Danguolė Švenčionytė: mūsų politika – medicina

Danguolė Švenčionytė: mūsų politika – medicina

Netrukus sukaks vieneri metai, kai anksčiau dirbusi šeimos gydytoja Danguolė Švenčionytė laimėjo konkursą ir pradėjo dirbti darbą, apie kurį svajojo nuo tada, kai baigė mokslus. Tačiau dabar ji – ne tik Elektrėnų ligoninės vidaus ligų skyriaus vedėja. Pirmąsyk savivaldos rinkimuose Krikščionių partijos sąraše sudalyvavusi D. Švenčionytė buvo išrinkta į Elektrėnų savivaldybės tarybą.

Gražina RADZVILAVIČIŪTĖ

„Elektrėnų kronika“ kviečia susipažinti su gydytoja, tarybos nare Danguole Švenčionyte.

E.k. Prisistatykite elektrėniečiams trimis žodžiais.

D. Š. Galima sakyti taip: aš esu žmogus, esu elektrėnietė, esu gydytoja. Ar būsiu tarybos narė po kelerių metų, nežinia, o gydytoja liksiu visada. Juk kaip gydytoją mane žmonės geriausiai ir pažįsta, turbūt ir rinkėjai balsavo kaip už gydytoją.

Vis dėlto norisi pasakyti, jog visų pirma esu žmogus. Mano tikslas yra tarnauti žmogui. Žodžio „tarnauti“ aš nebijau. Visi mes turime tarnauti žmogui, kad ir koks bebūtų mūsų darbas: gydytojas, pedagogas, statybininkas, žemdirbys, verslininkas, politikas…

Manau, kad žmogus yra pagrindinis ir didžiausias valstybės turtas. Mano nuomone, daugelio bėdų – skurdo, nepritekliaus, netekčių, kančių, nesantaikos – priežastis yra tai, jog žmogus yra nuvertinamas. Mes vertiname žmogaus sukurtą produktą: ką jis pagamino, jo išradimus, skaičiuojame jo sukurtus pinigus, bet nematome žmogaus. Dėl to kyla noras sakyti, jog esu žmogus. Gerbiu žmogų – kas jis bebūtų ir koks bebūtų. Gerbiu jo nuomonę, nors ji būtų ir priešinga mano nuomonei.

Kai dalyvavau konkurse į vidaus ligų skyriaus vedėjo pareigas, manęs klausė, koks mano kredo, ko siekiu ir ko noriu iš kitų. Tai galėčiau apibūdinti tokiais žodžiais: tiesa, kokia jinai bebūtų, sąžiningumas, pareigingumas ir atsakomybė už savo darbą.

E.k. Vasarį vykusiuose rinkimuose į savivaldybės tarybą kandidatavote pirmą kartą. Kas paskatino eiti į politiką?

D. Š. Apolitiška nebuvau niekada. Atgimimo laikais buvau įstojusi į Krikščionių demokratų partiją, Kaišiadorių skyrių. Vėliau ši partija pasitraukė iš politikos arenos.

Man labai patiko ir patinka Gedimino Vagnoriaus politika, jo profesionalumas, logiškas mąstymas ir tai, kaip jis sprendžia klausimus, jo idėjos, vizijos. Jis man buvo ir liko premjeras. Politika, kurios jis laikosi, yra man kaip varomoji jėga.

Pastarieji metai man buvo kupini pokyčių – ir gerų, ir blogų. Laimėjau konkursą į vidaus ligų skyriaus vedėjo pareigas, netekau mamos, o čia ir rinkimai. Dalyvauti juose paragino pažįstami. Įstojau į Krikščionių partiją – jos pirmininkas Lietuvoje kaip tik yra G. Vagnorius – žinoma asmenybė, Elektrėnų savivaldybėje – administracijos direktorius Henrikas Petrauskas, taip pat gerai žinomas ir gerbiamas žmogus.

E. k. Kaip jums atrodo politika jau atsikandus politiko duonos?

D.Š. Politikoje esu naujokė, tačiau galiu pasakyti, jog patekau į labai šaunių žmonių ratą. Savivaldybėje, taryboje dirba puikūs specialistai, geri politikai, gerbiantys žmones. Jie žinomi, nusipelnę, su jais malonu bendrauti, malonu gauti atsakymus į klausimus. Su jais įdomu dirbti – plečiasi akiratis.

Anksčiau kitaip galvodavau, kritikuodavau kai kuriuos sprendimus. Tačiau dabar, kai pati dalyvauju jų priėmime, apgalvoju kiekvieną veiksmą, kiekvieną žingsnį, kiekvieną sprendimą… Tai gerai nuteikia morališkai, stengiesi, kad viskas būtų teisinga, sąžininga, ir kad patenkintum tų, kurie iš tavęs kažko tikisi, lūkesčius.

Kaip sakiau, nors politikoje esu naujokė, bendravime su žmonėmis tikrai tokia nesu. Jau 30 metų dirbdama gydytoja bendrauju su elektrėniečiais. Tikriausiai medikas geriausiai ir žino skaudžiausias visuomenės vietas. Kai tai žinai, gali kurti planus, kaip tai pakeisti.

Lietuvoje medicina dar yra nepasiekusi reikiamo lygio. Yra nepakankamas gydymo įstaigų, ypač antro lygio ligoninių, finansavimas. O ko reikia žmogui, kad jis jaustųsi gerai? Tam pirmiausiai reikia sveikatos ir saugumo. Pensinio amžiaus sulaukęs žmogus turėtų išgalėti normaliai maitintis ir šiltai gyventi. Sprendžiant įvairius klausimus, galima daryti šitiems dalykams įtaką, priimant vienokius ar kitokius sprendimus, skirstant finansavimą.

E. k. Iš jaunų politikų žmonės tikisi darbų jaunimo labui, iš moterų politikoje – kad mažins diskriminaciją. Ko elektrėniečiams tikėtis iš medikų?

D. Š. Norisi padaryti taip, kad žmonės būtų sveikesni, patys rūpintųsi savimi. Juk kitąsyk žmogus nieko ir nesiims nepaskatintas. Reikėtų, kad žmonės būtų mokomi sveiko gyvenimo būdo ir atsakomybės už savo sveikatą. Tačiau patys žmonės privalo tai suvokti ir priimti.

Svarbu ir gamtos apsauga nuo teršalų ir šiukšlių. Kartais pagalvoju, negi Lietuvoje nėra įmanoma kažkaip utilizuoti atliekų? Kainuoja tai brangiai, bet ar ne brangiau kainuoja tokie sąvartynai, įrengti gražiausiose vietose, ir sprendimai, ką su jais toliau daryti?

E. k. Kokia problema, nekalbant apie sveikatą ir aplinką, jums atrodo aktualiausia elektrėniečiams?

D. Š. Tai žmogaus saugumas tikrąją šio žodžio prasme. Ne tik Elektrėnų savivaldybėje, o ir visoje Lietuvoje policija dirba per silpnai, lyg jiems truktų iniciatyvos, lyg jie apribotų savo veiksmus. Dirbant medike man tenka susidurti su smurto aukomis. Rodos, atvejai aiškūs, viskas nurodoma, policija dalyvauja, tačiau viskas paliekama taip, kaip yra…

Tam, kad žmonės jaustųsi saugūs, svarbus ir tinkamas gatvių bei kelių apšvietimas. Kažin, kas išeitų pigiau: apšviesti gatves ir kelius, ar paskui skaičiuoti aukas, traumas.

E. k. Šioje kadencijoje taryboje dirba kaip niekad daug medikų. Ar kartais neatsitinka taip, jog susitikę ligoninės koridoriuose imate politikuoti?

D. Š. Mes pasidaliname informacija, pasitikriname, ar perskaityta atsiųsta medžiaga, pasitiksliname, kada koks komiteto ar tarybos posėdis.

Darbe politikai laiko nėra. Pas mus, medicinoje, politika yra medicina – tai yra šventa politika. Čia nėra frakcijų, nėra partijų, kartais nėra ir pareigybių. Dirbame sutartinai viena kryptimi. Visų skyrių ligoninės medikai yra labai kolegiški. Sudėtingi atvejai sprendžiami bendrai, nesvarbu, kokiame skyriuje ligonis guli.

Kolegiškumas išlieka ir taryboje. Pavyzdžiui, gydytoja Laimutė Ablingienė yra opozicijoje. Per pertrauką susitinkame ir klausiu: „Na, opozicija, tai kur einam valgyti?“. Visi esame kolegos.

E. k. Kurį dabartinės kadencijos politiką galėtumėte pavadinti vedliu?

D. Š. Manyčiau, tai meras Kęstutis Vaitukaitis. Jis buvo mano pacientas, jį pažinojau kaip žmogų, kaip Seimo narį. Jis – politikos žinovas, eruditas, išmanantis savo darbą, tačiau nesipuikuojantis, paprastas žmogus.

Savo pavyzdžiu į politiką mane pastūmėjo ir administracijos direktorius Henrikas Petrauskas. Tai pareigingas, atsakingas, reiklus sau ir kitiems žmogus.

E. k. Ko anksčiau iš tarybos narių reikalavote kaip rinkėja?

D. Š. Kaip sakiau, svarbiausi principai – sąžiningumas ir atsakomybė už savo darbą. Žinoma, neklystančių nėra. Didieji politikai irgi klysta – kuo didesnius darbus daro, tuo dažniau klysta, ir tos klaidos būna žymesnės. Neklysta tik tas, kuris nieko neveikia. Kai klaidos garbingai pripažįstamos, jos yra ir garbingai bei sėkmingai ištaisomos.

E. k. Kiekvienas kareivis svajoja tapti generolu. Ar norėtumėte mediko chalatą iškeisti į mero regalijas?

D. Š. Žinote, mediko chalatas man jau įaugęs ne į odą, o į širdį. Neįsivaizduoju savęs nedirbančios gydytoja. Šitas darbas man yra brangesnis už gyvybę. Turbūt taip yra, kai dirbi tai, ką nori. Kiek save prisimenu, norėjau būti gydytoja. Pati lenkiuosi prieš kiekvieną mediką, kuris yra prisilietęs prie mano artimo, ir puikiai suprantu, kad medikai – ne dievai.

Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų