Alis Kurdian: tikiuosi, kad bus sukurtas robotas-psichologas, gydantis žmogaus širdies žaizdas ir normalizuojantis psichiką

Alis Kurdian: tikiuosi, kad bus sukurtas robotas-psichologas, gydantis žmogaus širdies žaizdas ir normalizuojantis psichiką

Vasario 9 dieną „Versmės“ gimnazija džiaugėsi Padėkos raštais, gautais iš Lietuvos Respublikos Seimo narės Irenos Haase už dalyvavimą piešinių konkurse „Laisvės karta sako jiems ačiū“. Piešinių konkurse diplomą laimėjo gim­nazistė Alis Kurdian (4c kl.) (mokytoja Marija Kuzmenkovienė).

Alis Kurdian, Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos abiturientė, kuriai 2020 m. gimnazijoje skirta Metų mokinės nominacija. Alisa yra biologijos, chemijos, rusų kalbos olimpiadų savivaldybėje nu­galėtoja. Kartu su komanda ji at­stovavo gimnazijai ir Elektrėnų savivaldybei tinklinio varžybose. Alisa sako, kad be galo mėgsta piešti, tai daro kiekvieną dieną. „Piešimas ar įvairių dalykų eskizavimas padeda susikaupti ir galvoti (įtariu, kad lietuvių kalbos pamokose mokytoja Augutė tai pastebėjo)“,- paslaptimi pasidalino Alis. Intensyviai sportuo­ti, sako, nemėgstanti, bet pasivaikš­čioti, pabėgioti klausant muzikos – patinka. „Vakare, kai jau būnu namie, pažiūriu filmų arba skaitau biologijos knygas, programinę lietuvių literatūrą. Mokausi korėjiečių kalbos, nes patinka mokytis naujų kalbų. Mažai laiko lieka šiam užsiėmimui, todėl lėtai darau pažangą“,- apie karantininį laikotarpį atvirauja metų mokinė.

Alis apie save
Aš esu armėnė, mano abu tėvai ir seneliai armėnai. Ir mama, ir tėtis gimė Gjumri mieste, buvusioje Armėnijos sostinėje, tačiau praėjus keleriems metams po 1988 metų žemės drebėjimo emigravo į Lietuvą. Žinoma, svetur sunku, bet tėvai gana greitai adaptavosi: rado butą, darbą, išmoko lietuvių kalbą. Gimiau Elektrėnuose, o augau Kareivonyse. Kadangi buvau ne lietuvė, buvo sunku susirasti draugų. Tai nelabai jaudino, matyt, dėl to, kad turiu tiek intraverto, tiek ekstraverto savybių. Kol kiti vaikai žaidė, apžiūrėdavau žaislus, knygas. Labiausiai patiko perpiešti piešimo knygutes.
Gyvename Lietuvoje jau daug metų, bet tėvai pasirūpino, kad ir aš, ir brolis mokėtume armėniškai, žinotume savo tautos istoriją, gerbtume praeitį. Seni, daug išgyvenę žmonės mūsų tautoje, kaip ir kitose, yra gerbiami, iš jų perimami papročiai ir tradicijos. Nors Lietuvoje gyvename daugiau nei dvidešimt metų, bet armėniška dvasia neišblėso. Šalia lietuviškų švenčių švenčiame ir armėniškas šventes (geriausia, kad švenčiame dvejas Kalėdas!). Armėniška šventė, kurios atitikmens nėra lietuvių kultūroje, yra švenčiama, kai vaikui visiškai išdygsta pirmas dantukas. Tuomet vaikas pasodinamas ant paklodės ir ant jo galvos pilama daug saldainių, kuriuos vaikas gali valgyti. Taip siekiama „padaryti“ vaiko dantis stipresnius. Šventė nesibaigia tuo – po saldainių ceremonijos ant paklodės padedama daug daiktų, kurie simbolizuoja įvairias profesijas. Tokioje ceremonijoje pasirinkau žirkles. Buvo spėjama, kad būsiu kirpėja, bet tikriausiai tai buvo medicininės žirklės.

Mokslai
Gal todėl, kad šeimoje esu vyriausias vaikas, į mano mokymąsi visuomet buvo žiūrima griežtai. Iš pradžių, kol buvau maža, naujų dalykų tyrinėjimas, mokymasis buvo įdomu, tačiau laikui bėgant tai tapo labiau pareiga nei malonumu. Tikrai nesimokiau dėl tėvų, bet būdavo neramu, kai gaudavau mažiau nei devynis.
Esu pareiginga ir atsakinga mokinė. Net jei labai nenoriu daryti kai kurių namų darbų, vis tiek padarau. Taip pat esu atkakli. Jei kažkas nesiseka, paniurzgu, bet vis tiek nueinu mokytis. Mokantis daugiausiai man padeda gera atmintis, mano pačios užsispyrimas, noras mokėti daugiau. Labiausiai įdomu mokytis biologijos, chemijos ir anglų kalbos, tačiau kartais net įdomiausi dalykai nusibosta (ypač kai sunkios temos). Tuomet užeina tokia „emo moksliukės“ stadija: užsinoriu nutrenkti ir pradanginti tas knygas. Tai ilgai neužtrunka, einu kartotis biologiją, nes kontrolinis ant nosies.
Nuo vaikystės norėjau lankyti dainavimą ir būti dainininke, bet dėl astmos ir šeimos požiūrio į mokslą teko pamiršti tą svajonę. Ji vis dar likusi pasąmonėje, bet žadu studijuoti mediciną – juk reikia daryti tai, ką geriausiai moki.
Džiaugiuosi, kad tapau Metų mokine. Malonu, kad iš kelių šimtų mokinių nominuota buvau aš. Po ap­dovanojimų apėmė neįprastas jaus­mas: net atostogos geriau praėjo, sėdėjau patenkinta ir knygos į rankas neėmiau. Iš tikrųjų, buvau savimi patenkinta ir, aišku, džiaugiausi, kad tiek žmonių mane palaikė, kad visi plojo, kai lipau ant scenos. Tėvai irgi labai didžiavosi manimi, džiaugėsi mano pasiekimais. Prie mano pasiekimų prisidėjo ir tėvai, ir mokytojai. Be tėvų auklėjimo nebūčiau tokia, kokia esu. Be mokytojų darbo nebūčiau tiek išmokusi. Be tėvų ir mokytojų nebūčiau gavusi tiek apdovanojimų. Manau, jiems tai taip pat yra lyg jų darbo įvertinimas.

Autoritetai
Artimiausi širdžiai autoritetai – tėvai ir mano teta, kuri yra žymi daktarė JAV. Ji, atrodo, visada galėjo pasiekti, ko norėjo: yra terapeutė bei neurologė ir vis dar mokosi. Matant jos pasiekimus, man irgi norisi tapti gera specialiste ir turėti gerą darbą, būti gerbiamai, nors universitetas šiek tiek gąsdina.
Gal nuskambės juokingai, bet žmonės, kuriais taip pat žaviuosi, yra reperis Eminemas ir futbolininkas Ronaldo. Jie nėra mano autoritetai, tačiau jie, kaip ir aš, turi alerginę astmą. Vienam tai netrukdo išrepuoti keliasdešimt žodžių vos per kelias sekundes, o kitam – varžytis didžiausioje aikštėje.
Žmonės, pasiekę savo svajonių ir tikslų, yra mano autoritetai. Jie mane motyvuoja: jei tiek žmonių pasiekė savo tikslus, tapo gerais specialistais ir profesionalais, tai ir aš galiu!

Vertybinės nuostatos
Svarbiausia – draugiškumas, vienas kito palaikymas, veiklumas. Neramu, kai žmonės ignoruoja tradicines, kartų patikrintas vertybes. Didelė šių laikų problema yra silpna moralė. Džiaugiuosi, kad esu krikščionė ir kad šeimoje nuo pat mano vaikystės buvo diegiamos krikščioniškos vertybės. Kartais atrodo, kad žmonėms tik iš nuobodumo kyla tamsių minčių. Mano utopinis noras, kad žmonės būtų dvasiškai ir morališkai sveiki, kad niekam nekiltų noras kitam pakenkti. Kaip pati kartą pasakiau, baisiausi filmai ne apie vaiduoklius, o apie maniakus. Laukiu samprotaujamojo rašinio temos, kad galėčiau savo mintį išplėtoti, pateikti argumentų. Norėčiau, kad visi jaustųsi saugūs, kad nebūtų baimės žaisti lauke iki dešimtos valandos vakaro. Suvokiu, kad absoliutus saugumas sunkiai pasiekiamas, kol mūsų visuomenėje yra žalingų įpročių. Suprantu, kad žmonijai skirta nuolat priešintis nuodėmėms ir mokytis vengti klaidų. Tikiuosi, kad bus sukurtas robotas-psichologas, gydantis žmogaus širdies žaizdas ir normalizuojantis psichiką.

Karantininiai pamąstymai
E.k. Kaip moksleiviai karantino metu įveikia psichologinius sunkumus?
A. K. Labai sunkiai. Draugai, pažįstami moksleiviai vis kartoja tai, kas sukasi ir mano galvoje: kaip nenoriu. Iš tikrųjų be galo sunku dirbti vieniems, ypač tiems moksleiviams, kurie neįpratę dirbti savarankiškai. Mokykloje yra kažkas, kas priverčia nors kiek sukaupti dėmesį, net jei dalykas nepatinka. Rodos, gyvas bendravimas netgi padeda geriau įsisavinti medžiagą. Bent jau aš (turbūt ir kiti) atsipalaiduoja darydami tai, kas patinka. Dažniausiai pomėgiai ir buvimas gryname ore padeda įveikti psichologinius sunkumus.
E.k. Ką galėtumėte patarti tiems, kam nesiseka dirbti savarankiškai?
A.K. Iš pradžių reiktų susidėlioti prioritetus ir nevarginti savęs ne tiek svarbiomis pamokomis, kiek tai įmanoma. Jei smagiau ir efektyviau dirbama būnant su kitais, tai galima paprašyti artimųjų ar bendraklasių kartu daryti pamokas. Be to, yra konsultacinės valandos, mokytojai tikrai pasiruošę padėti.
E.k. Ar karantinas trukdo, o gal padeda pasiruošti egzaminams?
A.K. Nėra vieno atsakymo, nes to nebuvome patyrę. Iš vienos pusės, trukdo, nes dauguma moksleivių pripratę dirbti gyvai su mokytojais. Iš kitos pusės, manau, daugelis pamatė, ką patys geba be mokytojų. Gebėjimas pačiam susirasti informacijos, įsigilinti į sunkesnį tekstą, savarankiškumas tikrai ateityje pravers.
E.k. Ar karantinas turės įtakos egzaminų rezultatams?
A.K. Be abejo. Motyvuoti studentai, manau, ir toliau uoliai mokosi karantino metu, net jei iškyla problemų su motyvacija. Nuotolinis mokymas, greičiausiai, neigiamai atsilieps tiems, kurie nelabai dirbo ir tradicinio mokymo metu. Žinoma, gal kai kurių pažymiai netikėtai ir pagerėjo, tačiau egzamino metu patikrinamos tikrosios žmogaus žinios. Tikiuosi, dauguma abiturientų išlaikys pasirinktus egzaminus.
E.k. Kokių turite asmeninių siekių?
A.K. Labai noriu gauti gerus egzaminų rezultatus. Noriu, kad rezultate atsispindėtų sunkus ilgų metų darbas. Jau vidurinėje mokykloje žinojau, jog studijuosiu mediciną: man visada buvo įdomu žinoti, kaip veikia gyvieji organizmai. Nors biologija mano mėgstamiausias dalykas, ne visos jos šakos patrauklios, man labiausiai įdomu apie žmogų. Noriu tapti medike ne tik iš smalsumo, taip pat norisi padėt žmonijai, kiek įmanoma, daryti pasaulį geresnį, sveikesnį.
E.k. Ačiū. Linkime sėkmės. Kaip sakytų Kazys Binkis, gražus atžalynas auga.

Julija Kirkilienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų