Atvirasis laiškas skaitytojui

Atvirasis laiškas skaitytojui

Kreipiuosi net tik į draugus, bet ir į visus, kuriems įdomus bręstančio jauno žmogaus minčių pasaulis. Apie ką rašysiu šiame laiške? Nežinau nuo ko pradėti, bet nerašyti negaliu – mintys lipa viena per kitą. Pradėsiu nuo to, kad tai nėra linksma tema, kada skaitydamas gali pasijuokti, – papasakosiu apie siaubingą įvykį, sukrėtusį mūsų apylinkes prieš septyniasdešimt penkerius metus. Nežinau, kokios emocijos kils jums, bet aš išgyvenau didžiulį sielvartą dėl tautos netekčių.

Dažnai pilietiškumo pamokos mūsų gimnazijoje vyksta netradicinėse erdvėse. Tuomet jos įvairesnės – susitinki su įdomiais žmonėmis. Šįkart mokytoja pasakė, kad būsime istorinio įvykio dalyviai, todėl turime elgtis ne tik etiškai, tačiau supratingai ir rimtai, nes vyksime į Semeliškes pagerbti per karą masiškai sušaudytų žydų.

Šalta, ūkanota bei lietinga rudens diena – spalio šeštoji. Kai išlipome iš autobuso, jaučiausi keistai, lyg bloga aura būtų apėmusi visą aplinką, užsklendusi orą, taip pat ir mus visus. Maloniai mus pasitiko miestelio bendruomenė, mokiniai iš įvairių mokyklų, Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, garbingi svečiai ir renginio organizatoriai. Iš pradžių jaunimas šurmuliavo, tačiau netrukus pajuto susibūrimo prasmę ir įdėmiai klausėsi pranešėjos kalbos, iliustruotos gausia žiaurių vaizdo ir garso įrašų. Liūdna smuikininko melodija pagilino graudulį. Atrodė, kad net oras lyg tyčia buvo toks nykus kaip ir žudynės tą lemtingą 1941 metų dieną.

K laiskas1Turbūt jau aišku, kad rašau jums apie holokaustą. Jau net žodžio keistas skambėjimas reiškia nelaimę, katastrofą, kelia baimės jausmą. Priminsiu šiek tiek istorijos, kad įsigilintumėte į tai, apie ką rašau. Nacistinės Vokietijos tikslas buvo sunaikinti visus žydus užkariautose šalyse. Tai buvo grėsmingas nusikaltimas prieš žmoniją, grindžiamas žiaurios valstybės antisemitizmo ir rasistinio nacių režimo politikos. Vadovai bandė nuslėpti sistemingą žydų žudymą. Nacių vadas Adolfas Hitleris niekino demokratiją, parlamentinį valdymą, tikino, kad tik tvirta tautos vado valdžia išgelbės šalį. Teigta, jog vokiečiai priklauso pranašiausiai, pasaulį turinčiai valdyti žmonijos rasei – arijams. O kitos tautos, ypač žydai, laikytos nepilnavertėmis. Todėl buvo sumanyta daugybė naikinimo metodų: išbandyta izoliacija getuose ir stovyklose, badas, masinės egzekucijos ir žudymas nuodingomis dujomis. Lietuvoje žydai dažniausiai buvo naikinami sušaudant.

Dabar eisena kryps į kapines, esančias Dargonių miške. Iki kapavietės ėjome pėsčiomis akmenimis grįstu keliu, paskui – žvyrkeliu. Jutau, kiek skausmo, kraujo ir kančių buvo išlieta ant to kelio. To neįmanoma įsivaizduoti. Suprantu, yra sunku pajausti tai, kol nepraėjai šiuo keliu, kuriuo vos ne prieš šimtmetį, beveik tūkstantį nekaltų žydų budeliai varė į egzekucijos vietą.

Kai priėjome prie kapaviečių, buvo labai ramu, girdėjau, kaip lietaus lašai lyg ašaros krenta nuo medžių lapų. Verkė smuikas. Jo melodija puikiai atspindėjo melancholiją, orą, rimtį. Smuiko garsuose aš paskendau, įsivaizdavau, kad matau šaudomus žmones, buvau susijaudinusi, nes melodija persmelkė mane, ji vis garsėjo, o aš piktinausi, kad žiaurūs budeliai nevaldo savęs, žudo nekaltus, vykdo tik tai, kas liepta. Mintyse vis stengiaus apkaltinti žmogžudžius. Kai nutilo melodija, suklusau, nes pradėjo kalbėti Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis. Jis pagerbė žuvusiuosius, pristatė visuomenei atminimo informacinę lentą apie šią masinę žudynių istoriją, padėjo gėlių. Ceremonijoje dalyvavo garbus svečias – Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Man patiko jo kalba – išraiškinga, nuosekli, – ypač vienas sakinys: „Mielieji, įdėmiai pažiūrėkit vienas kitam į akis ir tada suprasit, kas aplink jus .“ Įdėmiai klausiausi jidiš kalba sukalbėtos maldos. Izraelio ambasadoriaus paprašyti ceremonijos dalyviai pagal žydų papročius paėmę akmenuką kaip pagarbos simbolį padėjo ant kapaviečių. Nejučia pakėlusi galvą išvydau didingus, rimtyje paskendusius ąžuolus – tragedijos liudininkus ir žmogžudžių teisėjus. Tegul jie garbingai saugos nekaltuosius ir amžinai gedės.

Ir tada supratau, kad šiandien mes Lietuvoje labai gerai gyvename: mūsų niekas netremia, nekankina, nežudo nei tėvų, nei artimųjų todėl, kad rasė nepatinka ar dėl kitų priežasčių. Tačiau pasaulyje nėra ramybės, tai šen, tai ten žybteli karo pašvaistės. Kiekviena šalis turi savo istoriją, niekas nelaimių neišvengė. Jei Hitleris sprendė apie žmogų pagal pakaušio formą, o ne pagal protą, svarbiausiu ginklu laikydamas garbės troškimą, ko gi jis pasiekė išliedamas nekaltų žmonių kraują? Aišku, visuotinį žmonijos pasmerkimą.

Grįždama su bendraklasiais namo, stebėjau pro autobuso langą lekiantį vaizdą. Laikas, kaip ir tas vaizdas, taip greitai nepastebimai lekia. Kartais prabėga tuščiai, kartais – kaip šiandien – labai prasmingai. Gyvename XXI šiuolaikinių technologijų amžiuje, mūsų intelektas pakankamai išsivystęs, daugybė naujovių, neišbandytų nuotykių. Ne visada susimąstai, kiek daug laiko praėjo nuo evoliucijos pradžios, kol formavosi pasaulis, kol iš beždžionės išsivystė protingas žmogus ir tiek daug nuveikė! Ir pamatai, kad homo sapiens ne tik puošia pasaulį, jis taip pat padarė daug blogų dalykų, nes karas niekada nesiliovė. Patys tuo galit įsitikinti peržvelgę žmonijos istoriją. Naikinimo priežastys įvairios. Viena iš jų – holokaustas. Tai įrodo, kad pats didžiausias žvėris gali būti ir žmogus. Individas gali daug padaryti, jei labai trokšta. Tik geriau, kad tie darbai būtų garbingi.

Kamilė SMILGEVIČIŪTĖ

Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos 2d.klasės mokinė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų