Antrojo Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus asmenybę daugiausia formavo motina ir jėzuitai

Antrojo Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus asmenybę daugiausia formavo motina ir jėzuitai

2021-ieji paskelbti Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) metais. Apie jį kalbėjomės su jo įpėdiniu kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, V. Sladkevičių pažinojusiu 45 gyvenimo metus: kaip Kauno kunigų seminarijos prefektą, kunigą ir ­vyskupą, kardinolą.
„Pirmą kartą jį sutikau 1955 metais ir 45 metus, iki pat jo mirties, teko dažnai bendrauti“, – pabrėžė Jo Eminencija S. Tamkevičius.

Gal pradėkime pokalbį nuo Jūsų pažinties pradžios su ­antruoju Lietuvos kardinolu Vincentu Sladkevičiumi.

Kard. Vincentas Sladkevičius

Kai įstojau į Kauno kunigų seminariją, tuomet jis buvo seminarijos prefektas, dvasios tėvas, faktinis vadovas, kadangi rektorius Žitkus pasirodydavo tik retsykiais, sekmadieniais. O prefektas gyveno tame pačiame pastate, kaip ir mes, pirmakursiai, kasdien jį matydavome. Ir kartą per savaitę, šeštadieniais, pravesdavo konferenciją. Kalbėjo labai įtaigiai, kiekvienas žodis buvo tiesiog įkalamas į seminaristų širdis, nes jautėsi, kad jis gyvena tuo, ką kalba. Jausdavosi, kad tai maldos žmogus, kunigas idealistas, norėjęs, kad ir mes, būsimi kunigai, būtume idealistai. Jis spinduliavo tikėjimu, meile ir dvasingumu. Mes, Kauno kunigų seminarijos seminaristai, buvome dar visai vaikeliai, prefektas tuos vaikelius mylėjo, gerbė, bandė jiems perduoti tą meilę, kurią nešiojo savo širdyje. Iš tų metų išlikęs stiprus įspūdis. Net ir vėliau retai sutikau kunigų ar rekolekcijų vedėjų, kurie būtų taip įtaigiai kalbėję apie dvasinius dalykus.

Kard. Sigitas Tamkevičius

Antras šiek tiek ilgesnis susitikimas vyko 1957 metais. Vasarą atostogavau Paparčiuose ir vieną sekmadienį nuvykau į atlaidus Žasliuose, kur yra kardinolo tėviškė. Šios parapijos klebonas paprašė kunigo Vincento išleisti jį atostogų, o Jis pasakė: „Jei šis klierikas irgi ­sutiks savaitę pabūti, tada va­žiuok.“ Neturėjau kaip atsisakyti. Taip savaitę gyvenau Žaslių klebonijoje. Per tą laiką labiausiai įsiminė ta diena, kai Vincentas mane nusivedė į savo tėviškę. Aplankė savo mamytę, ­kurią labai mylėjo ir itin gerbė. Tada ją pirmą kartą pamačiau. Pamačiau, kokie šilti santykiai buvo tarp jo ir mamos.

Tačiau ta pirmoji pažintis truko gana trumpai?
Kai 1957-aisiais suvažiavome į naujus mokslo metus Kauno kunigų seminarijoje, kun. Vincento joje neberadome. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis neleido jam toliau dėstyti, nes KGB matė jo stiprią įtaką klierikams, tad buvo jiems nepriimtinas. Labai gailėjomės jo netekę.
1962 metais, baigęs Kauno kunigų seminariją, keletą kartų aplankiau jį tremtyje Nemunėlio Radviliškyje, norėdamas pasitarti. Ir daugiau kunigų važiuodavo jo aplankyti, kad nesijaustų užmirštas, kad pasitartume, nes su savo vys­kupais, deja, ne visus klausimus galėdavome aptarti… Labai gražus ir reikšmingas man atsiminimas išliko iš 1969-ųjų, kai sovietinė valdžia iš manęs atėmė vadinamą kulto tarno registracijos pažymėjimą, be kurio nebuvo galima oficialiai eiti kunigo pareigų. Velykų proga iš vyskupo Vincento gavau laišką: „Ne užuo­jautą, o tik brolišką susižavėjimą bei padrąsinimą Jums siunčiu. Užuo­jautos verti tie, kurie, turėdami visus popierinius pažymėjimus, neturi, deja, kunigiškos dvasios. Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija“. Man gauti iš vys­kupo tokį laišką buvo didelis džiaugsmas.

Dvidešimt ketverius metus vyskupas Vincentas Sladkevičius išbuvo tremtyje. Esate minėjęs, kad Jis galėjo išvengti tremties, kad V. Sladkevičiui labai tinka apibūdinimas „buvo laisvas kalinys“.
Teofilius Matulionis iš Vladimiro kalėjimo vieną laišką pasirašė „esu laisvas tremtinys“. Apie kardinolą V. Sladkevičių taip pat galima drąsiai pasakyti, kad jis 24 metus buvo laisvas tremtinys. Tie metai, praleisti už vyskupijos ribų, stebint budriai KGB akiai, buvo iš tiesų sunkūs tremties metai, nors ir savame krašte – neturėjo išorinės laisvės, bet negalėjo atimti jo vidinės laisvės. „Jei laikysitės mano mokslo, Jūs iš tikro būsite mano mokiniai, Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys Jus laisvus. (Jn 8, 31–32). Jėzus – amžinoji Tiesa; kas šią tiesą pažįsta ir priima visu savo gyvenimu, tas tampa laisviausiu žmogumi; jo niekas negali pavergti – ateina laisvė nuo nuodėmės, nuo baimės, nuo savojo egoizmo, nuo kitų žmonių nuomonės.

V. Sladkevičius vaikystėje

Kai arkivyskupas Teofilius Matulionis konsekravo V. Sladkevičių vyskupu, KGB Jį bandė užverbuo­ti. Jei vyskupas Vincentas būtų sutikęs bendrauti su sovietiniu saugumu, būtų nematęs tremties. Jis būtų tapęs Kaišiadorių ordinaro įpėdiniu ir vėliau ordinaru. Bet vyskupas V. Sladkevičius savo dvasinės laisvės nenorėjo atiduoti, sutiko geriau vyk­ti tremtį, bet išlikti laisvu vyskupu. Mes, to meto kunigai, dažnai važiuodavom pas jį tartis įvairiais klausimais – tada daug jų iškildavo, nes buvo norima kunigus įspausti į rėmus, kad jie nematytų tuometinio gyvenimo, nė žodeliu neužsimintų apie to meto prievartą, tikėjimas buvo persekiojimas. 1972 metais Nemunėlio Radviliškyje rajono valdžia Jį užklupo katekizuojant vaikus; vyskupas dėl to buvo tardomas Biržų prokuratūroje. Vyskupas Vincentas nesupasavo – atsakė at­liekąs savo, kaip dvasiškio, parei­gas. Jo pareiga – aiškinti tikėjimo tiesas ir mokyti vaikus. Sovietinė valdžia nesiėmė represijų tik todėl, kad bijojo, kad pasaulis nesužinotų, kad vyskupas ne tik ištremtas, bet ir jam neleidžiama eiti jo pareigų. Po kelių dienų rajono pirmininko pavaduotojas vyskupui pasakė: „Nors Tamsta, katekizuodamas vaikus, nusikaltai, ir lengviau ar sunkiau būtume sudarę bylą, bet kadangi esate vyskupas ir Jumis domisi visi, pradedant N. Radviliškiu ir baigiant Vatikanu, tai laikysime reikalą užbaigtą“ (Kronika Nr. 3).

Esate sakęs, jog kardinolas – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos krikštatėvis.
1972 metais, kai buvo suplanuota leisti pogrindžio leidinį ir norėjosi gauti bažnytinės vyresnybės aprobavimą, su savo vyskupu neatėjo net mintis šiuo klausimu kalbėtis. ­Su P. Plumpos pagalba paruošęs pirmą leidinį, važiavau pas V. Sladkevi­čių į Nemunėlio Radviliškį, kad šis juos aprobuotų, palaimintų. Anuo­met, kai reikėjo išmintingo žodžio ir dvasinės atramos, – daug kunigų važiuodavo į Nemunėlio Radviliškį. O vyskupas Vincentas sakydavo: „Aš stengiuosi nevažinėti, žmonės lengviau mane suranda“. Papasakojau, pristačiau planuojamą leidinį, jis pavartė ir pasakė, kad galėtų vadintis Kronika, patarė jame registruoti visus bažnyčios, tikinčiųjų persekiojimo faktus, pridėti trumpus komentarus. Taip vyskupas Vincentas tapo Lietuvos Bažnyčios Kronikos krikštatėviu. Pridėjome kelis žodžius, kad tai Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Leidžiant Kroniką, nebuvo minties dažnai važinėti tartis, nes visą laiką mąsčiau, kad esu sekamas, norėjau, kad KGB kuo mažiau matytų mano kontaktų su kitais žmonėmis. Buvo aišku: svarbu nenusikalsti tiesai, o bažnytinė vyresnybė aprobuoja tai, ką Viešpats leidžia.

Vysk. V. Sladkevičius Vatikane pirmąkart susitinka su šv. Jonu Pauliumi II. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Įsimintina ir labai džiaugs­minga V. Sladkevičiui buvo 1982-ųjų vasara, kai Jis grįžo į Kaišiadoris?
Tuometinė sovietinė valdžia, norėdama sušvelninti Vakarų propagandą dėl tikėjimo persekiojimo Lietuvoje, nutarė vyskupui Vincentui leisti eiti vyskupo pareigas Kaišiadorių vyskupijoje. Rugpjūčio 8-osios sekmadienį Kaišiadorių katedroje buvo didelė iškilmė ir vys­kupas Vincentas įžengė į sostą. Buvo laimingas, laimingi ir kaišiadoriškiai, pagaliau, po daugelio metų, sulaukę savo vyskupo.

Regis, būtent kardinolas V. Sladkevičius nominavo Jus vyskupu?
1991-ųjų gegužės mėnesio pradžioje kardinolas, sugrįžęs iš Romos, paskambino man (tuomet aš ėjau Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigas) ir paprašė apsilankyti jo bute. Atėjau, kardinolas pranešė žinią, kad Popiežius mane nominavo vyskupu ir klausė, ar sutiksiu prisiimti šias pareigas. Kardinolui pasakiau, kad turėsiu pasiklausti vyresnybės, kadangi priklausiau Jėzaus Draugijai, yra tokia tvarka, kad tik kai vyresnieji leidžia, galima prisiimti šias pareigas. Draugijos vyresnieji leido ir nuo 1991-ųjų gegužės mėnesio 19 dienos, nuo Sekminių, kai buvau konsekruotas, kardinolą aplankydavau kiekvieną dieną.

Nuo tada su V. Sladkevičiumi užsimezgė labai artimas ryšys?
Susitikdavome kiekvieną dieną. Paprastai ateidavome ryte kartu su vyskupu Vladislovu Michelevičiumi ir bent valandą kalbėdavome apie Bažnyčios ir Lietuvos reikalus. Reikėjo atgimusioje Lietuvoje atkurti, kas ateistų buvo sugriauta: kunigų ruošimą, karitatyvinę Bažnyčios misiją, stiprinti parapijų bendruomenes. V. Sladkevičiui labai rūpėjo Kunigų seminarijos darbas, visų Bažnyčios institucijų, „Carito“, jaunimo centrų veikla. Taip tęsėsi iki 1996 metų, kai buvau paskirtas Kauno vyskupu ordinaru, o kardinolas Vincentas išėjo į emeritūrą. Tada aplankydavau jį kartą per savaitę, o globėju paskyriau mons. Vincentą Jalinską, kuris lankydavo kasdien. Tačiau puikiai mačiau, kaip kantriai, nedejuodamas jis nešė senatvės kryžių.

Kaišiadorių vysk. V. Sladkevičius grįžta iš 23 m. trukusios tremties. 1982 m. rugpjūtis. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Jūs buvote greta kardinolo V. Sladkevičiaus ir paskutinę Jo gyvenimo dieną?
Paskutinis susitikimas vyko jo iškeliavimo pas Viešpatį dieną 2000-ųjų gegužės 28-ąją. Savo bute kardinolas gulėjo kaip sunkus ligonis ir paskutinėmis valandomis jau nebekalbėjo, prie jo lovos meldžiausi aš ir būrelis artimų žmonių – taip su Juo atsisveikinome.

Skaitytojams turbūt būtų įdomu sužinoti kardinolo V. Sladkevičiaus požiūrį į Sąjūdį. Ar žinojote, kad Kovo 11-osios Aktas saugoti buvo atvežtas kardinolui?
Su kardinolu kalbėjome apie Sąjūdį, kai grįžau iš tremties, o Jis jau ėjo vyskupo pareigas. Jis nuogąs­tavo, kad į Sąjūdį gali būti KGB infiltruotų žmonių, turinčių savų tikslų. Jis tais klausimais turėjo protingą bažnytinę nuomonę. Kardinolas V. Sladkevičius palaikė Sąjūdžio iniciatyvas, kunigui Alfonsui Svarins­kui net leido dalyvauti Seimo rinkimuose ir dirbti Seime. Tuo metu, manau, tai buvo protingas sprendimas. Bent vieno kunigo dalyvavimas buvo labai reikalingas. O kad saugojo Kovo 11-osios Aktą jis niekam nepasakojo. Manau, tai tik liudija, jog laikėsi duoto žodžio, kad ta žinia apie saugomą Aktą nenubanguotų. Jis konfidencialumo labai mokėjo laikytis.
 
Kaip manote, kas labiausiai formavo kardinolo asmenybę?
Turbūt daugiausia formavo motina ir jėzuitai (kun. Jonas Kubiliūnas SJ), pokario Kunigų seminarija. Tikriausiai tėvų namų mokykloje jis išmoko kantrybės ir ištvermės, kurios vėlesniame gyvenime jam tiek daug reikėjo. Su didele meile kardinolas minėdavo gimnazisto amžiuje sutiktą T. Joną Kubiliūną SJ, kuris rūpinosi į Jėzuitų gimnaziją atvažiavusiu nedrąsiu, bet gabiu berniuku iš kaimo. Apie jį kardinolas vėliau sakė: „Jis mano širdžiai liko vienas brangiausių žmonių“.

Su pirmaisiais atkurtos Nepriklausomos Lietuvos prezidentais A.M. Brazausku ir V. Adamkumi. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Ko galima pasimokyti iš kardinolo V. Sladkevičiaus?
Iš Vincento Sladkevičiaus mokiausi būdamas jaunas seminaristas iki pat paskutinių Jo gyvenimo dienų – mokiausi gilaus tikėjimo ir didelės pagarbos žmogui. Atrodė, kad Jis nematė savęs, matė kitus žmones, kuriuos mylėjo ir norėjo vesti prie Viešpaties. Ilgus metus turėjau galimybę iš jo mokytis gilaus tikėjimo ir tarnavimo, meilės žmogui. Ne visko išmokau, bet jis davė labai daug. Visi labai daug gavom iš jo žodžių ir pavyzdžio. Jis buvo didis Bažnyčios vyras, kuriam Bažnyčios reikalai buvo viskas – alfa ir omega. Kas matė Jo Eminenciją aukojant mišias, juto, kad jis tuo gyvena. Jis į mišių auką labai įsijausdavo – aiškiai matėsi, kad bendrauja su gyvuoju Dievu. Jis kaip pavyzdys mums, kunigams, ypač ­nepaprastai brangus.

Kaip manote, kokie būtų kardinolo V. Sladkevičiaus priesakai mums, šiandienos žmonėms?
Kardinolas V. Sladkevičius gyveno labai kukliai, patyrė daug persekiojimų, tačiau nelaikė širdyje pykčio; gyvendamas neramiais nesantaikos metais, visus kvietė į santarvę ir atlaidumą. Kardinolo dvasiniame pasaulyje labai ryškiai švietė pagarba Dievo Motinai Marijai ir Švč. Sakramentui. Jis uoliai kiekvieną mėnesį aplankydavo Šiluvos stebuklingąją Dievo Motiną. Ir po mirties, manau, jis mus kviečia į Šiluvą, kviečia pasitikėti Jėzaus Širdies gailestingąja meile, nesiūlo pasitikėti tik savo išmintimi ir sugebėjimais. Pasipūtusieji jam visada sukeldavo alergiją. Manau, kad vyskupas Vincentas išliks gilaus tikėjimo, meilės žmogui pavyzdys, mokęs būti laisviems, kovoti už laisvę nepaisant visų grėsmių. 

Dėkoju Jums už prisiminimus.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69