Balandžio 25 d. į jaukiai papuoštą Pastrėvio biblioteką bendruomenę sukvietė vyresnioji bibliotekininkė Danutė Kananavičienė, kuri organizavo renginį, skirtą Tautinio kostiumo metams. Ypatingas šis renginys tapo ir tuo, kad jame buvo pristatyta Angelės Gliaudelienės ir Bronės Cibulskienės rankdarbių paroda „Rankdarbiai širdžiai pamaloninti“. Pažinodama šias pastrėvietes ir matydama jų rankų darbus, Danutė surengė šią parodą, kad kuo daugiau žmonių pamatytų ir sužinotų apie darbščias moteris.
Pristatydama renginį Danutė atkreipė dėmesį, jog lietuviai dažnai pabrėžia, kad vienas svarbiausių mūsų tautinio charakterio bruožų – pagarba tradicijoms, jų puoselėjimas ir saugojimas, tačiau labai dažnai nepelnytai pamirštama jas puoselėti ir perduoti kitoms kartoms. Renginio organizatorė prisipažino, kad jai asmeniškai labai svarbu atkreipti visuomenės dėmesį į šią aktualiją ir paskatinti pažinti vietinius žmones, kurie tradicijų puoselėjimą skatina savo darbais. Papročiai, tradicijos – kūrybinis procesas, o kūrybišku gali būti ne kiekvienas. Todėl organizuojant renginį Tautinio kostiumo metams paminėti, Danutė džiaugėsi, kad pačioje artimiausioje aplinkoje yra žmonių, kurie ne tik puošiasi tautiniais kostiumais, bet ir gamina jų elementus.
D.Kananavičienė nuoširdžiai džiaugėsi, jog į renginį atvyko tautodailininkė Ona Patronaitienė, kuri yra Bronės ir Angelės tautinių juostų audimo mokytoja, bei etnokultūrologė Ona Rasutė Šakienė. Organizatorė paprašė parodos dalyvių papasakoti, kaip prasidėjo jų šios veiklos mokslo kelias.
Bronė Cibulskienė pasakojo, jog su savo mokytoja O.Patronaitiene susitiko Elektrėnų neįgaliųjų žmonių draugijoje, kurioje ir buvo pasiūlyta norintiems imtis šio amato. Žinodama Angelės Gliaudelienės potraukį rankdarbiams, pasivadino šią darbštuolę kartu. Bronė pasakojo, kad ilgai netikėjo, jog jai pavyks išmokti, bet per dvejus metus išmokus ir nuaudus bei padovanojus daug tautinių juostų, dabar labai džiaugiasi. Audimas tapo kaip terapija, kurios metu vykstantis kūrybinis procesas atgaivina sielą. Spalvas juostoms suderinti pašnekovė sakė prašanti pas dukrą ir anūkus, kurie visi yra kūrybiškos prigimties.
Angelė Gliaudelienė prisiminė, kad austi ją vaikystėj buvo mokiusi ir močiutė, tačiau vis nepavykdavo gražus juostos kraštas. Dabar ji audžia juostas su sveikinimais ir šilkiniais siūlais, kurie reikalauja ypač didelio kruopštumo. Angelė džiaugėsi, kad jos išaustu kaklaraiščiu vyriausiasis anūkas didžiuodamasis puošiasi į mokyklą. O visa ši veikla – tai laiko įprasminimas. Kaip pašnekovė teigė, ji tuščiom rankom nei prie televizoriaus nei prie radijo nesėdi – visuomet rankose verda darbas. Parodoje A.Gliaudelienė pristatė ir savo megztas riešines, voratinklio plonumo skraistes ir vaikiškų batukų kolekciją. Ji paminėjo, kad mažai daiktų namuose lieka – visi apdovanoti su meile Angelės darbais. Keletą juostų iškeliavo net į Ameriką, kur išsiuntė jas mokytoja O.Patronaitienė.
Abi parodos dalyvės labai džiaugėsi audimo veikla ir nuolat nuoširdžiai dėkojo savo mokytojai O.Patronaitienei, kuri tapo įkvepiančiu pavyzdžiu tautiškumo puoselėjimo srityje.
Mokytoja tautodailininkė Onutė Patronaitienė dėkojo bibliotekininkei Danutei už gražų susitikimą ir jos mokinių veiklos pristatymą, taip pat labai džiaugėsi savo mokinėmis – Brone ir Angele, nes labai seniai neturėjo tokių stropių mokinių. Ji pristatė savo atvežtus tautinius kostiumus ir jų elementus. Pasakojo, kad daugelį jos nuaustų ir pasiūtų kostiumų įkvėpė tradiciniai raštai, kitus pamatydavo aplinkoje. Pamokė moteris, kaip reikia tinkamai susitvarkyti tautinius drabužius, kad jie nenukentėtų. Parodai Ona atvežė daug prijuosčių, dzūkiškos išsiskyrė spalvingumu, taip pat papasakojo, kaip atskirti kitų etnografinių regionų kostiumus. O.Patronaitienė papasakojo, kad ištekėjusios moterys nešiojo ir plaukus spėpdavo po kyku, jaunos merginos nešiojo karūnas su „kasnykais”, o visai jaunutės – nertas kepurėles. Nuometai buvo nešiojami tik į bažnyčią ar iškilmingą renginį. Mokytoja atkreipė dėmesį, kad būdavo įdomių tradicijų rengiantis, kaip antai, moterys eidamos į viešumą ant galvos rišdavosi kuo daugiau skarų, jog galva didesnė atrodytų, taip demonstruodamos didelį protą, segdavosi kuo daugiau sijonų, jog sėdmenys dideli atrodytų, tai rodė vaisingumą ir ūkiškumą. Onutė taip pat prisiminė, kad ji yra išaudusi ir pasiuvusi tautinius kostiumus ir pastrėvietėms. Daug daug pasakojimų išpasakota, tačiau visi į lapus netilptų. Taudodailininkė bibliotekininkei Danutei užrišo galvos apdangalą-nuometą, kuriuo papuošdavo ištekėjusias moteris.
Renginio viešnia, etnokultūrologė Ona Rasutė Šakienė prisiminė, kaip jos močiutė laikydavosi tradicijų renkdamasi tautinį kostiumą. Ona suabejojo, ar šiuo metu galėtume aiškiai pasakyti, kaip atrodo tiksliai dzūkų, žemaičių ar aukštaičių bei suvalkiečių kostiumai, nes žmonės bendraudavo, susitikę ką gražaus nužiūrėdavo, tuoj savo pridėdavo ir išeidavo visas margumynas. Svarbiausiais ir puošniausiais tautinio kostiumo elementais ji įvardijo galvos apdangalą ir liemenę, nes iš to galima suprasti, ar bagota moteris. Taip pat O.Šakienė nuoširdžiai dėkojo už galimybę pabūti kartu, atvykti į Pastrėvį, kur visuomet būna be galo malonu sutikti žmones ir su jais pabendrauti.
Renginyje dalyvavusios Pastrėvio etnografinio ansamblio moterys su vadove L.Tidikiene dalyviams skyrė savo dainas.
Danutė Kananavičienė padėkojo visiems susirinkusiems, įteikė Elektrėnų viešosios bibliotekos direktorės Genės Dapkevičienės padėkas bei gėles.
Parodos dalyvėms ir jų mokytojai dėkojo Pastrėvio bendruomenės pirmininkė Viktorija Juknevičienė.
Bibliotekininkė nuoširdžiai dėkinga susirinkusiems, kurie atrado laiko pabūti kartu ir pasidžiaugti mūsų kraštiečių Angelės ir Bronės rankdarbiais.
O susirinkus prie bendro vaišių stalo buvo dar ilgai dalinamasi patirtimi, prisiminimais ir netgi nuotykiais, kurie lydėjo puoselėjant ir saugojant tradicijas nuo vaikystės iki dabar.
Nuoširdžiai dėkojame Danutei Kananavičienei už šiltą ir jaukų renginį bei paskatinimą puoselėti tautines tradicijas.
Viktorija Juknevičienė,
Pastrėvio bendruomenės pirmininkė