Apie kūrybingumą, muziką ir šalies švietimo sistemą 

Apie kūrybingumą, muziką ir šalies švietimo sistemą 

Šiuolaikinės mokyklos centro­ mokytojas ir vienas jo steigėjų, ­mu­zikos vadovėlių autorius Arū­nas Dikčius, baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, savo mokytojo darbinę karjerą pradėjo seniausiame Elektrėnų savivaldybės miestelyje, Semeliškėse, kur pagal paskyrimą dirbo vidurinės mokyklos muzikos mokytoju ketverius metus. Su juo kalbėjomės apie švietimą, muzikinį lavinimą ir kūrybingumo ugdymą.

Semeliškių vidurinėje mo­kyk­loje muzikos mokytoju dir­bote 1985–1989-aisias. Kaip prisimenate tuos metus? Galite lyginti kaimo vietovės ir Vilniaus miesto vaikus, mokinius?
Prisimenu, kad buvau paniręs į šiuolaikinį meną, studijavau akademijoje kompoziciją ir dalyvavau visuose jaunų menininkų forumuose. Niekad nemaniau, kad ateitį susiesiu su mokytojavimu, todėl Semeliškės man buvo viena iš įdomiosios patirties sričių, aukštų pedagoginių tikslų tuomet sau nekėliau. Dirbau ne tik muzikos, bet ir dailės mokytoju, improvizuodavau ir eksperimentuodavau. Beje, kažkuriais metais Druskininkuose, Jaunos muzikos festivalyje, gana solidžioje poetų draugijoje, tarp tokių grandų kaip Vytautas Bložė, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis, skaičiau Semeliškių viduri­nės mokyklos šeštokų eilėraščius. Pamokų metu provokuodavau juos spontaniškai kūrybai ir tai pasirodė visiems labai įdomu.

Arūnas Dikčius

Žodžiu, važinėjau dirbti iš Vilniaus į Semeliškes, sėmiausi patirties ir daugiau ėmiau iš Semeliškių, nei joms daviau. Kaimo mokykla tuo metu, žinoma, tam labiau tiko, nes buvo laisva nuo miesto mokyklų fanaberijos turėti aukšto lygio meno kolektyvus ar rajoninių renginių laureatų. Gerai pažinau tuos renginius, gal todėl Šiuolaikinės mokyklos centre niekada neorganizuojame jokių konkursų, o mokyklos renginiuose dalyvauja arba visi mokiniai, arba bent visi, kas tikrai to nori.

Kai varčiau nuotraukas, kuriose užfiksuoti savo eilėraščius skaitantys Semeliškių viduri­nės mokyklos šeštokai, atkrei­piau dėmesį, kad ten daugiau berniukų. O juk poezija laikoma artimesne mergaitėms?
Gali būti artima ir berniukams. Semeliškėse buvo taip. Per dailės ­pamokas sumaniau rašomąja mašinėle atspausdinti savo eilėraščius. Perskaičiau jų ir mokiniams, parodžiau eilėraščių grafiką – vaikų akys su­spindo. „Aš ir Jūsų atspausdinsiu, tik turit man parašyti“. Ir keli parašė. O Vilmantą Kovalską ir paraginau, paklausęs, ar jis nenori rašyti, nes tai tiesiog įdomu. O kai pradėjo rašyti, net žagtelėjau. Taip visi vaikai per dailės pamokas piešdavo ir rašydavo.
Iš Semeliškių grįždavau į pa­skaitas Lietuvos muzikos ir tea­tro akademijoje, kartą paskaičiau tuos eilėraščius draugams, sudomino. Ten buvo susidariusi įdomi kompanija, ne kartą paragino paskaityti. Vytautas V. Landsbergis tada dirbo „Lietuvos pio­nieriuje“, paragino apie mokinių eilėraščius parašyti. Bet pirmiau straipsnis pasirodė žurnale „Jauna muzika“. Gudavičienė parengė laidą.

Taip ir įsisukote į peda­gogiką?
Prasidėjo atgimimas, Persitvarkymo sąjūdis, kaip dirbęs mokyklo­je, pasisakydavau diskusijose švietimo klausimais. Meilė Lukšienė pakvietė rašyti muzikos dėstymo programą. O kai įsitrauki į darbą neformaliai, kitkam nelieka laiko… Nors neplanavau mokytojauti, taip sau netikėtai įsisukau į pedagogiką.

Esate vienas iš nevalstybi­nės mokyklos steigėjų? Kas ­pa­skatino ją steigti?

Viešoji įstai­ga „Šiuolaikinės mokyklos centras”

Ieškojom galimybės, prisiimant visas atsakomybes, įgyvendinti savo sumanymus. Daugelį mokyk­los gy­venimo dalykų įpratome spręsti savaip, be šios galimybės neįsivaizduojame veiklos. Mokyk­lą kūrėme nuo nulio: pradžio­je turėjome ikimokyklinukų meninę studiją „GAMA“. Jau tuomet nusprendėme, kad visą mažylių veiklą studijoje turėtų vainikuoti projektas, kuriame be jokių išimčių dalyvautų visi. Taip Vilniaus teatrų scenose pastatėme specialiai mūsų vaikams parašytas operas, kurio­se dainavo, šoko (kai kas dar tik rėpliojo) iki 200 vaikų. Patiko ne tik dalyviams, bet ir tėveliams. Būtent jie ir paskatino „lipti“ į viršų – kurti pradžios mokyklą. Va, taip ir užaugome. Šiais metais vidurinę mokyk­lą baigs mūsų septynioliktoji karta.

Kuo išsiskiria Viešoji įstai­ga Šiuolaikinės mokyklos centras šiandieninėje švietimo sistemoje?
Turime tokį kriterijų – „sveiką protą“. Tiems, kam šis kriterijus tinka, kas supranta jį, pasilieka su mumis. Nemanome, kad švietimas svarbus vien tik mokslumo pasiekimais ir kad mokyklos reikalų reikalas rūpintis mokinių mokymosi lygiu. Mokytis yra jų pačių reikalas, mes padedam. Tiesą pasakius, mums nelabai patinka ir švietimo paslaugų samprata, kai visiems labai aišku, kas ką gali iš ko reikalauti. Susitarti, atsižvelgti, būti atviriems ir pasitikėti vieni kitais – visai kas kita. Mes taip suprantame ir bendruomenę. Kiekviena šeima turi savo individualių vizijų ir poreikių, ko jie nori ir tikisi, mes žiūrime, ar galime padėti, kuo galime padėti ir susitariame. Beje, tie poreikiai dažnai susiję ne su mokslumo rodikliais. Kai kurios­ šeimos labiausiai vertina draugišką aplinką. Mėgstame projektines veiklas, neįsivaizduojame ŠiMC‘o be muzikinių spektaklių.

Koks Jūsų požiūris į šian­dienos švietimo sistemą? Kas joje kelia daugiausia nerimo?

This slideshow requires JavaScript.

Man labai patiko vieno lenkų publicisto įžvalga apie tai, kad moderni visuomenė yra apsėsta vieno naratyvo – pasakoti sėkmės istoriją. Deja, ne tik žiniasklaidoje. Mokykla šioje vietoje inertiškai daro tą patį, vietoj to, kad mokintų vaikus išgyventi nesėkmes. Tokioje visuomenėje nesėkmės yra išstumiamos, jos neaktualios, tarsi jų nebūtų, todėl daugelio vaikų galvose formuoja slepiamą, slopinamą „lūzerio“ savimonę, nes jiems nepavyksta sukurti savo sėkmės istorijos. Ilgą laiką nesupratau, kodėl šiais saugiais ir sočiais laikais turime tiek daug psichologinių problemų turinčių vaikų. Bet čia tik viena prielaida. Trisdešimt metų darbo švietime, deja, mano supratimui apie visuomenės švietimą ir kultūrą suteikė pesimizmo. Moderni visuomenė taip ir nesukūrė alternatyvos mokyklai-pastatui. Vaikams ši struktūra visai nebeįdomi. Viena tikrai aišku – šiais laikais išsilavinti galima įvairiausiais būdais, nebūtinai metų metams atsiduoti pamokų ir namų darbų rutinai, matant tas pačias patalpas, tuos pačius klasiokus ir mokytojus, kurių nepasirinkai. Tenka sutikti su vieno žurnalisto, ieškojusio pas mus savo vaikams mokyklos, mintimi, kad gerų mokyklų negali būti, yra tik mažiau blogos, kurių ir ieškome.

Esate toks pesimistas?
Papasakosiu vieną man asmeniškai įsimintiną, simbolišką epizodą, kai (tiesą pasakius, neprisimenu kokie tai buvo metai) ką tik pasirodė pirmosios Bendrosios programos (tuomet parašiau programų Muzikos dalį). Pas mus svečiavosi Australijos švietimo ministerijoje dirbanti Rasa Mauragienė, kuri paėmusi dar spaustuvės dažais kvepiančią programų knygą, pasidžiaugė, kad turim naujas ugdymo gaires, bet pridūrė, kad Australijos moky­tojai tokios storos knygos tikrai neskaity­tų. Aš tada suklusau. Kažkas panašaus į tą storą knygą, kurią suprasti sunku, nutiko ir su mūsų švietimo sistema. Deja, laikas parodė, kad tendencijos „vadybinti“ ją per ilgai „brandinamus“ ir vis kaitalio­jamus aprašus padarė sudėtinga, komplikuota ir nepaslankia. Tai galima suprasti, pavyzdžiui, pamačius vienuoliktokų tėvų veidus, kai bandai juos supažindinti su egzaminų tvarka. Apskritai, egzaminų sistema yra mūsų švietimo grimasa, kuri parodo, ko verti gražūs siekiai ugdyti laisvą ir orią asmenybę. Užtenka paskaityti egzaminų vykdymo reglamentus, tiesiog spinduliuojančius nepasitikėjimu. Teko matyti tūlus mokytojus ekspertus, kurie į mūsų siūlymus įsitraukti su mokiniais į mokyklos projektus, atsakydavo, kad, jeigu norite, kad per egzaminus mokiniai gautų nuo 90 iki 100, tai turite pamiršti „tuos žaidimus“. Kitaip tariant, visą bendro lavinimo procesą užbaigia ne bendrosios, o egzaminų programos, toli gražu, net dalykine prasme, netobulos. Bet viskas baigiasi skaičiukais, visiems patogu ir gerai, nes, kaip žinoma, niekas ne­klaus, ko išmokai, o klaus, kiek gavai.

Jūsų domėjimosi sritis – muzika. Ką duoda muzikinis­ lavinimas žmogui? Juk jis, ma­nau, svarbu ne tik muzikantui?
Lavinimas duoda galių. Nebūtina būti muziku, kad mėgtum muzi­kuoti, bet tam, kad muzikuotum, reikia tam tikrų gebėjimų. Reikia pasakyti, visuomenėje labai populiari nuomonė, kad vieniems gamtos duota būti muzikaliems, o kitiems – ne. Tiems, kam duota – tegul muzikuoja, o kam – ne, tegul klausosi kitų. Bet moksliniai tyrimai rodo ką kitą. Muzikinių gabumų reikalai nėra tokie jau vien prigimtiniai, kaip manoma. Galias būti muzikaliems apsprendžia ne tik gamta, bet ir laikotarpis nuo kūdikystės iki maždaug dešimties metų. Ką tai reiškia? O gi tai, kad mažylių, darželinukų ir pradinukų muzikiniams užsiėmimams turėtų būti skiriamas išskirtinis tam parengtų muzikos pedagogų dėmesys. Na, jei­gu norime ir toliau laikyti save dainuojančia tauta. Bet ar parūpiname tai? Kol kas nieko panašaus. O yra nuostabių pavyzdžių, kaip muzikos mokosi net metų amžiaus neturintys mažyliai. Tikėkimės, kad kažką ­tokio turėsime ateityje.

Gal ką galite šiuo klausimu patarti tėvams?

Semeliškių vidurinės mokyklos mokytojai apie 1985 m. Antroje eilėje pirmas iš dešinės – A. Dikčius

Dabar belieka patarti tėvams, kad būtent šeimose skirtas laikas ir dėmesys mažylių dainavimui, judėjimui, kuo įvairesnės muzikos klausymui neabejotinai padarys juos muzikaliais.

O ką pati muzika duoda žmogui? Jos supratimas pasiekiamas kiekvienam? Kaip lengviausiai?
Muzika yra su niekuo nelyginama patirtis. Unikali. Iš vienos pusės – nepaprastai emociškai paveiki, tiesiog skraidinanti mus nuo kasdienybės, iš kitos pusės, ypač tiems, kas kuria muziką – labai racionali, tiesiog matematikos sesė. Ji gali būti kiekvienam kelias, ugdantis skonį, supratimą ar intelektą. Receptūros, kaip suprasti muziką nėra, bet tai – ne bėda. Kažkada vienoje prancūziškoje mokyklos programoje radau gražiai surašytą tikslą – padėti kiekvienam mokiniui sukurti nuosavą perspektyvą muzikoje. Tiesiausias kelias tam – turėti pačiam muzikavimo patirties. Ne žinių apie muziką, o kuo daugiau pačios muzikos potyrių. O koks tas kelias bus – niekas nežino. Todėl ir įdomu.

Kaip manote, kas lemia žmogaus kūrybingumą?
Kaip ir su gabumais – prigimtis ir aplinka. Beje, kaip ir su gabumais, aplinka dažnai sėkmingai slopina prigimtį. Mokyklos aplinkoje labai daug elementų, įteigiančių nustatytų normų svarbą. Tiesą pasakius, kūrybingumui čia maža vietos. Atsidūręs priešais klasę, kartais pagalvoju, štai tas filtras didžiajam vidurkiui. Pats to nesuvokdamas metai iš metų mokai jų nei per daug, nei per mažai. Tiek, kiek nurodai. Bet ar taip pažadini jų motyvaciją ir kūrybingumą? Juk jie gali rodyti ­stebuklus. Taigi, mokyti, lavinti – ­super uždavinys.

Jums turbūt artimiausi ir pagrindiniai kūrybingumo ugdymo dėmenys yra muzika ir muzikavimas. Kaip jie lavina kūrybingumą?
Muzika, kūryba ir kūrybingumas – iš pažiūros labai susiję dalykai. Bet yra įžvalgių žmonių, kurie atskiria kūrybos procesus nuo kūrybingu­mo, kūrybos procesus laikydami labai tikslinga veikla, grįsta specifiniais sugebėjimais, kuriems reikalingas lavinimas, o kūrybingumą – kaip bendrą mąstymui išradingumą, nestandartiškumą, kai šalia jo – laki vaiz­duotė ir veiklumas. Tuomet kū­ry­bingumo horizontai išsiplečia ir jo veikimo zona tampa specifiška ne tik muzikai. Tai svarbu apskritai mąs­tymui. Kita vertus, dalis žmonių po savo patirties, pavyzdžiui, muzikos mokykloje, mažiausiai kalbėtų apie kūrybingumą. Nes jo niekas nepaisė ir neskatino. Vis tik muzika ir muzikavimas yra patraukli vaikams sritis, pati savaime kviečianti būti kūrybingiems. Svarbu to neužgožti.

Esate muzikos vadovėlių 5 ir 6 klasei bendraautoris. Daug diskusijų kyla dėl to, kokia turėtų būti muzikos mokymo programa mokyklose? Kaip manote, kas joje turėtų būti svarbiausia?
Svarbiausia, kertinė veikla – pats muzikavimas, ypač dainavimas. Nes jis siūlo tokią veiklą, ku­rios nepasiūlys niekas kitas. Be to, jis yra efektyviausias pamatas muzikos ­suvokimui.

This slideshow requires JavaScript.

Kiek dėstant muziką mo­kykloje svarbi muzikos istorija, teorija?
Bendrojo lavinimo mokykloje per muzikos pamokas mes galime tai leisti sau tik kaip kontekstinę informaciją. Muzikos istorija turėtų integruotis į bendrą istorijos kursą. Šalia dailės ir kitų menų ji būtų patraukli savo skamban­čios muzikos pavyzdžiais, galėtų tapti įspūdingomis kultūrų pasaulėžiūrų iliustracijomis.

Kaip manote, mokyklinė programa turėtų supažindinti su šiuolaikine muzika?
Kaip su šiuolaikinio meno pa­vyzdžiais. Labai svarbu jausti mo­kinių interesų pulsą, – ne programa svarbi, o kiek ji gali tapti aktuali jų patirčiai. Muzika šalia savo stiprybės – emocinio paveikumo, turi tokią pačią atmetimo jėgą. Čia reikalinga muzikos mokytojo išmintis ir ­nuovoka, kiek ko ir kaip mokytis.

Kas lėmė Jūsų susidomėji­mą muzika? Kas labiausiai tam turėjo įtakos?
Muzika buvo man tarsi savaime duotas dalykas. Mano tėvai buvo ­muzikai, vaikystėje, kuri prabėgo Lentvaryje, sukausi tarp mamos mokinių ir jos chorų dalyvių. Vėliau mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, grojau fortepijonu. Turėjau nuostabių mokytojų, tokių retų, kurie tapo ne tik dalyko, bet ir gyvenimo autoritetais. Muzikos akademijoje baigiau fortepijono ir kompozicijos studijas. Ką ir sakyti, turėjau tiesiog fantastinių patyrimų įvairiausioje muzikinėje veikloje, ir gyvenau labai įdomiais ­laikais. Visa tai nuolat su manimi.

Galima sakyti, kad esate muzikos pedagogų, muzikos mokytojų sūnus, pats tapęs muzikos pedagogu. Kas svar­biau­sia muzikos pedago­gų darbe?
Jau minėjau apie sugebėjimą derintis prie vaikų interesų. Vaizdžiai tariant, geras muzikos pedagogas turi nuolat stebėti, ar vaikų akys spindi. Jei ima gesti, reikia kažką ­keisti.

Koks mokytojas laikytinas geru? Kokie žmogaus charakterio bruožai tam yra svarbiausi?
Manau, svarbiausias bruožas – ­geras humoro jausmas. Linksmas mokytojas, skleidžiantis pozityvią energiją, yra šiais laikais beveik būti­na sąlyga. Pridursiu – man asmeniškai tai ne visada pavyksta, todėl ne­galiu laikyti savęs geru mokytoju.
Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė
A. Dikčiaus asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69