Jagėlonių kaimo bendruomenė nepraleido progos įsiamžinti su kraštiečiu Antanu Šilkūnu
Deimantė Jančiūnaitė
Antanas Šilkūnas – kraštietis, savo vaikystę ir jaunystę praleidęs Elektrėnuose, o dabar gyvenantis vaikystės kaime Kudonyse, tačiau dirbantis mieste. Kas ši asmenybė? Antanas Šilkūnas – meškeriotojas ir kulinaras, rašytojas ir pamirštų žodžių kolekcionierius, buriuotojas „ant popieriaus“, keliautojas ir pasakorius, praktikuojantis tėvas ir vyras su stažu, radijo žmogus ir gamtos vaikas.
Birželio 19 dieną Jagėlonių bibliotekoje žmonės rinkosi į šio rašytojo antrosios knygos pristatymą. Antanas Šilkūnas savo feisbuko paskyroje rašo, kad tą savaitę jis pristatinėdamas knygą „Ne receptai, o istorijos apie maistą“ planuoja nuvažiuoti apie 1000 kilometrų: „Nuo Pylimų iki Kretingos, nuo Jagėlonių bibliotekos iki Rubikių ežero pakrantės.“
Šio renginio metu autorius pirmiausia pristatė savo pirmąją knygą „Laimės trupiniai“, kurią parašė COVID-19 pandemijos metu. Tačiau tos dienos susitikime visas tiek autoriaus, tiek dalyvių dėmesys krypo į antrąjį rašytojo kūrinį – „Ne receptai, o istorijos apie maistą“. Knygos pristatyme rašytojas pasidalijo ne tik savo mintimis apie naujausią jo kūrinį, kuriame įvairūs gyvenimo nutikimai yra prilyginami receptams, tačiau ir mezgė artimą ryšį su susitikimo dalyviais. Žmonės mielai dalijosi savo patirtimis su maistu, prisiminė anksčiau gamintus, tačiau jau užmirštus patiekalus. Juk juose galima atrasti ir dalelę gaminančio žmogaus asmenybės. Knygos autorius yra taip pat ir užmirštų žodžių kolekcionierius, todėl susirinkę klausytojai bandė įminti Antano Šilkūno užduotą mįslę: ką gi reiškia žodis „žulikas“?
Visą vasarą autorius Elektrėnų savivaldybėje pristatinės savo naujausią knygą, tad visi „Elektrėnų kronikos“ skaitytojai yra laukiami ir kviečiami išsirinkti tinkamą datą ir atvykti artimiau susipažinti ne tik su knygos autoriumi, kraštiečiu, bet ir su jo antrąja knyga „Ne receptai, o istorijos apie maistą“. Pats autorius susitikime Jagėlonyse teigė, kad jis stengiasi per kiekvieną susitikimą vis kitoje bibliotekoje papasakoti kažką naujo, kažkaip kitaip. Autorius šmaikštauja, kad jis negalėtų būti dainininku dėl to, kad tektų dainuoti vis tas pačias dainas. Todėl kiekviename šio autoriaus knygos pristatyme galima išgirsti kažką iš praeitų istorijų, tačiau kažkas bus sugalvota naujo – juk kiekvienas susitikimas yra išskirtinis dėl įvairios auditorijos.
Antanas Šilkūnas sutiko atsakyti į kelis klausimus ir pasidalinti savo mintimis su „Elektrėnų kronikos“ skaitytojais.
Knygos pristatymo aprašyme yra rašoma, kad gyvenate kaime, tačiau dirbate mieste. Kaip toks gyvenimo būdas veikia Jūsų kūrybinį procesą? Ar juo vadovaujantis galima atrasti laimės viduriuką?
Gyvenant kaime ir dirbant mieste neišvengiamas yra važiavimas (laikas kelyje). Aš užtrunku valandą pirmyn, valandą atgal. Kelionė suteikia laiko pabūti su savimi, o taip pat padeda kūrybai ir kūrybiniam procesui. Gyvendamas kaime tu labiau matai gamtos procesus, labiau esi susitapatinęs su gamta, ir aš tikiu, bent jau, kad tai duoda daug gerų minčių ir idėjų rašant.
Kokią reikšmę Jums gyvenime turi antrosios knygos išleidimas ir jos pristatymo turas po Lietuvą?
Jeigu atvirai, aš dar nežinau, nes dar tik prieš savaitę suvokiau, kad tą antrą knygą išleidau. Dabartinis laikotarpis yra suvokimo, supratimo reikalas. Emocijos ir jausmai išsigrynins, turbūt tada, kai aš bent jau kokį mėnesį pasivažinėsiu ir pabendrausiu su skaitytojais. Turbūt aš dar kol kas „susitaikinėju“ su ta mintimi, kad esu jau dviejų knygų autorius.
Kokiais keturiais žodžiais galėtumėte apibūdinti šią knygą?
Tokia kaip jokios kitos.
Jūs esate pamirštų žodžių kolekcionierius. Ar yra lengva įtraukti ne dažnai vartojamus žodžius į kasdienį gyvenimą ar net į knygas?
Ne, nėra lengva, nes iš pradžių tu turi juos rasti. Be to, nesinori bendraujant kalbėti tais žodžiais, nes tada mane pašnekovas ne visada suprastų. Bet rašant yra lengviau. Tada jie nugula ant popieriaus ir jau tegul skaitytojas pats aiškinasi – kas čia buvo ir kaip.
Jūs turite daug įvairių pomėgių, bet galbūt vis dar yra tokių sričių, kurias norėtumėte išbandyti?
Tikrai taip, aš noriu išmokti normaliai buriuoti, plaukioti su buriniu laivu ir galbūt keliauti kažkur toliau nei gimtasis ežeras ar Baltijos jūra. Šitoje vietoje aš esu dar labai „žalias“ ir man dar labai daug ko reikia mokytis.
Jūsų vaikystė ir jaunystė prabėgo Elektrėnuose. Su kuo Jums siejasi šis miestas?
Elektrėnai man siejasi su tuo, kad kai aš buvau mažas, ten visą laiką kažkas vyko: kažką statė, kažką darė. Kadangi miestas buvo pastatytas ganėtinai paskubomis, ten nuolat kažkas gedo, ten būdavo iškastos gatvės (keičiami vamzdynai), ten buvo kažkas daroma, statoma. Mano vaikystė buvo statybų aikštelėje. Tai tokie prisiminimai.
Ar skaitytojai gali tikėtis, jog ši knyga nėra paskutinė, o gal turit kitokių ateities planų?
Aš ir pats noriu tikėti, kad ji nėra paskutinė.
Ačiū už pokalbį.