1955m. Jungtinės Amerikos Valstijos. Kažkur, Cincinačio miesto laboratorijoje, labai rimti vyrai, susėdę prie stalo, šnekučiuojasi ir aptarinėja savo naujausius atliekamus virusų tyrimus Staiga į kambarį atnešamas lagaminas ir visi trumpam nutyla.
Vienas iš kambaryje esančių vyrų, įteikdamas jį taria: „Tai yra beveik nelegalu, tačiau mes jums atiduodame šį neįkainuojamą lagaminą su mūsų turimomis viruso atsargomis. Dabar jūsų laukia diplomatinis lėktuvas, kur niekas jūsų netikrins ir jūs saugiai galėsite su šiuo kroviniu palikti mūsų šalį“.
Tą dieną, beveik slaptai, iš JAV laboratorijos į TSRS buvo išgabentas lagaminas su poliomielito viruso atsargomis, kurias per daugybę metų sukūrė daktaras Albertas Seibinas, dirbdamas ties savo vakcina. Žmogus, kuris paėmė iš jo šį slaptą krovinį, buvo akademikas M.Čumakovas. 1955 m. šaltasis karas tarp JAV ir TSRS buvo jau pačiame įkarštyje, tačiau bendradarbiavimas tarp trijų įžymiausių pasaulio mokslininkų, kuris prasidėjo dar 1941 m., nesutrukdė, kad kovoje su pasaulio vaikų prakeiksmu laikytu poliomielito virusu politikų kovos buvo pastūmėtos į šalį ir vardan viso pasaulio vaikų sveikatos mokslininkams buvo leista daryti viską, kad tik kaip galima greičiau baigtų poliomielito epidemiją. Tai istorija apie tris pasaulinio lygio mokslininkus arba tiesiog pasaulio žmones, kurie išties mylėjo savo vaikus, kad juos paaukotų moksliniams eksperimentams, vardan kitų.
Baisusis žmonijos palydovas
Senovės Egipte randami ne tik piešiniai su šios ligos sužalotais žmonėmis, bet ir faraonai, kurie buvo sirgę šia liga. Poliomielitas buvo visuomet su žmonėmis, Hipokratas savo darbuose puikiai aprašė šio viruso sukeliamos ligos eigą, tačiau virusas niekuomet nebuvo toks pražūtingas, kaip 19–20 amžiuje, kai žmonės masiškai pradėjo gyventi miestuose. Nuo to laiko tai tampa vienu iš baisiausių žmonijos palydovų, kurio pagrindinis taikinys vaikai iki 5 m.
JAV prezidentas F.D.Ruzveltas susirgo poliomielitu būdamas 39 m. ir liko prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, kas, tiesą sakant, jam nesutrukdė tapti JAV prezidentu. Savo iniciatyva jis 1938 m. sukūrė organizaciją, kurios tikslas buvo kova su poliomielitu. Tais, lemtingais, metais vykstant pasauliniam karui, JAV ir TSRS mokslininkai pradėjo bendrą darbą kuriant vakciną ir esant sunkiausiomis sąlygoms važinėjo vieni pas kitus į svečius. Štai kodėl 1955 m. A.Seibinas savo ilgus metus kauptas nusilpninto poliomielito viruso atsargas perdavė į seno gero pažįstamo M.Čumakovo rankas.
Žmonija laimi tada, kai bendradarbiauja, o ne konkuruoja.
Šie žodžiai buvo šių trijų pasaulinio lygio mokslininkų gyvenimo ir veiklos kredo. Pirmasis iš jų buvo Jonas Salkas. Jo tėvai buvo litvakai, emigravę į JAV. Kažkuria prasme šis žmogus yra susietas su Lietuva. J. Salkas žinomas tuo, kad jau 1943 m. sukūrė pirmą vakciną nuo gripo, kuria buvo skiepijami kariai, 1953 m. paskelbė, kad sukūrė vakciną nuo poliomielito. Įsidėmėkite šiuos skaičius. 1952 m. vien tik JAV susirgo 60000 vaikų, iš kurių 3000 mirė, o dar 20000 liko neįgaliais ir taip beveik kas metus. Todėl, paskelbus III stadijos klinikinius tyrimus, kurie prasidėjo 1953 m. ir tęsėsi iki 1955 m., juose dalyvavo per 2 milijonų savanorių. Dėl milžiniško duomenų kiekio IBM kompanija nemokamai skyrė savo kompiuterius ir darbuotojus. Viską vainikavo puiki žinia, kad vakcina veikia ir yra saugi. Per vieną dieną Jonas Salkas tapo JAV superherojumi, tiesa, ir viso pasaulio. Tačiau buvo keli „kabliukai“. Salko vakcina buvo labai brangi, turėjo dar kelis minusus ir tai buvo dėl to, kad ji buvo sukurta inaktyvuoto viruso pagrindu.
Albertas Seibinas visą savo gyvenimą paskyrė šio viruso tyrinėjimui. Yra kalbama, kad jis labai norėjo būti pirmuoju ir pergyveno, kad Jonas Salkas buvo pirmesnis. Tačiau, jis kaip ir Jonas, toliau dirbo ties vakcinos tobulinimu, todėl sukūrė gyvos oralinės vakcinos modelį. Būtent modelį, nes JAV egzistuojančios labai griežtos ir tuo metu itin kontroliuojamos vaistų ir vakcinų patvirtinimo sąlygos neleido įgyvendinti šio sprendimo. Į pagalbą buvo pasikviestas senas geras pažįstamas M.Čumakovas, kuris galėjo užbaigti Alberto pradėtą darbą, sukurti technologinį procesą bei atlikti klinikinius tyrimus su gyva vakcina. TSRS egzistavo kitokie klinikinių tyrimų standartai ir puiki technologinė bazė, kuri leido per 5 m. sukurti labai pigią ir saugią Seibino vakciną.
M.Čumakovas šioje istorijoje gali pasirodyti tik kaip žmogus, kuris pasinaudojo galimybe įsirašyti į istoriją, tačiau tai yra ne visai taip. Jis 1937 m. atrado erkinio encefalito virusą, vėliau sukūrė vakciną nuo jo. Pats dalyvaudamas ekspedicijose juo persirgo ir buvo iš dalies paralyžiuotas. Šio žmogaus talentas buvo tas, kad jis gebėjo teorinius modelius įgyvendinti praktikoje, sukuriant technologijas, kurios leistų mokslinius atradimus paversti praktiniais sprendimais. Būtent po to, kai Čumakovas užbaigė savo darbus, A.Seibino vakcina tapo prieinama JAV ir visam pasauliui. 1961 m. JAV ir TSRS kartu pradėjo masiškai gaminti ir visam pasauliui dalinti vakcinas nuo poliomielito. Buvo parengtos programos ir skirtas finansavimas, nustatyti griežti terminai ir visas pagalbos mechanizmas. Ir joks šaltas karas tam negalėjo sutrukdyti.
Įžymiausias interviu
Jonas Salkas, 1955 m. tapęs JAV ir viso pasaulio žmogumi numeris vienas, dalyvavo daugybėje renginių ir davė šimtus interviu, tačiau vienas iš jų amžiams įėjo į žmonijos istoriją.
– Gerbiamas daktare, kam priklauso vakcina?- paklausė žurnalistas.
– Visiems, čia nėra jokio patento. Ar jūs galite užpatentuoti saulę?- atsakė Jonas Salkas.
Ši išsakyta frazė reiškė, kad negali būti jokios kalbos apie tokių gyvybiškai svarbių pasauliui ir žmonijai atradimų komercializavimą.
Po šio interviu Jonas Salkas tapo ne tik mokslininko, tikro gyvybių gelbėtojo, bet ir žmogiškumo ir altruizmo etalonu. Tų metų laikraščiai rašė, kad jis atsisakė būti milijardieriumi, jis pasirinko būti pasaulio žmogumi, kuris aukščiau visko laiko galimybę dirbti vardan žmonių, gelbėti jų sveikatą ir saugoti gyvybes.
Taip, be jokios abejonės, jo vakcina buvo patentuota jo vadovaujamo instituto vardu, tačiau be jokių komercinių tikslų. Lygiai taip pat, A.Seibinas savo vakcinos patentą atidavė Pasaulinei sveikatos organizacijai kaip dovaną visai žmonijai.
Pirmieji savanoriai
Šioje, kovos su poliomielitu, istorijoje reikia paminėti dar vieną labai įdomų šiuos mokslininkus jungiantį faktą. Nuotraukoje matote Jono Salko vaikus, kurie buvo pirmieji savanoriai, pradedant ilgalaikius klinikinius tyrimus. A.Seibinas savo vakciną išbandė ant savęs, o M.Čumakovas tam, kad gautų leidimą klinikiniams tyrimams, išbandė ją su savo anūke. Tiesa sakant, šie įdomūs faktai buvo tų dienų garbingo ir kilnaus mokslininko atributas, pasaulio gelbėtojas ir pavyzdys. Tačiau nepaisant to, jie visuomet išliko ne tik draugai, bet ir tikri profesionalai. Jie kritikavo vienas kitą, ieškojo naujų argumentų ir faktų, buvo pasišventę mokslui ir savo darbui. Apie 1962 m. Seibino vakcina pakeitė Salko, bet vėliau po dešimtmečių tyrinėjimo buvo pastebėta, kad jos abi turi būti naudojamos kartu. Nauji tyrimai ir stebėjimai lėmė kitus šių vakcinų modifikavimus ir visa tai buvo daroma ne dėl pelno ar akcijų, ne dėl patentų ar rinkos dalies, o tik tam, kad visam laikui nuo planetos paviršiaus pašalinti šį baisų palydovą.
Pasirodo saulę galima užpatentuoti?
Praėjus tiek daug metų ir pasižiūrėjus kas vyksta mūsų dienomis, darosi iš ties baisu, kad ta diena, kai bus patentuojama saulė, jau ne už kalnų.
Mes kiekvieną dieną girdime, kaip BIG farma skaičiuoja ir giriasi, kokius puikius pelnus ji gavo šiais metais. Net prekybos centre galite išgirsti, kokie yra kitų metų rinkos augimo ir akcijų kursai. PSO organizacijos šulai, tarsi pimpačkiukai sielvartauja, kad gydymas yra brangus ir visiškai neprieinamas trečio pasaulio šalims, tačiau toliau tokių kalbų nepajudama. Klinikinės indikacijos atsiranda po trumpo posėdžio kokiame nors politikų pasitarime, o ne po III stadijos klinikinių tyrimų. Yra geros ir blogos vakcinos, yra jų kokteiliai ar net vasaros hitai.
Tuo tarpu FDA (Food and Drug Administratio) CDC (Centers for Disease Control and Prevention) vadovai oficialiai praneša, kad jų darbuotojai atsisako skiepytis. Tai, kaip gi tada yra, kad Salkas, Seibinas ir Čumakovas, prieš pradėdami savo eksperimentus, ant eksperimentinio aukuro atsivedė savo vaikus ar anūkus. Gal jie žinojo ką daro ir pasitikėjo savimi, nes juos į priekį vedė kiti motyvai?
Labai tikėtina, kad mes vargu ar galėtume jiems paaiškinti, kas čia dabar vyksta, kai jie šalto karo įkarštyje, be jokių kliūčių dirbo vardan visų mūsų, kad būtų saugu, efektyvu, pigu, prieinama ir be pelno. O gal pelnas ir yra pagrindinis tikslas?