka nėr.
Kap sėdėjau prieg nabašnika, tai vidurnaktį visi jau snaudžia. An stala stovėja stiklini, ty kur giesminykai giedoja, žvaki degi, girdžiu ty kas tai trekšt’, trekšt’, paskui tik dzin ir nutila. Žiūriu – stiklinės kraštas atitrūkis ir nukritis. Dar sėdžiu. Girdžiu – an aukšta kas tai trekšt’, trekšt’, aina, girdžiu žingsnius, paskui žiūriu, – durų klemka tik klebekšt’, klebekšt’, visa laksta, o aplink tyku tyku. Atsikėliau ir prisikėliau  kitus, sakau nemiegokit’, viena nesėdėsiu.
Sava anytos  gyvos nematiau, kap atejau, ji jau trys metai kap buva mirus. Vyra grynčia buva didełi, dviejų galų, vidurij didełi priemenė, kitam gale – kamara, o čia, šitam gale jau gyvenama pirkia. Sapnuojas man, kad an slenksčia sėdi jo mama, didele skara su makreliais apsisupus ir saka: „Oi, kap man šalta”. Kitu nakt’ ir vėl’ tas pats, trečiu vėl’. Jau visai prieš Visūšventes. Tai, sakau, ji kažko reikalauna iš šitų namų. Papjovėm paršiuku, vištų, suprašim žmones, giesminykus, tai po mišių vėl’ sapnuoju. Stoviu aš an aukšta kalna, o jinai – žemai ir ji nuog manį tik traukiasi, traukiasi, traukiasi ir prapuołi. Va, trisdešimt metų ir daugiau nesapnuoju.
Dar  mana mama pasakoja, kad vienoj neturtingoj šeimoj susirga ir dar nekrikštytas numiri vaikelis. Ar ty rūbelių neturėja, ar ty neturėja kuom kunigui užmokėt’, ale jis numiri nekrikštytas. Tai paskui kas tik aina pro tas kapinaites, kur jis pakavotas, tai vis girdi vaika balseli: „Pakrikštykit’ manį, pakrikštykit’ manį“,- vis naktim šaukia. Viena moteris aja susivėlinus per tuos kapelius ir užgirda, kap tas vaikelis šaukia, tai ji sustoja ir saka: „Jei tu ponas, tai būk Jonas, o jei ponia, tai būk Ona“ ir peržegnoja, nuog to laika, saka, jau daugiau niekas nieka ty negirdėja. Tai va.
Seseris palaidoja vyru ir labai mėgdava sėdėt’ kapinėse iki sutemai. Vienu kart sėdi ji palei kapu, jau visai vakaras, kad koks tai juodas katinas kad šoks an jos, o medžiai iki žemis linkt’ pradėja, kila toks vėja  šuoras, kad ji parėja ir daugiau vakarais ty nesėdi. Isiganda labai.
Saka, jei bijai numirėlių, tai kap jau kas artimas numiršta, ir jį rengia, tai reikia jam padus pabučiuot’, nieka nebijosi. 

Informaciją surinko ir paruošė
Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų