Metų sandūra, kai trumpai sustoja tamsiausias metas gamtoje ir šviesiausias žmonių languose bei širdyse, vėl verčia apmąstyti, kas buvo, ir planuoti, kas bus. Jau istorijoje liko tryliktieji XXI amžiaus metai, nusinešdami atradimus ir praradimus, o keturioliktieji atsineša savo iššūkius. Apie keturioliktuosius rašysime po metų, o dabar tradiciškai apžvelkime nueinančiuosius.
Metai prasidėjo ir baigėsi savivaldybės įvertinimu Vilniaus apskrityje ir savivaldybės asociacijoje. Metų pradžioje už žmogiškojo kapitalo ugdymo pasiekimus, visuomeninio kapitalo (pilietiškumo) stiprinimo, už pasiekimus socialinės infrastruktūros vystymo srityse apdovanoti buvo elektrėniškiai: mokytojos visuomenininkės Vilija Dobrovolskienė, Asta Juknienė, Abromiškių bendruomenės pirmininkė Audrutė Jančiauskienė, verslininkas Valerijus Usenko ir Elektrėnų policijos komisariato viršininkas Andžej Grudinskij. Baigėsi metai savivaldybei įteiktu Auksinės krivūlės apdovanojimu už racionalų ES investicijų ir biudžeto lėšų valdymą. O tarp tų apdovanojimų, tarp metų pradžios ir pabaigos virė gyvenimas, pažymėtas atradimais ir praradimais, gimimais ir išėjimais, laimėjimais ir pralaimėjimais, renginiais ir įvykiais, su kuriais kiek galima objektyviau ir išsamiau stengėmės supažindinti savo skaitytojus.
Metai prasidėjo savivaldybės tarybos posėdžio sprendimais sujungti dvi savivaldybėje komunalines paslaugas teikusias įmones – „Elektrėnų komunalinį ūkį“ (EKŪ) ir „Gelvitą“. Kaip tarė, taip padarė, tik kaip toje pasakėčioje – kas jiems iš to išėjo? Po pertvarkos nei vieviečiai džiaugiasi truputį sumažėjusiomis, nei elektrėniečiai protestuoja dėl pakilusių šilumos kainų. Dėl brangios šilumos kainos kaltė verčiama „Lietuvos energijos gamybai“, nors Vievyje iš sąvartyno šiukšlių pigesnę šilumą gamina naujoji kogeneracinė bendrovės „Autoidėja“ elektrinė. Bet ta naujoji elektrinė, kurios triukšmas trukdo vieviečiams, pigios šilumos pagamina tiek mažai, kad bendrame katile nė nebesimato. Gali būti, kad triukšmu ta kogeneracinė jėgainė vieviečius neilgai ir kankins, mat, prieš pat Kalėdas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) dar kartą patvirtino, kad leidimas naudoti Kazokiškių sąvartyną šalia Vievio išduotas neteisėtai, todėl yra naikinamas. Kaip tai bus padaryta, lieka galvosūkis ateinantiems metams, bet protestuotojai prieš sąvartyną šiomis šventinėmis dienomis tiesiog triumfuoja.
Kadangi Elektrėnai vis dar vadinami energetikų miestu, tad ir įvykių, susijusių su energetika, netrūko. AB „Lietuvos energija“ buvo pavadinta „Lietuvos energijos gamyba“, o bendrovės administracija, triukšmingai prieš terejetą metų atsikėlusi į Elektrėnus, šiais metais tyliai išsikraustė atgal į sostinę. Kartu su administracija išsikraustė ir bendrovės vadovas, jaunasis energetikos vadybininkas Dalius Misiūnas. Jis buvo pakeltas pareigose ir paskirtas Visagino atominės elektrinės direktoriumi. „Lietuvos energijos gamybai“ vadovauti liko, kaip pats giriasi, Prano Noreikos bendražygis Juozas Bartlingas. Bet dėl vadovų pasikeitimo energetikos politika Elektrėnuose nesikeičia: Lietuvos elektrinės teritorijoje skubinama biokuru kūrenamų katilų statyba. Tam gauta net 6 mln. ES lėšų.
Praradimais ir atradimais pažymėti ir Elektrėnų savivaldybės daugiabučių renovacijos projektai. Už renovaciją atsakingu žmogumi paskirtas buvo prieštaringai vertinamas socialdemokratų partijos narys, semeliškietis Algirdas Sadkauskas. Deja, metų pabaigoje, kai renovacijai skirti milijonai jau pradėjo judėti į EKŪ banko sąskaitą, entuziastingai į darbą įsijautęs EKŪ direktorius infrastruktūrai, staigiai paliko žemiškąjį gyvenimą, kartu palikdamas bendražygiams erdvės pamąstymui, kaip viskas yra laikina ir kaip didžiausius žmogaus planus sugriauti gali Tas, kas yra aukščiau už žmogiškąjį ego (liet. – žmogiškąją savastį).
Be to žmogiškojo ego neapsieinama nė vienoje srityje, politikoje – taip pat. Po savivaldybės administracijos pertvarkos, savivaldybėje neliko ne tik Kultūros ir sporto skyriaus, bet ir teoriškai nė vieno specialisto, atsakingo už kultūrą ir sportą. Faktiškai specialistai liko, bet juos žino tik patys kultūros ir sporto darbuotojai. O juk prieš 14 metų, kai buvo įkurta Elektrėnų savivaldybė, taryboje ilgai buvo diskutuojama, kaip tą skyrių pavadinti – Sporto ir kultūros ar Kultūros ir sporto. Pavadintas buvo Sporto ir kultūros, motyvuojant, kad Elektrėnai – sportininkų miestas. Vėliau skyrius buvo pervadintas į Kultūros ir sporto, nes nė vienoje savivaldybėje nebuvę skyriaus, kur žodis „sporto“ būtų parašytas pirmiau.
Elektrėnuose kultūros ir sporto skyrius kažkaip susietas buvo su elektrėniečiu sportininku, pirmuoju ir vieninteliu to skyriaus vedėju, šiais metais savo noru iš gyvenimo pasitraukusiu Vytautu Griščenko. Tas Kultūros ir sporto skyrius, meru tapus socialdemokratui Arvydui Vyšniauskui, prijungtas buvo prie Švietimo skyriaus, o A. Vyšniauskui einant administracijos direktoriaus pareigas, buvo prijungtas prie naujai įkurto Bendrojo skyriaus. Kultūros ir sporto skyrių kuruojantys specialistai persikraustė į bendrąjį skyrių ir dabar kiekvienas, nežinantis kur kreiptis kultūros ir sporto klausimais, informaciją gauna tik asmeniškai, paskambinę į savivaldybės administraciją. Nežinome, ar daug žmonių kreipiasi į savivaldybės administraciją, bet į redakciją kreipėsi keletas skaitytojų, domėdamiesi, kodėl Elektrėnuose, savivaldybėje, kur tokia stipri sporto bazė, kur nauja biblioteka ir net du kultūros centrai, kur efektyviai įsisavinamos įvairių ES fondų lėšos, kur menininkai ir sportininkai garsina Elektrėnus šalyje ir pasaulyje, kur kultūros ministras Šarūnas Birutis surengė net Lietuvos bibliotekininkų konferenciją ir akcentavo, kad Lietuvos ateitis priklauso net ne nuo ekonominių rodiklių, o nuo kultūros, savivaldybės administracijos skyriuose apie kultūrą ir sportą neliko nė vieno žodelio. Atrodytų simboliška, kad kartu su V. Griščenko pasitraukimu iš Gyvenimo, iš Elektrėnų pasitraukė ir kultūra, ir sportas. Bendrojo skyriaus vedėja Alina Kulbokienė sako, kad taip esą ir kitose savivaldybėse. Deja, redakcijos žiniomis, tose Lietuvos savivaldybėse, kur panaikinti kultūros ir sporto skyriai, liko nors prie specialistų pavardžių skliausteliuose paskelbta informacija – kultūrai ar sportui.
Metai nueina su savimi nusinešdami daugybę renginių, skirtų Tarmių, Tikėjimo metams, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą, 1963 metų sukilimo paminėjimams. Metai nusinešė mūsų straipsnius, kurie liko skaitytojų atmintyje. Juk nieko negali būti mieliau, kai nepažįstamų žmonių pokalbiuose girdi, kaip jie skaitę apie vaiduoklius, šių kraštų papročius, žmonių prisiminimus. Tai atsiliepimai apie Kultūros ministerijos Spaudos, radijo ir televizijos finansuotą projektą „Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose“, kur etnokultūrologė Ona Šakienė surinko ir spaudai parengė pagyvenusių žmonių „liudytojų” pasakojimus apie Elektrėnų krašto vietovardžius, legendas, šio krašto praeitį, žmonių darbus ir papročius, apie piemenavimą, jaunystę, šokius, vestuves, krikštynas, samdinius arba ūkininkus, valdžių pasikeitimus ir pan… Taip pat skaitytojai neliko abejingi pagal Finansų ministerijos finansuojamą projektą „Elektrėnai – europietiška savivaldybė“ paruoštiems straipsniams apie Europos Sąjungos lėšų įsisavinimą. Žinoma, sunkiu spaudai laikotarpiu redakcija nėra finansiškai pajėgi pragyventi be projektinių straipsnių, pasisamdyti žurnalistų, rašančių specialiomis temomis, todėl kiekvienam žurnalistui, kurių redakcijoje dirba tik trys, tenka išmanyti ir ekonomiką, ir kultūrą, ir politiką, ir sportą… O be pagalbininkų, kurių visada redakcija sulaukia, laikraštį net informacija užpildyti būtų sunku. Todėl nuoširdžiai dėkojame redakcijos bendradarbiams – savanoriams – Silvijai Bielskienei, Karolinai Naprienei, Janinai Romerienei, Vievio ir „Versmės“ gimnazijų žurnalistų būreliams, visų mokymo įstaigų mokytojams, kultūrinių renginių organizatoriams ir visiems, mielai bendradarbiaujantiems su redakcija. Taip pat dėkojame visiems kritikams, savo nuomonę apie laikraštį ir žurnalistus reiškiantiems komentaruose svetainėje www.kronika.lt. Rašydama komentarą paskutiniajam šių metų numeriui negaliu nepritarti Premjero Algirdo Butkevičiaus palinkėjimams, kad palydėdami šiuos metus pasidžiaukime pasiekimais ir pasimokykime iš klaidų. Buvo, žinoma, pasiekimų ir klaidų ne tik šalies ar savivaldybės gyvenime, bet ir laikraščio leidyboje. Už klaidas visada stengiamės atsiprašyti, o jei ko neatsiprašėme, tai šiuo šviesiuoju žmonių širdyse laikotarpiu, tuo atsiprašymo ir susitaikymo laikotarpiu, dar kartą atsiprašome visų skaitytojų ir pasižadame stengtis ir kitais metais rašyti kuo profesionaliau, brandžiau, atsakingiau, objektyviau, įdomiau, pažadame ir kitais metais stebėti, anlizuoti, pranešti. Juk mūsų išgyvenimas priklauso tik nuo skaitytojų. Jei nebus Jūsų, nebūsime reikalingi ir mes.
Tad būkime ir kitais metais kartu ir laimingi!
Nuoširdžiai, Julija Kirkilienė, redaktorė