Bajorų kaimo paslaptys

Bajorų kaimo paslaptys
Rugpjūčio 1 dieną kartu su „Versmės“ gimnazijos istorijos mokytoja Vilma Narkauskiene ir sveikuole žolininke Bronele Vasiliauskiene aplankėme Bajorų kaime dirbančių archeologų stovyklą prie Briaunio ežero. Vakarėjo. Skaisti saulė, grynas oras, pelkių apsuptyje tarp Bajorų, Vindžiulių ir Šuolių kaimų aukštumėlių net vėjelis nejudino lapų. Nusileidę nuo kalniuko, radome besidarbuojančią gražaus jaunimėlio grupelę, būrelį studentų ir šiaip entuziastų, jaunų, gražių žmonių, kurie vedami idėjos, nes už darbą atlygio negauna, darbuojasi vadovaujami archeologo Vykinto Vaitkevičiaus. Kalvelėje stovi kelios plovyklėlės, kuriose vandeniu išplaunama iškasta žemė, kad niekas, net mažiausias trupinėlis iškasenų nedingtų.  Atidengti keli šurfai – vienas ant kalvelės, kitas gilioje pelkėje.
Mus pasitikęs Vykintas pasakoja:
,,Nuostabiausias dalykas – sausuma persimaišius, čia visi amžiai. Baisu ką nors pasakyti.  Aišku, kad 14–15 amžiaus radiniai yra viršuje, viršutiniame sluoksnyje. Apačioj, giliau, radiniai kitokie, pasirodo kitokia keramika – rankomis lipdyta, rasta karoliukų, kurie gali būti 3–4 amžiaus. Karoliai lyg ir atitiktų tą laikmetį. Manau, turi būti ieškoma analogijų su Romos imperijos laikais. Lietuvoje  tuo metu stiklo nebūta, vežta arba žaliava, ar labiau tikėtina – pats gaminys, patys karoliai iš amatininkų.  Svarbus dalykas, kad vienodų karoliukų niekada nerandama, grožis yra margumyne, o čia visi vienodi arba pagaminti vietoje ir neišskirstyti, ar tokia intencija – turėti visus mėlynus ir turėti visus čia.
Turto kategorija neaiški. Įdomiausias santykis su vieta. Jeigu kalbame apie ežerą, kurio senovėje būta didelio, kad čia prie dabartinio ežero atidengus palyginti nedidelį plotą, atsidengia tiek įvairiausių paslapčių, va čia yra klausimas, kodėl čia? Kodėl 3–4 ir 14–15 amžiai? Iš kur ta trauka būti čia? Klausimas visiems. Ar grįžtama į tas vietas, kurios jau svarbios, ar išvis neišeinama? Dar nuostabiau, jeigu šimtmečiais neišeinama – branginama ir puoselėjama tai, kas paveldėta, iš kartos į kartą perimama.
Archeologija, tyrimai keičia požiūrį. Mes net neįsivaizduojame, kad pelkėse gali glūdėti tiek radinių. Net neturėjome tokios minties, kad nueisime į tokią paprastą pelkę ir joje rasime tokius svarbius dalykus. Radome lazdą, išraižytą ženklais, kurią jau išvežėme į restauraciją.  Ji apie 40 cm. ilgio, tiesi.
Kokio medžio lazda irgi dar neaišku. Kad ji nesubyrėtų nuo oro, ją skubiai išvežėme restauruoti. Ji priskiriama prie 14–15 a. radinių. Randame kaukolių kaulų, radome dviejų vyrų, virš 40 metų, kaukoles, sutrupėjusias į skeveldras. Ten apatiniame sluoksnyje vyrauja nedegintiniai laidojimai.“
Vilniaus universiteto magistrantė Gabrielė Rimkutė, didžiausia Vykinto pagalbininkė, pasakoja:
„Radome truputį žalvario, bet pats įspūdingiausias radinys – senasis židinys – laužavietė. Jis naudotas šildymui, kepimui. Kad tai yra židinys, akivaizdu, nes jį sudaro rausva dėmė, 1,70 m ilgio ir 1,20 m pločio, aplinkui jį molis, o viduje išdegęs smėlis, daug akmenų.  Tai nėra peleningos dėmės. Židinys yra labai senas, pelenų net neišlikę.  Gali būti dar prieškristiniai laikai.  Manau, kad per mažas, kad jame būtų deginti žmonės ir nėra labai intensyvios ugnies žymių, nėra storas sluoksnis.  Yra fragmentai degintų kaulų, manau, tai gyvulių  kaulai. Radau dantį. Gali būti kiaulės dantis. Visa tai rodo, kad čia buvo gyventa.  Ir suplūktas molis rodo, kad čia galėjo būti gyvenama zona.
Be jokios abejonės čia senovėje gyventa, o po 1000 metų, kai jau nebuvo gyvenvietės, o gal kitos kultūros žmonės ir ėmė čia laidotis. Čia kalvelėje degintiniai kapai, tačiau kur žmonės buvo deginti, nenustatyta. Neturėtų būti šiame židinyje, o kur ta vieta, neaišku.  Ji galėjo būti ir toli nuo čia. “
Vakarėjo. Gražiai sutūpę dirbo paties Vykinto vaikai – sūnus Vykintas ir dukrelė Vykintė. Kiek tolėliau darbavosi Arnas Maleravičius, Klaipėdos universiteto studentas, elektrėniškių Onutės  ir Česlovo Maleravičių anūkas.
Nenorėjome ilgai trukdyti. Kitą rytą sužinojau, kad tik mums išvažiavus, pasipylė nauji radiniai. Iš apatiniojo durpių sluoksnio pabiro dar 4 vienodi, mėlyni, stikliniai, su baltais pjaustytais ruoželiais karoliai.
O dar kitą rytą atkasti šlaunikaulio kaulai. Jie labai sutrupėję ir amžius išgulėję šlapioje pelkės organikoje, tačiau išsilaikę iki mūsų dienų, kad mums papasakotų apie save.
Septintą vasarą Bajoruose darbuojasi archeologas Vykintas Vaitkevičius, J. Basanavičiaus premijos laureatas. Jis mus patikino dar sugrįšiąs čia, šioje žemėje dar glūdi amžių paslaptys, daug žadančios archeologijai ir tikriems mokslo vyrams, tokiems, kaip Vykintas, kuris atrado mūsų Bajoruose savąją svajonių Meką. Džiaugiamės jauno mokslininko pasiekimais.

Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė
Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų