Gegužės 10–12 dienomis Elektrėnų moterų choras „Eldija“ (vadovė Greta Garmašaitė-Balienė, koncertmeisterė Rūta Striškaitė) dalyvavo tarptautiniame Italijos Emilijos-Romanijos srityje vykusiame chorų festivalyje „The Romagna international spring choir festival 2024“.
Kultūriniai mainai
Italijos Emilijos-Romanijos regionas puoselėja senas chorinio dainavimo tradicijas. Tarptautinio Romanijos chorų festivalio tikslas – suteikti galimybę atvykusiems chorams pabendrauti su vietiniais kolektyvais ir pažinti jų chorinio dainavimo tradicijas. Be to, festivalio metu vyksta kultūriniai mainai tarp kolektyvų ir žiūrovų – vietinių gyventojų ir turistų.
Senas chorines tradicijas puoselėjantis festivalis kasmet kviečia įvairius mėgėjų chorus: polifoninius, gospelo, lygių balsų, mišrius, vaikų ir kt. Nors šiemet visi festivalio koncertai vyko bažnyčiose, chorai galėjo atlikti ne vien sakralinius kūrinius. Tokiu būdu buvo galimybė susipažinti su ganėtinai skirtingomis festivalyje dalyvavusių chorų programomis. Koncertai vyko Adrijos jūros pakrantėje įsikūrusių kurortinių miestelių maldų namuose: Belarijos Švč. Jėzaus širdies, Čezenatiko Šv. apaštalo Jokūbo ir Riminio Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčiose.
Iš Švedijos, Čekijos, Ispanijos ir Italijos atvykę kolektyvai skyrėsi ir sudėtimi, ir amžiumi, todėl buvo be galo įdomu klausytis labai įvairių kūrinių ir semtis patirties. Pavyzdžiui, švedų kamerinis mišrus choras „Skelleftea“ visus kūrinius atliko a cappella. Čekų jaunimo choras „Kopretina“ atliko nemažai čekų kompozitorių kūrinių pritariant išilginėms fleitoms, ispanų choro „Cantamos“ programoje dominavo ištraukos iš garsių italų kompozitorių operų, gausių plojimų susilaukė Emilijos-Romanijos regiono himnas, o italų mišrus choras „Citta si Morciano“ visus nustebino puikiais solistais.
Mums, Elektrėnų moterų chorui „Eldija“, buvo labai smagu atlikti programą, kurią sudarė nemažai lietuvių kompozitorių kūrinių. Daug dėmesio susilaukė Vaclovo Augustino „Tėvyne mūsų“, Donato Zakaro „Ave, Maris stella“, Gretos Garmašaitės-Balienės „Nemunas“, „Tota pulchra es“, Vytauto Miškinio „Gražiausias sodas“ ir Vytauto Kernagio „Baltas paukštis“. Po visų lietuviškai atliktų dainų prie vadovės prieidavo arba kitų chorų vadovai, arba tiesiog klausytojai ir žavėdavosi lietuvių kalba, nes jiems ji labai gražiai skambėdavo dainose. Paskutinis festivalio koncertas vyko Riminio Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje. Koncerto pabaigoje visi chorai italų kalba atliko vieną bendrą kūrinį – Europos Sąjungos himną.
Turiningas laisvalaikis
Kad ir kokia būna įtempta festivalių programa, visuomet atsiranda laiko, kurį galima skirti poilsiui arba pažintinei veiklai. Šiemet mūsų kolektyvui pavyko laisvą laiką išnaudoti maksimaliai: pajusti ir jūros sūrumą, ir susipažinti su Emilijos-Romanijos regionu. Pirmąsias kultūrines staigmenas pateikė Čezenatikas – miestelis, kuriame mes gyvenome. Pasirodo, kad ši Adrijos jūros pakrantėje įsikūrusi kurortinė gyvenvietė ne tik turi išskirtinį Leonardo da Vinčio suprojektuotą uostą su įspūdingu kanalu, kuriame nuolat prisišvartavę daugybė laivų ir jachtų. Čezenatike gimė ir užaugo garsus plento lenktynių ir geriausias kalnų dviratininkas per visą dviračių sporto istoriją Markas Pantanis. 1995 metais jis laimėjo bronzos medalį pasaulio plento dviračių varžybose, o 1998 metais tapo ir „Giro d‘Italia“, ir „Tour de France“ varžybų nugalėtoju, tačiau sulaukęs 34-erių iškeliavo anapilin. Čezenatike šiam sportininkui įkurtas labai jaukus ir informatyvus muziejus, pastatyta skulptūra, jo nuotraukų galima pamatyti ant kitų miestelį puošiančių meno objektų, o užsukus į miesto kapines bet kuris vietinis gyventojas parodys didingą Pantanių šeimos panteoną.
Vieną pusdienį skyrėme ekskursijai į San Mariną. 301 metais krikščionio akmenskaldžio Marino iš Dalmatijos ant Titano kalno įkurta 9 km ilgio ir 7 km ploto valstybė-anklavas paliko neišdildomą įspūdį. Kvapą gniaužė ir nuo 749 m aukščio kalno atsiverianti nuostabaus grožio panorama, ir išskirtinė mažiausios Europos Taryboje valstybės istorija.
Festivaliui pasibaigus mes pasilikome dar dviem dienom. Vieną dieną nuvykome į V a. įkurtą vieną gražiausių pasaulyje miestą –Veneciją. Susipažinome su jo istorija, paplaukiojome kateriais ir gondolomis, pasivaikščiojome siaurutėlėmis gatvelėmis ir supratome, kodėl Venecija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Antrą dieną nuvykome į Raveną, kuri garsėja ankstyvosios krikščionybės paminklais, išpuoštais bizantinio stiliaus mozaikomis. 1996 m. UNESCO į pasaulio paveldo sąrašą įtraukė aštuonis V−VI a. Ravenos statinius, kurių išskirtinio grožio per tiek amžių nepalietė jokia piktadario ranka. Galos Placidijos mauzoliejus, Neono ir Arijonų krikštyklos (baptisterijos), Šv. Vitalijaus bazilika ir Dantės kapas – manau, kiekvienas Europos gyventojas turi kartą gyvenime pamatyti šiuos įspūdingus buvusios Vakarų Romos imperijos sostinės šedevrus. Vienos meno ištroškusios choristės dar nuvyko į Riminį, kuriame net keturis „Oskarus“ už geriausią filmą užsienio kalba gavusiam režisieriui Federikui Feliniui yra įkurtas į vieną pilį nesutilpęs muziejus, kitos – į Italijos miniatiūrų parką.
Epilogas
1970 metais žurnalistas Kontsancas Konstančinis kalbėdamas su režisieriumi F. Feliniu paklausė, ką jam reiškia būti menininku? Režisierius atsakė: „Manau, menininkas yra tas, kurio sieloje audras kelia demonas, o jis privalo atsakyti į jo iššūkį. Taip elgdamasis jis projektuojasi į savotišką nenusakomos kilmės ir sandaros galaktiką, su kuria nustatomas ypatingas, nematomas, nesąmoningas ryšys. Esminė užduotis – atpažinti garsus, spalvas, ženklus, atliepiančius tam balsui, kuriuo pašauktas menininkas“.
Dėkojame Elektrėnų savivaldybei ir Elektrėnų kultūros centrui už suteiktą galimybę apsilankyti tarptautiniame Romanijos chorų festivalyje ir iš demono sukeltų audrų sukurti darnius chorinius kūrinius.
Beatričė Jaroševičienė