50 metų kartu: juk tai meilė

50 metų kartu: juk tai meilė

Virginija Jacinavičiūtė

Sekmadienį pasaulis švęs Šv. Valentino dieną. Šią dieną įpras­ta parodyti dėmesį mylimiems žmonėms. Koks bus tas dėmesys, priklauso nuo žmonių išradingumo ir jų meilės kalbos. Vieniems meilė – tai dovanos, kitiems – fizinis artumas, o vyresni žmonės pritars, kad tikroji meilė yra kur kas daugiau. Pakalniškėse gyvenantys Genė ir Lionginas Nenartavičiai Meilės dienos nešvenčia, bet jų ­namuose meilės tiek daug, kad gruodį sulaukė auksinio santuo­kos jubiliejaus. G. Nenartavičienė sako, kad ilgos santuokos paslap­tis – meilė, pagarba ir kantrybė.

This slideshow requires JavaScript.

Susipažino kaimo šokiuose
Gruodžio 26 d. Nenartavičių šeimoje buvo graži šventė – auksinis santuokos jubiliejus. Sutuoktiniai šios šventės labai laukė, bet karantinas sutrukdė sukaktį įprasminti mylimiausių žmonių rate. Bendru gyvenimo keliu sutuoktiniai eina 50 gyvenimo metų ir niekada nebuvo nė minties sukti skirtingais keliais. Nenartavičių šeimoje nuolatos rusena meilės ir pagarbos židinys.
Pasiteiravome G. Nenarta­vi­čie­nės, kokia buvo šio kelio pradžia? Lionginas gyveno Pakalniškėse, Ge­nė gretimame Lazdynų kaime. Jaunuoliai susipažino kaimo šokiuo­se, kurie anuomet buvo pagrindinė jaunuolių pramoga. Jau tada jie krito vienas kitam į akį, bet abu buvo su charakteriais ir apsižodžiavę išsiskyrė. Po dvejų metų likimas jaunuolius vėl suvedė, bet šį kartą visam gyvenimui. Genė pasakoja, kad likimas jos nelepino: anksti neteko tėvų, buvo auginama 16 metų vyresnės sesers. Po santuokos apsigyveno vyro tėvų namuose Pakalniškėse. Vyro namai Genei tapo tikra užuovėja ir ramybės uostu: uošviai buvo geri, daug ko išmokė, daug padėjo ir patarė. Šiuo­se namuose šeima pradėjo bendrą gyvenimą ir dabar šiuose namuose tebegyvena. L. Nenartavičius buvo stalius ir visą gyvenimą dirbo statybose. Dirbo statant Vievio malūną, paukštyną, Elektrėnų daugiabučius, o Genė, kiek padirbusi tarybiniame ūkyje bei kilimų fabrike, vėliau įsidarbino pašte ir 31 metus dirbo laiškininke Vievyje ir Pastrėvyje.
Santuokoje reikia kantrybės ir pagarbos
Genė ir Lionginas Nenartavičiai užaugino dvi dukteris – Dalią ir Aušrą. Vyresnėlė Dalia padovanojo dvi anūkes ir anūką, o Aušra – du anūkus. Pernai giminės medį papildė ir pirmoji proanūkė. Genė sako, kad su vyru daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui – auklėjo griežtai, tačiau stengėsi, kad vaikams nieko netrūktų. „Dukras auklėjau gal kiek per griežtai. Gal tada jos kiek ir pyko, bet dabar yra dėkingos mums su tėčiu, nes stengėmės, kad vaikai dori užaugtų. Stengėmės vaikams būti pavyz­džiu. Šiandien džiaugiamės, kad dukrų šeimoje yra santarvė, palaikymas, kad dukros gerai sutaria“, – džiaugėsi Genė. Liaudies išmintis byloja – nėra namų be dūmų. Nenartavičių šeimoje taip pat būta ir pykčių, ir nesutarimų, tačiau niekada nekilusi mintis pasukti skirtingais keliais. Kiek pasipykę, vėl susėsdavo namų židinio kūrenti. „Santuokoje reikia kantrybės, pagarbos, palaikymo, kompromisų. Negalima nešti problemų iš namų, reikia viską šeimoje spręsti. Jei to nebus, niekaip nepavyks išsaugoti santuokos. Jaunimo santykiai nėra tvarūs, nes susižavėjimas dažnai supainiojamas su meile. Būna sueina du žmonės su skirtingais požiūriais ir nenori vienas prie kito taikytis. Ne tą žodį pasakė, ne taip, kaip norėjo padarė, ir jau galvoja apie skyrybas. O jei dar sutinka gražesnį ar geresnį… Bėda, kad sprendimas skirtis dažnai priimamas per greitai. Galvoti reikia ne tik apie save, bet ir apie vaikus. Juk tėvų išsi­skyrimas – vaikų traumavimas. Anksti netekau mamos, vėliau tėvo. Puikiai žinau, kaip skaudu tėvus prarasti“, – išmintimi dalinosi Genė.
Visada kartu
Genė sako, kad abu visada buvo veiklūs, energingi žmogės, todėl dabar dėl karantino išgyvena patį sunkiausią laikotarpį. „Gyvenimas niekada nebuvo lengvas, visada daug dirbome, vėliau tėvus slaugėme, patys ligų neišvengėme, bet niekada nebuvo taip sunku kaip dabar. Labai slegia, kad negalime matyti artimųjų. Taip ilgai lauktų auksinių vestuvių dėl karantino nešventėme, vakar buvo mano gimtadienis, artimieji pasveikino, atsiuntė gėlių. Bet taip norėtųsi visus pamatyti, apkabinti“, – šių dienų liūdesiu dalinosi Genė.
Šiokiadienius pašnekovė lei­džia su virbalais rankose. Sako, intensyviai mezga, kad artimieji šiltų kojinių nepristigtų. Deja, lapkritį lūžus rankai, mezgimą teko atidėti. Tuomet buvo proga dar kartą pasidžiaugti, kad šalia turi savo gyvenimo žmogų. Visą laiką Genė ir Lion­ginas pralei­džia kartu, bet vienas kitam niekada nepabosta: „Mes viską darome kartu: ir daržus ravime, ir malkas krauname. Vyro sveikata silpnesnė, todėl saugoju jį kaip savo akį. Baisiau būti negali, nei gyventi vienam, todėl meldžiu Dievą, kad leistų mums kartu kuo ilgiau pagyventi“, – su mei­le kalbėjo Genė.

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Savasties beieškant

Šimtmečio portretai

Sportas