Akimirka iš parodos pristatymo. O. Grybauskaitė-Kulbokienė, Ž. Daniūnienė ir menininkė V. Krupickaitė (žiūrint iš kairės)
Deimantė Jančiūnaitė
Asmenukė – žmonių sugalvotas ir greitai paplitęs naujadaras vietoj svetimybės „selfis“, kuriuo apibūdinama autoportretinė nuotrauka, dažniausiai daroma išmaniuoju telefonu ir įkeliama į socialinius tinklus. Taip yra rašoma Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne. Šis žodis, kurį pateikė bendrinės kalbos normų tyrėja dr. Agnė Aleksaitė, į duomenyną patekęs tik 2014 m., tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Kažkada žmonės, taupę juostinio fotoaparato kadrus, šiandien fotografuoti gali į valias – ne tik aplankytas vietas, koncertus, šeimą ar draugus, tačiau ir tai, ką valgė, gėrė ir taip toliau. Teigiama, kad nuolatinis asmenukių darymas gali sietis su narcisizmo požymiais ar kitomis psichologinėmis problemomis. Visgi būtų sunku paneigti, kad šio tipo autoportretinės nuotraukos nėra masinės kultūros dalis, įaugusi ypač į jaunimo kraują. Teisūs, manau, tie žmonės, kurie sako, kad menas turi atspindėti šių dienų žmonių gyvenimo aktualijas. Liepos 30 dieną Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Viltautės Krupickaitės fotoparoda „Rastos asmenukės“. Verta paminėti, kad tai jau antroji kūrėjos paroda miesto bibliotekoje. Šį kartą yra demonstruojama nauja technika – fotografija (praėjusi – tapybos).
Kaip ir būdinga menui, menininkams, į parodos pavadinimą ir pačią parodą reikia žiūrėti akylai, ieškoti to, kas slepiasi po žodžiais. Menininkės, kilusios iš Vilniaus, V. Krupickaitės pagrindinė siunčiama žinutė – fotografuokime tai, ką verta įsidėti į atmintį ar net į fotoalbumą arba kitaip: „Taupykime elektrą ir nervus“. Ji dalijasi savo mintimis: „Radau save smulkmenose, vėjo gūsy, šviesos ruožely. Mano „asmenukės“ tokios. Matau save tokią. Tai mano ryšys su pasauliu. Dalinuosi savo matymu. Kokie mes skirtingi!“. Kaip sako pati menininkė, šioje bibliotekoje yra eksponuojami 53 kadrai, skaičiuojantys 10–15 metų, kurie yra lyg autorės dienoraštis. V. Krupickaitė, paklausta, ką žmonės gali atrasti šioje parodoje, atsako: „Gražius paveikslėlius, kurie yra apie mane. Galbūt kažkam tai surezonuos, o galbūt jie praleis laiką, kaip ir aš praleidinėju parodose, o gal ir kažkas jiems sukirbės…“.
Atrodo, kad menininkas ir kūryba turėtų būti du skirtingi dalykai, tačiau jie dažnai būna vienas nuo kito neatsiejami. Turbūt meno gerbėjams, o gal ir kitiems žmonėms, yra lengviau suprasti kūrinius, kai jie susipažįsta ir su pačiu autoriumi, jo asmenybe. Šioje parodoje galima iš arti pamatyti menininkės Kauno patirtis, gyvenimo Vilniuje atspindžius arba kitaip – vėjo gūsius. V. Krupickaitė taip pat pasidalino savo mintimis atsakydama į retorinį klausimą: „Kam tas menas?“ Tai mane sužavėjo, todėl norėčiau, kad ir jūs išgirstumėte menininkės požiūrį: „Mano nuomone, menas yra tam, kad primintų žmonėms, kad gyvename ne tik čia ir dabar, bet esame ir istorijos dalis per gėrio ir grožio prizmę. O menininkas yra, mano nuomone, visuomet paaugliškas kaip miško uoga ir norintis sprogti kaip pripampusi erkė“. Parodos pristatymo moderatorė Žana Daniūnienė menininkei buvo paruošusi įdomių klausimų, į kuriuos V. Krupickaitė dažnai atsakydavo filosofiškai, bet tuo pačiu ir su humoro dalele. Šioje parodoje lankėsi ir kūrėja Ona Grybauskaitė-Kulbokienė, asmeniškai pažįstanti minėtąją menininkę ir skyrusi jai jautrią, motyvuojančią kalbą bei gėlių puokštę. Po parodos pristatymo susirinkusieji galėjo dar iš arčiau pažvelgti į eksponuojamas fotografijas, išsiaiškinti jų nešamą žinutę.
Kviečiu visus apsilankyti parodoje ir ją pamatyti savo akimis. Praplėsite savo akiratį, galbūt tapsite šios menininkės gerbėjais.