Vacys Bukauskas: žurnalistas, vertėjas, poetas

Vacys Bukauskas: žurnalistas, vertėjas, poetas

Bukauskas Vacys (1937 m. lapkričio 27 d. Mijaugonių k., Žaslių valsč. – 1998 m. rugsėjo 17 d. Kaišiadoryse, palaidotas Mijaugonių kapinėse) – žurnalistas, vertėjas, poetas. Mokėsi Kietaviškių septynmetėje mokykloje, Žiežmarių vidurinėje mokykloje, 1958-1960 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Kazokiškių aštuonmetėje mokykloje. 1963-1971 m. dirbo Kaišiadorių rajono laikraščio „Į komunizmą“ literatūriniu darbuotoju, skyriaus vedėju, vėliau kurį laiką – Prienų ir Šalčininkų rajonų laikraščių redakcijose, Kauno hidroelektrinėje. Kūrė reportažus, rinko kultūrines informacijas. Pagarsėjo leisdamas humoristinį skyrelį išgalvoto personažo Algio Vikio vardu. Jis kritikuodavo valdininkus, kolūkių pirmininkus šmaikščiais ketureiliais. Paskutiniuosius dvidešimt metų gyveno su šeima Kaišiadoryse. Pirmuosius eilėraščius išspausdino 1956 m. buvusio Žiežmarių rajono laikraštyje, vėliau „Moksleivio“ žurnale, „Tarybiniame studente“. Dar studentu būdamas išvertė iš rusų kalbos Č. Aitmatovo apysaką „Džamilia“ (1961), mokytojaudamas Kazokiškėse – S. Antonovo apysaką „Alionka“, brazilų pasakų ir legendų knygą „Iš kur atsirado naktis“. Vertė ir poeziją. Atgimimo metais bandė kabintis į gyvenimą. 1989-1990 m. kartu su  žurnaliste Vlada Lukenskaite padėjo leisti laikraštį ,,Sąjūdis“. Paruošė savo kūrybos epigramų rinkinį „Padėka sau pačiam“, kurį „Kaišiadorių aidų“ redakcija išleido jau po autoriaus mirties (1999). 2001 m. Kaišiadorių rajono literatų klubas „Gija“ išleido V. Bukausko eilėraščių rinkinį „Paukščių palydos“.
Poezija jam buvo tas saldus jausmas, kuris nugalėdavo kasdienybės rutiną, į eilėraštį jis įsiklausydavo kaip į muzikos akordą (J. Laurinavičius). Gal tai buvo jo dviejų dešimtmečių draugystės su Pauliumi Širviu rezultatas. Eilėraščius spausdino ne tik rajoniniuose laikraščiuose, jie dažnai pasirodydavo ,,Švyturyje“, ,,Jaunimo gretose“, ,,Tarybiniame mokytojuje“, ,,Tiesoje“. Jau devintajame dešimtmetyje parašė, o ,,Literatūra ir menas“ atspausdino keliolika jo kaimo tema parašytų apsakymų.

Spausdiname kūrybą iš poeto knygos ,,Padėka pačiam sau”:

Knygnešiai

Širdys – pilnos lietuviškų žodžių,
Nesudegusių amžių ugny.
Jie iš tolimo sodžiaus į sodžių
Ėjo žodžiais šitais nešini.
Baltose lankose – juodos avys …
Prie naktigonės laužo blausos
Kaimo bernas maldaknygę gavęs,
Dievo vardą pernakt slabizuos.
Kai raides tarsi stacijas keliais
Jis apeis, kai visas prisišauks,
Prie Valančiaus klūpos l
yg smūtkelis
Ir ilgėsis pasaulio gražaus.
Prie Žemaitės rymos, apžavėtas
Savo brolių alpiais sopuliais …
Knygnešiai – tarsi dūšios be vietos –
Eis per Lietuvą vargo keliais.
Tų kelių tolumoj – ne palaima:
Baltos meškos urzgės,
pūgos slaugę.
Ten sapnuos jie lietuvišką kaimą
Ir grįžimo dienos nesulauks … –
Šitaip ėjo sermėgiai vyžočiai
Su pasaulio šviesa širdyje.
Paprasti kaip lietuviški žodžiai,
Ir per amžius neramūs kaip jie.

Verpėja

Ji buvo akla –
Moteriškė iš tolimo vienkiemio,
Ir stebėjaus labai,
Kad ji moka šypsotis.
Tyliais vakarais,
Klapsint ratelio pakojui,
Ji mėgo balsu prisiminti,
Ką gyvenime matė.
Ji bijojo griaustinio
Labiau nei mirties
Ir žegnodavos kryžium be žodžių,
Kai žaibas žegnodavo dangų.
Baigusi pakulas,
Ji svajojo suverpti vasaros debesis,
Kad griausmu negrūmotų
Ant liepos lapo tylinčiai boružei,
Savo amžiaus nežinančiai obeliai
Ir jo meškeriojančiam sūnui –
Šešiasdešimt dvejų metų vaikui.
Iš tų siūlų žadėjo jinai
Išausti didelį lyg pieva audeklą
Ir parėdyti tiek moteriškių,
Kiek jų telpa šventoriuj per atlaidus.
Prieš dvylika vasarų
Užbėriau saują smėlio
Ant baltai nuobliuoto jos karsto.
O debesys plaukia ir plaukia,
Ir kas juos suverps?

Vienatvės naktys

Nežinau, ko laukti ir tikėtis,
Tik jaučiu, kaskart
skaudžiau jaučiu,
Kad tampu spygliuotas lyg erškėtis
Ir savęs labiau vis nekenčiu.

Neturiu net ką vardu pašaukti, –
Vien tik aidu šauksmas tesugrįš.
Plakasi širdis –
tarytum paukštė –
Ji lyg kraujo lašas sykį kris.

Ir suduš, skeveldromis ištiškus…
Suledėjusiose mano akyse
Apsivers šaknim į dangų miškas,
Ir virš jo plevens juoda dvasia.
O norėtųs, kad pražydus sodams
Kaip kadaise – taip tyrai, baltai, –
Angeliškai kūdikiai šypsotųs,
Ir šypsotųs motinų veidai.

Ką beveiksi, kai tokia vienatvė
Tarsi vėjų išplakta erdvė?
Vakaras jau prisišaukia naktį.
Tu pabūk tą naktį man žvaigždė.

Man nereikia
žvakių kandeliabruos,
Ir tegu ne dulkės pakėlės, –
Tolimos žvaigždės blausus sidabras
Mano kaktą atsargiai palies….

Sunki valanda

Eilėraščiai nei jaudina, nei guodžia,
Lyg būčiau jų nerašęs niekada.
Ir neįstengsiu prisišaukti žodžių, –
Veikiau ateis nelaimė ar bėda.

Veikiau išsprogs
galusodėje gluosnis
Sausom šakom,
nutraukytom šaknim.
Šešėliais krinta mano rūbų klostės,
Kurias nors imki ir
paleisk ugnim.

Beprasmiškas toks mėnuo –
tarsi kaukė –
Lyg pasamdytas vėpso iš viršaus.
Kažko aš laukiu taip tarsi nelaukiu,
Ką man laukimas
tas išpranašaus?

Kupron susimetė visi klaustukai,
Ir gula ant pečių man jų našta.
O gal išeiti ir vilku pastūgaut?-
Tai, sako, padeda, nors ir ne visada.

Meilė

Kas pasibels į mūs duris
Iš tų dienų, kurios negrįš?
Gal vien tik nemigos naktis,
Kai plakė nerimu širdis,
Nes buvome mes ne kartu,
Kai aš buvau toli ar tu?
O gal skaudi ta valanda,
Kada užgriūdavo bėda,
Ir guodėmės tyliu žvilgsniu,
O jei žodžiu – tai tik švelniu?
Gal į duris mūs pasibels
Kartu su žiedlapiais obels
Diena, kai mudu su tavim
Viens kitą jautėme širdim?
O gal diena ta nelemta
Su nuoskaudų sunkia našta,
Kurią sukrovėm aš ir tu
Ir nepaneštume kartu?
Šį vakarą, kai taip skaidru,
Kai mėnuo liejas sidabru,
Kai šitaip žydi alyva,
Ir svaigsta nuo žiedų galva,
Palikim atviras duris,
Palaukim, kas pas mus sugrįš?..
Sugrįžo meilė, nes jinai
Gyva išlieka amžinai.

Dar ilgai atrodys

Dabar tave regiu vien tik
sapnų ekranuos,
O dieną žvilgsnis ieško ne tavęs.
Nuo šiolei negyvensiu
kaip gyvenęs –
Vėl ilgesys mane į tolį ves.

Ir vėl keliai dienas ant bėgių mėtys,
Vagonų bilsmas išdundens metus.
Ir vysis kilometrų estafetės
Įkaitusius kelionėje ratus.

Žalia šviesa aplies mane
toliausios stotys,
Lyg meteoras nuo
žvaigždės skliautu
Aš tolsiu nuo tavęs, nors dar
ilgai atrodys,
Jog vis greičiau greičiau aš
skrieju ten, kur tu.

Atgimimo naktys

Mes daug dienų į šitą naktį ėjom
Šiurkščiais takais,
sugrubusiom širdim.
Per daug kentėjom, per
mažai mylėjom –
Tebus ji mūs šviesių
vilčių naktim.

Tegu skausmus žvaigždžių
šviesa numaldo,
Skaisčiau suspindi
mėnuo virš miškų,
Kai rymo eglės, baltą
žemės maldą
Aukštai iškėlę ant žalių šakų.

Pajusim vėl, kad
pasaka sugrįžta,
O židiny – ir vėl kaitri ugnis.
Tegu šią naktį širdys pasiryžta,
Kad neišblėstų bendras židinys.

Žinau, dar mus ne kartą
perpūs vėjai,
Ne visad švies mums saulės
spinduliai,
Bet jei tikėsim viens
kitu mes vėlei,
Mums bus visi be
kryžkelių keliai.

Šią naktį žvaigždės
neskubės sudegti –
Žadės mums ilgus
ir gerus metus.
Už mūsų baltą atgimimo naktį
Pripilk taures, kad
lietųs per kraštus.

Sugrįžimas

Einu keliu. Ir sutinku medžius.
Šaukiu arčiau juos,
kepure pamojęs –
Aš pavargau, nešiodamas
žodžius,
Kurių belaukdami
pavargo žmonės.

Žalioj žolėj voliojasi vaikai –
Per petį galvas mano pusėn grįžteli.
Jų aptaškyti strazdanom veidai
Tokie neatpažįstamai pažįstami.

Pašokę dumia jie namo lenkčių.
Pakrūmėj kiškį
miegantį pabaido.
Trobon suvirsta kūliais.
Ir girdžiu
Dar jų nepasakytų žodžių aidą…

Greit perveria užuolaidas langų
Smalsuolių žvilgsniai ir
mergaičių akys.
Dar nežinau, kas aš esu tarp jų –
Kol kas man niekas šito nepasakė.

Maniau, ten tuščia, kur
nėra manęs,
Ir surūdiję girgžda durų vyriai.
Maniau, mane ilgai
vardu minės,
Kai gers ir girs ne girą geri vyrai.

Einu pas juos. Nuo žodžių
man sunku,
Kuriuos nešiau jiems visą
kelią pėsčias.
Tikiu, kad jiems likau
tikru draugu,
Nes priešams ligi šiol aš priešas.

Tėvų namuos

Tarsi jūra rugiai. Po bangos –
vėl banga.
Toks palaimintas
duonos žydėjimas.
Štai ir tėvas pareina vaga palengva –
Baltas, baltas, gražus tarsi dievas.
Kiek išvaręs vagų, kiek
aparęs vargų,
Apsakytų gal tik mūsų motina.
Kai sugrįžtam čionai mes
senuoju taku,
Ji mus meile lyg duona pasotina.

Nors jau bąla plaukai,
vėl mes esam vaikai
Beržo, klevo ir liepos pavėsyje.
Taip ramu prie namų.
Tai išeikim drauge –
Po tais medžiai
gražiai pastovėsime.

Ir be skausmo, tikiu,
širdys vėl atsidus.
Tolumoj sems žvaigždes
Ilgio ežeras.
Kris lietus kaip rasa.
Tas lietus – ne lietus,
O neišverktos motinos ašaros.

Prisiglausim prie jos,
sengalvėlės baltos,
Kada žemėj – rugių
pats žydėjimas.
O ir tėvas ateis ir šalia atsistos –
Baltas baltas, gražus tarsi dievas.

Tu seniai išėjai

Vėl į mano sapnus
Grįžta skaudžiai pažįstamas veidas.
Atvilnija švelnus
Tavo žodžių nutilusių aidas.

Tu seniai išėjai,
Kur lyg paukštė svaja tavo skriejo.
Atsiduso šilai
Ir rasų gailumu apsiliejo.

Tavo pėdas sniegu
įsisiautusios pūgos užpustė.
Tapo tuščia, nyku
Mano šalvėjų perpūstam būste.

Ir aštrių akmenų
Niekada mums netrūko po kojom.
Kiek gražiausių dienų
Pilkai nebūčiai mes paaukojom.

Tad suraskim žodžius
Vienas kitą ir vėl prisišaukti
Ir suglauskim pečius,
Kai įšėlusios pūgos ims staugti.

Įsidegs vėl ugnis,
Kad neslėgtų dvejonės ir klaidos,
Ir jaukus židinys
Šildys vėl mūsų širdis ir veidus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link