Apie Elektrėnus ir kalbą ne tik kaip minčių raiškos priemonę, bet ir asmens, tautos pasaulėjautos atspindį, būdą ją formuoti

Apie Elektrėnus ir kalbą ne tik kaip minčių raiškos priemonę, bet ir asmens, tautos pasaulėjautos atspindį, būdą ją formuoti

Elektrėnuose gimusi ir užaugusi Vilniaus universiteto Litua­nistikos studijų katedros asistentė humanitarinių mokslų daktarė Eglė Gudavičienė augina du mo­kyklinio amžiaus vaikus ir tyrinėja lietuvių kalbos situaciją diasporoje bei mokslinę kalbą, lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymąsi. Su mokslininke kalbėjomės apie Elektrėnus ir kalbos, kūrybingumo svarbą žmogaus gyvenime.

Esat iš Elektrėnų. Kas ryškiausiai Jums įstrigo iš vaikystės?
Elektrėnai man, kaip vaikui, buvo rojus: pramogos „Vaikų pasaulyje“, vasaromis ilgos maudynės ežere prie tilto, ledai iš grilbaro, kaip vadindavome jį tuomet. Daugybė vaikų kieme. Dažnai žaisdavome tiesiog gatvėje, nes per dieną ja pravažiuodavo vos viena kita mašina. Tiesa, buvo kaimynas, kuris mėgdavo pasistatyti mašiną mūsų kvadrato žaidimų perimetre – labai pykdavome ant jo ir vis tyliai burnodavome, kodėl negali pasistatyti toliau? Bet jis mūsų nepaisė. Ilgi vasaros vakarai bėgo su draugais aikštelėje prie namų, kol mamos nepašaukdavo: „Namo!“ Elektrėnai turėjo dar vieną ypatingą bruožą – daugiatautiškumą. Trečdalis kaimynų mūsų laiptinėje buvo ne lietuviai. Kadangi jie kalbėdavo rusiškai, maniau, kad visi jie rusai, tik vėliau supratau, kad tarp jų gali būti baltarusių, ukrainiečių ir kt. Kieme visi vaikai žaisdavome kartu, o po 1990 metų dauguma rusakalbių išvyko.

Kas turėjo daugiausia įta­kos asmenybės formavimuisi?
Be abejo, šeima. Namie buvo daug knygų. Čia mamos aistra, kurią ir aš perėmiau. Kai mama parei­davo iš darbo, klausdavau, ar nieko neparnešė, tikėdamasi ko nors skanaus, o mama ištraukia kokią knygą. Nuo mažumės pasąmoningai turbūt jaučiau, kad knygos svarbu, kad turi vertę. Ir draugai buvo skaitantys, tad dažnai keisdavomės, skolindavomės, iš bibliotekų, aišku, knygų ­imdavome.

Prieš interviu su lietuviais, gyvenančiais Osle

Mokytojai ir mokykla buvo vieta, kur vėrėsi nauji pasauliai. Ypač kai prasidėjo istorija, geografija, o vėliau ir rimti literatūros kūriniai. Labai įstrigęs vienas epizodas iš lietuvių kalbos mokytojos Audronės Balnienės pamokos. Buvome penktokai. 1988 metai. Per pamoką ji mums perskaitė ištrauką iš Dalios­ Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Kiek tada supratau, sunku pasakyti. Bet išliko visam laikui. Gaila, paskui ši pedagogė išėjo į pensiją ir keletą metų blaškėmės nuo vieno mokytojo prie kito. Manau, laimė, rasti savąjį mokytoją, savąjį dalyką. O po mokyklos – universitetas, senieji rūmai, paskaitos pas garsius profesorius. Pirmais metais nepakeldavome galvų nuo knygų. Studijos man buvo proga, priešingai nei daugeliui didmiesčių mokinių, liekančių studijuoti gim­tuosiuose miestuose, ištrūkti į kitą aplinką, ­rasti bendraminčių. Mažesnių miestų, kaimų jaunimas turbūt patiria labai panašius dalykus – baigiant vidurinę ima darytis ankšta, trūksta erdvės, veiklos, bičiulių.

Gal prisiminkite, kaip rin­kotės specialybę?
Man, kaip ir daugumai mano draugų, nebuvo net klausimo, ką veikti baigus mokyklą – aišku, stoti į universitetą. Turbūt tai lėmė ir ­aplinka, juk Elektrėnai iš esmės buvo inžinierių miestas, į kurį buvo suvažiavę žmonės iš įvairių Lietuvos vietų bei kitų kraštų. Daugumos mūsų tėvai, bent vienas iš jų, buvo baigę aukštuosius mokslus. Klausimas buvo – tik į kokį universitetą stoti?
Kadangi mokykloje man daug dalykų sekėsi gerai – ir humanitariniai, ir tikslieji, buvo dvejonių, kur stoti, bet širdis linko prie kalbų ir literatūros, nes labai mėgau skaityti, ypač laukdavau Vilijos Milkamanavičienės (dabar – Narvydienės) lietuvių ir užsienio literatūros pamokų. Patiko ne tik ­pamokos, bet ir ji pati, buvo mums kaip psichologė tuo sudėtingu paauglystės laiku. Su ja galėdavome pasikalbėti beveik apie viską, temų ratas buvo platus, nes analizuodavome lietuvių ir užsienio autorių kū­rinius apie gyvenimą, jo prasmę ir pan.
Kur stoti, sprendžiau tik dvyliktoje klasėje. Kurį laiką buvo dvejonių – germanistika ar lituanistika, bet vasario mėnesį į mokyklą atėjo Rimvydas Stankevičius atlikti pedagoginės praktikos, ir tai bu­vo didžiausias postūmis nesiblaškyti. Tuo laiku universitete dirbo Viktorija Daujotytė, iš kurios vadovėlių mokėmės, taip pat Marcelijus Martinaitis, kurio kūrybą skaitėme pamokose ir analizavome. Be abejo, tuomet labai romantizavau lituanistiką, studijas, Vilniaus universitetą. Daug kas sakė, kad neįstosiu, kiti stebėjosi klausdami, ką su lietuvių kalba veiksiu? Gal būsiu mokytoja? Taip toli negalvojau, tiesiog žinojau, kad to labai noriu. O ką veiksiu – pamatysim, kai ateis laikas… Kita vertus, buvo 1995 metai – tuo laiku buvo daug nežinios ir netikrumo.

O kaip tapote Vilniaus universiteto darbuotoja?
Visiškai atsitiktinai. Studijuo­dama lietuvių filologiją pasvarstydavau, kad norėčiau dirbti leidykloje re­daktore. Kai studijuodama ma­gistrantūrą įsidarbinau „Katalikų pasaulio“ leidykloje ir kasdien ėmiau eiti į darbą ir skaityti knygas – pamaniau, štai, pildosi mano svajonės. Bet greitai pajutau, kad laimės nepadaugėjo, priešingai. Knygos nebuvo tos, kurias mes skaitydavome mokykloje, universitete. Buvo tokių, kurioms labai gailėjau savo laiko, o skaityti reikėdavo bent du kartus mažiausiai. Tokia jau esu – negebu dirbti, jeigu nematau prasmės. Ir greitai supratau, kad vienoje vietoje sėdėti ir tik skaityti – ne man. Todėl kai mano magistro darbo vadovas Egidijus Zaikauskas ir profesorė Evalda Jakaitienė paklausė, ar nenorėčiau stoti į doktorantūrą, be dvejonių sutikau. O kai E. Zaikauskas išvyko dirbti į Liuksemburgą, atsirado vieta universitete. Taip ir atsidūriau jame.

Vilniaus universitete dir­­­ba­­te jau dvyliktus metus.­ Kaip ­ver­tinate studentų kūry­bin­gumą, pasiruošimą studijoms?
Negaliu pasakyti, kad kažkas prastėja ar gerėja. Visada įstoja labai gerai pasiruošusių studentų. Tik gal jų mažiau, nes nebeliko stojamųjų egzaminų į norimą specialybę, to­dėl kai kurių studentų motyvacija menkesnė, nes įstoja ne ten, kur svajoja. Dalis nutraukia studijas supratę, kad ne ten pakliuvo. Patys studentai kartais atkreipia dėmesį, kad į stu­dijas susirenka labai skirtingo pasirengimo jaunimas ir tai ypač išryškėja jiems dirbant grupėse.

O gal galite lyginti didžiųjų miestų ir regionų jaunuolių pasiruošimą studijoms?
Kadangi pati esu kilusi ne iš didmiesčio, esu tikra, kad yra puikių mokyklų ir mokytojų regionuose ir moksleiviai gali įstoti iš bet kur, jeigu tik turi noro ir svajonių. Ko­kios nuotaikos regionuose vyrauja, man sunku pasakyti, bet iš projektų ekspedicijų, susitikimų su mokytojais ir moksleiviais matyti, kad motyvuoto jaunimo yra visoje Lietuvoje. Kaip ir puikių mokytojų, mokyklų vadovų.

Kaip manote, kas lemia mokinių, studentų kūrybingumą, norą mokytis, profesines ambicijas?
Kūrybingumas taip pat turi turėti savo struktūrą, tai nėra – darau tik ką noriu ir kaip noriu. Vis dažniau pasigirsta pedagogų balsų, kad kūrybingumo jau lyg ir gana – dabar reikia išmokti tiesiog dirbti. Juk kūrybinga idėja, projektas turi būti įgyvendintas.
Dėl profesinių ambicijų, manau, jas gali lemti šeima. Taip pat mylimi vaikų herojai, autoritetai, jeigu tokių turi. Dėl noro mokytis labai sunku atsakyti, nes pati matau, kaip mano vaikai nenori daryti namų darbų, sėdėti ir rašyti. Labai nuobodu, kam to reikia, sako. Bandau brėžti perspektyvą į tolimą ateitį – dvyliktą klasę, kai bus laisvi rinktis profesiją, kad tada turės daugiau galimybių rinktis, bet kartu suprantu – jiems tai dar taip tolima…

Kūrybingas požiūris jaunam žmogui labai svarbu?
Kūrybingumą suvokiu kaip ge­bėjimą panaudoti turimas žinias ir standartinėse, ir netipiškose situa­cijose. Svarbu nuolat tas žinias gausinti, sakoma, kad žinios yra kuriamos. Turime gebėti ir norėti nuolat mokytis. Tai plečia mūsų mąstymą, akiratį. Galbūt lietuvių filologijos studijas baigęs absolventas nedirbs darbo, susijusio tik su lietuvių kalba, bet humanitarinis išsilavinimas ­pravers visur. Tai yra mąstymas, ži­nios, tam tikra pasaulėvoka, kuri niekada nėra baigtinė.

Su kolege Inga Hilbig emigrantų kalbinių nuostatų ir elgesio tyrimo ekspedicijoje Osle

Bet tai tik viena pusė. Labai svarbu, ką jaunimas mato aplink – o kaip mes, suaugusieji, patys elgiamės, ar suteikiame erdvės kūrybai? Ar pa­tys esame kūrybingi, ar tik paklusnūs sistemos sraigteliai ir klausome, ką liepia daryti kiti. Esu be galo dėkinga kiekvienam pedagogui, kuris dirba su mūsų vaikais, nes sistema nėra jiems itin palanki. Nuolat girdime, kad programos labai intensy­vios, mokytojai nespėja įtvirtinti medžiagos, vadovėliai sustyguoti pagal programas – tad kur čia mokytojų kūrybingumas? Ar mūsų pedagogai gali būti kūrybingi savo darbe? 

O kaip įvardintumėte pa­grindinius kūrybingumo dė­menis?
Man atrodo, pagrindas yra tam tikras žmogaus mąstymas, o tada jau žinios, įgūdžiai. Gal dar pridėčiau nuobodulį, pastebėjus pasikartojančias schemas, modelius, kai ima darytis neįdomu, nes pernelyg nuspėjama. Be abejo, ir tam tikros asmeninės savybės, gebėjimas tyrinėti, generuoti, vertinti idėjas, produktus. Vieni mūsų yra labai struktūruoti, kiti nuolat nerimstame ir ieškome būdų, kaip čia ką pada­ryti įdomiau, išradingiau, geriau…

Jums turbūt artimiausi ir pagrindiniai kūrybingumo ug­dymo dėmenys yra kalba, knygos ir skaitymas.  Kaip jie lavina kūrybingumą?
Tas kūrybingumas paprastai iš karto neatsiranda. Ir čia turbūt mūsų bėda – mes norime visko ir greitai. Ypač sudėtinga jaunam žmogui išlaukti, kai vis mokosi mokosi, – nuo­bodu, neįdomu. Tačiau ateina diena, kai susiduria su kokia nors užduotimi, kurią įveikdamas gali pritaikyti sukauptas žinias, gebėjimus ir dar kūrybingumą. Štai tada, man rodos, kyla didžiausia motyvacija mokytis toliau, nes pamatai, kam to reikėjo, supranti, kad gali, kad pavyko. Būtų gerai rasti būdų vaikams retkarčiais vis tai patirti. Nes vien tik kalbomis motyvuoti sunku.
Man rodos, savaime pats skaitymas be analizės gali ir nieko nelavinti. Jeigu protas linkęs kelti klausimus, analizuoti, tada taip. Dabar pradinėse klasėse skiriama laiko teksto suvokimui. Nežinau, ar galima apibendrinti, bet esu pastebėjusi, kad vaikai susidūrę su kokiais nors nelogiškumais, ima klausinėti, ginčytis, ieškoti argumentų. Man rodos, mes tokie nebuvome. Tad skaitymas mokant atkreipti dėmesį į detales, skaityti tarp eilučių, analizuoti – tikrai yra kūrybingumo dėmuo.
Knyga knygai nelygi. Gali skaityti gerą knygą ir atsiminti tik siužetą. Bet gali skaityti taip, kad ji tave perkeistų, duotų impulsų naujam žvilgsniui. Nuo ko tai priklauso, nežinau. Galgi čia labai svarbus mo­kyklos vaidmuo – kokie bus išugdyti skaitymo įgūdžiai.
Dėl kalbos – sudėtingiau. Kalba atlieka daugybę funkcijų, tad priklauso, kaip mes ją vartojame ir kokiais tikslais. Bet kokiu atveju, ­jeigu žmogus linkęs mąstyti, analizuo­ti, jam ir kalba bus kūrybingumo ­išraiška.

Ką manote apie kūrybingu­mo ugdymą vėlesniais žmo­gaus gyvenimo etapais?
Laikausi nuostatos, kad niekada niekas ne per vėlu, jeigu tik yra noro. Ypač kalbant apie kūrybingumą, nes čia didelę įtaką turi ir žinios, sukaupta patirtis. Kūrybingumo ugdymas gali duoti tam tikrų impulsų netikėtiems sprendimams, kad ir kokio amžiaus būtum. Gyvename tokiu laiku, kai nuolat turime mokytis, nes viskas labai keičiasi.

Jūsų tyrimų sritys: emigrantų ir mokslo kalba, lietuvių kalba kaip svetimoji. Turbūt visiems būtų įdomu išgirsti tyrimo „Lietuvių kalba diasporoje“ įžvalgas. Kaip emigrantai vertina, kiek darbe, šeimose puoselėja gimtąją kalbą?  Ir kas tai lemia?
Labai sunku trumpai apibendrinti, nes kalbinome emigrantus, priklausančius skirtingoms bangoms, iš įvairių žemynų ir šalių: Argentina, Kanada, Jungtinė Karalystė, Norvegija ir kt. Reikšminga tai, kad darbe lietuvių kalbos iš esmės nėra, nebent tai būtų lietuviškas verslas. Tyrimai rodo, kad lietuviškai emi­gravusiems asmenims apie savo darbą papasakoti būtų gana keblu, nes daugelis užsienyje dirba ne pagal specialybę, tad darbe reikiamo žodyno išmoko gyvenamosios šalies kalba. Ir tai suprantama.
Gimtoji kalba šeimoje – mes niekuo nesiskiriame nuo kitų. Jau ne vienas tyrimas yra patvirtinęs, kad su trečia karta (anūkais) gimtoji kalba nunyksta, t. y. emigravę tėvai ja kalba gerai, jų vaikai ugdymo įstaigose ­pereina prie gyvenamosios šalies kalbos, kuri ima konkuruoti su jų gimtąja kalba, nes ši apribota ir asmenų, su kuriais galima ją vartoti, skaičiaus ir temų prasme, nes paprastai vartojama tik namie. Anūkai jau nebeišlaiko senelių gimtosios kalbos, nes jų tėvų geriau mokama kalba buvo ­gyvenamosios šalies kalba.
Iš šių tyrimų man labai įstrigęs vienas aspektas – emocinis. Daugelis tėvų net nenutuokia, su kokiais sunkumais jie susidurs bandydami išlaikyti lietuvių kalbą. Tai reikalauja ir laiko, ir užsispyrimo, ir vilties. Anksčiau ar vėliau visi vaikai atsisako kalbėti lietuviškai, t. y. bando pereiti prie geriau mokamos ugdymo įstaigose vartojamos šalies kalbos. Tėvai susiduria su dilema: ar lietuvių kalba bet kokia kaina, net jei dėl to kentės ryšys su vaiku, ar vis dėlto svarbiau ryšys su vaiku, o tos lietuvių kalbos kiek jau liks, tiek. Iš pokalbių matome, kaip tai tėvams skausminga – ir mamoms, ir tėčiams. Jie tarytum turi vis pasiteisinti, kodėl pasidavė. Todėl mums būtų labai svarbu kalbėti apie šias jų pastangas ir džiaugtis, kad emigracijoje tėvai daro ką gali. Na, ir kas kad vaikas kalba lietuviškai su akcentu – svarbu, kad kalba. Kalba prastai? Bet jeigu jis išlaikys ryšį su Lietuva, su lietuviais, gal vieną dieną sugrįš ir panorėjęs išmoks, gal studijuos, gal įkurs savo verslą ir t. t. Daugelis emigrantų pasakoja, kaip jiems skaudu girdėti, kai grįžus į Lietuvą giminaičiai, draugai ima vertinti jų vaikų kalbą ir stebisi, kodėl taip prastai kalba…

Regis,  tarpukario metais iš Lietuvos emigravę tautiečiai taip greitai nepamiršo gimtosios kalbos kaip pastarųjų de­šimtmečių emigrantai? Kodėl?
Manau, kad tai mitas. Viename mūsų emigrantų kalbos tyrime manėme, kad duomenys parodys lietuvių kalbos nykimą, tačiau nustebome – net 20 metų gyvenantys svetur lietuviai kalba puikiai lietuviškai. Kai kurie pripažįsta, kad kartais pasimiršta tam tikri rečiau vartojami žodžiai, o grįžę į Lietuvą pastebi, kad kalba keičiasi, atsiranda negirdėtų naujadarų ir pan. Galima įžvelgti tam tikrų nykimo požymių, bet tik iš dalies. Lyginant padėtį su pokariu, praėjo 80 metų. Skiriasi jų išvykimo priežastys – antroji banga išvyko dėl politinių aplinkybių, trečioji banga – dėl ekonominių, dėl noro išbandyti save ir pan. Per šį laikotarpį iš esmės pasikeitė emigracijos aplinkybės: atsirado internetas, galima dažnai grįžti pas artimuosius, lengvai pasiekiami televizija ir radijas, socialiniai tinklai, dažni pokalbiai su artimaisiais per įvairias pokalbių programėles. Kas nori, išvykę gali neatitrūkti nuo Lietuvos aktualijų. Kaip ir seniau, taip ir dabar kai kurie emigrantai gyvena ir palaiko ryšius su kitais lietuvių bendruomenės nariais, buriasi į įvairias veiklas, steigia lituanistines mokyklas, kad vaikai turėtų bendraamžių lietuvių draugų tam, kad galėtų lengviau vaikams perduoti savo gimtąją kalbą.

Su kolege Kristina Jakaite-Bulbukiene Helsinkyje per „Erasmus“ dėstymo vizitą

Kita Jūsų domėjimosi sritis – ir mokslo kalba. Ji labai ski­riasi nuo šnekamosios?
Taip, tai visiškai kita kalbos atmaina – su savo žodynu, sava gramatika. Mokslo kalba skiriasi ne tik nuo šnekamosios, bet ir kitų rašytinių žanrų – turi savitus teksto komponavimo dėsnius. Todėl kai rudenį prie universiteto bendruomenės prisijungia pirmakursiai – vienas iš uždavinių yra įvesti juos į akademinę kalbą, t. y. atitraukti nuo literatūrinio samprotavimo, rašinio rašymo, vartoti specialybės terminus, vengti sinonimijos, vertinamąjį atspalvį turin­čių būdvardžių ir kitų konotuotų žodžių. Mokslo kalbą reikia perprasti – seniau mes to mokėmės patys, mėginome susigaudyti, ko ir kaip nori iš mūsų dėstytojai, dabar daugelyje studijų atsiranda atskiras dalykas, skirtas mokytis rašyti ir pris­tatyti mokslo tekstus.

Tyrinėjote ir lietuvių kalbą kaip svetimąją. Ar dažnai užsieniečiai lietuvių kalbą įvaldo labai gerai?
Tai labai priklauso nuo žmogaus motyvacijos, užsispyrimo, tikslo, kodėl jam tos kalbos reikia, ir, žinoma, nuo gebėjimų. Pastarųjų įtakos atmesti negalima, nes yra žmonių, kuriems labai sunku išmokti bet kokios kitos kalbos. Galbūt metodas netinka, bet kartais ateina žmogus, daugybę metų nieko nesimo­kęs, tai jam užtrunka laiko atgaminti mo­kymosi įgūdžius, atrasti sistemą, kaip mokytis, neužmiršti pasikartoti ir pan. Paprastai lietuvių kalbą gana greitai perpranta latviai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, nes mūsų kalbų struktūros panašios. Beje, vokiečiai, kiek pastebėjau, labai sistemiškai mokosi kalbos: persirašo taisykles, žymisi spalvomis – šie įgūdžiai jiems tikrai labai padeda. Šiemet turiu studentą iš Nyderlandų – poliglotas, laisvai kalbantis šešiomis kalbomis, dabar ėmė mokytis lietuvių kalbos. Rodos, tokia maža šalis, maža kalba, ją tik Lietuvoje ir panaudos. Kai paklausi studentų, kodėl rinkosi lietuvių kalbos kursą – jie atsako, kaip gyventi šalyje ir visiškai nesiorientuoti? Kiti dar priduria, kad mokytis kalbos – geriausias būdas pažinti kitą kultūrą. Toks požiūris mane labai žavi.

Ką manote apie daugybę užrašų nelietuvių kalba mūsų didžiuosiuose miestuose?
Esame juos šiek tiek tyrinėję. Esame pasaulinės ekonomikos dalimi, tad prekių ženklų kitomis kalbomis nepakeisime. Be to, savivaldybių kalbos tvarkytojai dirba savo darbą. Pavyzdžiui, buvome Alytuje – su žiburiu turbūt reikėtų paieškoti užrašų ne lietuvių kalba, išskyrus prekių ženklus, nes jie traktuojami kaip paveiksliukai, nors ir galime perskaityti žodžius. Ko gero, užrašų gausa nelietuvių kalba priklauso nuo tautinės miesto sudėties, ar tai turistinis miestas. Žinoma, negerai, kai gyvendamas Lietuvoje gauni informaciją tik anglų ar kita kalba, bet, mano akimis, tai pavieniai atvejai. Paprastai informacija pateikiama lietuvių ir kita kalbomis.

Kaip manote, kas darytina, kad patys lietuviai labiau brangintų ir puoselėtų gimtą­ją kalbą?
Kiekvienas galime skirtingai­ suprasti, ką reiškia „branginti“, „puoselėti“. Tai labai susiję su mūsų nuostatomis. Dalį jų atsinešame iš šeimos, galbūt iš mokyklos, bėgant laikui jos gali ir kisti. Pastebėjau, kad žmonės emigracijoje dažnai atsigręžia į Lietuvą ir jos kultūrą, kalbą – jiems pasidaro viskas svarbu, kas susiję su Lietuva. Įdomūs jų pastebėjimai, kaip gera kalbėti gimtąja kalba, kad gali viską pasakyti, išreikšti įvairius kalbinius niuansus. Kai kurie netgi pažeria kritikos, kad žiniasklaidos priemonėse pastebi per daug vartojamų anglicizmų. Man rodos, kad lietuvių kalbos padėtis yra gera. Yra įvairių kalbai skirtų renginių, pavyzdžiui, Nacionalinis diktantas, Metų žodžio rinkimai ir kt. Mums išties svarbiausia plėtoti kalbos išgales, t. y. kurti mokslui reikalingą terminiją, naujiems skoliniams siūlyti lietuviškus atitikmenis, o pasiūlius pasitikėti visuomene ir leisti jai pačiai nuspręsti, ar atitikmuo tinkamas, ar vis dėlto neatitinka tikrovės, pavyzdžiui, kaip nutiko su anglišku žodžiu „bestseleris“. Ilgą laiką turėdavome jį taisyti geriausias, tinkamiausias, perkamiausias ar populiariausias. Tačiau kiekvienas iš šių atitikmenų yra siauresnės reikšmės nei angliškas. Pati būdama ir kalbos redaktorė visada dvejodavau, kurį gi iš jų konkrečiame kontekste pasirinkti. Todėl džiaugiuosi, kad jau keletą metų šis žodis laikomas norminiu skoliniu. Tokių yra ir daugiau. Ne mažiau svarbu skaityti įvairiausių žanrų tekstus lietuvių kalba, nuo filosofinių veikalų iki įrašų feisbuke.

O kad moksleiviai la­biau domėtųsi, vertintų gimtąją kalbą?
Auginu pradinukus vaikus. Jaunėlis, antrokas, jau sako: „Man lietuvių kalba neįdomu, per sunku, jos neįmanoma išmokti, per daug taisyklių“. Vaikai labai anksti nusiteikia, kad jos neįmanoma išmokti. Jeigu išmoksta daugybos lentelę, dalybą, lygiai taip pat gali išmokti ir rašybos. Nors rašyba yra tik dalis lietuvių kalbos, juk svarbu ir žodyno turtingumas, minčių raiška ir kitos kalbinės kompetencijos. Kita vertus, domėjimasis yra procesas. Šiandien neįdomu, bet gal rytoj bus? Kalba juk mus lydi nuolat, ne tik mokykloje. Kita vertus, kalba yra ne tik minčių raiškos priemonė, bet ir asmens, tautos pasaulėjautos at­spindys ir kartu būdas ją formuoti. Jei mokiniai išmoktų pastebėti, vertinti aplink vykstančius kalbinius procesus – gal būtų įdomiau? Bet turbūt tam reikia bent šiokios tokios kalbinės patirties.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69