Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – 80-osios tremties pradžios Lietuvoje metinės. Tremtinės Bronelės gyvenimas – 80 metų Lietuvos istorija

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – 80-osios tremties pradžios Lietuvoje metinės. Tremtinės Bronelės gyvenimas – 80 metų  Lietuvos istorija

Julija Kirkilienė

Šią gražią vasarą, kai šalies ­politikoje kaista aistros dėl brukamų beprasmių jaunų žmonių įgeidžių – pokyčių – nu­sistovėjusioms dogmoms, Lietu­va kukliai mini 80-tąsias tremties pradžios metines. Senjorams tai gera proga prisiminti, kuo prieš 80 metų, kai buvo atsivežta iš Rusijos „saulė“, gyveno Lietuvos jaunimas, o laisvam jaunimui verta būtų dar kartą perskaityti istorijos vadovėlius. Elektrėniškei Bronelei Doveikienei 1941 metais sukako septyneri, o šiandien ji yra 80 metų istorijos gyva liudytoja.
Ūkininkai tapo buožėmis ir nacionalistais
Mergaitė augo netoli Kauno, Pavytės kaime ūkininkų šeimoje, tarp dviejų brolių ir dviejų vyresnių sesių. Tėvelis Andrius ūkininkavo, mamytei, kaip švelniai ją vadina Bronelė, darbų visada apstu būdavo namuose. Pirmosios 1941 metų tremtys šeimos nepalietė. Karo metu tėvai taip ir gyveno iš žemės ūkio, mokėjo mokesčius tai rusams, tai vokiečiams, vaikai lankė mokyklas. Karo pradžioje tėvelis su kaimynais išsikasė S raidės formos bunkerį, kuris šeimai išsaugojo gyvenimus. Rakauskų sodyba pateko tarp fronto linijos, kai po susišaudymo namas nuo kulkų liko tarsi rėtis, ant vieno bunkerio kraštu važinėjo tankai. Asitraukus vokiečiams, į Kauno rajoną sovietai atėjo ilgam, o valdžios­ pasikeitimas skaudžiai atsiliepė ir daugiavaikei ūkininkų šeimai. Par­tizaninė kova Kauno apylinkėse buvo aštri, o į ūkininko sodybą ieškoti maisto užsukdavo tai vienos, tai kitos pusės kovotojai. Bronelė nežino, ar jos tėvelis Andrius Rakauskas ir jos pilnametės sesės Anelė ir Marytė dalyvavo partizaninėje ko­voje, ar areštuoti buvo vien už tai, kad partizanai dažnai į sodybą užsukdavo. Areštavus šeimos maitintoją ir vyresnėles dukras, Marijonai Rakauskienei pečius užgulė ir rūpestis dėl mažųjų, ir dėl ūkio. O tuo tarpu Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) organai intensyviai vykdė „buožinių ūkių“ ir „banditų-nacionalistų“ šeimų apskaitą, sudarinėjo numatytų ištremti šeimų sąrašus, rengė jų gyvenamųjų vietų išsidėstymo topografines ­sche­mas, sudarinėjo karinių pajėgų ir priemonių panaudojimo planus.

This slideshow requires JavaScript.

Kelionė nuo Vesnos iki Zimos
1948 metų pavasario trėmimai Marijonai Rakauskienei jau nebuvo naujiena. Ji su mažamečiais vaikais niekur nesislėpė, niekur pagalbos neieškojo. Kaip prisimena Bronelė, mamytė ruošėsi trėmimui ir į dėžes dėjosi būtiniausius daiktus. Kai vieną 1948 metų gegužės mėnesio rytą į kiemą suko enkavėdistai, šeimos išvežti atvykę vyrai dėžes sukrovė į sunkvežimį, susodino dvylikametę Bronelę, dviem metais jaunesnį broliuką Romaną, šešiolikmetį Algimantą ir jų mamytę. Bronelė prisimena, kad ji visą kelią iki traukinių stoties Kaune taip garsiai verkė, kad enkavėdistai nei geruoju, nei blo­guoju negalėjo jos nuraminti. Ausyse iki šiol ūžia tas košmaras traukinių stotyje, kad be jos taip pat verkiančių žmonių buvo begalės. Jie lakstė tarp vagonų, klausinėjo, kas iš kurio rajono vežamas, verkė, meldėsi, dejavo. Tarp tų tremtinių buvo neįgaliųjų, mažų vaikų, senų žmonių. Niekas nežinojo, kur jie vežami, ką su jais darys. Mergaitė prisimena kareivių šūksnius: „pa vagonam, pa vagonam!“ Vagone, į kurį pateko ir Rakauskų šeima, kaip ir kituose vagonuose, buvo tvanku. Geležinės durys sunkiai buvo uždarytos ir užstumtos geležiniu skląsčiu. Vagonai be langų, tik grindyse išgręžtos skylės, kurios atliko ir ventiliacijos, ir tualeto paskirtį. Kelionė užsitęsė, atrodė, visą amžinybę. Pagaliau po varginančios ke­lionės Rakauskų šeima išlaipinta buvo traukinių stotyje Zima, Ir­kutsko apskrityje. Didžiausias 1948 m. ge­gužės mėnesį trėmimas Lietuvoje turėjo kodinį pavadinimą „Vesna“ („Pavasaris“). 1948 metais į Zimą buvo atvežti du ešelonai tremtinių iš Lietuvos (2128 žmonės). Tremtį čia išgyveno pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė, poetė Ramutė Sku­čaitė.
Stebuklai
Į tremties vietą Rakauskų šeima pateko vasarą, o Bronelė tai prisimena kaip didžiausią kančią ne dėl alkio, o dėl uodų puolimo. Ji su vyresniu broliu buvo įdarbinti miške. Bronelei teko pjaustyti medinius kuolelius. Gyveno šeima dideliame barake kartu su žmonėmis, į tremtį važiavusiais tame pačiame vagone. Mamytė dirbo namuose ir tuo pačiu gamino maistą tremtinius pri­žiūrinčiam leitenantui. Už skanaus maisto gaminimą Rakauskienei pagal pažintį buvo paskirta „geresnė“ tremties vieta Irkutske. Geresnė vieta buvo tuo, kad šeima gyveno geresniame barake, vaikai buvo įdarbinti baldų fabrike, o mama įdarbinta vi­rėja ligoninėje. Šeimai jau neteko badauti, visi gaudavo kažkokį atlyginimą. Čia Rakauskų šeima sulaukė ir tikro stebuklo: kažkas mamytei perdavė tėvelio Andriaus (gim. 1898 m.) iš kalėjimo rašytą laišką ant beržo tošies, o laiške buvo jo adresas ir prašymas parašyti savo adresą. Po to laiško šeima vienas apie kitą sužinojo naujienų. Dukros Anelė (gim. 1927 m.) ir Marytė (gim. 1923 m.) Rakauskaitės buvo įkalintos Archangelsko srityje, o tėvelis Andrius – Permės srityje. Vėliau kalėjimo bausmė buvo pakeista į tremties bausmę, ir šeimos nariai vienas po kito susirinko Irkutske. Bronelės ­archyve išlikusi nuotrauka gėlių darželyje po barako langais. „Iš kur sėklų gavote?“, – klausiau. „Sibire taiga – kaip kokie spalvingiausi gėlių darželiai“,- tik vieną spalvingą prisiminimą iš tų dienų atmintyje saugo tremtinė.
Namuose
Susirinkus šeimai į vieną vietą, gyvenimas ir Sibire atrodė jau nebe bausmė. Šeima dirbo, taupė pinigus kelionei į Lietuvą, jauniausias Romanas lankė mokyklą. Jaunų žmo­nių neaplenkė ir meilė. Už tremtinių ištekėjo dukros Marija ir Bronelė, Irkutske į pasaulį atėjo jų pirmagimiai. Kaip prisimena Bronelė, jų šeimoje tėvai buvo labai tikintys, o savo vaikams skiepijo ne tik tikėjimo, bet ir šeimos bendrystės jausmą. Šei­mą trumpai buvo išblaškęs pokaris, bet vėliau visa šeima visada buvo kartu. Po Stalino mirties prabėgus porai metų, 1958 m. visai Rakauskų šeimai buvo leista grįžti namo. Bet namai jų nelaukė – namų Pavytės kaime nė ­neberado. Laikinai apsigyveno pas ­gimines, o tėvelis atkakliai ieškojo že­mės sklypelio nuosavam namui. Sklypą gavo Rokuose ir netruko savo rankomis susiręsti nuosavus namus. Dabar tuose namuose gyvena Rakauskų atžalos. Patys tėveliai Nepriklausomybės nesulaukė. O šiuo metu iš gausios Rakauskų šeimos gy­vi likę tik Bronelė ir brolis Romanas.
O pati Bronelė tą nepriklau­somybės atkūrimo laikotarpį prisimena ir kaip džiaugsmą, ir kaip siaubą. Sausio 13-osios naktis jai buvo tikras košmaras. Vaikai net televizijos neleido žiūrėti, o pačiai tremtinei vėl atmintyje atgimė ­pokario įvykiai. Baimę moteris raminti galėjo tik malda.
Ištark, išgirsk, išsaugok
Grįžusios iš tremties Rakauskų vaikų šeimos ieškojo ir savo gūžtų. Tuo metu kaip tik buvo pradėti statyti Elektrėnai, o naujose statybose labai buvo reikalingos darbo rankos.
Elektrėnuose apsigyveno 3 Ra­kauskų atžalos: Bronė ir Vytautas Doveikos, Algimantas ir Janina Rakauskai bei Anelė ir Bronislovas­ Vainiūnai. Dauguma jų palaidoti Elektrėnų kapinėse šalia paminklo tremčiai atminti. Bronelė įsidarbi­no naujojoje valgykloje (dabartinė kavinė „Raspa“) ir tai buvo vienintelė jos darbovietė Elektrėnuose. Tiesa, išėjusi į užtarnautą poilsį moteris ­ilgai dar tarnavo Elektrėnų bažny­čioje. Prisiminimui iš tos tarnystės ant jos kambario sienos kabo klebono mons. Jono Sabaliausko dova­notas Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės, kurios vardu tituluota bažnyčia, paveikslas. Bronelė senjorės dienas lei­džia artimųjų apsuptyje. Užauginti vaikai – Petras, Rolandas, Jolanta – saugo Rakauskų giminės paveldą – būti visiems viename kupste, saugoti tikėjimo ir šeimos vertybes. Prieš karantiną Bronė Doveikienė aktyviai dalyvavo tremtinių sueigose, nepraleisdavo tremtinių sąskrydžių Ariogaloje. Deja, karantinas sutrukdė ne tik renginiams, bet ir paveikė žmonių sveikatą. Mūsų herojė taip pat persirgo sunkiu plaučių uždegimu ir dabar dar gydosi ligos padarinius. Bet moteris dar skaito laikraščius, kartais pažiūri televiziją, per kurią dažnai rodomos ne tos vertybės, kurias puoselėjo jos tėveliai, broliai ir seserys… Bet gerai, kad yra dar jaunimo, kaip „Misija Sibiras“ dalyviai, kurie ir šiais metais tremtinių ir politinių kalinių vardus, pavardes ir likimus skaitys virtualioje erdvėje, specialiai sukurtoje Gedulo ir vilties dienos platformoje. Tarp 40 000 tremtinių bei politinių kalinių vardų ir likimų ištartos bus Andriaus, Marijonos, Marijos, Anelės, Bronės, Algimanto, Romano Rakauskų pavardės. Tai akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, ­kurios metu lietuviai iš viso pasaulio galės virtualiai įprasminti tremtinių ir politinių kalinių atminimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų