Žmonės verti pagarbos

Gyvenant nedideliame miestelyje kiekvienas sutiktas atrodo tarsi giminė, draugas, artimas kaimynas ar nors pažįstamas. Su vienais prasilenki tik pasisveikinęs, su kitais sustoji pakalbėti, su trečiais kalbos užsitęsia, išsilieji pats ir sužinai kitų apybraižų vertas istorijas. Apie daugelį žmonių esu parašiusi ne vieną apybraižą. Šį kartą noriu pasakoti istoriją apie gerai žinomą vieviškę, visuomenės veikėją, puikų žmogų Zofiją Lickūnienę ir jos vyrą Mykolą.

Pažintis

Zofija ir Mykolas Lickūnai

Zofija ir Mykolas Lickūnai

Susipažinome prieš du dešimtmečius. Apsigyvenusi Vievyje,­ ėjau į seniūniją tvarkyti kažkokių dokumentų. Pažįstamos, sužinojusios, kur einu, perspėjo nieko gero nesitikėti, nes ta darbuotoja esanti labai griežta, labai reikli. Už kabineto durų stovėjau nerimaudama, nes kabinete girdėjosi pakelti balsai. Netrukus iš kabineto besikeikdamas išsvirduliavo gerokai „įkaušęs“ interesantas.
Užėjusi į kabinetą buvau maloniai nustebinta: už stalo sėdėjo elegantiška socialinė darbuotoja, kuri pirmiausia man pasiūlė prisėsti. Darbuotoja kant­riai išklausė mano bėdas, panoro susipažinti artimiau ir pakvietė prisijungti prie Vievio pagyvenusių moterų veiklos. Socialine darbuotoja dirbo Z. Lickūnienė.
Zofija su tuometine seniūno pavaduotoja Danute Aleksiūniene su­būrė Vievio moteris į draugiją, kuri vėliau pavadinta buvo moterų sambūriu „Ieva“. Susidomėjau jų veikla ir greitai pritapau. Sambūrio veikla buvo įdomi, susikūrusi savo tradicijas. Vievietės draugavo su Kauno pagyvenusių moterų centru. Šio centro steigėja yra lietuvių klasikės Julijos Žemaitės proanūkė Nijolė Arbačiauskienė. Kauniečių iniciatyva Vievio sambūrį lankė pagyvenusių žmonių organizacijų Vokietijoje­ vadovės. Viešnios at­vežė daug lite­ratūros, patarimų ir kvietimų į renginius.
Sambūris „Ieva“ kitais metais švęs 25-metį ir visus tuos metus draugijai vadovauja Zofija. Stebiuo­si jos sugebėjimu be rėmėjų, be savo patalpų, be sutarčių išlaikyti kolektyvą, kuris kas mėnesį buriasi draugėn, daug keliauja, aktyviai dalyvauja miesto šventėse, kuria ateities planus. Moterys savo vadovę vis dar vadina mei­liu vaikišku vardu – mūsų Zosytė.

Zofijos kelias
Zofija darbštumą ir užsispyrimą paveldėjusi bus iš savo tėvelių Marijonos ir Motiejaus Karužių, Trakų krašto valstiečių. Zofija – pokario vaikas, gimė Kazokiškėse. Šeimoje augo 3 vaikai, bet aukštesnių mokslų siekė tik ji. Iki mokyklos Vievyje eiti tekdavo 5 km, o grįžus po pamokų ūkyje reikėjo padėti tėvams. Zoselė mėgo lauko darbus, svajojo būti gėlininke, todėl baigusi septynmetę mokyklą įstojo mokytis į Buivydiškių žemės ūkio technikumą. Įsigijo agronomės specialybę. Baigusi mokslus paskyrimą gavo į Trakų rajoną, Balcieriškių tarybinį ūkį, kur devyniolikmetei merginai patikėtos bu­vo brigadininkės pareigos. Ta jauna mergina greitai pastebėjo, kad darbininkai dalį sėklos ar trąšų dažnai į naminukę keičia, todėl įvedė griežtą apskaitą. Dėl sąžiningo požiūrio į darbą tekdavo konfliktuoti su darbininkais, kol šie pakluso jaunai specialistei. Zofijos brigada pasiekė geriausių rezultatų, o darbininkams pirmą kartą buvo išmokėtas taip vadinamasis tryliktasis atlyginimas. Tarybiniame ūkyje Zofijai patikėtos buvo skyriaus vedėjos pareigos, bet jauna šeima augino dukrą, kuriai reikėjo daugiau motinos laiko. Zofija perėjo dirbti į Vievio grūdų kombinatą apželdintoja. Vėliau dirbo Balcieriškių apylinkėje sekretore, Vievio kerno saugykloje (dabartinis Geologijos muziejus). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Zofijai buvo pasiūlytas socialinės darbuotojos pareigos Vievio seniūnijoje.

Kartu su Mykolu
Visuose darbuose Zofiją paremdavo vyras Mykolas Lickūnas. Susituokė Lickūnai 1968 metais. Abu buvo panašių pomėgių ir interesų žmonės. Mykolas buvo aistringas sportininkas, Elektrėnų rankinio komandos „Energija“ žaidėjas. Mykolas visada – ar dirbo profsąjungos komiteto pirmininku, ar Vievio Vykdomojo komiteto pirmininku – visada buvo pirmasis žmonos Zofijos pagalbininku. Mykolas, baigęs Vilniaus geležinkeliečių technikumą, dirbti paskirtas buvo į Sibirą, Norilską. Šiaurėje išgyveno septynerius metus, aktyviai sportavo, su futbolo komanda buvo iškovojęs Norilsko čempiono vardą. Apie futbolininko pergales Omske, Krasnojarske, Norilske dabar primena tik išsaugoti medaliai, taurės, diplomai.
Zofija ir Mykolas užaugino dvi dukras. Vyresnioji Vilma gyvena Vievyje, dirba pagal specialybę maisto gamybos sferoje. Vilma visada prie mamos – kartu darbuose, kartu pomėgiuose. Jaunėlė dukra Virginija – toli nuo namų. Gyvena Vokietijoje, Miunchene baigė universitetą, įsigijo ryšių su visuomene specialybę. Žentas vokietis, bet šeima Vievį aplanko kiekvienais metais. Prieš porą metų Zofija ir Mykolas atšventė auksines vestuves. Kai vaikai jau susitvarkę savo gyvenimus, kai auga sveiki anūkai, Lickūnų ramų gyvenimą apkartina tik Mykolo ligos. Bet buvęs sportininkas, kovotojas, Mykolas ir dabar vis įvairias ligas nugali. Ligas nugali ne tik todėl, kad jam sekasi su gerais gydytojais, bet ir todėl, kad šalia jo tarsi tikras Angelas sargas visada budi žmona Zofija, dukros ir anūkai.

Karolina Naprienė

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1