Beižionių parapijai – 100 metų. Atlaidai Beižionyse – meilė aplinkiniams

Julija Kirkilienė

Beižionys – tolimiausia savi­valdybės parapija ir bene mažiausia žmonių skaičiumi seniūnija visoje Lietuvoje. Bet ir mažoje gyvenvietėje vyksta dideli renginiai. Vienas toks gražus renginys vyks rugsėjo 18 dieną. Tą dieną tikintieji švęs titulinius Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus ir parapijos įkūrimo šimtmetį, o po pamaldų visa bendruomenė ir svečiai rinksis į rudens šventę. Rudens šventė Parapijos puslapyje vadinama bendra agape. Agapė, pagal Lietuvos enciklopediją, krikščionių šventė, kuria išreiškiama meilė aplinkiniams. Tradiciškai rengiama suneštinė parapijiečių agapė.

Rašytinė istorija

Kadangi parapija mini 100-metį, o laikraštis „Elektrėnų kronika“ parapijos gyvenimo kroniką aprašo ir istorijai palieka jau trečią dešimtmetį, tad šio jubiliejaus proga belieka pavartyti senus leidinius ir pakartoti, ką jau buvome rašę. Redakcijos bendradarbė Daiva Červokienė apie parapiją surinko tokią informaciją:
„Rašydama apie Beižionių bažnyčios istoriją, rėmiausi kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino užrašyta istorija. Jis padarė ypatingos svarbos darbą – Beižionių parapija atrodė per jauna, kad apie ją reikėtų rašyti, tačiau jei ne kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino rašyta istorija, apie parapiją beveik nieko nežinotume: galintys papasakoti apie tai jau mirė, o užrašytos istorijos yra minimaliai.
Beižioniečiams tikrai reikėjo sa­vos parapijos, nes jų motina – Se­meliškių parapija – ir kitos apylinkės visgi buvo tolokai. Tai ir sukomplektavo ją iš kaimyninių para­pijų pakraščių. Kaip ir paprastai būna naujakurėse parapijose – beižioniečiai draugiškai susibūrė prie savo naujutės bažnyčios, buvo jai dosnūs savo darbu ir aukomis.
Mėgsta jie savo šventes, atlaidus, iškilmingumą. Įsitaisė šaunią procesiją, mergaitės dailiai pasirėdo. Tai jau dzūkaičių tautinis pomėgis ir sumanumas. Tai mūsų liaudies talentas. Beižioniečiai mėgsta grožį. Aplinkui savo Dievo namus jie įsitaisę skverą su gėlynais, takais, suoleliais, žalumynais. Parapijiečiai yra jautrūs ir uolūs savo katalikiškoms pareigoms – jie vis lanko savo bažnyčią, nuolankiai išsimeldžia, skambiai pagieda. Beižioniečiai myli savus rimtus, darbščius kunigus, globoja juos ir gaili jų išvykstančių. Ir dvasingesni kunigai įsimyli tylią, nuošalią, ramią maldos vietą – Beižionis, prisiriša prie jų. Pavyzdžiui, kun. Juozas Jaruševičius, vėliau kanauninkas, visa širdimi buvo susigyvenęs su šitais tarsi biednučiais Beižionimis, gailėjo juos palikti. Netekus senosios klebonijos bei­žioniečiai broliškai padėjo jaunam kunigėliui Petrui Barčinskui skubiai pastatyti naują klebonijėlę – mylėjo šitą šaunų ir šviesų, poetišką klebonėlį. Vis jį prisiminė ir gailėjo. O dabar jau ir keliai pagerėjo, ir autobusai visur beižioniečius išvežioja, jau iš kaimo ir miestelis kuriasi. Tik viduryje vis stovi bažnytėlė ir 1972 m. beižioniečiai švęs savo mielos parapijos 50 m. jubiliejų.
Taip apie Beižionių prapiją 1969 metais Kernavėje rašė kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas ir tai užrašyta liko Kaišiadorių vyskupijos istorijos 2 tome „Parapijos“ 2 dalyje. N. Švogžlys buvo kunigas, kraštotyrininkas, rašytojas, tarnavo įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose, o paskutinius savo gyvenimo metus praleido Kernavėje ir Vievyje.

Beižionių parapijos kunigai

Kunigas Steponas Rudžionis nuo 1922 m. buvo Beižionių klebonas. Jo iniciatyva čia pastatyta bažnyčia. Nuo 1944 m. Lietuvos laisvės armijos narys, partizanų Didžiosios Kovos rinktinės 2-o bataliono organizatorius ir vadas, Kaišiadorių apskrities pogrindinės karo komendantūros komendantas, Didžiosios Kovos apygardos štabo narys. Vienas iš ar­timiausiųjų Jono Misiūno (Žalio Velnio) bendražygių, organizavęs ginkluotąją rezistenciją savo parapijoje. 1946 m. vasario mėnesį suimtas Gegužinėje ir už dalyvavimą pasipriešinimo veikloje Karo tribunolo nuteistas 25 metus kalėti. Mirė Vorkutos lageryje.
Kunigas Steponas Rudžionis, įkūręs Beižionyse parapiją, dirbo iki 1940 m. Po jo čia kunigavo Juozapas Jaruševičius, Petras Barčinskas, Zigmas Neciunskas, Algimantas Urbanavičius, Petras Valatka, Juozapas Lunius. Nuo 1994 m. Beižionių parapija rūpinosi Kietaviškių kunigas, vėliau parapija ir bažnyčia pri­skirta Semeliškių bažnyčiai, kur tarnavo kunigai Romualdas Balčiūnas, Gintautas Jančiauskas, Gediminas Mieldažis.

Parapijos istorija

Beižionių Šv. Kryžiaus Išaukš­tinimo bažnyčia pastatyta palyginti dar visai neseniai – 1926 m., nors pats Beižionių dvaras minimas dar 1613 m. Tada tai buvo privati valda, pri­klausanti Užuguos­čio parapijai. Dvaro savininkė Kornelija Tanskaitė-Ostrovskienė (Ast­rauskienė) nepri­klausomos tarpu­kario Lietuvos laikais būsimai baž­nyčiai dovanojo žemės ir leido viename iš jos dvaro kambarių įrengti laikiną koplyčią. Koplyčia atsirado dar tais pačiais metais – vos tik atvyko kunigas Steponas Rudžio­nis ir įkūrė parapiją.
Medžiagų – medienos – bažnyčios statybai Švietimo ministerijos prašyta leisti lengvatinėmis sąlygomis išsikirsti iš valstybinio miško. Ministerija leido išsikirsti medienos išsimokėtinai, sumokant tik pusę kainos. Ja apsirūpinta 1925 m., o nau­ja bažnyčia iškilo jau po metų ir stovi iki šiol.
1927 m. baigėsi išsimokėjimo už medieną laikotarpis, o parapija buvo skolinga dar ketvirtadalį visos sumos. Beižionių klebonas Steponas Rudžionis prašė Švietimo ministerijos panaikinti likusią skolą arba pratęsti skolos grąžinimo terminą, nes parapija po bažnyčios statybų buvo nuskurdusi. Ministrų kabinetas nuo likusios skolos beižioniškius atleido.
1925 m. pradėtos dalinti dvaro žemės. Kadangi dvaro savininkė buvo mirusi, bažnyčiai neskirti jos dovanoti 20 hektarų. Parapija gavo 8 hektarus žemės, kaip ir priklausė pagal tuo metu vykusią žemės reformą.
Beižionių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia – tradicinė lietuviška medinė bažnyčia, tačiau statyta buvo sunkiais laikais, todėl yra kukli ir kompaktiška, pasigirti ypatingomis meno vertybėmis negali. Pats bažnyčios statinys – stačiakampio plano, dengtas dviejų šlaitų stogu, iš kurio iškyla kvadratinis bokštas su keturių šlaitų stogeliu. Bažnyčios interjeras kuklus, erdvė padalinta į tris navas. Yra trys altoriai, išdėstyti tradiciškai: didysis – per vidurį, presbiterijoje (paaukštinta vieta bažnyčios priekyje per vidurį), kiti du – šalia, prie šoninių navų priekinių sienų.

Ineta Bricaitė surinko ir istorijai paliko tokią informaciją:

Žmonių prisiminimai

Apie jaunas bažnyčias rašyti ir lengva, ir sunku. Sunku, nes per trumpesnį laiko tarpą, žinoma, mažiau įvykių patyrė, su mažiau kontekstų jas sieti galima, mažiau legendų ar pasakojimų jas apgaubę, mažiau ir paslapčių slepia. O lengva, nes apie statybą dažniausiai išlikę būna jau nebe pasakojimai, bet tikri faktai. Apie tai liudija įvairūs oficialūs raštai, enciklopedijos ir sausa informacija, mažai vietos lieka interpretacijoms, paslaptims ir romantizuotoms legendoms.
Apie Beižionių Šv. Kryžiaus Iš­aukštinimo bažnyčią iš tarybinių enciklopedijų į naujas keliauja vis ta pati vos ne žodis žodin identiška ir sausa informacija. Todėl kad ir perpasakotą, iš lūpų į lūpas perduotą istoriją imi vertinti labiau nei tikslius sausus juodu ant balto užrašytus faktus. Su Beižionių bibliotekos vedėjos Onos Žilionienės (1956–2015) ir Beižionių bendruomenės pirmininko Vilmando Palčiausko pagalba atradau keletą gyvų pasakojimų. Vienas jų – Juozo Navicko, gyvenančio Žydiškių kaime. Juozas Navickas ne viską ir pats prisimena. Apie pačią bažnyčios statymo pradžią jis perpasakoja tėvų pasakojimus. Vėlesnius įvykius jau prisimena pats. Čia bus pateikiamas jo pasakojimas, užrašytas 2009 metais ir iškilmingai skaitytas per Beižionių bažnyčios 80-ąjį jubiliejų.
Beižionių ir aplinkinių kaimų gyventojams nusibodo toli eiti ar važinėti su arkliukais į bažnyčią, todėl buvo pradėta burtis dėl naujos parapijos. Po parapijos sukūrimo į Beižionis buvo paskirtas kunigas, buvęs kariuomenės kapelionas – Steponas Rudžionis, kuris sutvirtino Beižionių parapiją.
Bet grįžkim atgal, kai buvo sukurta parapija, kuri turėjo savo kunigą, kuris teikė visas bažnytines paslaugas. Mišios pradėtos aukoti klebonijoj, o ne kaip anksčiau – dvaro pakajuose. Bet parapijai reikėjo bažnyčios. Čia ir užvirė visi darbai, kas tik galėjo dirbo, aukojo, vežė medžius, akmenis.
Tais laikais buvo susibūrusi stip­ri šaulių organizacija, kuriai vadovavo mokytojas, tarpukario laikų karininkas Antanas Kolyta. A. Kolyta su kunigu S. Rudžioniu nutarė prie bažnyčios pastatyti kryžių. Greit buvo dvaro laukuose nupjautas ąžuolas, kurį vežė 6 arkliais. Pastatytas buvo 1939 m. Vėliau buvo ruošiamasi kryžiaus išdžiūvusiame viduje padaryti koplytėlę, bet tai nutraukė sovietinė okupacija. Prieš okupaciją spėta aptverti bažnyčią akmenine tvora ir pastatyti špitolę.
Iš Beižionių iškėlus kunigą S. Rudžionį, paskirtas naujas kunigas Juozas Jaruševičius. Tuo metu bažnyčią buvo pradėta apkalti lentomis. Kai prasidėjo sovietinė okupacija, viskas buvo nacionalizuota: klebonija, bažnyčia ir ta pati špitolė. Tačiau vėl prasidėjo karas, vėl kita okupacija (kalbama apie fronto pasislinkimą per Antrąjį pasaulinį karą: tai nacių, tai sovietų okupacijas, – red. past). Bažnyčia buvo labai biedna, turėjo tik medinį kryžių su dviem vėliavėlėm ir dvi dideles vėliavas. Dėl šių dalykų imta labai rūpintis. Tuometinis kunigas J. Jaruševičius nupirko keturis šviestuvus, naują kryžių, dar dvi vėliavas, liturginius rūbus ir knygas. Per mišias kunigas pasakęs, kad viskas kainavo daugiau nei 45 tūkst. markių, žmonės net išsižiojo. Bet kunigas nuramino, kad aukų užteko ir skolų neturime.

Parapijos 20-metis

Tiesa, dar prie to įspūdingo kryžiaus aikštėje buvo pastatytas labai aukštas stiebas vėliavai iškelti, jis dar ilgai stovėjo po karo iki vieno gražaus sekmadienio. Prieš šv. Mišias atėjo du vyrai, užkabino savo atsineštą trispalvę ant to stiebo ir ją iškėlė labai aukštai. Po mišių jie nuėmė vėliavą ir dingo. Po šio įvykio stiebas buvo greitai sunaikintas.
1944 m. pavasarį kunigas J. Jaruševičius surengė didelį minėjimą, skirtą paminėti parapijos dvidešimtmetį. Tada buvo švenčiamos misijos. Tai tokia šventė trunka 5 dienas. Šventes vesdavo du kunigai, vienuoliai, pamokslininkai. Kasdien buvo sakoma po 3 pamokslus. Penktą dieną atvažiavo vyskupas Teofilius Matulionis, kurio garbei pastatyti dideli vartai, pa­puošti gėlių vainikais. Tą dieną Beižionyse buvo labai daug žmonių, tikriausiai tiek niekada nėra buvę ir nebus. Buvo paruoštas kryžius, įneštas bažnyčion, pašventintas, o išnešus pastatytas šventoriuje su užrašu pirmosioms misijoms atminti. Tai buvo pirmas pastatytas kryžius Beižionių šventoriuje, kuriam supuvus, kunigas Petras Valatka pastatė naują.
Po karo gerai pastatytoje špitolėje buvo įkurti kultūros namai, sporto kabinetas ir biblioteka. O klebonijoj apsigyveno KGB, čia jie tardė ir mušė ne vieną gyventoją, areštuotus uždarydavo rūsyje.

Mūsų laikų parapija

Kaip matome iš prisiminimų, parapija Beižionyse visada buvo aktyvi, daug prisidėjo ir dabar prisideda prie bažnyčios išlaiky­mo. Rugsėjo 14 d. Beižionių baž­­nyčio­je buvo švenčiama Šv. Kry­­žiaus Išaukštinimo šventė. Parapijos socialiniuose tinkluo­se rašoma, kad šv. Mišiose visi meldėsi už Bei­žionių bažnyčios fundatorę Korneliją Astrauskienę ir čia dirbusius kunigus. Po šv. Mišių buvo pašventinta sutvarkyta bažny­čios fundatorės kapavietė ir parapijos šimtmečiui atminti pastatytas akmuo. O savivaldybės ūkininkai prieš atlaidus skuba nuimti derlių, kad agapėje savo išradingai paruoš­tais patiekalais galėtų pavaišinti parapijiečius ir parapijos svečius.

Gedimino Ratkevičiaus nuotraukoje: aktyvūs parapijiečiai ruošiasi jubiliejiniams atlaidams