Pastrėvio kaime gyvenanti Rasa Rakauskienė tapo, kuria keramiką, žolės skulptūras. Moteris jau 8 metus dirba Elektrėnų meno mokykloje ir veda edukacinius užsiėmimus Paramos šeimai tarnybą lankantiems savivaldybės neįgaliesiems, dažnai suorganizuoja mokymus ir Pastrėvio bendruomenės, ir aplinkinių kaimų moterims. Dauguma pasižymėjusių Elektrėnų savivaldybės žmonių yra laikę rankose jos darbus – ji jau 8 metus kuria „Elektrėnų žiburių“ skulptūrėlės, kurios įteikiamos šio tradicinio konkurso laimėtojams.
Molinukai – iš vaikystės kaime
Rasos kelias į menus prasidėjo anksti – vos baigusi devynias klases įstojo mokytis į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, pasirinkusi keramikos studijas.
Kodėl pasirinko būtent keramiką? Moteris prisipažino, kad jaunystėje blaškėsi tarp medžio, stiklo ir keramikos. Medis labai domino, bet artimieji sakė, kad tai – nemoteriška; stiklas buvo labai įdomu, bet pagalvojo, kad tai labai trapu. O molis buvo gerai pažįstamas, prisijaukintas vaikystėje Stančikų kaime, kur Rasa užaugo. Ten dominavo molis, o ne smėlis ir žvyras kaip Pastrėvyje. Po lietaus visur slidinėdavo, vaikai prisilipindavo daug molinių figūrėlių. Tie pirmieji dirbiniai buvo visokie kamuoliukai, puodynėlės ir vazelės bei keturkojai draugai – kačiukai, šuniukai. Žinoma, tik nulipdyti, bet nedažyti, neglazūruoti ir nedegti. Rasa pastatydavo juos kieme ant suolo ir niekaip nesuprasdavo, kodėl jie po kažkiek laiko vėl tampa tuo pačiu molio gabalu. Nesuvokdavo, kad tai padarė prašniokštęs lietus.
Nuo vaikystės turėjo ir kitą pomėgį – prisirinkusi žolynų mėgo iš jų surišti kokią nors figūrėlę. Dar besimokydama Pastrėvio mokykloje turėjo iš žolynų padariusi ir žaisliukų Kalėdų eglutei, paukščių ir arkliukų…
Lipdė namuose su vaikais
Studijuojant Rasai, tada dar Cibulskaitei, teko atliekant praktiką padirbėti „Jiesios“ keramikos gamykloje, o baigus studijas – keliose mažose įmonėse, tokios paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį kūrėsi kone kaip grybai po lietaus. Po dvejų metų ją pakvietė dirbti į Aukštadvario vidurinę mokyklą dėstyti dailės. Padirbėjusi trejus metus vėl sugrįžo į keramiką, dirbo ir Kaišiadoryse, ir Zarasuose, o ilgiausiai Kaune.
Ištekėjusi už vaikino iš Pastrėvio, grįžo gyventi į šį kaimą. Vienas po kito gimė dvi dukros ir sūnus. Rasa kartais turėdavo užsakymų keramikos dirbiniams, tai palipdydavo, netrukus įsidarbino ir dailės mokytoja Pastrėvio mokykloje.
„Kol vaikai buvo maži, ir namuose vis palipdydavom. Ypač vyriausioji dukra to norėdavo. Nors ar galėjo būti kitaip? Kai matė mane žiedžiančią puodus, puodelius, negalėjo nenorėti to išbandyti“, – sakė Rasa.
Keli vaikų darbeliai stovi namie, kai kurie – buvusios Pastrėvio mokyklos pastate įsikūrusiame amatų centre. Ant kambarių sienų kabo Rasos ir vaikų paveikslai. Vyriausioji dukra Gabrielė, baigusi anglų ir norvegų filologiją, kartais padirbėja su moliu, vidurinioji Ugnė, tapusi virėja, mėgsta tapyti, o dvyliktokas sūnus Andrius dabar susidomėjęs fotografija ir klausimu, kokią profesiją rinktis. Kai to pasiteirauja mamos, ji atsako, kad vargu ar pavyks pasirinkti profesiją visam gyvenimui, verta nusiteikti, kad visą gyvenimą teks kažko mokytis. Ir nebūtinai gilinti žinias toje pačioje srityje.
Valgo iš savo žiestų indų
Namuose Rasa su vaikais valgo iš savo pačių žiestų indų. Ant palangės gėlės auga Rasos žiestuose vazonuose, ant stalo stovi kelios skirtingų formų saldaininės, o virtuvėje – daug skirtingų formų ir raštų puodelių ir lėkštelių. Šiuose namuose kaip reta daug įvairių formų molinių indų. Pipirnės ant palangės auga Rasos žiestame inde, net šeimos numylėtinė katė avižas graužia ir Rasos nulipdyto indo.
Ir ne tik molis puošia šiuos namus – koridoriuje kabo daug Rasos kompozicijų iš lauko augalų, svetainėje – jos tapyti paveikslai, nes tapyba – taip pat vienas iš Rasos mėgtų užsiėmimų. Dabar, beje, nemažai tapo ir dukra Ugnė. Jei Rasa ar Ugnė pasako, kad nori tapyti, visi supranta, kad tai rimtas darbas ir negalima bus trukdyti.
R. Rakauskienė savo darbų nepardavinėja, sako, kad tai neįkainojama: tiek daug minčių, rankų darbo į juos įdėta. O dovanoti negaila, smagu.
Degimo krosnies magija
Tačiau pagrindinė R. Rakauskienės kūrinių „saugykla“ yra ne namuose, o Pastrėvio amatų centre. Ten ant vienos lentynos rikiuojasi keliolika angelų, sukurtų maltiečiams, kitoje – daug „Elektrėnų žiburių“ skulptūrėlių, greta jų – ir kiti šiai paskirčiai sukurti kūriniai, kurių užsakovai nepasirinko, nes rinkosi iš 4 variantų.
O jau vazų, vazelių, puodelių ir pieštukinių bei įvairių gyvūnėlių figūrų – sunku suskaičiuoti. Ažūrinės vazelės su žalčiukais, servizas etnografiniais motyvais su saulutės ornamentais iš žalčiukų – pačios Rasos kūriniai, masyvi tamsi vaza su rudai žalia glazūra – dukros Gabrielės. Vaikai paprastai atkreipia dėmesį į puodelius su šypsenėlėmis – tai keramikės kitos dukros Ugnės darbai.
Tačiau pagrindinis objektas Pastrėvio amatų centre, pasak R. Rakauskienės, yra molio degimo krosnis. Menininkė sakė, kad kiekvienąkart su dideliu jauduliu atidaro šios krosnies duris:
„Man iki šiol atidaryti degimo krosnies duris yra kažkas ypatinga, net mistiška. Nes nors žinai, ką sudėjai, o ką išimsi – nelabai, netikėtumų būna kiekvieną kartą“.
Dirba Elektrėnų meno mokykloje
Rasa Rakauskienė jau aštuntus metus dirba Elektrėnų meno mokykloje. Beje, meno mokykloje dailės pamokas (dažniausiai keramikos) veda ir ikimokyklinukams, ir suaugusiems, ir neįgaliesiems.
„Visiems patinka, kad lipdydamas iš molio visada pasieki rezultatą. Aš dažnai per pamokas sakau, kad pati nežinau, kaip tai turi atrodyti. Kartais gali daryti kažką, o rankos ir molis tavęs neklauso. Ir nereikia tada spyriotis, geriau paklusti medžiagai. Vaikai visada turi rezultatą. Tiesa, darant pirmąjį darbelį – kol jis išdžiūva, kol jį nudažai – praeina daugiau kaip mėnuo. Paskui juos pagauna azartas: galbūt juos pagiria namie, galbūt jie tą daiktelį naudoja, padovanoja ar juo papuošia namus“, – pasakojo Rasa.
Kuo skiriasi darbas su skirtingo amžiaus vaikais?
„Ikimokyklinukams svarbiausia pats lipdymo procesas, juos reikia labai akylai stebėti – kai kažką nulipdė, jeigu tu darbelio nepaėmei, jie toliau lipdo ir tas daiktas vėl virsta molio gabalu, iš kurio lipdoma kažkas naujo ir naujo. Vyksta procesas, o rezultatas nesvarbu, svarbu daryti. O pradinukams, maždaug nuo 7 metų amžiaus, jau reikia rezultato. Svarbu pastebėti jų darbelį, pakalbėti apie jį, pagirti. Kai kurie paaugliai visai nenori dirbti su moliu: mykia, mykia, kad neįdomu, o po kažkiek laiko vėl pradeda dirbti“, – pasakojo keramikė.
Klasės vis pilnėja
Elektrėnų meno mokykloje klasės vis pilnėja. Penkiamečių-šešiamečių klasėje būna po dešimt, vyresnių klasės didesnės, jose – po 14–15 mokinių, anksčiau tiek daug jų nebuvo.
„Meno mokykloje darbas su mokiniais yra individualus, 15 jau neaprėpi. O mažiukų ir dešimt yra labai daug. Su mažiukais kiekvieną akimirką turi visas būti „čia ir dabar“. Jeigu ateisi neišsimiegojęs, jei mintys nuklys į šalį, vaikai kaip mat pajunta, klasės nesuvaldysi. Mažiukai ne tik girdi tave ausimis, jie jaučia, ką tu transliuoji ir nesupranta, pasimeta, jei žodžiais pasakei viena, o mintys verda įvairios, nesukoncentruotos ties ta veikla“, – sakė pedagogė.
Ir meno mokykloje svarbu mokinius sudominti? Pasak R. Rakauskienės, tai svarbi užduotis kiekvienam mokytojui, nors į meno mokyklą ateina labiau motyvuoti, susidomėjusieji menu vaikai.
„Vaikai labai skirtingi. Jie ateina pavargę po pamokų mokykloje. Rodai, bandai, pasakoji, paprastai „užsikabina“. Turiu metodų mokinius sudominti, bet ir toj pačioj klasėje vienam tinka vienas, kitam – kitas“, – pastebėjo pedagogė.
Ir pridūrė, kad ir meno mokykloje pastebima nauja bėda – priklausomybė nuo mobiliųjų telefonų, kompiuterinių žaidimų. Vyresnėse klasėse jau atsiranda po vieną ar kelis mokinius, kurie nepaleidžia telefonų iš rankų. Prašyk neprašęs juos padėti į šalį, nepaiso.
Nostalgija kaimo mokyklai
R. Rakauskienei teko dirbti ir bendro profilio pradinėse, vidurinėse mokyklose. Į jas grįžti daugiau nenorėtų – jose vaikai mažiau motyvuoti domėtis menu.
Prisiminusi darbą Aukštadvario, Trakų ir Pastrėvio mokyklose, Rasa neslėpė, kad jai daugiausia sentimentų liko savo gimtajai mokyklai. Ir jai apmaudu, kad dabar kaime lavinami tik ikimokyklinukai, net pradinukai mokykliniu autobusu vežiojami mokytis į Semeliškes ar Elektrėnus.
„Besimokydami prie namų, kur viskas sava ir visus pažįsta, vaikai kitaip emociškai jaučiasi, kitaip bręsta – jie saugesni, drąsesni ir stipresni. Ir kur beturės jauni žmonės prieraišumą gimtinei, jei nuo pat pradinių klasių net mokytis kasdien vis vežiojami kitur? Tas važiavimas, o ne buvimas vienoje vietoje įperšami kaip gyvenimo norma“, – svarstė pedagogė amatininkė.
Jai yra labai apmaudu, kad nemažai pastrėviečių neleido čia mokytis savo vaikų, esą maža kaimo mokykla prasčiau paruoš. Nors dauguma dalykų specialistų atvažiuodavo iš Elektrėnų ir kitur, o klasės buvo mažos, iki dešimties vaikų. Tad 10 ar 28 mokiniams pedagogas gali skirti daugiau dėmesio? R. Rakauskienė prisimena iš Elektrėnų „Ąžuolyno“ gimnazijos dirbti į Pastrėvį važinėjusios mokytojos žodžius, kad padirbėjusi mažose klasėse ji vėl suprato, kodėl norėjo būti mokytoja.
O nelikus kaime mokyklos jame sumažėjo ir kultūros: koncertukų, renginių. Gerai dar, kad bent gyventojų Pastrėvyje nemažėja, nors naujakuriai prie ežero – tarsi ir ne kaimo dalis, net priėjimų prie ežero vietiniams nepaliko.
Meno mokyklos specifika
„Meno mokyklose programos nėra tokios griežtos, kaip vidurinėse mokyklose. Yra rekomendacijos, ką mokiniai turi suprasti ir išmokti, bet užduotis mokytojai kuria patys. Parašom savo teminius planus, administracija patvirtina ir dirbam. Tad užduotis dažnai koreguojam – pamatai, jei vaikui netinka, keiti. Tai yra individualus darbas“, – sakė R. Rakauskienė.
Ir neslėpė, kad jai dirbti meno mokykloje yra smagu: ne tik vaikus ir suaugusius moko, bet ir pati iš jų vis mokosi. „Vaikai generuoja labai daug idėjų, ko tik mes neprikalbam, neprifantazuojam. Aš žinau technologiją, kas galima, kas ne, jie to nežino, nori išbandyti kitaip. Kaip gali neleisti, jeigu tai niekam nekelia jokio pavojaus? Ir neretai pavyksta. Ir labai neblogai. Be to, kasdien juk atsiranda naujesnių su šiuo amatu susijusių technologijų ir medžiagų, kurias pažinti bei išmokti reikia laiko ir man“, – sakė pedagogė.
Paramos šeimai tarnyboje besilankantys neįgalieji – irgi meno mokyklos mokiniai, jiems sudaryta dailės saviraiškos programa. Kaip pastebėjo R. Rakauskienė, tuos įvairaus amžiaus suaugusius vaikus atveda tėvai, išeidami į darbą. Jie mėgaujasi kūryba, jaučiasi laisvai, yra žingeidūs.
Ar keramikė nori, kad mokiniai valgytų iš savo žiestų indų ar net rinktųsi menininko kelią?
„Manau, kad daug jų ir valgo iš savo žiestų, lipdytų indų. Šešiamečiai atėjusieji į Meno mokyklą dažnai galvoja, kad bus menininkai, vėliau vaikų mintys dažnai pasikeičia“, – sakė R. Rakauskienė.
Ir su suaugusiais
O vakarais Elektrėnų meno mokykloje renkasi ir suaugusiųjų grupė, kurioje daugiausia, žinoma, yra moterų. Vienos atėjo mokytis atvedusios į meno mokyklą savo vaikus, kitos – sumaniusios įgyvendinti savo senas svajones ar tiesiog įdomiau leisti laisvalaikį, kažko naujo išmokti.
„Suaugusiųjų grupei visad pritrūksta laiko. Per dvi pamokas, pusantros valandos, moterys tik įsijaučia, pradeda ir įpusėja darbą, ir laikas prabėgo. Vai kokios visos tos moterys kūrybingos… Dažna sako: „Aš niekad nieko bendro su menu neturėjau, inžineriją baigiau, tik techninį ar aptarnaujamą darbą dirbau“. O kai pradeda lipdyti, viena taip išradingai formas kuria, kita – preciziškai lipdo ar glazūrą lieja, aš taip nepadaryčiau. Pagal profesiją, įgūdžius, kai kurios turi tiek kantrybės ir preciziškumo, kad bet kurį menininką nustebintų“, – negailėjo pagyrimo žodžių pašnekovė moterims.
Ir atsiduso, kad vis dar pasitaiko manančių, kad užsiimti kūrybine veikla gali tik jauni žmonės. Tačiau tam amžius nesvarbus, kurti gali visi, tik reikia drąsos pabandyti ir pradėti. Tai puikiai įrodo suaugusiųjų užsiėmimai.
Ir savojo kaimo moterimis
R.Rakauskienė bene penkerius metus teikė Elektrėnų savivaldybei neformaliojo suaugusiųjų švietimo projektus ir Pastrėvio amatų centre mokė to, ką geriausiai moka – dirbti su moliu.
„Labai smagu buvo. Ateina pažįstamų kaimo moterų, ateina naujakurių, kurių net nežinojai, nors netoliese gyvena. Pastrėvio amatų centre susirenkam, minkom molį, kalbamės, susipažįstame. Žiūrėk – viena augina smidrus, kita kažką kito įdomaus daro. O jeigu ne tie mūsų keramikos užsiėmimai, vienos kitų net nebūtume pažinojusios. Nors oficialiai užsiėmimų trukmė – pusantros valandos, sėdėdavom iki išnaktų, moterys vis negali pabaigti savo darbelių, nenori skirstytis. Tai būdavo labai smagus 3 mėnesių projektas. Tik savo laiko daug tekdavo skirti. Per porą valandų niekaip užsiėmimo nebaigsi, pareini namo kone vidurnaktį ir savaitgalį nieko nedarai, nes neturi jėgų. Net knygai paskaityti. Tik žemę knisti galiu“, – pasakojo keramikė-pedagogė.
Tas netikėtumo efektas
Pasak R.Rakauskienės, keramikos užsiėmimai labai naudingi visiems į perfekcionizmą linkusiems vaikams ir suaugusiems. Ne tik tuo, kad molis – neįnoringa medžiaga. Jį galima glostyti, maigyti, plėšyti ir vėl lipdyti, tai lyg savotiškas žaidimas, per kurį žmonės gali lengvai taisyti savo darbus ir išsikrauti, atsikratyti neigiamų emocijų. Galima sakyti, kad tuo metu molis sugeria žmogaus nerimą, pyktį ir dalinasi žemės harmonija, ramybe ir darna. Net ir tiesiogine prasme molis gydo mūsų kūną – pabandykit užsidėti molio kompresą ant sumuštos vietos.
Be to, keramika moko, kad netikėtumų neišvengsi, visko numatyti, sukontroliuoti negali – nudažai puodelį raudona spalva, o iš degimo krosnies ištrauksi galbūt rudą ar juodą, o gal net suskilusį.
„Daug kas tam turi reikšmės: kokio storio dirbinys, kokiu sluoksniu užtepei dažus, ant kokio molio, kas stovėjo šalia krosnyje, net kas prieš tai joje degė. Gal net ir Mėnulio fazė netiko. Žodžiu, netikėtumai neišvengiami. O man dar reikia suprasti ir paaiškinti, kodėl taip nutiko, patarti, ką daryti, kad nemalonių netikėtumų nesikartotų. Žodžiu, netikėtumų būna ir bus“, – sakė keramikė.
Mėgsta auginti iš sėklyčių
Aplink Rasos Rakauskienės ir jos tėvų Bronės ir Algimanto Cibulskų namus – daugybė įvairių gėlių ir vaistinių augalų. Prie namų auga putinas ir diemedis, daug bijūnų, jazminas atvežti dar iš Stančikų kaimo, kur Rasa užaugo.
Už tvarto dau keliolikos rūšių vaistinių augalų: lofantai, šalavijai, debesylas, juozažolės, katžolės, svilarožės, sukatžolės, putinas ir šeivamedis.
„Turiu ligą – man reikia labai įvairių augalų: ir žydinčių, ir vaistinių. Suprantu, kad ritmiška kelių rūšių augalų eilė atrodytų gražiau, estetiškiau, tačiau man norisi vis naujų, kitokių. Ir tradicinius augalus su mama labai gerbiame, ir vaistinių augalų prie namų turėti norime“, – sakė R.Rakauskienė.
Ne, Rasa nevažiuoja po muges ar turgus pirkti augalų. Sudominusių augalų sėklas ir net krūmus atsisiunčia internetu. Pasidairo internete po augalų parduotuves, sodininkų ir gėlininkų žinynus ir vis aptinka, kas patraukia akį ir į sodybą įsiprašo. Tada visus sėja iš sėklyčių ir džiugiai stebi, kaip jie palengva auga ir tvirtėja.
Apie miško ir molio terapiją
R.Rakauskienė prisipažino labai mėgstanti po pievas ir miškus pavaikštinėti. Turi laisvą valandėlę – sėda ant dviračio ir važiuoja į mišką link Žuvyčių ar Vindziulių, ar link paežerės. Taip nuo pat jaunystės. Tada, išvykusi mokytis į Kauną, grįžusi namo jautėsi tarp bendraamžių balta varna – jų pasisėdėjimai, neretai su alkoholio taure rankose, jos nedomino, gerų draugių neturėjo. Tad tas pasivažinėjimas po apylinkes jai atstodavo ir šokių vakarus, ir pasiplepėjimus su draugėmis. Prisirinkdavo smilgų, visokių gražių augalų, juos išdžiovindavo ir rišdavo paukščiukus, arkliukus – be jokių schemų, savaip. Dar studentė darė net kalėdinius žaisliukus iš žolynų.
Bene prieš 10 metų sumanė daugiau komponavimu iš sausų augalų, šieno pasidomėti, išsiruošė į Giedražolės (Gintvilės Giedraitienės) kursus. Po jų prasidėjo aktyvesnio darbo iš žolynų metas. O stambiausi darbai keletą metų ant Elektrėnų meno mokyklos sienų kabojo. Ir su mokiniais nemažai dirbo su žolynais. Ir net keramiką jungė su šienu ir žolynais.
R. Rakauskienė pripažįsta ir gydomąją žoliavimo, buvimo gamtoje, o ypač miške, jėgą. Kai pavargusi po užsiėmimų kitądien nieko negali daryti, miškas padeda atgauti jėgas ir grįžti į įprastas vėžes.
O kaip molio terapija? Keramikė įsitikinusi, kad molio minkymas – tai visų pirma užimtumas ir savotiškas žaidimas, nes molis suteikia galimybę lengvai ir kurti, ir griauti, kas padeda žmonėms išsikrauti, atsikratyti neigiamų emocijų. O terapija jau šiek tiek kitas dalykas. Beje, dailės terapija pedagogė amatininkė taip pat domėjosi, tačiau taikyti jos nedrįsta. O tam reikėtų ir mokinių tėvų sutikimo.
Daiva Červokienė