Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai (LKRS) šiemet sukanka 30 metų. Pernai mirus ilgamečiam ir vieninteliam sambūrio vadovui Kostui Fedaravičiui, kūrybinė asociacijos veikla buvo sustabdyta. Todėl neseniai, birželio 22 dieną, minint sąjungos pirmininko mirties metines, Jonavoje įvyko šio darinio narių suvažiavimas, kurio metu išrinkta nauja valdyba, o LKRS pirmininkės pareigos patikėtos Elektrėnuose gyvenančiai kūrėjai Onai Kulbokienei.
Jonava – kūrėjų centras
Žurnalistas, rašytojas, pedagogas K. Fedaravičius, siekdamas įgyvendinti Vinco Kudirkos svajonę – suburti kaime gyvenančius kūrėjus, prozos ar poezijos kūriniais atskleidžiančius kaimo gyvenimą, neapsiribojo savo darbu „Jonavos balso“, „Ūkininko“ redakcijose, bet skverbėsi giliau į Lietuvos kultūros istoriją. Būtent jo įkurta „Ūkininko“ redakcija paskelbė 1993-iuosius mūsų kraštiečio Abraomo Kulviečio metais bei respublikinį literatūrinį konkursą, skirtą šiam lietuviško žodžio pradininkui.
Į surengtą „Krintančio lapo“ šventę atvyko per 200 literatūrinio žodžio puoselėtojų iš visos Lietuvos. Tai buvo pirmas renginys, kai A. Kulvietis paminėtas Lietuvos lygiu. Tai tapo įžanga į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos įkūrimą.
1994 m. sausio 28 d. Jonavos rajono savivaldybėje įvyko steigiamasis suvažiavimas, kuriame susirinkusieji balsavo už naują sambūrį, sujungiantį visą Lietuvą, o jo vadovu išrinko mūsų mieste gyvenantį energingą, iniciatyvų ir sumanų rašytoją K. Fedaravičių, LKRS centru įvardijant Jonavą.
Tuokart LKRS paskelbtoje rezoliucijoje buvo sakoma: „Mūsų tikslas – kūryba. Mes laikomės humanistinių, švietėjiškų pažiūrų, puoselėjame dr. Vinco Kudirkos, jo bendraminčių, lietuvių literatūros demokratines tradicijas ir tautos papročius, rūpinamės kultūra, nepripažįstame jokios prievartos kūrybiniame procese. Mes kuriame Lietuvai, nes jos šaknys – neparduodamoje kaimo žemėje“.
Kaimo rašytojų sąjungos nariai kiekvienais metais susirinkdavo į respublikinę šventę „Mes atėjome ir einame“. Šventės vykdavo ne tik mieste ant Neries krantų, bet ir Biržuose, Pasvalio, Radviliškio, Anykščių, Kelmės rajonuose. O Trakų pilyje suorganizuota prozininkų ir poetų sueiga buvo pirmas ir tikriausiai vienintelis kartas Lietuvos kultūros istorijoje, kai, karūnavus poezijos kunigaikščiu tremtinį Petrą Zablocką, prisimintas senasis paprotys – iškilmių proga iškepti jautį.
Visko išvardyti neįmanoma ir nereikia. Suėjimai, susitikimai, rėmėjų paieškos Kultūros, Žemės ūkio ministerijose, Jonavos rajono savivaldybėje, azotinių trąšų gamykloje, knygų pristatymai – visa tai buvo ne teorija, bet realybė.
Pasisakiusiųjų mintys
Sunkiai ligai užklupus pirmininką K. Fedaravičių, LKRS narių veikla prigeso, tačiau literatūrinio žodžio puoselėtojai neprarado vilties, kad jų vadovas pasveiks ir sugrįš į savo visuomenines pareigas. Deja, pernai birželio mėnesį K. Fedaravičius išėjo į Amžinybę. Tad sąjungos veiklą teko sustabdyti.
Šis sąstingio laikotarpis pakoregavo daugelį dalykų – sąjungos narių sąrašas ganėtinai sutrumpėjo. Ne viena dešimtis išėjo į Anapilį, keliolika pasitraukė į kitas kūrybines organizacijas. Tad ištikimų bičiulių skaičius šiuo metu siekia apie 70 kūrybingų žmonių. Į birželio mėnesį sukviestą suvažiavimą atvyko daugiau kaip pusė esančiųjų sąraše.
Susitraukė ir jonaviečių grupelė. Iš kadaise buvusių septynių kūrėjų, turėjusių net Jonavos skyrių, liko tik Albina Jefimenko ir Irena Nagulevičienė. Tačiau negęsta viltis, kad nauja valdyba imsis iniciatyvos ir mūsų krašto kuriantys žmonės papildys LKRS gretas.
Suvažiavimui pirmininkavusi rokiškietė Reda Kiselytė kvietė kūrėjus būti atvirus, išsakyti savo nuomonę apie sąjungos veiklą ir siūlyti kandidatūras į vadovo postą. „Būkime atviri. Kalbėkime, rinkimai turi būti demokratiniai, norėtųsi, kad iš šios salės (Buvęs suaugusiųjų švietimo centras, dabar – Jonavos švietimo pagalbos tarnyba – I. B.), kurioje rinkomės dešimtis kartų, išeitume patenkinti, laimingi, žinodami, kad veikla ir toliau tęsis. Tada tikrai žinosime, kad atlikome gerą ir teisingą darbą šiandien“, – į susirinkusiuosius kreipėsi Reda.
LKRS valdybos narė, panevėžietė Vida Sereikienė akcentavo, kad sąjungos organizuoti renginiai visada turėjo gilią prasmę ir neišdils iš juose dalyvavusiųjų atminties. „Mano nuomone, vadovauti LKRS turėtų tas žmogus, kuris šiame sambūryje dirba seniai, žino jo specifiką ir geba burti kūrėjus. Tai galėtų būti Reda iš Rokiškio, Virginija iš Panevėžio rajono, Irena iš Jonavos. Tai žmonės, kurie tiki idėja, yra aktyvūs, gali įgyvendinti net sudėtingiausias idėjas ir verti dėmesio“, – kalbėjo V. Sereikienė. Beje, dėl sveikatos problemų, pastaruoju metu pasitraukusi iš valdybos narių.
Kėdainietė, literatų ir menininkų sambūrio „Vaivorykštės tiltai“ vadovė, Kėdainių savivaldybės tarybos narė Alma Jociuvienė ne tik pasidalijo mintimis apie tolimesnę sąjungos veiklą, bet ir atkreipė dėmesį į įstatus, registracijos bei kitus reikalus, susijusius su teisiniais dalykais. Ji siūlė ateityje bendradarbiauti su Fotografų, Meno draugijų asociacijomis.
„Negalime atmesti projektų. Jeigu pateiksime protingus, realius projektus, jie gaus tam tikrą finansavimą, internetinėje erdvėje turime jų ieškoti. Antras dalykas – rėmėjai. Norėdami gauti paramą, mes turime būti įdomūs, diplomatiški ir, be abejo, ne tik gauti paramą, bet ir būti naudingi tiems, kurie suteikia paramą. Gal savo kūryba, savo dainomis ar žodžiais. Visa, ką darė K. Fedaravičius, buvo apgalvota, dalykiška ir reikalinga. Žmogus, ateisiantis vadovauti mūsų asociacijai, turi būti ne tik rašantis literatūrinius kūrinius, bet ir nestokojantis vadybinių savybių“, – nuomone dalijosi A. Jociuvienė.
Diskusijoje dalyvavo Vilija Kalvaitytė-Mickienė, O. Kulbokienė, kiti kūrėjai. O I. Nagulevičienė savo pasisakymą skyrė į Amžinybę išėjusiam K. Fedaravičiui atminti, kvietė patiems išreikšti norą vadovauti LKRS.
Viltis – jauni žmonės
Žurnalistė, fotografė iš Vilniaus Regina Jakučiūnaitė-Kubertavičienė pasidžiaugė, kad į suvažiavimą atvyko ištikimiausi sąjungos nariai. Pasak jos, šiuo metu yra labai svarbi literatūros darbuotojų, žurnalistų veikla periferijose. Anot jos, bendra politika yra tokia, kad norima tautas suniveliuoti. „Vyksta nuolatinė kova. Nuo literatų įkvėpimo, geranoriškumo, gebėjimo laikyti, saugoti ir gerbti lietuvišką žodį, kurį taip puoselėjo LKRS pirmininkas Kostas Fedaravičius, priklauso ir tautos ateitis,“ – sakė p. Regina.
Ji pripažino, jog kuriantys jauni žmonės, baigę mokyklas, išvažiuoja studijuoti ir nebedalyvauja savo tėviškės kultūrinėje veikloje. Senoji mūsų inteligentija sensta, išeina į Amžinybę. Tai natūralu. Tačiau, jos manymu, būtina ieškoti kitų kūrėjų, pritraukti jaunų žmonių, kurie myli meną, literatūrinį žodį, ir jų nepamesti.
„Dabar miestą nuo kaimo skiria 100, gal 50 kilometrų. Tai yra nedidelis atstumas. Ir tie jaunuoliai, atvykę į miestą, nepritampa nei prie Lietuvos rašytojų sąjungos, kurios sąrašuose – daugiausia antrosios amžiaus pusės žmonės, nei prie kitokių organizacijų. Mūsų uždavinys – nepamesti vietos talentų, juos puoselėti ir kažkaip išlaikyti. Būtų gražu, kad jie neštų šviesą savo rajonuose, susitiktų su savo ugdymo įstaigų moksleiviais. Manau, jų veiklos pradžia galėtų būti Kaimo rašytojų sąjungoje. Manau, kad LKRS labai praverstų savas puslapis socialiniuose tinkluose, kur būtų galima papasakoti apie vykusius renginius, naujas knygas, pristatyti sąjungos veiklą ir taip toliau. Todėl matau du uždavinius – atsinaujinti, atsijauninti, perteikti patirtį. Tikiu, jog po metų, kitų galėsime pasidžiaugti atsigavusia sąjunga ir naujais nariais. Kviečiu pasimokyti iš Kosto Fedaravičiaus vadovavimo. Tęsti jo tradicijas, galbūt bendrauti su kitomis kūrybinėmis organizacijomis. Tai bus naudinga visai LKRS“, – kalbėjo R. Jakučiūnaitė-Kubertavičienė.
Padėkos žodžiai
Nuo dabar sąjungos valdybą sudarys ne penki, kaip iki šiol buvo, bet septyni asmenys.
Į šį LKRS valdymo organą išrinktos šios moterys: R. Kiselytė (Rokiškis), A. Jociuvienė (Kėdainiai), O. Kulbokienė (Elektrėnai), Virginija Stundžienė (Panevėžio r.), V. Kalvaitytė-Mickienė (Šiauliai), R. Jakučiūnaitė-Kubertavičienė (Vilnius), I. Nagulevičienė (Jonava).
Naujoji sąjungos vadovė O. Kulbokienė, dėkodama už pasitikėjimą, visų susirinkusiųjų vardu išsakė padėką Pranutei Fedaravičienei, kuri tiek pirmininkui Kostui sergant, tiek po jo netekties, rūpinosi LKRS likimu ir neišregistravo asociacijos iš Registrų centro.
„Dėkojame Jums už tą rūpinimąsi visa sąjunga. Mums visiems bus malonu, jeigu ateityje, kai susitvarkysime dokumentus ir išspręsime biurokratinius reikalus, susitiksime organizuojamuose renginiuose“, – į P. Fedaravičienę kreipėsi O. Kulbokienė.
Tą dieną grupė atstovų padėjo gėlių bei uždegė žvakes ant ilgamečio pirmininko K. Fedaravičiaus kapo Šmatų kapinėse. „Gyvenimas – tai kūryba. Kūryba – tai gyvenimas“ – tokie žodžiai įrašyti ant paminklo Išėjusiajam atverstoje knygoje.
Istorija tapusius LKRS renginius savo nuostabiomis dainomis priminė solistė V. Stundžienė iš Velžio (Panevėžio r.).
Irena BŪTĖNAITĖ