Janina Girsė
Nuo mažumės kuriame svajonių pilis. Ir tik nedaugeliui jos tampa tvirtu gyvenimo grindiniu. Dažniausiai tenka įdėti daug pastangų, kad rastum savo kelią. Gyvenimo prasmę ir sėkmę gali patirti, jei labai to trokšti. Tą pasakytų Aistė Vyšniauskaitė-Stanevičienė, lietuviško prekės ženklo „Green Rose“ įkūrėja. Mokyklos laikais puikiai valdžiusi plunksną, Aistė, baigusi Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją, pasirinko ne literatės, bet teisininkės studijas, o jas baigusi per šešerius metus intensyviai dirbo šioje srityje. Kūrybinio polėkio siekis pastūmėjo moterį rašyti. Ji – puiki mama, knygos „Slaptas 4 moterų dienoraštis“ bendraautorė, dizainerė, bendrovės „Green Rose“ savininkė, šiuo metu gyvenanti Filipinuose.
Miela Aiste, jeigu galiu jus taip pavadinti. Esate sakiusi „…žalia rožė – tai unikali bei reta gėlė“. Toks, beje, ir Jūsų įmonės pavadinimas. Toliau Jus cituoju: „Tai nuolatinio gyvenimo, gyvenimo jėgos, energijos, dvasios atsinaujinimo, sveikatos, džiaugsmo, gerovės simbolis“. Ar tai tinka tik įmonei „Green-Rose“, ar ir jos vadovės Aistės gyvenimo būdui?
Pirmiausia džiugu, kad susitikome po geroko laiko tarpsnio. Papasakosiu neįprastą savo gimimo priešistorę: mano mama buvo gavusi dovanų rožę. Ją pamerkė į vazą, o ši po tam tikro laiko išleido atžalas. Pasodinta į dirvą gražiai pradėjo augti. Tą pačią dieną, kai aš gimiau, rožė pražydo. Šitą istoriją man artimieji pasakojo, bet kai įmonę vadinau, ją buvau visai pamiršusi. Taigi pavadinimas, nors mano sumanytas, bet iš vidinio pasaulio jau anksčiau buvo suformuotas ir ypatingą simbolinę prasmę turintis.
Peržvelgusi Jūsų veiklos ir kūrybos kelią, galiu drąsiai teigti – turite išskirtinį talentą. Papasakokite, kur buvo pradžių pradžia ir kaip to pasiekėte, kad Jūsų produkcija domisi ne tik Lietuva, bet ir Norvegija bei kitos šalys?
Aš nežinau, ar aš turiu talentą, galbūt turiu kažkokių išskirtinių savybių. Daug kam palinkėčiau, kad kiti jų išsiugdytų ir turėtų. Jeigu svajoji ir turi tikslą, tai jo siekti privalai, net jeigu būna ir labai sunku pusiaukelėje. Ir jokių baimių. Iš tikrųjų esu idėjų žmogus, nuolat kažką sugalvoju – minčių gimsta labai labai daug ir jas visas realizuoti tikrai neužtektų gyvenimo. Bet išskirtinės subrandintos mintys dažnai virsta realijomis. Tikrai nebijau jų paversti sėkmės garantu. Aš labai džiaugiuosi, kad mano aplinkos žmonės dažniausiai pritaria, jeigu ir nepritaria, tai dažniausiai palinksi galva, bet niekada nepasako: „Ne, ne, taip tikrai nedaryk.“
O pradžių pradžia buvo tokia. Nuo aštuntos klasės jau svajojau būti teisininke. Baigusi gimnaziją įstojau studijuoti teisės. Šešerius metus po studijų intensyviai dirbau šitą darbą. Kai gimė antras vaikutis, supratau, kad nenoriu grįžti į ofisą. Slėgė verčianti kiekvieną akimirką pasitempti iš vidaus ir išorės atmosfera – keturių sienų suspausta erdvė, darbinis kostiumėlis, aukštakulniai. Norėjosi daugiau kūrybos. Kadangi jau antrą vaikutį auginau, berniuką Vakarį, nutariau, kad auginsiu sveikai – su daugkartinėmis sauskelnėmis. Ir man sekėsi puikiai. Keletą jų siuvau pati, paskui sugalvojau, kad tą produktą reikėtų pasiūlyti Lietuvos rinkai. Pasikviečiau siuvėjų, pradėjom veiklą. Pavyko daugkartines sauskelnes siūti ir pardavinėti. Kas yra daugkartinės sauskelnės? Tai yra tos pačios senovinės „palutės“, tik modernesnės. Jos panašios į vienkartines sauskelnes, bet siuvamos iš natūralios medžiagos. Jos sugeria drėgmę, išskalbtos išdžiovinamos ir vėl naudojamos. Tai ir ekologiška, ir sveika. Tik reikia mamų pasiryžimo, kad taip darytų. Aišku, skalbimo mašinos išskalbia, nereikia rankomis skalbti, tik daugiau darbo. Taigi mes sauskelnes siuvom apie dvejus metus. Labai apsidžiaugėme, kai atradome merinosų vilnos pluoštą. Mes – tai mano komanda – aš ir mano siuvėjos. Pradėjom siūti vaikiškus drabužėlius. O įmonės pavadinimas liko ankstesnis – kaip sauskelnių. Tai va, ir buvo tokia pradžia – savęs ieškojau ir atradau.
Lietuvos ir užsienio klientai, ypač mamytės, auginančios mažuosius, jau žino, kaip Jus surasti internetinėje svetainėje (http://www.green-rose.lt) ir vertina Jūsų „Green-Rose“ kokybišką produktą. Ar planuojate plėsti savo veiklą?
Mes „Green-Rose“ produkciją visą laiką plečiam. Ir ne vien Lietuvoje. Daug produkcijos yra iškeliavusios į JAV, Kanadą, Vokietiją ir į kitas šalis. Kolektyvas jau pakankamai nemažas – darbuojasi apie dešimt žmonių.
Dalyvaujate fotosesijose, pavyzdžiui, kaip dizainerė Vasario 16-ąją Agniaus Rūdžio fotostudijoje, įvairiose parodose, Vokietijoje ir kitur, šventėse, mugėse, pristatymuose. Koks didžiausias Jūsų pasiekimas šiandien?
Kaip Jūs, mokytoja, esate puikiai paruošusi namų darbus! Puikiai viską apie mane žinote. (Juokiasi Aistė). Pirmiausia iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad esu mama. Dviejų vaikų mama. Ir jei manęs kas klausia, kas aš esu, tai pirmiausia pasakau, kad esu mama. Ir tikrai labai džiaugiuosi savo vaikais, jie yra labai nuostabūs. Turiu mergaitę ir berniuką. Noriu puoselėti pačias geriausias jų savybes. Manau, man ir mano vyrui tai sekasi ir tą bendravimą laikau vienu geriausių savo pasiekimų. Nėra taip, kad kažkuris iš mūsų vieną ar kitą vaiką labiau mylėtų, mes esame labai atviri visais klausimais. Kažkaip negaliu išskirti, kas prie ko labiau būtų prisirišęs.
Labai viešas mūsų produkcijos pristatymas buvo vienoje iš Vokietijos mugių. Buvom keliose, bet, jeigu teisingai pamenu, Berlyne gana sėkmingai save pristatėme. Visur rodėme prekes po didžiausia iškaba „Made in Lithuania“ (Pagaminta Lietuvoje), taip garsindami savo šalį, savo Lietuvą. Parodose gal ir buvo keletas žmonių, kurie nežinojo, kas yra Lietuva. Bet vokiečiai paprastai pažįsta mūsų kraštą. Ir jie stebėjosi: „Prekės iš Lietuvos?“ Didžiavomės, kad atstovavom Lietuvai, kad mokame pagaminti kokybišką prekę. Tuo metu, kai mes aktyviai dalyvavome parodose, prašėme ES finansinės paramos, bet negavome nė euro, nes mūsų apyvarta nebuvo pasiekusi tos ribos, nuo kurios buvo teikiama parama. Galvojom galbūt kooperuotis su kažkokia kita įmone, bet išėjo, kaip išėjo. Dalyvaudavom parodose vieni ir savo lėšomis. Mes dabar esam perkopę tą finansinės paramos ribą, bet „užsisukę darbuose“ dar nežinome, ar kreipsimės paramos, ar ne.
Vaikai – didžiausias gyvenimo turtas ir džiaugsmas. Jūsiškiai, tikiu, taip pat. Tik Smiltė ir Vakaris yra dar didžiausi įmonės produkcijos kritikai. Pasidalinkite šia patirtimi su „Elektrėnų kronikos“ skaitytojais.
Kaip sakiau, viskas prasidėjo nuo Vakario. O vaikai? Jie – ne kritikai, o modeliai. Mes taip pat kartais būname modeliai, bet didžiąją prekių dalį sudaro vaikiški drabužėliai, tai vaikai yra mūsų veidas. Jie bandytojai. Jei mes ką nors nauja sugalvojame, pasiuvame. Tuomet kviečiame vaikus į pagalbą ir žiūrim, ar atitinka dydis, ar patogu dėvėti. Taigi broliukas su sesute turi visus bandybinius produktus. Aišku, jie nedėvi kažkokio ištobulinto produkto, bet jie visą laiką būna mūsų įkvėpėjai.
Darni šeima ir Šiaurės ašigalyje liks tokia. Kaip sekasi suderinti gyvenimą ir darbą Filipinuose su veikla Lietuvoje bei santykius su artimaisiais giminės rate?
Iš tikrųjų – tai didelis iššūkis, nes mes gyvename didžiąją dalį laiko labai toli nuo Lietuvos. Įsikūrėme gerai. Ieškojome šilto oro visais metų laikais ir jį suradome. Saulė, šiltas oras, šilta jūra. Tai labai daug energijos duoda. Filipinuose pakankamai daug dirbam su „Green-Rose“. Vyras turi veiklos su šia įmone mažiau, jis daugiau užsiima su kitais Filipinų projektais. Ten dirbam ne mažiau negu Lietuvoje, bet turim daugiau energijos. Esam, matyt, ta šeima, kuriai reikia daugiau saulės, šilto oro. Rytas prasideda ten (nesvarbu, ar tai vasara, ar žiema) tarp penktos ir šeštos valandos ryto. Kaskart saulė šviečia, paukščiukai čiulba, ir mes be žadintuvo visa šeima atsikeliam. Visai priešingai būdavo Lietuvoj, kai šeštą valandą budindavome vaikus. Žiemą tamsu, daug verksmų, daug ašarų. O Filipinuose žiemą kitaip – arčiau pusiaujo ir metų laikų skirtumas tik viena valanda. Su vaikais, žinoma, ir čia visko būna, bet daug paprasčiau. O Lietuvoj, atsimenu, grįžtu iš darbo, jau būdavau pavargusi nuo ankstyvo kėlimosi ir vaikų vežimo į mokyklą ar į darželį. Taigi pietuose daugiau energijos lieka žmogui – nes visai kitoks gyvenimo būdas. Ir žmonės ramesni – jie neskuba gyventi. Į Vilnių atvažiavę (jau mėnuo, kai atvykę) mes vėl „užsisukom“ tuose pačiuose darbuose: vėl skubam, vėl lekiam, nes visi aplinkui bėga. Čia kaip traukinyje; tu į jį atsisėdi ir niekaip negali lėčiau važiuoti. Todėl mums labai patinka Filipinuose. Jei visi keturi esam kartu, tai, kur bebūtų šeima, ten ir yra namai. Nesvarbu, ar tai būtų Filipinai, ar Lietuva, kai mes į ją grįžtam, ar kokia kita šalis.
Saloje gyvendami, labiausiai pasiilgstam artimųjų: tėvų, sesers, draugų, buvusių kaimynų. Labai sunku palaikyti su visais ryšį, suderinti laiką, bet šiuolaikinės technologijos tą leidžia. Aišku, tai nėra toks pats bendravimas, kaip kad būtų tiesiogiai, gyvai, bet vis vien bendraujam. Dabar sugrįžę matom, kad tie patys draugai laukia mūsų, ir mes laimingi.
Filipinuose yra septyni tūkstančiai salų, mes gyvename Panglao saloje. Čia bendraujama anglų kalba. Sūnui buvo sudėtingiau pirmais metais, nes jis anglų kalbos praktiškai visai nemokėjo, o anglų kalba yra valstybinė. Beveik visi žmonės kalba angliškai. Taigi tik sūnui buvo sudėtingiausia, nes jis pradėjo lankyti mokyklą. Kai grįždavo, sakydavo – viskas gerai, bet aš nieko nesuprantu, ką jie man sako, ir aš pats nieko negaliu pasakyti. Mes labai vylėmės, kad jis kalbą greit išmoks. Vaikai kalbas greitai išmoksta. Iš pradžių Vakaris išmoko sakinius suprasti, paskui ėmė savo mintis reikšti. Aišku, ir dabar kalba su klaidom. Bet man džiugu, kad jis greitai pramoko, praeis metai, kiti, ir jis mokės gerai kalbėti.
Kiekvienas turime silpnųjų pusių. Kai kuriems tai – žlugimas, o kitiems silpnosios pusės pavirsta stipriosiomis. Kartais jaunas žmogus po pirmos nesėkmės labai pasimeta, kitas – nenuleidžia rankų. Patarkite, remdamasi savo patirtimi, kokie gebėjimai padėjo Jums pagauti sėkmę ir suteikė naudą kompanijai bei galėtų būti pavyzdžiais jaunam žmogui.
atidarymo juostelę perkirpti
Jau pačioj pradžioj sakiau, jeigu sieki tikslo, visko pasitaiko – suklumpi, nusvyra rankos, bet atsistoji ir vėl eini toliau. Daug turėjom veiklų, projektų, šeimos verslų, netgi tas pats visos šeimos projektas – išvykimas į Filipinus. Visas gyvenimas, visi projektai nebuvo paprasti. Buvo kažkokių nuosmukių. Būdavo, pareini namo ir sakai sau: „Aš nieko nebenoriu, viską metu“. Bet kitą rytą atsikeli ir susimąstai: „O kaip aš viską mesiu? Jeigu taip nusprendžiau, jeigu pradėjau veikti, reikia iki galo padaryti.“ Tai va, jaunam žmogui viso to palinkėčiau. Gal tik man atrodo, kad dabar jauni žmonės nori viską iš karto be pastangų įgyti, todėl ir nusivilia. Taigi tik valia ir didelis noras padės pasiekti tikslą.
Kokios kultūros vertybės, tenkinančios Jus kaip asmenybę, yra svarbiausios? Ar dera artimųjų įskiepytos vertybės su šiuolaikinėmis?
Lyginant Lietuvos kultūrą su esančia Filipinuose, iš vienos pusės galima teigti, kad esama didelių skirtumų, nes tai Azija. Skirtingai žmonės mąsto, skirtingai žiūri į darbus – lyg ir atmestiniau. Iš kitos pusės žvelgiant, randama panašumų – religija tokia pati. Taigi pasirinkau tokią šalį, nors ir Azijoje, bet ji yra labai artima Europai, Amerikai, nes Filipinai per tris šimtus metų buvo Ispanijos kolonija. Į bažnyčią nueinam, mišios tokios pačios kaip pas mus, tiktai apeigos vyksta anglų arba kita kalba. Tai iš tikrųjų viskas pažįstama ir viskas labai artima. Čiabuvių mūsų saloje beveik nėra. Yra tam tikras kiekis salų, kuriose sava religija, papročiai bei savitas gyvenimo būdas. Bet mes ten nesame buvę. Į jas vykti nerekomenduoja Užsienio reikalų ministerija dėl daugybės neramumų. Mes šioje saloje gyvename saugiai, apsupti žmonių gausos. Čia panašiai kaip civilizuotame kaime – viena trobelė prie kitos.
Tėvai iš vaikystės įskiepijo mylėti Lietuvą. Ir mes, ten nuvažiavę, iš tikrųjų ją labai mylim. Jeigu klausia, iš kur mes, tai didžiuodamiesi atsakom, kad mes iš Lietuvos. Besidomintiems daug pasakojame apie Lietuvą. Užsieniečiai ir filipiniečiai žavisi tais pasakojimais ir sako, kad norėtų šią šalį aplankyti. Mes net vaikams neleidžiame mesti mokslų Lietuvoje, jie nuotoliniu būdu mokosi Ozo gimnazijoje. Taigi noriu, kad jie būtų perskaitę Maironį, kad išmoktų visą lietuviškos švietimo sistemos programą.
Ne kiekvienas jaunas žmogus užsibrėžia tikslą. Iš tikrųjų vakar keistoką išvadą padariau. Atėjo pas mane darbintis jaunas žmogus. Jis per metus yra pakeitęs penkias darbo vietas. Mano požiūris į darbą yra toks: jei ilgiau išdirbi vienoje įmonėje – tai jau yra vertybė. Pasak jo, jei daugiau darbų pakeisi, tai tu ieškai savęs. Pasak šio jauno žmogaus, ieškojimas yra privalumas. Aš tai vertinu neigiamai. Tai nėra tikslo siekimas. Jei atėjai į įmonę, per metus kad ir nuo mažiausio karjeros laiptelio tu pakilsi: gal nuo valytojos tapsi parduotuvės vedėja. Keista man, kad žmogus bando save atrasti, tai yra pagirtina, bet jeigu atėjai dirbti, tai visus darbus turi atlikti iki galo.
Kokių naujovių tikitės ir kokie svarbiausi darbai Jūsų laukia ateityje?
Nors Panglao saloje gyvenam jau beveik dvejus metus, bet tų septynių tūkstančių salų dar neapkeliavom. (Šypsosi Aistė). Planuojame kuo daugiau jų apkeliauti. Lietuviai jau atradinėja Filipinus, jiems egzotika patinka, atvyksta – vieni, o kartais su draugais. Patariu, kur jiems vykti, kur apsistoti. Todėl aš rašau mūsų šeimos kelionių blog`ą www.onewayticket.lt ir suteikiu pagalbą. Iš tiesų labai miela, kai žmonės atvažiuoja ir pas mus užsuka į svečius – mes visą vakarą prakalbam. Tuomet atrodo, kad esam gal jau dešimt metų pažįstami. Filipinuose gyvenam neilgai, bet su nemažu būriu lietuvaičių likome pažįstami. Ir labai laukiam atvykstančių.
Ko palinkėtumėte Elektrėnų jauniems žmonėms, norintiems susikurti gražesnį gyvenimą?
Kai grįžtu į gimtinę, vis pagalvoju, jeigu atsukčiau laiką, kitaip planuočiau savo gyvenimą. Ir neskubėčiau bėgti į Vilnių ar į Kauną, ar į kokį užsienį. Elektrėnai – labai nuostabus kraštas ir čia yra daug galimybių veikti. Taigi tegu jaunimas išvažiuoja į didesnius miestus, universitetus baigia ir grįžta į Elektrėnus kurti ne tik šeimas, bet miesto gyvenimą. Elektrėnais didžiuojasi mano sesuo, tėvai, draugai ir man gera, atvykusiai iš svetur, matyti, kaip gražėja mano miestas.
Interviu pabaigai norėtųsi pacituoti respondentės ištrauką iš knygos „Slaptas 4 moterų dienoraštis“
Taigi, kodėl, mes dažniausiai darome tiek daug dalykų, kurių nemėgstame, o darome tiek mažai tai, kas mums išties patinka? O gyvenimas toks trumpas…
Kodėl mes gyvenime susikūrę tiek daug taisyklių, kurių privalome laikytis, nors ir nenorime? Kodėl iškėlę mes sau ir kitiems tiek daug lūkesčių, jog nuo jų mums patiems linksta pečiai? Kodėl mes viską gyvenime matuojame pinigais? Juk tas „ekspres traukinys“ varomas jais… Nesakau, kad mes – žmonės esam godūs, kad niekas kitas mums nerūpi. Tiesiog dabar taip pasaulyje „surėdyta“.
Pabandykime kartu stabdyti tą skubantį traukinį. Jeigu visi kartu dirbsime tik darbo valandomis, vakare grįžus padėsime savo išmanųjį telefoną aukštai į lentyną ir jo neimsime į rankas visą vakarą, jeigu nekelsime sau ir kitiems didelių lūkesčių, kai šiandien prašomi atlikti darbai turėjo būti padaryti jau vakar, kai mokėsime savo klientui pasakyti, jog „dabar vakarieniauju su šeima“ – gal traukinys jau nebebus ekspres?
Ir atminkite – gyvenimas yra gražus ir raskime laiko juo pasidžiaugti!
Nuotr. iš asmeninio foto albumo