Bažnyčia ilgus amžius buvo išskirtinai svarbi institucija žmogaus gyvenime, lydėjusi jį visais svarbiausiais gyvenimo momentais – sudarant santuoką, krikštijant ir tuo pačiu įregistruojant gimusį kūdikį, atsisveikinant ir palydint mirusį artimą žmogų. Visi šie įvykiai turėjo būti užfiksuoti bažnytinėse knygose. Tad ką liudija, kaip saugomi bažnyčių archyvai? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo skyriaus vyriausiuoju specialistu, projekto „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ vadovu Andriumi Zilniu.
Gal pradėkime nuo klausimo, kaip buvo fiksuojami svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai?
Skirtingi gyvenimo įvykiai (gimimas, santuoka, mirtis) fiksuoti krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygose; priešsantuokinės apklausos ir užsakų knygose buvo fiksuojami parapijiečių pasiruošimo etapai santuokai, o įvykęs faktas buvo įrašomas santuokos metrikų knygose.
Skirtingi gyvenimo įvykiai buvo fiksuojami skirtingose knygose?
Dažniausiai taip, tačiau toli gražu ne visada. Yra išlikusių vadinamųjų dvigubų metrikinių knygų, kada vienoje knygos dalyje buvo daromi gimimo įrašai, kitoje – santuokos įrašai arba vienoje knygos dalyje buvo daromi gimimo įrašai, kitoje – mirties įrašai.
Kiek ilgai tos knygos buvo saugomos bažnyčiose?
Metrikinės knygos buvo saugomos bažnyčiose, vyskupijų kurijų archyvuose, tačiau jų išsaugojimas priklausė nuo daugelio aplinkybių. Tam tikri istoriniai įvykiai (karai, okupacijos) taip pat turėjo nemažos reikšmės jų išlikimui. Ir šiandien mes tai matome. Pavyzdžiui, dėl XVII a. vykusių karų, ne viena bažnyčia buvo sudeginta ar sugriauta, o kartu su ja tada pražuvo ir metrikinės knygos. Taigi, rečiausios yra iš XVII a. išlikusios metrikinės knygos.
Kitas labai sunkus Lietuvai etapas buvo 1710–1711 m. ir 1720 m. maras, kai išmirė daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų – tų metų bažnyčių metrikinėse knygose randame nemažai spragų, nes nebuvo kam ir kada fiksuoti įrašus dėl didelio mirtingumo. Išmirus seniesiems gyventojams atvyko daug gyventojų iš LDK rytinių žemių, tad metrikinėse knygose tuo metu pastebime atsirandančių naujų, nebūdingų tam kraštui pavardžių fiksuojant svarbius istorinius žmonių gyvenimo įvykius.
1940 m. rugpjūčio mėnesį, įsiteisėjus civilinei metrikacijai, bažnytinės metrikinės knygos pradėtos surinkinėti iš bažnyčių, o 1941 m. vasarį nuvilnijo konfiskuojamų bažnytinių knygų įvykiai, dėl to dauguma 1865–1915 m. periodo Lietuvos RK bažnytinių knygų originalų yra pradingę. Šio periodo bažnytinės metrikinės knygos buvo represinių struktūrų naudojamos gyventojų sąrašams sudaryti, o pastarieji vėliau buvo ištremti į Sibirą ar įkalinti sovietiniuose lageriuose.
Laimė, Telšių ir Vilniaus vyskupijos dvasinėse konsistorijose buvo daromos bažnytinių metrikinių knygų originalų kopijos, kitaip sakant, jų nuorašai, tokiu būdu išliko Lietuvos RK bažnyčių dekanatiniai metrikiniai nuorašai, kitaip nei dabartinėje Suvalkijoje (tuometinės Varšuvos kunigaikštystės dalis), kur buvo vedami civilinės būklės aktai, vadovaujantis Prancūzijos (Napoleono) civiliniu kodeksu nuo 1807 m., ten išliko tik nedidelė dalis originalių bažnytinių knygų, dekanatiniai metrikiniai nuorašai pradėti fiksuoti tik po 1922 m.
Ir dabar bažnytinės knygos tebėra saugomos bažnyčiose ar perduotos saugoti vyskupijai, valstybiniams archyvams?
Realybei nusakyti tinka visi jūsų išvardinti variantai. Šiuo metu bažnytinės metrikų knygos saugomos tiek pačiose bažnyčiose, tiek vyskupijų kurijų archyvuose, tiek valstybiniuose archyvuose. Galiu tik papildyti, kad labai nemažai bažnytinių metrikų knygų ir kitų dokumentų yra saugoma ir Lietuvos muziejuose, taip pat bibliotekose bei atskirose mokslo ir mokymo institucijose.
Ar daug bažnytinių knygų saugo Lietuvos archyvai?
Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugomas religinių įstaigų ir bendruomenių dokumentų kompleksas apima Lietuvos religinių bendruomenių fondus, kurių seniausi dokumentai datuojami XV a. Gausiausią komplekso dalį sudaro Romos katalikų bažnyčios įstaigų: Vilniaus, Telšių (Žemaičių), Seinų Romos katalikų vyskupysčių, Kauno metropolinės arkivyskupijos, Panevėžio vyskupystės kurijos, bažnyčių, vienuolynų dokumentų fondai, 1599–1941 m. bažnytinės gimimo, santuokos ir mirties metrikų aktų knygos. Šiam kompleksui priklauso ir kitų konfesijų dokumentų fondai: Lietuvos unitų vyskupystės, Vilniaus stačiatikių vyskupystės ir atskirų jos cerkvių, evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų, judėjų religinių, musulmonų (totorių) ir karaimų religinių bendruomenių.
Gal galite pasakyti, kokie ir kur išlikę seniausi bažnyčių dokumentai?
Projekto „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ metu seniausios metrikinės knygos, kurias teko skaitmeninti, buvo iš XVII amžiaus. Šio laikotarpio knygų buvo Vilniaus ir Kauno arkivyskupijose, Panevėžio, Kaišiadorių, Šiaulių, Vilkaviškio ir Telšių vyskupijose. Pavyzdžiui, Panevėžio vyskupijoje seniausios rastos knygos Vabalninko bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1622 m., Krekenavos bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1638 m., Alantos bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1656 m. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose rastos knygos – Švenčionių bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1640 m., Adutiškio bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1655 m. Kaišiadorių vyskupijoje seniausios Videniškių bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1652 m., Paparčių bažnyčios įrašų knyga nuo 1657 m., Punios bažnyčios santuokos įrašų knyga nuo 1658 m. Vilkaviškio vyskupijoje – Rudaminos bažnyčios santuokos įrašų knyga nuo 1629 m., gimimo įrašų knyga nuo 1647 m., Prienų bažnyčios gimimo ir santuokos įrašų knyga nuo 1679 m. Šiaulių vyskupijoje – Gruzdžių bažnyčios santuokos įrašų knyga nuo 1619 m., Klovainių bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1631 m., Šeduvos bažnyčios gimimo ir santuokos įrašų knyga nuo 1642 m. Telšių vyskupijoje, kurioje šiuo metu tebevyksta skaitmeninimo darbai, seniausi metrikiniai įrašai datuojami 1688 m. Veiviržėnų bažnyčios gimimo metrikų knygoje.
Seniausia šio projekto metu suskaitmeninta knyga – Kauno arkivyskupijai priklausančios Krakių bažnyčios santuokos įrašų knyga nuo 1609 m.
Gal galite pateikti kokių įdomybių apie bažnyčiose išsaugotus seniausius gimimo, mirties, santuokų metrikų įrašus? Beje, manau, skaitytojams turėtų būti įdomu sužinoti, ar jie buvo daryti lotynų, lietuvių, lenkų ar rusų kalbomis?
Seniausi, kaip minėta, išlikę XVII–XVIII a. įrašai. Nuostabu, jeigu galima atsekti chronologinę metų seką pagal išlikusias bažnyčių metrikines knygas, tokiu būdu galima ieškoti savo protėvių šaknų net iki keturių šimtų metų.
Nuo seniausių išlikusių įrašų, Romos katalikų bažnyčios knygose įrašai dažniausiai buvo vesti lotynų kalba iki pat 1827 m. Nuo 1827 m. iki 1848 m. įrašai Lietuvos bažnyčių knygose buvo daryti tik lenkų kalba, o įsigaliojus naujai tvarkai, šios knygos buvo išimtinai pildomos tik rusų kalba iki Pirmojo pasaulinio karo, dažnai ir iki 1920 m., net jau Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. Vokiečių okupacijos laikotarpiu 1915–1918 m. bažnyčių knygose vyravo įrašai lotynų kalba vokiečių kalba atspausdintose, kitokio nei įprastinio formato metrikinėse knygose.
Pastebėjome įdomų dalyką – Lietuvai skaudžiu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu po nepavykusio 1863 m. sukilimo, tik bažnytinių užsakų knygose (1869–1900 metų) galima aptikti daug įrašų lietuvių kalba, taip pat įdėtų vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų lietuvių kalba.
O senųjų metrikų knygų storis ir išvaizda skirtingose šalies bažnyčiose skyrėsi ar visose jos buvo vienodos?
Būdingos XVI–XVIII a. bažnyčių metrikų knygos buvo dengtos odiniais viršeliais, pailgos ir telpančios delne. XIX a. bažnyčių metrikų knygos buvo kiek didesnio nei A4 formato, jau be odinių viršelių. Reikėtų akcentuoti dar ir tai, kad popieriaus išdirbimas buvo be galo brangus ir kokybiški popieriaus lapai buvo su vandens ženklais, leidusiais neabejoti atliktų metrikų knygose įrašų autentiškumu, Suvalkijoje bažnyčių metrikų knygos buvo visiškai kitokio, daug didesnio formato negu likusioje Lietuvoje. Ir įrašai šiose knygose buvo daug informatyvesni.
Gal galite detalizuoti, kuo Suvalkijos bažnyčių metrikų knygų įrašai buvo informatyvesni?
Suvalkijos regione vestose knygose buvo galima sužinoti ir tai, kuo užsiėmė tėvai (buvo kalviai, ūkininkai ir pan.), kur gyveno tėvai, seneliai, krikštatėviai. Krikšto knygose visuomet buvo nurodoma, kokiu tiksliai laiku (ne tik kokią mėnesio dieną, bet ir kokią valandą) gimė naujagimiai, ko nebuvo likusioje Lietuvos dalyje vestose bažnytinėse metrikų knygose vėlgi dėl skirtingų taikomų standartų (Napoleono civilinio kodekso) ir/ar pavaldumo Telšių ar Vilniaus dvasinės konsistorijai skirtingu amžių laikotarpiu. Panašaus išsamumo be nurodyto tėvų užsiėmimo buvo tik didžiojoje Lietuvos dalyje vedamose priešsantuokinės apklausos knygose nuo 1827 m.
O gal senosiose bažnyčių metrikų knygose pasitaikė ir netikėtų radinių?
Žinoma, tokių būta. Be rastų carinės Rusijos popierinių pinigų, vekselių, Vokietijos ostmarkių, buvo randami užsienyje išduoti gimimo, santuokos ar mirties originalūs pažymėjimai, autentiški įžymių Lietuvai religinių atstovų įrašai lietuvių kalba, jų parašai, laiminimai, maldos.
Tuo laikotarpiu vyraujančios bažnytinių metrikų knygose lotynų ir lenkų kalbos, procesų knygose arba Konsistorijos raštų ir įsakų knygose aptikome retenybę – anksčiausiai rašytą oficialų raštą to laikotarpio vartojamąja lietuvių kalba – Lietuvos vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio, pirmo išvertusio Naująjį Testamentą lietuvių kalba, raštus 1831 m.
Ypač plačiai be lenkų kalbos lietuvių kalbą vartojo ir Žemaičių vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius (Maciej Kazimierz Wołonczewski), jo raštų randame Konsistorijos siųstuose raštuose ir įsakuose Lietuvos Romos katalikų bažnyčioms 1851–1855 metų laikotarpiu.
Taip pat bažnyčių metrikų knygose rasta istorinių faktų, stebuklingų apsireiškimų liudijimai skirtingose Lietuvos parapijose.
Gal galite detalizuoti?
Paringio bažnyčioje rasta „Księga Cudow“ arba „Stebuklingų apsireiškimų knyga“, kurioje įvardijami liudytojų patvirtinti toje parapijoje 25 Dievo apvaizdos stebuklingi apsireiškimai – kai sveikatos problemų turintys žmonės stebuklingai išgijo ir pan. Paparčių bažnyčios mirties metrikų knygose 1767 m. fiksuojami panašius įvykius patvirtinantys parapijiečių liudijimai. Ypač daug užfiksuota – daugiau kaip 150 atvejų – tokių parapijiečių liudijimų buvo Kazokiškių – Paparčių parapijoje.
O kas nutinka su bažnyčių dokumentais jas nusiaubus gaisrui? Visa juose sukaupta informacija žūsta ar ji yra išsaugoma dar kur nors? Kaip prieš 300 m. ir dabar?
Gaisras ir vanduo – blogiausia, kas gali atsitikti bet kokių vertingų įrašų išsaugojimui. Žinome, kiek daug buvo prarasta senųjų knygų iki XVIII a. pradžios dėl jų saugojimo sąlygų ir vienintelių jų egzempliorių. O išlikusias įvairios būklės bažnyčių metrikines knygas (apipelijusias, sudrėkusias, graužikų apgraužtas ar netinkamose atvirose vietose saugotas) stengiamės kuo greičiau perkelti ir paversti skaitmeniniais vaizdais, taip išsaugojant mūsų krašto istoriją.
Kada ir kieno iniciatyva imta skaitmeninti bažnyčių archyvus?
Siekiant išsaugoti Lietuvos istorijai reikšmingus dokumentinio paveldo objektus bei didinti prieigos prie šių dokumentų galimybes, skleisti ir viešinti archyvuose ir muziejuose esantį bažnytinį dokumentinį paveldą 2016 m. gegužės 30 d. tarp Lietuvos vyskupų konferencijos ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis dėl Lietuvos katalikų bažnyčios parapijose esančių metrikų knygų skaitmeninimo. Sutartis dėl Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojamo projekto „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ finansavimo pasirašyta 2018 m. pabaigoje. Įvykdyti projekto įgyvendinimui reikalingos įrangos pirkimai, suburta dokumentų skaitmenintojų komanda ir skaitmeninimo darbai sėkmingai įsibėgėjo nuo 2019-ųjų birželio mėnesio.
Kiek šio darbo jau padaryta?
Kadangi projektas turi konkrečią datą, kad turi būti pabaigtas – 2021 m. lapkričio 1 d., dirbti reikėjo labai susitelkus ir laikantis griežtos darbotvarkės. Lietuvoje yra dvi – Vilniaus ir Kauno – arkivyskupijos ir penkios vyskupijos – Kaišiadorių, Vilkaviškio, Panevėžio, Šiaulių ir Telšių. Jau suskaitmenintos Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų, Panevėžio, Vilkaviškio, Šiaulių vyskupijų bažnyčiose saugomos metrikinės knygos ir kiti dokumentai. Šiuo metu, gegužę, skaitmeninimo darbai vykdomi jau paskutinėje – Telšių vyskupijoje.
Manau, skaitytojams turėtų būti įdomu ką nors detaliau sužinoti apie Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių dokumentų skaitmeninimą?
Kaišiadorių vyskupijos medžiaga buvo skaitmeninama 2019-ųjų rudenį–2020-ųjų žiemą. 2020-ųjų vasario mėnesį skaitmeninimo darbai Kaišiadorių vyskupijoje buvo jau baigti. Iš 45 Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių buvo gauti 1706 vnt. knygų ir kitų dokumentų. Seniausios iš jų – Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios gimimo metrikų knyga (1652–1672 m.), Paparčių Šv. Vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios gimimo metrikų knyga (1657–1684 m.), Punios Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios santuokos metrikų knyga (1658–1688 m.), Žiežmarių Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios gimimo metrikų knyga (1665–1693 m.), Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios gimimo metrikų knyga (1670–1759 m.), Molėtų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios gimimo (1681–1692 m.) ir santuokos (1682–1691 m.) metrikų knyga, Musninkų Švč. Trejybės bažnyčios gimimo metrikų knyga (1683–1700 m.), Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios gimimo metrikų knyga (1688–1707 m.).
Ar teisingai supratau – baigus projektą „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ šalies bažnyčių metrikinės knygos bus prieinamos internete?
Taip, šie svarbūs istorijos šaltiniai bus visiems lengvai prieinami internete. Tai labai svarbu visiems, besidomintiems savo giminės istorija.
O baigus šį darbą senieji dokumentai vėl grįžta į bažnyčias?
Laikomės tokios tradicijos: baigę konkrečios vyskupijos bažnyčių dokumentų skaitmeninimo darbus, darome renginį, kurio metu konkrečios vyskupijos vyskupui arba vyskupo paskirtam vyskupijos atstovui perduodame laikmeną su skaitmenine medžiaga. Iki pandemijos pradžios įvyko trys tokie renginiai, kurių metu suskaitmeninta medžiaga buvo perduota Vilniaus arkivyskupijai, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijoms. Viliamės, kad projekto pabaigoje turėsime dar vieną, o gal ir du renginius, kurių metu perduosime suskaitmenintą bažnytinių dokumentų medžiagą Kauno arkivyskupijai, Vilkaviškio, Šiaulių ir Telšių vyskupijoms.
Elektrėnų savivaldybėje esančios bažnyčios priklauso Kaišiadorių vyskupijai. Tačiau vyskupija įkurta 1926 m., yra jaunesnė už daugumą bažnyčių. Tad kaip buvo saugomi šio krašto bažnyčių dokumentai iki tol?
Didžioji dalis Kaišiadorių vyskupijai priklausančių bažnyčių metrikinių knygų ir kitų dokumentų buvo saugomi pačiose vyskupijai priklausančiose bažnyčiose, dalis atsidūrė Lietuvos valstybės istorijos archyve, o po vyskupijos įkūrimo – Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve. Daug daugiau ir tiksliau apie tai galėtų pasakyti Lietuvos vyskupų konferencijos atstovai.
Kaip galėtume pabaigti mūsų pokalbį? Ką dar norėtumėte paminėti?
Už Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos vykdomo projekto „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ palaikymą ir globą labai norime padėkoti Lietuvos vyskupijų ganytojams, generalvikarams, parapijų kunigams, kurie labai geranoriškai palaikė šią idėją, suprato metrikinių knygų ir kitų dokumentų skaitmeninimo, sklaidos ir prieigos plačiajai visuomenei reikšmę. Taip pat labai dėkojame Lietuvos vyskupų konferencijos generaliniam sekretoriui kun. Kęstučiui Smilgevičiui, kuris lydi mus šiame projekte nuo pat pirmos jo dienos.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
Kalbėjosi Daiva Červokienė