Elektrėnų pensininkų bendrijos „Bočiai“ pirmininkė Birutė Kizienė liepos 8 d. suorganizavo ekskursiją į Birštoną. Norinčių dalyvauti buvo tiek daug, kad vos sutilpo į didžiulį UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ autobusą – net 36. Birštone mus pasitiko buvusi istorijos mokytoja, mokyklos direktorė Aldona Milda Valatkienė. Tai buvo nuostabi gidė: ji ne tik įdomiai papasakojo apie tuos objektus, kuriuos aplankėme, bet padeklamavo su ta vietove, statiniu susijusį eilėraštį.
Antanas RUTKAUSKAS, Elektrėnų „Bočių“ draugijos narys, buvęs pedagogas
O Birštone pinasi Lietuvos istorija ir nesena praeitis. Birštone yra Vytauto kalnas, kur stovėjęs Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaras. Pakalnėje, Vytauto parke, stovi Gedimino Jokūbonio iš granito iškalta Vytauto Didžiojo ant žirgo skulptūra. Išliko nenuverstas J. Basanavičiaus biustas, pastatytas 1939 m. (skulptorius Antanas Aleksandravičius). 1945 m. Birštono Baltojoje viloje gydėsi iš Štuthofo grįžęs B. Sruoga. Čia jis parašė „Dievų mišką“. Senajame parke, dvylikos liepų apsuptyje, 1997 m. iškilo jo biustas.
Miesto centre palaidoti Lietuvos partizanų palaikai. 1954 m. 4 km nuo Birštono, Naudžiūnuose žuvo paskutiniai Dainavos apygardos partizanai – Vincas Daunoras ir Juozas Palionis.
Birštone yra istorijos ir sakralinio meno muziejai (deja, aplankėm tik pastarąjį). Viename buvusios klebonijos, dabar – muziejaus kambarių apsigyveno iš tremties grįžęs arkivyskupas Teodoras Matulionis. Gavęs popiežiaus leidimą, jis 1957 m. naktį slapta į vyskupus įšventino kanauninką Vincentą Sladkevičių.
Kauno hidroelektrinė kai ką ir Birštone pakeitė. Ant Nemuno kranto buvo įrengtas fontanas – iš delfino nasrų tryško mineralinio vandens šaltinis. Jis fantastinės auksinės žuvies sidabriniais dantimis su iš nugaros trykštančiu fontanu pavidalu tapo Birštono herbu. Nemuno tėkmė ties Birštonu sustojo ir tapo vandens sporto mėgėjų treniruočių vieta.
Nesužinojome, ką galima išsikepti Ožkų pečiuje, nepasėdėjome antį Svajonių suolelio…
Maloniai mus nuteikė mažų namelių, pilnas gėlių, labai švarus miestelis. Beje, lietuviškiausias – 2001 m. net 92,5 proc. gyventojų buvo lietuviai.
Birštono „Bočių“ pirmininkės Julijos Barutienės ir jos pavaduotojos, mūsų gidės Aldonos Mildos Valatkienės pavaišinti kava buvome nulydėti į „Karališkąją rezidenciją (o ji, pasirodo, yra ne pačiame Birštone, o kitoje kelio į Prienus pusėje). Apžiūrėjome patalpas, kur galima apsigyventi, maitintis, pramogauti… Pasidairėme į fojė matomą mėlyną dangų, bet jis ne tau, Martynai, – už metų pensiją čia pragyventum gal du mėnesius, gal tris, o po to – pamerk dantų protezus iki kitų metų…
Grįždami namo dar užsukome į Nemajūnus, pasigrožėjome medinės neogotikos liaudies architektūros Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, pastatyta 1878 m., neseniai restauruota už Europos Sąjungos lėšas. Joje kabo šiose apylinkėse gimusio dailininko Nikodemo Silvanavičiaus paveikslai „Šv. Apaštalai Petras ir Povilas“ ir „Šv. Marija Magdalietė“.
Dvasiškai praturtėję su daina grįžome namo.