Apie karaimų tradicijas, nacionalinę virtuvę bei tautos istoriją muziejuje

Apie karaimų tradicijas, nacionalinę virtuvę bei tautos istoriją muziejuje

Eglė Butkutė

Tęsiame pažintį su iš Trakų ­kilusia karaime Ingrida Špakovskaja, kuri pasakodama savo šeimos istoriją, supažindino skaitytojus ir su tam tikromis karaimų tradicijomis. Moteris pasakojo, kad kartais kyla nesutarimų tarp karaimų ir totorių tautų dėl tam tikrų patiekalų, pasakojo apie tai, kad karaimų dvasininku negali tapti žmogus, nesukūręs šeimos, kas visiškai prieštarauja katalikų nuo­statoms. Taip pat I. Špakovskaja „Elektrėnų kronikos“ skaitytojus supažindino ir su tautinio identiteto peripetijomis, pagrindiniais karaimų virtuvės valgiais. Šiame numeryje skaitytojus kviečiame geriau susipažinti su karaimų religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis bei dar geriau pažinti šios tautos kulinariją. Taip pat šiame numeryje kviečiame skaitytojus susipažinti ir su viena iškiliausių karaimų tautos asmenybių – Seraja Šapšalu bei karaimų muziejumi. Primename, kad 2022 metai Vyriausybės nutarimu yra paskelbti Lietuvos karaimų metais.

S. Šapšalas savo name muziejuje (Karaimai ir Vilnius nuotr.)

Kaip ir kiekvienoje tautoje, karaimų savitą valgiaraštį formavo religija, gyvenamoji vieta, šventės ir svarbiausi gyvenimo įvykiai. Karaimų religija – karaizmas. Ji remiasi Senuoju Testamentu. Vieną vasaros mėnesį karaimai pasninkauja ir negali valgyti mėsos. Mėsos nevalgoma ir gedint mirusio žmogaus. Ingrida Špakovskaja sako, kad mirus karaimui žmonės yra vaišinami gedulo patiekalais – silke įdarytais kibinais, kurie paprastai namuose nėra gaminami, bei juoda chalva su pipirais. Jei mirė artimas šeimos narys, šeimoje niekas mėsos nevalgo visą mėnesį, o vėliau – kartą per mėnesį ar velionio mirties dieną. Tokios tradicijos laikomasi vienus metus, tačiau jei žmogus miršta šventadienį – pasninko būtinybė artimiesiems tą dieną negalioja. Šventadieniais galima valgyti viską, bet draudžiama lankyti kapus. Kapuose lankytis draudžiama ir švenčių dienomis.

Daug kavinių, kurios net nėra susijusios su karaimų virtuve, siūlo paragauti kibinų. Ar tie kibinai atitinka reikalavimus, ar tik naudojamas jų ­pavadinimas?

Lietuvoje žodis „kibinas“ yra įsigyvenęs, visi žino, kaip tas patiekalas atrodo. Dėl skonio galima ilgai ginčytis. Kibinas gali būti tik su aviena arba jautiena. Trakų karaimai kibinus visada gamindavo iš mielinės tešlos. Krymo karaimai juos gamindavo iš riebios tešlos. Tarybiniais laikais, apie 1970 metus, Trakuose buvo atidaryta svetainė kibininė, ten buvo kibinai, gaminti remiantis Krymo karaimų receptais. Ir ta receptūra Lietuvoje labai išplito. Net ir dabar su ta receptūra, tik su skirtingomis improvizacijomis, dirba skirtingi restoranai ir kavinės. Taip pat yra toks karaimų virtuvės patiekalas, kuris vadinasi kopta. Šis patiekalas gaminamas iš bulvių tarkių, riebi mėsa turi būti supjaustoma kubeliais, sumaišoma kartu su tarkiais ir pagaminami kukuliai. Tie kukuliai turi virti pupelių ar morkų sriuboje. Tada visas puodas yra dedamas į krosnį ir viskas dar pakepama, kad apskrustų. Viskas valgoma kaip sriuba ir antras patiekalas kartu. Taip pat populiarus karaimų patiekalas, pavadinimu biok, primena lietuvišką kugelį. Tik šis patiekalas patiekiamas ne su spirgais, o į vidurį dedama riebi mėsa – jautiena arba aviena. Mėsa turi būti supjaustoma 4–5 centimetrų kubeliais.

Karaimai išpažįsta karaimų judaizmą. Kokios yra religinės karaimų tradicijos?

S. Šapšalo karaimų tautos muziejus (trakaimuziejus.lt nuotr.)

Karaizmas yra judaizmo atšaka. Visos tiesos glūdi Senajame Testamente ir patys karaimai tų tiesų tekste ir ieško. Mes neturime Kalėdų. Turime panašią šventę į Velykas, tik ją švenčiame septynias dienas ir negalime valgyti jokių raugintų ar raugo turinčių produktų, patiekalų. Praėjus septynioms savaitėms po šios šventės yra švenčiamos Sekminės (aftalar chydžy). Šiai šventei yra kepamas septynių sluoksnių pyragas. Keturi sluoksniai turi būti iš tešlos, o trys – iš varškės. Patys gražiausi papročiai yra susiję su vestuvėmis. Likus kelioms dienoms iki vestuvių, jaunavedžiai vedami maudytis į pirtį. Taip pat yra kepami du specialūs pyragai, kurių kepimo procese negali dalyvauti našlės, netekėjusios ar jau išsiskyrusios moterys. Jos negali net būti tame pastate, kuriame kepami šie pyragai. Vienas pyragas – kijov­liuk – turi būti apvalios formos ir ant jo atnešamas nuometas nuotakai, kurį atneša pats jaunikis ir piršlys. O pats pyragas turi būti padėtas ant daug saldumynų: saldainių, chalvos, riešutų. Tuomet šeima gyvens turtingai. O jaunosios atnešamas pyragas – kelinlik – turi būti pailgos formos, o galuose turi būti iš tešlos pagamintos rožės. Šis pyragas simbolizuoja nuotakos išlydėjimą, kuomet jaunikis ateina prašyti jos rankos. Kenesoje vyksta vedybinės sutarties perdavimas. Apie laidotuvių tradicijas nesinori šnekėti, nes tai asocijuo­jasi su liūdesiu. Karaimai savo artimuosius laidoja uždarę karstą. Su mirusiuoju atsisveikina artimiausi žmonės ir karstas yra uždengiamas ir daugiau neatidaromas. Kapinėse velionis yra laidojamas taip, kad jo kojos būtų nukreiptos į Rytų pusę.

Jūs pati sakėte, kad visada norėjote gyventi Trakuose. O kaip kilo mintis čia atidaryti restoraną?

Vilniuje baigiau maisto paruo­šimo technologijos mokslus, šioje srityje ir dirbau. Mano mama labai tikėjo, kad susigrąžinus žemę, kažką toje vietoje pastatysime. Tada ir gimė ta mintis, kad reikia atidaryti restoraną. Tradicinių patiekalų receptai yra perimti iš senųjų kartų, aišku, jie nebuvo niekur užrašomi, todėl kažkiek galėjo pakisti. Kai tėvai dirbo, o aš buvau dar vaikas, daugiausiai laiko praleisdavau su močiutėmis. Net ir dabar, prabėgus daugeliui metų, aš prisimenu, kai viena ir kita močiutė gamina. Manau, kad daugiausiai kulinarinių subtilybių ir perėmiau iš jų. Mano dukros kartais juokauja, kad kokie bebūtų skanūs mano gaminti kibinai, močiutė juos pagamina vis tiek skaniau. Man gera tokius žodžius išgirsti. Rodos, kad dedami tie patys produktai, bet senolėms ­pavyksta skaniau pagaminti.

Kalbėjote, kad karaimai tarpusavyje labai bendrauja, yra ku­riamos ir oficialios tautinių mažumų bendruomenės. Jūs pati kuriai nors priklausote?

S. Šapšalas prie muziejaus 1949-1950 m. (Karaimai ir Vilnius nuotr.)

Yra religinė ir kultūrinė ben­druomenės. Religinėse bendruo­menėse anksčiau būdavo komitetas iš dešimties žmonių, o tos bendruomenės pirmininkas – ka­raimų dvasininkas. Dabar mes neturime dvasininko, o maldą ir kitas apeigas veda religinės bendruomenės vyrai. Taip yra todėl, kad dabar nėra žmogaus, kuris būtų baigęs tam tikrus mokslus ir galėtų eiti dvasininko pareigas. Mano vyras yra vienas iš komiteto narių. Visi karaimai savaime tampa tiek religinės, tiek kultūrinės bendruomenės nariais, mums nereikia kažkaip specialiai registruotis. Mes visi ten veikiame visuomeniniais pagrindais.

Kokia veikla yra vykdoma kultūrinėje bendruomenėje?

Trakuose kiekvieną vasarą organizuojame karaimų mokyklą. Mokymai vyksta apie dvi savaites. Paskutiniaisiais metais mokyklos suorganizuoti nepavyko dėl pandemijos. Kai būna organizuojama ši mokykla, į Trakus atvyksta įvairiausio amžiaus karaimai iš skirtingų kraštų. Visa mokykla paremta tarpusavio bendravimo pagrindu. Tačiau mes turime ir egzaminą, kurį turi laikyti visi ir kuris nekinta jau daugelį metų. Egzaminas vainikuoja visas mokyklos savaites ir jo metu yra pristatomi spektakliai ar pasirodymai, kurie yra rodomi karaimų kalba. Taip pat organizuojame įvairiausius susitikimus, keliones, renginius, paskaitas. Egzamino dalis yra rodoma Trakų kultūros rūmuose, pasirodymų pa­sižiūrėti gali atvykti visi žmonės.

2022 metai paskelbti Karaimų metais. Ką Jums, kaip šios tautos atstovei, tai reiškia?

Man širdyje dėl to yra labai gera. Yra malonu, kad valstybei tai svarbu, o jei valstybė atkreipia į tai dėmesį, reiškia, kad ir kitiems žmonėms tai yra svarbu. Lietuva žino mūsų tautą. Valdžios atstovai taip pagerbia oriai nugyvenusius karaimus, nes jei tai būtų niekam tikusi tauta, tai jos niekas ir neprisimintų. Manau, kad tai, jog 2022-ieji yra paskelbti Karaimų metais, svarbu kiekvienam šios ­tautos atstovui.

Su karaimų tauta geriausiai supažindinti galima Serajos Šapšalo muziejuje

Tie, kas nori dar geriau pažinti karaimų tautą, jų tradicijas ir istoriją, turi galimybę tai padaryti, aplan­kydami Trakuose įsikūrusį S. Šapšalo muziejų, kuris saugo karaimų tautos istoriją. Hadži Serajos Chano Šapšalo muziejus yra ne tik jo privatus muziejus, tačiau ir gyvenamoji vieta, o pats muziejaus įkūrėjas – vyriausiasis karaimų dvasinis ir pasaulietinis vadovas, filologijos mokslų daktaras, mokslinis orientalistas ir visuomenės veikėjas, gyvenęs 1873–1961 metais. Muziejaus įkūrėjas yra laikomas viena iš ryškiausių karaimų istorijos ir kultūros asmenybių. Pats muziejaus namas dar iki praėjusio amžiaus pa­skutinio dešimtmečio vidurio buvo privatus, o vėliau buvo nacionalizuotas.
S. Šapšalo gimimo vieta nėra ­Trakai, jis 1873 metų gegužės 8 dieną gimė Bachčisarajuje – tai miestas Krymo autonominėje respublikoje. Dar vaikystėje išryškėjus gabumams, muziejaus įkūrėjo tėvai nusprendė savo jauniausią sūnų S. Šapšalą išsiųsti mokytis į Sankt Peterburgą, kur gyveno vyriausias šeimos sūnus Michailas. Sankt Peterburge Seraja baigė privačią realinę gimnaziją ir mokslus tęsė Sankt Peterburgo universitete Rytų kalbų fakultete, kur mokėsi arabų, persų ir tiurkų-azerų kalbų. 1901 metais jis išvyko į Tebrizą ir ten rusų kalbos mokė sosto įpėdinį, dėstė priva­čioje Lukmanijos mokykloje, kolekcio­navo Persijos šiitų ikonas ir senovines rytietiškas monetas, studijavo Irano azerų folklorą. Mohammadas Ali, tapęs Persijos šachu, suteikė S. Šapšalui chano, generolo leitenanto ir Rūmų ministro titulus, padidino atlyginimą ir paskyrė patarėju. Taip pat jis buvo kelis kartus apdovanotas už šacho gyvybės išgelbėjimą ir gavo aukščiausią šalies apdovanojimą – Timsale. Tačiau 1908 metais S. Šapšalas grįžo į Sankt Peterburgą ir ten dėstė tiurkų kalbas universitete ir dirbo vertėju Užsienio reikalų ­ministerijoje.

This slideshow requires JavaScript.

Portale „Karaimai ir Vilnius“ rašoma: „Trakų karaimų vyriausiajam dvasininkui Romualdui Kobeckiui (1823–1911) 1910 metais atsisakius šių pareigų, jas trakiečiai pasiūlė Šapšalui. Tačiau dėl jauno amžiaus (jam buvo 37 metai) ir užimtumo jis tuomet tų pareigų atsisakė. 1915 metų gegužės 15 dieną Eupatorijoje įvykęs karaimų bendruomenių at­stovų suvažiavimas balsų dauguma (13 – už, 6 – prieš) išrinko Šapšalą Taurijos ir Odesos karaimų bendruomenių vyriausiuoju dvasininku – hachanu.“
S. Šapšalo moks­linis, kultūrinis in­dėlis ryškus ne tik Trakuose, tačiau ir visame pasaulyje. Kryme jis aktyviai ėmė­si karaimų pradinių mokyklų reformos. Dar gyvendamas Sankt Peterburge, o vėliau ir Kryme jis puoselėjo idėją įkurti karaimų istorijos muziejų, Eupatorijoje įkūrė karaimų nacionalinę biblio­teką Karaj Bitikligi, kurios pavadi­nimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Karaimų knyga“, S. Šapšalas taip pat įkūrė moterų globos namus Jardym ir ambulatoriją, organizavo karo pabėgėlių šalpą, suteikė moterims ­teisę dalyvauti ir balsuo­ti susirinkimuose, kurie vykdavo bendruomenėje, inicijavo karaimų Dvasinės valdybos laikraščio leidybą.
Šis iškilus žmogus didelę gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. S. Šapšalas paskutiniuosius savo trisdešimt trejus metus praleido Vilniuje. „Karaimai ir Vilnius“ rašoma: „1927 metų spalio 23–24 dienomis Trakuose vykusiame karaimų bendruomenių atstovų suvažiavime Šapšalas buvo vieningai išrinktas chronologiškai ketvirtuoju vyriausiuoju dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu hachanu. Tai buvo ne tik lūžis pasaulio karaimų gyvenime, bet ir didžiulis impulsas tautiniam atgimimui, kuris netrukus ir pasireiškė Vilniuje, Trakuose, Haliče, Lucke ir Panevėžyje. Kaip rašė to meto karaimų spauda, tikėtasi sulaukti tikro­ tradicijų žinovo, gelbėtojo, globėjo visuose reikaluose. S. Šapšalo išrinkimui vyriausiuoju karaimų religiniu ir pasaulietiniu vadovu daug dėmesio skyrė ir to meto oficiali Vilniaus ir Varšuvos spauda. 1928 metų rugsėjo 11 dieną Vilniuje vykusiose iškilmėse S. Šapšalui antrą kartą buvo įteiktas religinės ir pasaulietinės ­valdžios simbolis – auksu puošta lazda „altyn baš“ (aukso galva). Karaimų dvasinė valdyba įsikūrė Trakuose, o religinis hierarchas ėmė reziduoti Vilniuje. Iš pradžių jis apsigyveno dabartinėje A. Rotundo g. (tada – ul. Storma) name Nr. 5, o vėliau – Kęstučio g. 23 name“. Tai tik dalis darbų, kuriuos per savo gyvenimą yra nuveikęs S. Šapšala, daugiau apie jį galima su­žinoti atvykus į muziejų.
Prieš 57-erius metus Trakuose buvo įkurta Karaimų etnografinė paroda, o po trisdešimties metų gyvavimo visa ekspozicija buvo atnaujinta. Ši ekspocizija yra vienintelė Lietuvoje, plačiai pasakojanti apie karaimų tautos istoriją, papročius, buitį. Nors pirmieji karaimai į Lietuvą atsikraustė prieš kelis šimtus metų, tačiau dažnas lietuvis šią tautą pažįsta per karaimų tautos kulinarinį paveldą, o muziejus lei­džia kiekvienam su karaimų tauta susipažinti iš arčiau ir giliau. Karaimai yra mažiausia Lietuvoje gyvenanti tiurkų kilmės tauta, šios tautos atstovų pasaulyje taip pat nėra daug, tačiau karaimų kalba yra išsaugota ir vartojama tiek kasdieniniame gyvenime, tiek apeigose. Pirmieji karaimai į Trakus atvyko XIV amžiuje, kuomet Vytautas pasiekė Krymo pusiasalį. Laimėjęs mūšį su Aukso orda jis kartu su savimi į Lietuvą atkėlė ir 383 šeimas. Greičiausiai, Lietuvoje iki dabar gyvena ne vienas tų šeimų palikuonis. Karaimai – neatsiejama Lietuvos visuomenės dalis, todėl svarbu žinoti šios tautos istoriją, jų tradicijas, apie kurias ir pasakoja Trakuose esantis muziejus. Jo įkūrėjas S. Šapšalas dar praėjusio amžiaus pirmoje pusėje pradėjo kaupti karaimų ir jiems artimų tautų dvasinės ir materialinės kultūros paminklus, ketindamas įkurti muziejų. Trakų istorijos muziejaus svetainėje www.trakaimuziejus.lt yra pateikiama informacija, kad „1938 m. Lenkijos vyriausybė karaimų muziejaus statybai Trakuose asignavo 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui J.Borovskiui, pradėta muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1938 m. liepos 6 d. įvyko kertinio akmens pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo valdžios ir visuomenės atstovai iš Vilniaus ir Trakų. 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus. Visa kolekcija liko S. Šapšalo bute, Vilniuje, ir kaip karaimų muziejus veikė iki 1951 metų pradžios. 1951 m. muziejus panaikintas, o eksponatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui. Panaikinus ka­raimų muziejų, S.Šapšalas dirbo Lietuvos Mokslų akademijos istorijos institute. Mirė 1961 metais, palaidotas Vilniuje Liepkalnio karaimų kapinėse. 1967 metais buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S.Šapšalo sukaupta kolekcija.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų