Archeologiniai paminklai. Skaitykime, mąstykime, kalbėkime, rašykime!

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje šiuo metu yra žinomi apie 3 tūkstančiai archeologijos paminklų, tai senovės objektai, kurie yra įtraukti į Valstybės nekilnojamų kultūros paminklų registrą ir yra saugomi Lietuvos Respublikos. Archeologijos paveldo objektai pasižymi gana didele įvairove: gyvenamosios vietos, laidojimo paminklai, kulto vietos, keliai – kūlgrindos, įvairios radimvietės, lobiai, senamiesčių kultūriniai sluoksniai ir kt. Archeologijos objektų vertingiausia dalis slypi po žeme ir tik nedidelę dalį galime pamatyti žemės paviršiuje. Žinoma, kraštovaizdyje, išskyrus piliakalnius ir pilkapius, šie objektai beveik arba visai nepastebimi.

Strėvos vidurupio teritorijoje, remiantis įvairiausia žinoma literatūra, susisteminti apie 52 archeologiniai paminklai: 7 piliakalniai, 22 pilkapynai (iš kurių 5 jau išnykę, 17 esančių ir dabar), 5 pavieniai pilkapiai, 11 gyvenviečių (7 neįtvirtintos gyvenvietės ir 4 papėdės gyvenvietės) bei 7 kapinynai. Didžiausią paminklų dalį mūsų nagrinėjamoje teritorijoje sudaro pilkapynai, o mažiausią – piliakalniai, pavieniai pilkapiai ir kapinynai.

Pagal seniūnijas, daugiausiai archeologinių paminklų yra Vievio seniūnijoje, mažiausiai – Elektrėnų seniūnijoje. Tačiau nereikėtų užmiršti, kad archeologinių paminklų skaičius laikui bėgant gali kisti. Todėl kategoriškai teigti, kad tai yra visi šio krašto archeologiniai paminklai – neleistina.

Patys ankstyviausi archeologiniai paminklai Elektrėnų savivaldybėje, kuriuose jau randami pirmųjų šio krašto gyventojų pėdsakai, datuojami IX tūkst. pr. Kr. Žinome, kad tai buvo laikinojo pobūdžio stovyklos: Pugainių–Papiškės (IX tūkst. pr. Kr., Vievio sen.), Kareivonių (VIII–V tūkst. pr. Kr., Kietaviškių sen.) bei Zabarijos (VIII–V tūkst. pr. Kr., Kazokiškių sen.) stovyklavietės. Vėliau žmonių gyvenimą liudijančių įrodymų tik daugėja: Kloninių Mijaugonių (pagal vienus radinius galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus – X–XII a., Kietaviškių sen.), Toleikių (I tūkst., Pastrėvio sen.), Mitkiškių (I tūkst., Kazokiškių sen.) bei Gojaus (Kalninių–Mijaugonių) (I tūkst. vid. – II pusė, Kietaviškių sen.) neįtvirtintos gyvenvietės.

Piliakalnių yra ir ankstyvųjų, ir datuojamų valstybės kūrimosi laikotarpiu. Vieni iš pirmųjų datuojami I tūkst. – II tūkst. pr. (Žuvyčių, Semeliškių sen.; Beižionių, Beižionių sen. piliakalniai). Kalninių–Mijaugonių (Gilučių sen.) piliakalnis datuojamas I tūkst. vid. – II tūkst. pr. Latvių (Kazokiškių sen.) ir Paalkių (Kazokiškių sen.) piliakalniai datuojami I tūkstantmečiu. Balandiškių (Beižionių sen.) piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr antrąja puse – I tūkst., o Pipiriškių (Pastrėvio sen.) piliakalnis – I tūkst. pr. Kr. II puse – II tūkst. vid. Taip pat, manoma, kaip ir visoje Lietuvoje (tą patvirtina ir archeologė Elena Grigalavičienė), taip ir mūsų nagrinėjamoje teritorijoje ilgai turėjo trukti pereinamasis laikotarpis iš neolito į žalvario amžių, ilgiau išlaikytas ir naudotas vėlyvajam neolitui būdingas inventorius.

Gyventojų turėjo padaugėti viduriniajame žalvario (bronzos) amžiuje – XVII a. pr. Kr. Tą patvirtina ir kaip tik tuo metu (1200 m. pr. Kr.) pradėtos statyti ir įtvirtintos gyvenvietės–piliakalniai, kurie ilgainiui tapo svarbiu atramos punktu, ginančiu nuo vis labiau įžūlėjančių priešų.

Geležies amžiuje pagrindinis akcentas tapo geležies vartojimas. Iš geležies gaminti darbo įrankiai palengvino žemės ūkio darbus, o pritaikius geležį karyboje – pagerėjo ginklų kokybė ir efektyvumas.

Strėvos vidurupio teritorija įėjo į tuo metu egzistavusios Brūkšniuotosios keramikos kultūros sritį (vėliau Rytų Lietuvos pilkapių kultūrinę sritį, o dar vėliau – į lietuvių genties kultūrinę sritį). Ši kultūra išsiskyrė savo gyvenamaisiais paminklais, t.y. įtvirtintomis ir neįtvirtintomis gyvenvietėmis. Visgi labai gaila, tačiau šiame regione mes neaptinkame nė vieno piliakalnio, kuris būtų nors kiek plačiau ištirtas. Atlikti tik žvalgomieji tyrinėjimai, kurių metu rasti įvairūs aną metą menantys dirbiniai, pavyzdžiui, brūkšniuotosios keramikos šukės, anglių gabaliukai, akmeninis kirvis su skyle kotui (Balandiškių piliakalnis, Beižionių sen.), Djakovo tipo svorelis, kelerios trinamosios girnos (Pipiriškių piliakalnis, Pastrėvio sen.) ir t.t.

Atlikti pirminiai piliakalnių pločio bei aukščio matavimai rodo, jog piliakalniai labai skirtingi, pavyzdžiui, vieni iš žemiausių nagrinėjamų piliakalnių yra: Kalninių–Mijaugonių (6–10 m) bei Pipiriškių (10–11 m) piliakalniai, aukščiausi yra: Latvių (17 m) ir Paalkių (30 m) piliakalniai. Plotis taip pat skirtingas. Patys siauriausi Strėvos vidurupio teritorijoje esantys piliakalniai (piliakalnių aikštelės) yra: Balandiškių (8×9 m) ir Paalkių (6×12 m) piliakalniai, o patys didžiausi – Latvių (58×28 m) ir Pipiriškių (62×48 m) piliakalniai.

Ilgainiui nagrinėjamoje teritorijoje ima formuotis Rytų Lietuvos pilkapių kultūros sritis. Ypač daug duomenų teikia tyrinėti laidojimo paminklai, kurių čia gana nemažai. Tarp vienų iš vertingiausių verta paminėti: Alinkos–Raistinės (IX–XIII a.), Varliškių–Orliškių (VIII–XI a., Vievio sen.), Migliniškių–Eitulionių (V–VIII a., Beižionių sen.) ir Mustenių–Baubonių (V–VII a., Semeliškių sen.) pilkapynus.

Itin skirtingas pilkapių skaičius pilkapynuose, tarkim, vienuose galime rasti tik 2 (Kryžkelio– Zabarijos pilkapynas, IX–XII a., Kazokiškių sen.), 5 (Gojaus–Kloninių Mijaugonių pilkapynas, IX–XII a. Kietaviškių sen.) ar 7 pilkapius (Balceriškių pilkapynas, IX–XII a., Vievio sen.), o kituose net daugiau nei po 50 pilkapių (Beižionių pilkapynas, VI–VIII a., Beižionių sen., Varliškių–Roliškių pilkapynas, VIII–XI a., Vievio sen).

Skirtingi ir sampilų skersmenys. Vieni iš mažiausių yra Kryžkelio–Zabarijos (IX–XII a., Kazokiškių sen., 6–8 m), Vievio–Balceriškių (IX–XII a., Vievio sen., 6–8 m), ar Paaliosės (IX–XII a., Vievio sen.) pirmojo, antrojo (5 m) pilkapynų sampilai. O vieni iš didžiausių yra Varliškių–Orliškių (VIII–XI a., Vievio sen., 5–18 m), Gojaus–Kloninių Mijaugonių II (IX–XII a., Kietaviškių sen., 5–18 m) bei Migliniškių–Eitulionių (V–VIII a., Beižionių sen., 4–15 m) pilkapynų sampilai.

Sampilų aukštis taip pat labai skirtingas. Tarkim Paaliosės (IX–XII a., Vievio sen.) trečiajame pilkapyne yra pilkapių, kurių aukštis tik 0,2–0,4 m. Kituose, kurių yra dauguma, kaip antai Monių–Dargonių (I tūkst. vid. – II tūkst. pr., Semeliškių sen.), Migliniškių (I tūkst., vid., Beižionių sen.) ar tame pačiame Kryžkelio–Zabarijos (IX–XII a., Kazokiškių sen.) pilkapyne, pilkapių aukštis paprastai svyruoja nuo 0,3 m iki 0,5 m. Patys pastebimiausi ir kartu aukščiausi pilkapių sampilai yra Mustenių–Baubonių (V–VII a., Semeliškių sen.), Varliškių–Orliškių (VIII–XI a., Vievio sen.) ar Gojaus–Kloninių Mijaugonių (IX–XII a., Kietaviškių sen.) pilkapynuose. Čia jų aukštis siekia iki 1,5 m ar net 2 m aukščio.

Gaila, tačiau daugelis iš pilkapių yra apardyti gamtos veiksnių ar žmogaus rankų, nukasti juodųjų archeologų, beieškančių įvairių pilkapiuose esančių įkapių. Kad ieškoti verta, liudija rasti gausūs radiniai, pavyzdžiui, išsamiau A. Bliujienės tyrinėtame Alinkos pilkapyne (IX–XIII a., Elektrėnų sen.) buvo rasta apdegusių žirgo aprangos liekanų ir pjautuvų. D. Andrašiūnaitės ir A. Girininko publikuotoje medžiagoje apie Mustenių–Baubonių pilkapyną (V–VII a., Semeliškių sen.) nurodyta, kad rasta apardytų degintų žmonių kapų, geležinis pusrutulio pavidalo antskydis, peilis, žalvarinė apskrita diržo sagtis, geležinis siauraašmenis pentinis kirvis ir žalvarinė storėjančiais galais apyrankė. B. Lisauskaitės – Žuvyčių kapinyne (XVI–XVII a., Semeliškių sen.) rasta žmonių kaulų ir žalvarinių dirbinių, vaiko kape rasta karsto liekanų, įtveriamųjų peilių, geležinių diržo sagčių ir grandžių, žalvarinių juostinių (puoštų augaliniu raštu, duobutėmis) ir įvijinių žiedų, auskarų, žvangutis, odinių piniginių, papuoštų raginiais karoliukais ir žalvario skardos tūtelėmis, liekanų, kuriuose buvo 2 Jono Kazimiero laikų šilingai bei kt.

Iš šių pateiktų pirminių pavyzdžių galime susidaryti vaizdą, kad Strėvos vidurupio teritorijoje esantys laidojimo paminklai atskleidžia itin turtingą anų laikų gyventojų dvasinę bei materialiąją kultūrą, kuri reikalauja išsamesnių mokslininkų tyrinėjimų bei išsamesnių aprašymų, kuriuos čia ir stengsimės pateikti.

Šiame darbe esanti minima informacija apie Strėvos vidurupio archeologinius paminklus, nebūtų žinoma be pačių archeologų, studentų atlikto darbo ar pavienių žmonių pagalbos, kurie žvalgė, kasinėjo bei teikė kitokių žinių apie šiuos paminklus. Tik jų dėka iki mūsų dienų išsilaikė ir mus pasiekė žinios apie Strėvos vidurupio teritorijoje gyvavusią šimtmečių istoriją.

Giedrius Kazlauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų