Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. „Pavasaris“, atėmęs namus, pasmerkęs tremčiai ir katorgai miškuose

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. „Pavasaris“, atėmęs namus, pasmerkęs tremčiai ir katorgai miškuose

Virginija Jacinavičiūtė

Buvo 1948 metų gegužė. Pats gražumas, žydėjimo metas. Lietu­vos kraštovaizdis pasidengęs įvai­raus atspalvio žaluma. Laukuose stiebiasi ūkininkų javai, pro juodą žemę kalasi pirmieji bulvių daigai. Tačiau ūkininkams Pupininkams iš Lazdijų rajono šio derliaus surinkti neteks. Gausi ūkininkų ­šei­ma gyvuliniais vagonais jau rieda į tolimą Rusijos kraštą, nežinodami, kas ten jų laukia.

Didžioji deportacija
Elektrėnuose gyvenančios Biru­tės Drumstienės tame traukinyje dar nebuvo, jai lemta buvo gimti tremtyje ir į Lietuvą grįžti jau trejų metų. Atsiminimų iš tremties dėl mažo amžiaus neišliko, bet tų dienų nuo­trupos liko iš mamos Angelės, tetų ir dėdžių pasakojimų.
Birutės seneliai iš mamos pusės Tomas ir Anelė Pupininkai buvo pasiturintys ūkininkai, Lazdijų rajone, Barčių kaime turėjo daug žemės, darbams atlikti samdydavo žmones. Birutei mama buvo pasakojusi, kad seneliai buvę labai geri žmonės, savo rūsyje nuo vokiečių slėpė žydus, Pupininkų vaikai nešdavę jiems valgyti. Bet koks tos žydų šeimos likimas, liko nežinoma.
Sovietai pasiturinčius ūkininkus paniekinamai vadindavo buožėmis, laikė sovietų valdžios priešais ir neturtingų valstiečių išnaudotojais. Tai ir lėmė, kad Pupininkai pateko į tremtinų šeimų sąrašus. 1948 m. gegužę buvo įvykdyta pirmoji masinė deportacija. Siekiant išlaikyti paslaptyje pasirengimą trėmimams ir išvengti gyventojų panikos bei slapstymosi, masinės deportacijos buvo užšifruojamos nekaltais pavadinimais. Didžiausiu laikomas 1948 m. gegužės trėmimas buvo užkoduotas žodžiu „Vesna“ („Pavasaris“). Šis trėmimas rėmėsi 1948 m. vasario 21 d. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu „Dėl 12 tūkst. šeimų banditų ir nacionalistų, esančių nelegalioje padėtyje, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų, taip pat banditų pagalbininkų buožių su šei­momis iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos specialiam apgyvendinimui“. Pagal šį nutarimą pusė šeimų turėjo būti išvežta į Krasnojarsko kraštą, kita į Jakutijos ASSR. Tremtinius buvo nuspręsta įdarbinti miško pramonės ministerijai priklausančiose miško paruošos įmonėse.
Pupininkų šeima sunkvežimiu buvo nuvežta į Kauno traukinių stotį, o vėliau pajudėjo tolimojo Krasnojarsko link. Su tėvais keliavo penki vaikai Angelė, Marė, Albinas, Antanas, Juozas, o mažiausioji Gema tremties išvengė, nes jos vardas, svečiuojantis pas giminaičius, į sąrašus nebuvo įtrauktas. Paliekant namus tremtiniams buvo leidžiama pasiimti namų apyvokos daiktų ir maisto iki 100 kg. Visas kitas turtas turėjo būti konfiskuotas ir perduo­tas kolūkiams, sovietiniams ūkiams ar valstybinėms organizacijoms.

This slideshow requires JavaScript.

Tremtyje
Birutės mamai Angelei buvo 14. Ji pasakojusi, kad kelionė buvusi ilga, žmonės kelyje sirgdavę, mirdavę. Geležinkelių linijos daliai tremtinių tapo amžino poilsio vietomis, deja, kūnai pakelėse buvo tiesiog išmetami. Krasnojarske Pupininkai apsigyveno skurdžiuose barakuose, kur ne visiems ant gultų likdavo vietos. Vaikus stengtąsi guldyti šilčiau, o suaugusiems tekdavo ir ant žemės pamiegoti. Bent šiokį tokį privatumą šeimoms teikė tik užuolaidos tarp gultų. Birutei mama pasakojusi, kad tėvai dėl tokios lemties labai išgyvenę, tačiau vaikams savo liūdesio niekada nerodydavę, stengėsi juos apsaugoti nuo blogų išgyvenimų. Senelis tremtyje kirto mišką, senelė plukdydavo sielius upėmis – iš valties mediniu basliu stumdydavo didžiulius medžių kamienus. Vėliau tokį pat darbą dirbo ir Birutės mama Angelė. O lig tol vyresnėlė Angelė prižiūrėdavo jaunesnius brolius ir seserį. Duonos davinį gaudavo tik dirbantieji, tad tėvai kąsniu turėjo dalintis su vaikais. Pradžioje maisto stigo, Birutei pasakojo, kad vaikai iš bado valgydavo surastas bulvių lupenas.
Močiutė Anelė buvo gabi siuvėja, savo vaikams drabužius pati pataisydavo ar iš kitų rūbų pasiūdavo. Po kurio laiko prižiūrėtojų žmonos atkreipė dėmesį, kad Pupininkų vaikai vis naujais drabužiais, neapiplyšę. Rusės prašėsi, kad ir joms drabužių pasiūtų, tad šeima pamažu prasigyveno. Pupininkai nenorėjo vaikų ­leisti į rusų mokyklą, vaikai darbavosi namuose – reikėjo daržus auginti, kad šeima turėtų, ką valgyti.
Birutei mama pasakojusi, kad lietuviai buvo gabūs ir darbštūs, visi buvo labai vieningi, padėdavo vieni kitiems, palaikė, dalinosi viskuo, ką turėjo. Gražios­ būdavo lietuvių religinės šventės. Rodos, iš nieko buvo paruošiamos šventinės vaišės, tos dienos buvo gera proga nors trumpam pamiršti tremties naštą. Birutė pamena, tikras skanėstas būdavo vandens, duonos ir cukraus patiekalas, vadinamas mutiniu. Laimė buvo cukraus turėti.
Miško darbuose Angelė Pupininkaitė sutiko savo bū­simą vyrą Juozą Mazėtį, kuris su šeima ištremtas taip pat buvo iš Lazdijų rajono. Tremty gyveno jo tėvai Ona ir Juozas Mazėčiai, broliai Jonas ir Antanas, seserys Ona ir Angelė.

Niekas nelaukė
1957 m. Pupininkų šei­ma gavo reabilitaciją – teisę grįžti į Lietuvą. Tai nutiko dvi dienos po mūsų pašnekovės Birutės gimimo. Deja, grįžti nebuvo kur, namai užimti, žemės konfiskuotos. Visi pabiro kas kur. Teta Marė ir dėdė Albinas išvyko į Druskininkus. Antanas grįžo į gimtąjį Barčių kaimą, kur pasistatė namelį. Vėliau į gimtąjį kaimą pas sūnų grįžo ir Anelė Pupininkienė. Birutės tėvai ir dėdė Juozas nutarė atvykti į būsimus Elektrėnus, kuriuose ką tik prasidėjo elektrinės statyba. Įsikurti lengva nebuvo. Birutė pamena, kad viename Elektrėnų vyrų barakų Draugystės g. šeima gavo kambarį, aštuoniese jame gyveno, bet vietos kažkaip visiems užtekdavo. Senelis, grįžęs į Lietuvą, greitai numirė.
Kol tėvai elektrinėje dirbo pa­prastus darbus, Birutė Elektrėnuose baigė 4 klases. Mama Angelė dar spėjo padirbėti miesto valgykloje. Čia Elektrėnuose, Abromiškių svirne, kur anksčiau buvo įkurta ligoninė, gimė Birutės brolis Rimantas, kuris dabar gyvena Vilkijoje. Vėliau šei­ma gavo būstą Alytuje, tad išvyko ten gyventi, dirbo šaldytuvų gamykloje „Snaigė“. Alytuje Birutė susipažino su savo vyru Jonu Drums­čiu, po vedybų grįžo gyventi ir vaikus auginti į Elektrėnus.
Sutuoktiniai pasistatė namą, sulaukė dviejų vaikų. Sūnus su šei­ma gyvena ir dirba Kaune, dukra Vilniuje. Deja, vyrą prieš 7 metus pasiglemžė liga, tad Birutė viena prižiūri sodybą. Didžiausias džiaugsmas Birutei dabar vaikai ir anūkai, kurių turi tris. Vasaromis jie praleidžia pas močiutę daug laiko, o Birutė džiaugiasi, kad gali vaikams paruošti mėgstamo maisto – Kijevo kotletų, firminio maskarponės sūrio pyrago ir lietinių blynų. Džiugina Birutę pasivaikščiojimai su drauge Janina, galimybė sportuoti Elektrė­nų neįgaliųjų draugijos sporto salėje.
Elektrėnuose Birutė ilgus metus dirbo dispečere UAB „Rida“, 10 metų dirbo direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams lopšelyje-darželyje „Pasaka“. Vieną kadenciją 2000–2004 m. buvo Elektrėnų tremtinių ir politinių kalinių draugijos pirmininkė. Prieš porą metų pašnekovė išėjo užtarnauto poilsio ir gali daugiau laiko skirti sau.
Paklausus Birutės, kokios gyvenimo išminties išmoko buvimas tremtinių vaiku, pašnekovė atsako, kad meilės Tėvynei, taupumo ir vertinti tai, ką turi.
Birutės teigimu, buvimas tremtyje išmoko džiaugtis mažais dalykais, labiau vertinti šalia esantį. To Birutė linkėtų ir šių dienų žmonėms, kuriems dažnai sunku būti dėkingiems už tai, ką turi. Neretai žmonės paskęsta pavyde, rietenose ir nesantaikoje, lyg pamiršdami, kad kiekvienas gyvena tik vieną kartą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų