Vilija Blinkevičiūtė: apie Europą, Lietuvą ir Elektrėnus

Janina GIRSĖ

Sveikinu Jus Europos Parlamente dirbančią jau trečią kadenciją. Darbas Užimtumo ir socialinių reikalų, Moterų teisių ir lyčių komitetuose jums žinomas. Kaip vertinate savo pareigas?
Iš tikrųjų labai dėkoju visiems Lietuvos žmonėms, balsavusiems už mane – per 10 000 piliečių atidavė savo balsą, pasitikėjo manimi, o tai didžiulis įpareigojimas. Labai didžiuojuosi, džiaugiuosi ir be galo jiems dėkinga, kad galiu tęsti darbą Europos Parlamente. Kaip jūs ir minėjote, ne tiek daug jau yra parlamentarų, čia dirbančių trečią ar ketvirtą kadenciją. Šį kartą, kaip niekad, daug narių pasikeitė – apie 61 proc. yra naujai išrinkti pirmą kartą (būdavo 48–49 proc.). Taip niekad nebūdavo. „Šviežias kraujas“ labai gerai – tai naujos idėjos, mintys, nauja varomoji jėga. Džiaugiuosi, kad daugiau moterų šios kadencijos Parlamente – apie 40 proc., o praeitoje buvo 37 proc. Tuoj priartėsime prie 50 proc. ir tas būtų visai normalu, kad vyrai ir moterys lygiomis proporcijomis, lygiomis jėgomis ir galimybėmis spręstų apie mūsų visų, t.y. pusės milijardo ir penkių šimtų milijonų Europos žmonių, gyvenimus.

Vilijos Blinkevičiūtės veik­los reitingas siekia 82 balus, esate ak­tyviausia Lietuvos eu­ro­par­lamentarė. Kokios charakterio savybės lemia tą aktyvumą?
Aš neturiu kažkokių ypatingų savybių.Visą gyvenimą taip dirbau. Baigusi Vilniaus universitetą, kai gavau paskyrimą į tuometę Socialinio aprūpinimo ministeriją, taip ir likau dirbti nuo eilinių pareigų iki ministrės. Aštuonerius metus išdirbau ministre, nuo 2009 metų esu EP narė. Aš galvoju, kad kai atsakingai dirbi savo darbą, tai nėra jokių stebuklų. Europos Parlamente visi stengiasi, kiek kas gali. Mane džiugina, kad visą laiką šalia yra puikūs darbuotojai, jie man padeda. Vienas lauke čia ne karys, todėl į kolegų mintis įsiklausau ir girdžiu. Mano vaikinai ir merginos tikrai stiprūs, patyrę. Tiek Briuselio, tiek Vilniaus komanda. Ši kadencija jau trečioji, laikas eina, aš nejaunėju, tačiau eisime į priekį ir toliau.

Dažnai teigiama, kad Lietuvos interesai Europoje galėtų būti ginami geriau. Gal įvardintumėte keletą ryškesnių praėjusios kadencijos neišspręstų šalies socialinių problemų?
Problemų yra daug. Aš suprantu tuos žmones, kurie sako, kad galima dirbti geriau, geriau atstovauti šaliai, bet visą laiką bus problemų ir visą laiką bus žmonių, kurie pasakys, o vis tiek galėjo būti geriau. Ir jie teisūs. Ir štai kodėl. Kada mes gyvenime pasiekiame vieną lygį, norime dar geresnio, dar aukštesnio. Todėl negalime sustoti tame lygmenyje, nes mūsų žmonės nori geresnės gyvenimo kokybės visose srityse. Tai kokios dabar tos Lietuvos (ir ne tik jos Europos Sąjungoje) problemos? Deja, tai skurdas, socialinė atskirtis ir pajamų nelygybė. Kai per mažos pajamos ir per aukštos kainos, žmonės negali įsigyti ir patenkinti elementariausių ir būtiniausių savo poreikių. Ir čia turiu omeny dirbančius žmones. Yra nenormalu, kada dirbantis Lietuvoje žmogus gauna tokį atlyginimą, iš kurio negali išgyventi. Aš nekalbu apie maksimalų atlyginimą gaunančius žmones, tokių išvis nedaug, o minimalus atlyginimas mokamas už nekvalifikuotą darbą. O mes neturime tiek nekvalifikuotos darbo jėgos, kiek kartais darbdaviai dėl savo požiūrio sako, kad už durų vietoj tavęs laukianti norinčių įsidarbinti eilė – užteks tau ir minimalios algos. Tokia pozicija asmens netenkina, ir dėl to mūsų žmonės, ypač mūsų jaunimas, emigruoja ir išvažiuoja. Tai šitas dalykas liko neišspręstas. Kalbu taip pat ir apie vaikus, ta pajamų nelygybė, skurdas ir socialinė atskirtis labai neramina. Natūralu, aš jaudinuosi už savo Lietuvą, kad mūsų vyriausybėje ir Seime nėra supratimo, sieksiu, kad mes visomis įmanomomis priemonėmis, visais turimais tarptautiniais instrumentais kovotume su skurdu, prieš moterų išnaudojimą artimoje aplinkoje. O Stambulo konvencijos neratifikavimas iki šiol (kada liko tik gal septynios valstybės iš 28-ių, kurios neratifikavo) nedaro garbės Lietuvai, ir aš taip pat prisiimu atsakomybę už tai. Kai praėjusią kadenciją buvau Moterų lygių teisių komiteto pirmininkė (tai buvo pati aukščiausia pozicija, kurią yra turėjusi Lietuva ir visos kitos Baltijos šalys) ne vieną kartą diskutavom, kalbėjom ir laiškus rašėm, padėtis mažai pasikeitė, tiesą sakant, kažkaip trūko supratimo. Taigi nuoširdžiai sakau, kad šiaudinės pastogės laikai jau praėjo.Visgi turime išnaudoti visus įmanomus instrumentus, kad nebūtų naudojamas prieš žmones, taip pat ir prieš moteris, smurtas, jis yra tikrai nemažas Lietuvoje. Tai dar vienas dalykas, kurio iš tikrųjų nepavyko išspręsti. Taip pat noriu priminti ir pasakyti, kad iki galo dar neišspręstas mobilumo paketo klausimas, ypač dėl tolimųjų reisų vairuotojų, dėl jų darbo sąlygų, atlyginimų. Daug ginčų dėl to sukėlė Europa, Rytų Europa, senosios valstybės. Aišku, mes grįšim prie šito klausimo, nes galutinio sprendimo dar nėra ir, manau, rudenį, įsijungę į darbus, baigę visas institucinių portfelių dalybas, išspręsime klausimą dėl mobilumo paketo ir konkrečiai dėl tolimųjų reisų vairuotojų, nors paprasta nebus. Man visiškai nesinorėtų, kad mano Lietuvos valstybė būtų vergovinių darbo santykių valstybė. Niekada to nepateisinau ir nepateisinsiu, netgi dėl 6 proc. BVP, nes už 6 proc. BVP stovi gyvi žmonės su savo gyvenimais, su savo poreikiais, su savo šei­mom, su savo vaikais. O gavus minimalią arba šiek tiek didesnę negu minimalią algą ir nuo to sumokėjus visas draudimo įmokas ar pensijai, ar ligai, ar nedarbui, yra nepakeliamas dalykas.To neturėtų būti 16-tus metus bendroje ES šeimoje esančioje valstybėje. Ir čia dar norėtųsi mesti akmenį į mūsų vietinių vežėjų daržą. Tai būtų toks signalas, skambutis, priminimas, kad reikia sėsti prie bendro derybų stalo visoms pusėms – ir vyriausybinei, ir profsąjunginei, ir darbuotojų atstovams, ir darbdaviams bei rasti bendrus sprendimus, o ne sakyti, kad atvažiavę ukrainiečiai, baltarusiai ar moldavai išspręs šitas problemas.

Mūsų Elektrėnai, beveik Jūsų amžiaus, – jaunas miestas, ir jį statę žmonės tuomet buvo jauni. Šiandien dalis jų iškeliavę Amžinybėn, ne visų likusių gyvenimo duona saldi. Kaip bebūtų keista, tačiau jauną miestelį nesmagu vadinti pagyvenusiu. Ar tai vien Lietuvos bėda? Kaip šios problemos sprendžiamos ES?
Iš tiesų, kaip Jūs paminėjote labai taip simboliškai ir gražiai, kad Vilija yra Elektrėnų bendraamžė. Tai kaip žmogui – man jau nemažai, kaip miestui – tai yra labai mažai. Kaip jūs sakėte, tai yra jaunas miestas, ir labai gaila, kad, deja, ši problema aktuali ne tik vien apie Elektrėnus kalbant. Elektrėnai, aš kaip tik galvoju, yra labai geroje geografinėje padėtyje – tarp Vilniaus ir Kauno, tarp dviejų didmiesčių. Tai kaip ir ne visada yra problemų, kai tu gali susirasti darbą kitur. Daug blogesnė padėtis yra kituose Lietuvos regionuose, kurie yra nutolę nuo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar regioninių didžiųjų miestų, kur pati didžiausia bėda – kokybiškos darbo vietos su socialinėmis garantijomis stoka (turiu galvoje ne apmokėjimus vokeliuose ir be jokio draudimo, bet su socialinėmis garantijomis). Kaip tai išspręsti? Tai pirmiausia turi spręsti mūsų Lietuvos valdžia panaudodama ES struktūrinių fondų lėšas. Tam tos lėšos ir yra skiriamos, kad galėtume planuoti, kaip parengti žmones darbo rinkai, kaip sudominti vidutinį ir smulkų verslą steigti darbo vietas, taikyti tam tikras mokestines ar įsiregistravimo bei kitas lengvatas, kad asmenys galėtų įkurti ir išsilaikyti privatų verslą. Taigi vienas iš sprendimo būdų – naudoti didžiules lėšas, kurios į Lietuvą ateina iš įvairių struktūrinių fondų. Labai svarbu planuoti ir žiūrėti, kad investicijos būtų visapusiškai tikslingai panaudotos. Dabar madinga sakyti, kad gaunam iš užsienio. Matyt, reikia kartu dirbti ir vietinei valdžiai, ir respublikinei ir, be abejo, Europos, kad galėtume panaudoti tas lėšas ir kad verslas būtų suinteresuotas sukurti naujų darbo vietų. Kitas dalykas, kaip dažnai būna, kad žmonės skundžiasi. Sutinku, kad prie kiekvieno namo darbo vietos neįsteigsi, kad reikia labai spręsti transporto problemą. Elektrėnams galbūt nėra taip svarbu, tačiau dažnai kituose miestuose ar miesteliuose yra didžiulė visuomeninio transporto problema. Tai susisiekimo problema – autobusų nėra, per dieną važiuoja vienas geriausiu atveju, o tvarkaraštis visiškai nepritaikytas prie darbo valandų. Dar viena – specialistų trūkumo provincijose problema – reikia sugalvoti, kokias papildomas garantijas suteikti reikalingiems darbuotojams, kad galėtume juos pasikviesti iš didžiųjų miestų. Kai kurie rajonai tai daro ir aš juos sveikinu, bet aktyvumo dar trūksta. Tikrai nesinorėtų, kad Lietuva būtų vien tik Vilnius, Kaunas ir Klaipėda.

Elektrėniečiai didžiuojasi tvarkoma miestelio aplinka, švenčių ir kitais renginiais, bet socialinės gyventojų sąlygos gana įvairios, ypač garbingo amžiaus sulaukusių. Tokiais asmenimis rūpinamasi: ES fondų projektas „Integrali pagalba asmens namuose Elektrėnų savivaldybės gyventojams“ ir kiti, Trečiojo amžiaus universitetai, įvairios organizacijos ir bendrijos, nemobilius lanko tarnybų darbuotojai. Tik dažnokai geriausias pagalbininkas būna kaimynas ar kitas artimas žmogus. Kokių naujovių, kalbant apie viešųjų paslaugų kokybę, galima tikėtis ateityje sprendžiant socialinės atskirties problemas?
Iš tikrųjų, noriu pasakyti tokį dalyką, gal jis nėra naujas, bet tiek, kiek važinėju, išvažiuoju į Lietuvą grįžusi, kiek susitikinėju su žmonėmis, su įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovais, pilietinės visuomenės at­stovais ir su vietine valdžia, ir su merais, ir merėmis, nuolat pabrėžiu – nesitikėkite – investuoti į socialines paslaugas vyresniems žmonėms reikės vis daugiau ir daugiau. Todėl kad mes gyvename vis ilgiau ir ilgiau. Ir dėl to, kiek bekeiktume sveikatos ministrą, bet vis tiek mūsų gyvenimo kokybė keičiasi, gyvenimo trukmė ilgėja. Didelė bėda yra ta, kada mes lyginame vyrų ir moterų gyvenimo trukmę, tai mūsų vyrai gyvena 11 metų trumpiau, kada reikia dviejų pensijų arba peties paverkti, tada jie išeina ir negrįžta. Ir kaip sakiau ne kartą vietinei valdžiai, planuodami lėšas, skirkite jų daugiau socialinėms paslaugoms vyresnio amžiaus žmo­nėms, nes reikia kokybiško gyvenimo, o ne vien sėdėjimo prie lango ir žiūrėjimo į vieną tašką, remkite ir skatinkite vyresnio amžiaus žmones dalyvauti visuomeninėje veikloje, organizuo­kite veiklą įvairiuose kolektyvuose, nes taip jie pailgins savo ir aplinkinių gyvenimus ir patys taps laimingesni. Taigi tos investicijos turi būti gerokai didesnės ir jų turi būti daugiau. Labai gaila, kad Lietuva dar labai „velkasi uodegoje“ tarp ES valstybių ir kai mes žiūrim, kiek mes investuojame į pensijas nuo mūsų vidaus produkto, kiek mes investuojam į socialinę apsaugą nuo mūsų bendro vidaus produkto, tai yra beveik dvigubai mažiau negu Europos Sąjungos šalių vidurkis. Jeigu nematysim čia prio­riteto, situacija nepasikeis. Aš dedu daug vilčių į mūsų naujas pareigas pradėjusį eiti Lietuvos Respublikos prezidentą Gitaną Nausėdą, nes jis nuolat kartojo, kad jo siekis – gerovės valstybė. O gerovės valstybė – tai visi žmonės, nepri­klausomai nuo jų amžiaus, turtinės padėties, lyties, rasės, tikėjimo, ir jie turi lygias galimybes ir teisę į orų gyvenimą.Taigi labai svarbu – iš savo didelės patirties šioje srityje galiu teig­ti – pinigų niekada nėra – nei gerais, nei blogais laikais. Yra prioritetai. Ten, kur tu matysi prioritetą, ir tu žinosi, kad čia yra tavo prioritetas, tu viską padarysi, kad šitai sričiai būtų skirta daugiau lėšų, dėmesio ir galimybių. Taip, aš su jumis sutinku, vien Elektrėnų savivaldybės biudžeto neužteks, vien Lietuvos biudžeto neužteks, todėl mes ir sakome, įjunkime ir europinį biudžetą iš įvairių investicinių fondų, struktūrinių fondų ir remkim socialines paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms, neįgaliems žmonėms, šei­moms, auginančioms vaikus, priešpensinio amžiaus žmonėms. Mes, žmonės, esame katalikai ir turime suprasti, kad ir tam, suklupusiam žmogui, iš tikrųjų reikia padėti. Aš kitaip savo gyvenimo neįsivaizduoju, mes likimo nuskriaustų išskirti negalime ir neturime teisės. Nes nežinom, ar mums taip neatsitiks. Kaip man mama visada sako, kad niekada neišsižadėk ligos, „tiurmos“ ir lazdos. Tai to juk ir negali išsižadėti. Kiekvienu atveju, spręsdami šalies problemas, turime matyti aplink save žmones ir į juos investuoti. Aš visą laiką šiek tiek kritikavau Lietuvos atstovus, kurie vykdė tuos sprendimus, ir lieku prie savo nuomonės toliau – mes visą laiką investuodavom į betoną (ir betono investicijos buvo daug didesnės), o ne į žmonių protą, gyvenimo kokybę, sveikatos apsaugą, švietimą, kultūrą ar kitas sritis, kurios yra būtinos, nes mūsų Lietuvos valstybė neturi kito turto, tik žmones. O mes juos nuolat prarandame. Prarasime ir toliau, jeigu gerovės valstybę suprasime kaip gražius žodžius rinkiminės kampanijos metu.

Didžiausią rūpestį kelia atei­tis vaikų – ypač likimo ar skurdo nuskriaustųjų. Pagal valstybės numatytą programą globos įstaigų ugdytiniai apgyvendinami šeimose. Tai didžiulė atsakomybė, kartais net saugumo problema. Be Elektrėnų, pagal valstybės nuostatas, uždaryti Beižonių vaikų globos namai, kuriuose ugdytiniais buvo visapusiškai rūpinamasi, organizuojamos praktinės veiklos, gražūs santykiai su kaimo bendruomene. Ar tokių nuostatų vykdymas privalomas visiems vaikų globos namams, net ir tiems, kuriuose jauku? Kaip į tai bus atsi­žvelgta ateityje?
Pirmiausia pradėsiu nuo tokio dalyko – mes visi turbūt suprantame, kad tai yra didelė laimė, jeigu vaikas gali augti šeimoje, kai gali turėti mamą, tėtį, mylinčius senelius, brolius, seses. Ypatingai šitą jaučia tie vaikai, kurie to neturėjo. Aš pritariu valstybės vizijai arba nuostatai, kad reikia daryti viską, kad kuo mažiau vaikų patektų į valdiškus globos namus. Aš tą suprantu – tą mes turime daryti, tuo keliu eiti ir to siekti. Jeigu taip atsitinka gyvenime, kad tas vaikas negali augti pas savo pilotinius tėvus normalioje šeimoje dėl vienų ar kitų priežasčių, yra gerai, kad surandama tinkama šeima, kuri pasiruošusi tą vaiką prižiūrėti, globoti, auklėti, auginti ir išleisti į gyvenimą. Aš visą laiką labai atsargiai žiūrėjau į tokį dalyką, kada mes prisiimam geralinę liniją – dabar nebebus vaikų namų, nes yra blogai, kada vaikas gyvena vaikų namuose, ir urmu viską sugriauname kaip revoliucijos laikais. Tuomet užsibrėžiam terminą, kuo greičiau visus vaikų namus uždarome – vaikai ten negyvens. Viską reikia daryti labai atsargiai, tai yra labai jautrus dalykas – vaikas yra gyvas žmogus, vaikas – paauglys, kuris neturėjo galimybių gyventi su tėčiu ar mama, dar yra sužalotas, pažeis­tas, todėl kiekvienu atveju labai atsakingai reikėtų vertinti esamą situaciją. Aš tikiu, kad minėtuose vaikų namuose buvo geros sąlygos, galbūt valdžiai atrodė, kad reikia greičiau vykdyti normatyvus ir tuos vaikus iškelti kitur, bet dabar labai svarbu žiūrėti, stebėti, kad tie vaikai, gyvendami šeimose, būtų apsaugoti, aš jiems linkiu geriausios sėkmės, kad nebūtų taip, kad jų niekas nepažeistų, kad juos atitinkami pareigūnai prižiūrėtų, aplankytų, įvertintų. Kad neatsitiktų taip – viską darėme dėl pliuso, kad gerai atrodytume, o vaikams gyvenimo kokybė nepakito – tai nieko ir nepadarėme. Pats svarbiausias dalykas – investuoti į vaikus. Ir tai turėjome atlikti vakar, kad tokių situacijų nebūtų, nes skurdas gimdo skurdą. Ir todėl labai svarbi europinė vaiko garantija, prie kurios man daug teko dirbti Europos Parlamente. Dabar kaip tik svarstome ir diskutuojame. Visą savaitę pas mus buvo kandidatė į ES komisijos pirmininkus Ursula von der Leyen. Kai uždaviau tada klausimus, ar ji parems europinę vaiko garantiją, ar kova su skurdu ir jaunimas taps prioritetu, ji pritarė. Šiandien plenarinių posėdžių salėje girdėjau, Ursula von der Leyen pabrėžė, jog stengsis tai daryti. Lygiai taip pat mūsų Socialdemokratų frakcijos laiške ji patvirtino, kad tą veiklą tęs, o tai dar kartą reiškia, kad mes nenuleisim rankų, kad tos lėšos, dėl kurių mes balsavome – beveik 6 milijardai eurų iš europinio biudžeto, – ateitų ir Lietuvos vaikams, kad jie turėtų galimybes mokytis, teisę į sveikatos priežiūrą, tinkamą gyvenimą, būstą, mitybą. Kitaip sakant, mes per vėlai suvokėme, kad būtina investuoti į jaunimą. Kuo anksčiau reikia į jauną žmogų investuoti, nes galime viską prarasti. Todėl tos lėšos yra būtinos.

Gyvenate beprotiško informacijos srauto apsuptyje, esate aktyvi europarlamentarė. „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams būtų įdomu sužinoti, koks Jūsų laisvalaikis?
Aš net nežinau, ką galiu pasakyti, išskirtinių hobių tiesiog neturiu. Labai džiaugiuosi, jeigu savaitgalį, kai parvažiuoju namo, yra galimybė išvykti į gamtą, į sodybą. Artėja ir šis savaitgalis, parskrisiu iš Strasbūro, jau kitą dieną, penktadienį, važiuo­siu su mama ir seserimi į savo gimtuosius namus, kur mano namai dar stovi. Mama jau treti metai pas seserį būna Vilniuje, jai jau 91-eri, sunkiau gyventi. Bet mes važiuosim į miestelio šventę, į „Škaplierną“, ten mes būsim, ten mano namai, ten gerai. Ten bendrausim, ten suvažiuoja bendraklasiai ir mano draugai. Tokie pasibendravimai malonūs. Susigraudinau labai.
Ne vienas šių dienų žmogus dirba įvairiose šalyse – Jūs taip pat. Kaip atskirtis nuo Lietuvos veikia Jūsų gyvenimą ir santykius su artimaisiais?
Žinot, aš pati savo noru tai pasirinkau. Tai turbūt yra nesulyginami dalykai, kada tu dirbi europinėse struktūrose ir tu tikrai jautiesi normaliu žmogumi, tu gali save įvairiai realizuoti, tavo darbas yra su tam tikromis pakankamomis socialinėmis garantijomis. Visai kita, kada tu emigruoji dėl to, kad negali išlaikyti savo šeimos, savo vaikų. Ir tada, ko gero, labai dažnai sunku būna tokiems žmonėms, nes jie tampa atskirti nuo tėvynės. Ir tada tas jausmas yra kitoks. O aš kiekvieną savaitgalį stengiuosi sugrįžti, bendrauti. Net tada, kai dirbau ministre, visą laiką sakydavau – aš išvažiuodavau į Lietuvą, nes turėdavau daug susitikimų. Lygiai dabar, kai aš išvykstu į Briuselį, Strasbūrą, dažnai sugrįžtu į Lietuvą. Politikės profesija yra labai rimtas darbas ir ne kiekvienas jį gali dirbti. Norinčių yra daug, o galinčių – mažai. Manęs dažnai paklausia draugai, pažįstami – ar Vilija tu nepavargai? Ta prasme, kur išeini, visi tave pažįsta. Tikrai Lietuvoje visi tave pažįsta. Pripratau, toks yra mano darbas, toks gyvenimo būdas. Ir tu gyveni.

Grįžkime į šiandieną. Esate minėjusi, kad svarbiausia – darbai, nes jie išlieka. Kokiai naujos kadencijos EP darbo sferai esate numačiusi daugiausia skirti dėmesio ir kodėl?
Aš tęsiu darbą dviejuose komitetuose – esu Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto narė, Moterų teisių ir lyčių pakaitinė narė, dar papildomai pasirinkau Kultūros ir švietimo komitetą, nes galvoju, kad tai reikalinga todėl, kad labai svarbu Lietuvos žmonėms, ypač jaunimui, mūsų švietimo sistemai. Šitas komitetas yra atsakingas ir už autorių teisių direktyvą, kuri sukėlė daug minčių, nes nuo seno pirmiausia palaikau kūrėjus ir už programą projekto ERASMUS +, skirtą mūsų jaunimui, mokytojams, dėstytojams. Šituose trijuose komitetuose dirbu ir rezultatas turi būti. Ar bus lengva? Tikrai – ne. O dabar bus dar sunkiau, todėl kad Europos Parlamentas yra kitoks ir ne visada gerąja prasme. Aš visada esu optimistė, visuomet bandau rasti gerąjį pradą, kad iš to turėtume naudos. Pirmas kartas nuo 1979 m., kada savo frakcijoje neturime daugumos. Daugumą dabar turi krikščio­nys demokratai. Iki šiol mes visada turėdavome daugumą ir bendrų konsensusų, diskusijų būdu rasdavome sprendimus, niekada nepasiduodavom jokiems populistiniams triukams, tą sau leisdavo mažosios frakcijos. Dabar teks labiau ieškoti kompromisų, diskutuoti, tartis, kad rastume tikruosius sprendimus, o jų bus labai daug.

Dėkoju už malonų pokalbį. Ko palinkėtumėte „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams?
Linkiu dvasinio turto, dar linkiu, kad žmogus augtų, kad domėtųsi viskuo, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turto, gyvenimo galimybių. Žmogus būna jaunas tol, kol jis žingeidus, kol jis nenustoja domėtis, kurti, keliauti, mylėti. To ir linkiu visiems elektrėniečiams.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1