Tremtis Jono Ramanausko nepalaužė

Albina Sidaravičienė

Jonas Ramanauskas

Jonas Ramanauskas

Yra Lietuvoje žmonių, per kurių gyvenimą istorijos ratai važiavo viską sujaukdami, traiškydami. Mūsų mieste gyvena Jonas Ramanauskas, Elektrėnų tremtinių ir politinių kalinių pirmininkas, kurio gyvenimas turtingas pačių netikėčiausių įvykių. Jis dar vaikas gyveno nepriklausomoje Lietuvoje, patyrė tremties negandas, išgyveno tolimame Altajuje, grįžo į Lietuvą, sąžiningai gyveno ir dirbo, o dabar džiaugiasi sulaukęs vėl nepriklausomos Lietuvos, kurioje jam labai gera gyventi. Tremtis giliai įsirėžė į atmintį ne tik dėl patirto bado, bet ir dėl artimų žmonių netekčių, sutraukytų artimų giminystės ryšių, kai lieki vienas, kad paliudytum visos giminės istoriją ir apgailestauji, jog daug ko nebegali paliudyti.

Pavojingas okupantams

J. Ramanausko gyvenimą iš esmės pakeitė masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai, prasidėję 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto. Deportaciją vykdė LTSR ir iš TSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, aktyviai talkino komunistų partijos vietos aktyvas. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego.
Tokį siaubo rytą teko išgyventi J. Ramanauskui (1937 m.), ketverių metų vaikui, kurio tėvai buvo tremiamųjų sąrašuose. Tėvas Bronius Ramanauskas (1902 m.), Beižionių kaimo gyventojas, sovietų valdžiai buvo pavojingas asmuo. Politinės represijos buvo taikomos žmonėms, kuriuos okupacinis režimas pripažino pavojingais TSRS valstybei ir politinei santvarkai. Lietuvos gyventojai buvo suskirstyti į okupacinei valdžiai ištikimus ir priešiškus sluoksnius pagal politinius, socialinius ir kitus kriterijus. Lietuvos Respublikos politikai, valstybės tarnautojai, įvairių įstaigų darbuotojai, politinių ir visuomeninių organizacijų nariai, karininkai, mokytojai, dvasiškiai, ūkininkai, verslininkai ir kiti aktyvūs, savarankiški, turėję nuosavybės asmenys buvo pripažinti priešiškais ir pavojingais Tarybų Sąjungos valstybei ir valdžiai. B. Ramanauskas priskirtas prie pavojingų Tarybų sąjungai ir valdžiai asmenų, nes jis buvo Beižionių šaulių būrio vadas (nuo 1936 m. liepos 20 d. iki rugsėjo 15 d.).
Beižionių šaulių būrys buvo suskirstytas į skyrius. Kiekvienam skyriui buvo paskirtas vadas ir jo pavaduotojas. Nuo 1936 m. lapkričio 20 d. laikinai būrio vado pareigas ėjo B. Ramanauskas.
B. Ramanauskas turėjo 7 ha žemės, kuri buvo šeimos pragyvenimo šaltinis. Sovietų valdžiai to užteko, kad ištremtų šeimą – tėvą, motiną ir du mažamečius vaikus (Albiną (7 m.) ir Joną (4 m.). Mama Marytė Ramanauskienė buvo paprasta kaimo moteris, kilusi iš septynių vaikų šeimos.
Tą pačią dieną buvo suimtas ir dėdė Vincas Ramanauskas, tėvo brolis, pašto viršininkas. Jis išvežtas vienas, nes kiti jo šeimos nariai sugebėjo pasislėpti. Kalėjo kartu su brolio šeima Altajuje.
Lietuvoje liko artimiausi giminės, su kuriais ilgam laikui nutrūko ryšiai. Jonas apgailestauja, kad neprisimena savo senelių. Kai gyveno visi Lietuvoje, jis buvo per mažas, kad prisimintų, o kai grįžo – neberado. Tremtis baisi ir tuo, kad nutraukė artimiausius giminystės ryšius.

Tremtinių turto grobstymas

Baudėjų apsuptai šeimai buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti. Ramanauskų šeimai buvo leista pasiimti tik 30 kg mantą.
Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos. Tremtinių paliktas turtas turėjo būti aprašomas,  konfiskuojamas ir paskirstomas, tačiau neretai tremtinių paliktą turtą pasisavindavo jo aprašymą ir paskirstymą vykdę pareigūnai. Oficialiai Ramanauskų paklausė, kam jie savo turtą palieką, bet iš tikrųjų, pasak J. Ramanausko, turtą išsine­šiojo stribai.
Gyventojų turtų grobstymas prasidėjo okupacijos pradžio­je, kai buvo suiminėjami inteligentai (1940 m. naktį iš liepos 11 į 12 d.), pirmieji žmonės, neįtikę sovietinei valdžiai: „O tas plėšikavimas prasidėjo kartu su pirmaisiais suėmimais. Areštuo­dami šeimos galvą, bolševikai visai šeimai, kokia ji bebūtų, paliko tik po vieną kambarį ir virtuvę, o kitus kambarius su baldais ir visu turtu užantspauduodavo Slavino parūpintu laku. <…> Ta pačia proga buvo išmestos į gatvę su mažais vaikais ir ligoniais tos šeimos, kurių vyrai buvo pabėgę į Vokietiją. Gatvėje jos atsidūrė plikos, be jokio turto. Tas turtas buvo reikalingas plikiems bolševikams, atvykusiems iš „turtingiausios pasaulyje“ komunistinės valstybės. Tiek užgrobtuose areštuotų asmenų kambariuose, tiek į gatvę išmestų emigrantų šeimų butuose apsigyveno bolševikinės politinės policijos ir raudonosios armijos vadovaujantieji asmenys. Visi tuo­se kambariuose ir butuose rasti baldai ir daiktai buvo duoti raudoniesiems komisarams laisvai naudotis“ (Vladas Radzevičius ,,Pirmieji bolševikų žingsniai“).
Susipažinę su sovietinės okupacijos pradžia ir priimtais dokumentais dėl represuotųjų ar pabėgėlių turto konfiskavimo, išparceliavimo, galime daryti išvadą, kad okupantai, įsitvirtinę Lietuvoje, pradėjo kėsintis ir į suimtųjų turtą. Tam nė neprieštaravo naujieji komunistų įsakymai, kurie kaip tik skatino tuo naudotis. Buvo netgi sudaryta pabėgusių ir suimtų asmenų turto konfiskavimo komisija. Galimybe pasipelnyti iš karto susigundė iš SSRS atvykę bei vietiniai enkavedistai. Tai plito po visą Lietuvą, o okupacinė valdžia toleravo. Aukš­čiausieji valstybės pareigūnai dalijosi vertingiausius daiktus, o žemesnes pareigas einantys dalijosi tai, kas likdavo.
Prasidėjus 1941 m. birželio 14 d. masiniams trėmimams, tremtinių turto grobstymas pasiekė patį aukš­čiausią tašką. Ištremtų gyventojų turtas atiteko pagal sovietinius įstatymus valstybei, bet faktiškai ištremtųjų turtą išsidalydavo įvairūs viršininkai, enkavedistai ar represinių organų padėjėjai. Šei­mai leisdavo pasiimti tik apie 100 kilogramų įvairios mantos, o visas likęs turtas atitekdavo okupantams.
Kaip minėta, J. Ramanausko šei­mai buvo leista pasiimti tik 30 kg.

Kelionė į tremties vietą

J. Ramanauskas tremtyje apie 1954 m.

J. Ramanauskas tremtyje apie 1954 m.

Visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis, kur juos patikrindavo ir įsakydavo atiduoti visus vertingus daiktus. Paskui tremiamieji konvojuojami į ešelonų telkimo vietas.
Birželio 15–19 d. iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties – išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais. Žmonės iš Lietuvos buvo ištremti į Altajaus, Krasnojarsko kraštus, Komijos ASSR, Novosibirsko, Tomsko sritis bei Kazachijos SSR.
Tąkart į Altajaus kraštą buvo išsiųsti 8 tremtinių ešelonai, o viename iš vagonų buvo Ramanauskų šei­ma, pasmerkta tremčiai 15 m.
Šeima buvo nusiųsta į stepių Altajų, tai vieta netoli Mongolijos sienos.
Deja, ne visi tremtiniai pasiekė tremties vietas. Per porą kelionės savaičių tremtinių gretos aptirpo: daug mūsiškių nepajėgė nuvažiuoti iki ten, nes sąlygos buvo sunkios. J. Ramanauskas pasakoja, kad traukiniai sustodavo stotyse ir tada karei­viai skelbdavo, kad virintas vanduo duodamas nemokamai, visi bėgdavo jo atsinešti, o ką valgydavome – dabar nė nežinau.

Specialiosios gyvenvietės

Atvežti tremtiniai buvo įdarbinti sovietų valdžios ar represinių žinybų nustatytose vietose, vadinamo­siose specialiosiose gyvenvietėse. Ramanauskų šeima pakliuvo į Rodino rajono avių ūkį. Ar ta gyvenvietė turėjo kitą pavadinimą, Jonui nepavyko išsiaiškinti ir vėliau.
Gyvenimo sąlygos nežmoniškai sunkios. Iš atvykusiųjų atėmė visus vertingesnius daiktus, apgyvendino barakuose, kuriuose žiemą neapsakomai šalta. Stepėje medžių nėra, todėl kaip kurą naudodavo džiovintą avių mėšlą.

Maistas, drabužiai

Labai trūko drabužių ir maisto. Stepėje rasdavo laukinių rūgštynių ir laukinių svogūnų, kuriuos godžiai valgydavo. Jeigu tremtinys įvykdydavo dienos darbų normą, duodavo suaugusiam 100 g, vaikui – 50 g duonos.
Jei duonos normą ir užsidirbdavai, tai ne visada ją gaudavai, juk ne visada ją kepdavo. Tų maisto produktų, kuriuos skyrė pagal korteles, neturėjo už ką nusipirkti, nes nieko neuždirbdavo. Avių ūkis augino arbūzų, pomidorų, tai vaikai eidavo ir juos vogdavo.
Žiemą prasidėjo badas. Mirė ne tik seni, bet ir jauni. Trūko šiltesnių drabužių, apavo. Jonas prisimena, kad jau būdamas darbingo amžiaus neturėjo savų veltinių, jie buvo brangūs, tai šeima nusipirko tik vieną porą, kurią pakaitom visi nešiodavo. Pasipuošęs tais veltiniais, jis kartą ir nusifotografavo (žr. nuotrauką)

Teisių ribojimas

Ištremti Lietuvos žmonės neturėjo jokių teisių.
Gyvenvietėje buvo NKVD komendantūra, kuri tremtinius prižiūrėjo. Kad tremtiniai nepabėgtų, iš jų būdavo atimami pasai ir išduodami tremtinių asmens dokumentai. Kas 2–4 savaites turėjo registruotis.

Tremtis tremtyje

Neilgai pabuvę, vos spėję kiek įsikurti Altajuje, daugelis tremtinių buvo vėl išvaryti į varginančią, daugelį savaičių trukusią kelio­nę traukiniais, upių krovininiais laivais į tolimiausią šiaurę, amžinojo įšalo kraštus, ten, kur šalčiai žiemą būna iki -50 °C, kur pusę metų trunka naktis, o kitą pusę – diena. Daugelis tremtinių buvo iškeldinti ant įšalusios žemės Laptevų jūros pakrantėje ar salose, kur nebuvo jokio pastato. Jiems patiems teko statytis kokias nors pašiūres ar žemines.
Ramanauskų šeimai šįsyk pasisekė, jie buvo palikti Altajuje.
Vergiškas darbas ir kančios, lėta mirtis ir badas, šaltis ir ligos bei atskyrimas nuo Tėvynės, giminių ir artimųjų tirpdė tremtinių gretas.

Tremtinys gali

Tremtinys galėjo tik mirti, nes ne sovietų valdžios kompetencija tai uždrausti. Tremtiniai sunkiai išgyvenome karo metus, jokių žinių ar paramos iš artimųjų Lietuvoje. Susirašinėti leido tik po karo, tada pradėjo ateiti ir siuntiniai. Jonas prisimena, kaip kartą jiems atsiuntė obuolių, kurie vietiniams buvo nematytas stebuklas. Mama net atsiųstą megztuką atidavė ir už tai gavo šiokių tokių lengvatų.
Taip už nebūtas kaltes prieš „sovietinę liaudį“ ar „socialistinės tėvynės išdavystę“ buvo nubaustos šeimos, atimtas jų turtas, o žmonės pasmerkti beteisiam gyvenimui svetimuose kraštuose.
Sunkus darbas ir badas, šaltis ir ligos, Tėvynės, giminių ir artimųjų ilgesys tirpdė tremtinių gretas.
Iš visų 1941 m. ištremtųjų pusė mirė tremties vietose, lageriuose ar kitose represinėse specialiosiose vietose.

Tremtinių tarpusavio santykiai

Tremtiniai tarpusavyje sugyveno, nors kilę buvo iš įvairių Lietuvos vietų. Daug tremtinių buvo iš Klaipėdos, J. Ramanauskas prisimena Arlauskus, su kuriais šeima artimiau bendravo. Prisimena ir iš Armėnijos kilusius žmones, su kuriais susipažino tremtyje. Pasak J. Ramanausko, dauguma tremtinių buvo inteligentiški žmonės, išsilavinę, protingi, mokantys mandagiai elgtis. Tokie išliko ir tremtyje. Tarpusavyje kalbėdavosi tik lietuviškai. Mama vis būdavo liūdna, ji be galo ilgėjosi namų, išmokė mus žegnotis ir kalbėti poterius lietuviškai. Jau vėliau, kai pradėjo gauti siuntinius iš Lietuvos, tremtiniai jais pasidalindavo.

Santykiai su vietiniais

J. Ramanauskas mano, kad paprasti rusai geri žmonės. Jei turėdavo, tai užsukusį į jų namus pavaišindavo. Ten gyvenusieji rusai vargo kaip ir tremtiniai. Jie sunkiai dirbo, o už darbą gaudavo tik duonos normą. Šiaip gyvenimas visiems buvo monotoniškas, be prošvaisčių. Jonas prisimena, kad buvo viena didelė metų linksmybė rudenį, kai švęsdavo derliaus šventę. Kad švęstų kitas šventes, Jonas neprisimena.
Vietiniai, geri žmonės, bet buvo prie tinginio. Jie nei audė, nei mezgė, nei gyvulių laikė. Jei turėdavo laisvesnę minutę, sėdėdavo žaisdami domino, gerdami arbatą ir lukštendami saulėgrąžas. Keptos bulvės jiems buvo didžiausia šventė. Lietuvių tai netenkino ir svetur būdami jie kabinosi į gyvenimą. Jau vėliau, kai prasidėjo plėšinių vajus, pirmaisiais metais grūdų derlius buvo didelis, bet valdžia su juo nemokėjo susitvarkyti. Ramanauskų šeima augino kiaulę, žąsis, nes joms lesalo buvo per akis. Ir šiandien Jonas stebisi, kad vietiniai nebrangino grūdų, kelias, kuriuo važiuodavo sunkvežimiai su derliumi, buvo nusėtas grūdais. Nebuvo jokių sandėlių, todėl javus pildavo į krūvas po atviru dangumi, o ten jie supūdavo.

Rusiška mokykla

Ramanauskų šeima buvo palikta Altajuje, išvengė dar vieno kraustymo tolyn į šiaurę. 1949 m. šeima susilaukė trečio vaiko, gimė dukra Onutė. Vyresnieji broliai lankė rusišką mokyklą. Jonas baigė septynmetę mokyklą. Išmoko skaityti rusiškai, kiek pamena, vaikai mokyk­loje buvo draugiški. Vietiniai lietuvius gerbė. Mokytojai įrašydavo vaikus į būrelius – imtynių, bokso ar dramos. Savaime suprantama, visur ir visada buvo kalbama rusiškai. Taip palengva buvo nutautinami lietuvių ir kitų tautų tremtinių vaikai.
Tremtinių vaikas Jonas baigė septynmetę mokyklą ir įgijo tekintojo specialybę. Kaip ir tėvai dirbo tame pačiame avių ūkyje.

Stalino mirtis – galimybė grįžti

Mirus Stalinui 1953 m., Lavrentijaus Berijos iniciatyva buvo paskelbtas SSSR Aukščiausiosios Tarybos įsakas „Dėl amnestijos“. Po Stalino mirties buvo pasmerktas jo asmens kultas ir represinė sistema. 1954 m. pradedama paleisti politinius kalinius ir tremtinius iš įkalinimo bei tremties vietų. Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ metais daug lietuvių buvo paleista iš tremties. Valdžia nesitikėjo tokio masinio žmonių grįžimo į gimtąsias vietas. Valdžia duodavo grįžtantiesiems dokumentus ir primindavo, kad dabar ir jie galį stoti į partiją.
Ramanauskų šeima, gavusi dokumentus, kaip ir daugelis kitų, nedvejodama ruošėsi namo, į Lietuvą, nė nekvaršindama galvos, kad kuris nors iš jų galėtų tapti komunistų partijos nariu.
Ramanauskų šeima iš tremties į gimtąsias vietas (Beižionis) grįžo 1956 m. Grįžę neberado savo namų – jie buvo sudegę. Apsistojo pas tetą. Pradėjo dirbti kolūkyje. Nuostabu, kad kolūkio pirmininkas davė jiems karvutę, kuri buvo pragyvenimo šaltinis. Iš darbo kolūkyje neprasimaitinsi. Grįžusią šeimą ištinka nelaimė – 1958 m. miršta vyresnysis sūnus Albinas. Atsiliepė sunkūs tremties metai, peršalimai. Tremties šmėkla nepaleido savo aukos, atsivijo į Lietuvą ir išplėšė ją iš gyvenimo.

Svetimas tarp savų

Esant tokiai situacijai, Jonas ieško išeities. Tiesa, Jonas ieškojo darbo mieste, bet jo negavo, nes reikėjo būti registruotam mieste, o prisiregistruoti nebuvo pas ką. Tada jį pašaukia atlikti karinę tarnybą. Dabar Jonas ironiškai šypteli, prisimindamas tuos laikus, kad jis, liaudies priešo sūnus, tiko okupantams tarnauti. Tėvai, grįžę į gimtinę, kabinasi į gyvenimą. Net pasistatė namus. 1960 m. atlikęs karinę tarnybą, grįžta Jonas. Kai pradeda statyti Elektrėnuose elektrinę, Jonas įsidarbina statyboje. Čia jis valdžiai nepavojingas. Kai statybos baigtos, baigta ir Jono karjera, jo į darbą elektrinėje kaip nepatikimo, tremto asmens nepriima. Darbštus, sugebantis ir išmanantis darbą statybininkas neprapuola, nes nesėdi rankų sudėjęs. Įsidarbina kitose statybose ir taip visą gyvenimą stato Lietuvą.
1966 m. vedė Marytę Pileckaitę iš Alytaus. Susipažino jiedu Elektrėnuose, nes abu dirbo statant elektrinę. Jauna šeima įsikuria Elektrėnuose, nes čia gauna butą su bendra virtuve.
Sesuo Onutė išteka, ilgą laiką gyvena Kėdainiuose, o prieš trejetą metų grįžo arčiau tėviškės ir apsigyveno Elektrėnuose. Ji dirbo bibliotekoje, mokytojavo.

Tremtinio vaikai

Elektrėnų tremtinių ir politinių kalinių choras „Sidabrinė gija“. Jonas sėdi antroje eilėje pirmas

Elektrėnų tremtinių ir politinių kalinių choras „Sidabrinė gija“. Jonas sėdi antroje eilėje pirmas

Marytė ir Jonas Ramanauskai užaugina du sūnus – Darių ir Arūną. Abu mokėsi Elektrėnuose, baigė vidurinę mokyklą. Abu savo ateitį sieja su Lietuva.
Darius, baigęs mokyklą, mokėsi Kauno veterinarijos akademijoje. Vėliau sukūrė šeimą, turi 2 vaikus. Vyresnioji dukra atliko stažuo­tę Amerikoje, neseniai grįžo namo ir sako, jog Amerikoje įdomu, bet gyventi ten nenorėtų. Sūnus mokosi mokykloje.
Arūną domino sportas, jis pasirinko studijuoti Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute turizmą (dabar Lietuvos sporto universitetas).
Arūnas turi 3 dukras. Vyresnioji studijuoja Vokietijoje, antroji dukra šįmet baigė ,,Versmės“ gimnaziją ir senelis Jonas žino, kad ji ruošiasi studijuoti. Jaunėlė baigė 4 kl. ir ruošiasi į „Ąžuolyno“ progimnaziją.
Šiuo metu abu broliai dirba Lietuvoje, yra įkūrę medžio apdirbimo įmonę Kaišiadoryse. Arūnas gyvena Elektrėnuose, Darius – Kaune.

Gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje

J. Ramanauskas yra įsitikinęs, kad gyventi dabar Lietuvoje yra gera. Jis nepritaria tiems, kurie emigruoja iš savo krašto. Į klausimą, kodėl čia gera gyventi, Jonas ilgai negalvojęs atsako: „Gera, nes gali kalbėti, ką manai, gali pasitaupęs pinigų nusipirkti tai, ko tau reikia, žodžiu, gyvenk ir džiaukis, kad tik sveikata leistų“. Jonas, nors ir sulaukė garbingo amžiaus, yra žvalus, kupinas jėgų ir noro dalyvauti buvusių tremtinių veikloje. Seka spaudą, žino ir piktinasi, kad „Misija Sibiras“ dalyviams atsisakyta išduoti vizas. Jonas sako, kad neturi sodo, nes okupantai nedavė žemės lopinėlio, todėl turi laiko, kurį mielai skiria visuomeninei veiklai, nes sėdėti užsidaręs namuose jis nemėgsta. Sako sugebąs dainuoti, todėl mielai dalyvauja tremtinių renginiuose. Vienas iš jų yra ,,Leiskit į tėvynę”.

Tremtinių šventės

J. Ramanauskas su choru ,,Sidabrinė gija” aktyviai dalyvauja tradicinėje respublikinėje politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventėje „Leiskit į tėvynę“.

Valstybinėse šventėse Elektrėnuose Jonas visada sutinka savo bičiulius

Valstybinėse šventėse Elektrėnuose Jonas visada sutinka savo bičiulius

Ši šventė vyksta kas dveji metai vis kitoje Lietuvos apskrityje. Pirmoji šventė įvyko 1991 m. Kaune, o šiemet, birželio 16 d., Šilalėje vyko XIV buvusių tremtinių dainų šventė.
Ji prasidėjo 12 val. šv. Mišiomis už gyvus ir mirusius politinius kalinius ir tremtinius Šilalės miesto Lietuvos partizanų kapinėse. Po šv. Mišių šventės dalyvių eisena nusidriekė į Šilalės miesto pušyno estradą. Apie 14 val. prasidėjo dainų ir poezijos šventė „Leiskit į tėvynę“.
Dalyvavo 31 buvusių tremtinių ir politinių kalinių choras iš visos Lietuvos, Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras, operos solistas Liudas Mikalauskas, Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvai „Mainytinis“, „Laukiva“, „Kadagys“.
,,Man visada malonu dalyvauti šioje šventėje,- sako Jonas,- nes susitinku senų pažįstamų, kurių gretos retėja. Pamenu, kad pirmoje šventėje dalyvavo mūsų choras, kurį subūrė Julius Jurgaitis. Tada jame dalyvavo vien buvę tremtiniai, o dabar padėtis keičiasi, chorą papildo senjorai ir ne tremtiniai. Smagu mums susirinkti, pabendrauti, prisiminti praėjusius laikus, pasidžiaugti dabartimi”.
Kita Jonui svarbi šventė yra Likimo brolių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.
J. Ramanauskas, kaip ir kiti buvę tremtiniai, noriai dalyvauja jau trečią dešimtmetį Raseinių rajone, Ariogaloje, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) organizuotame sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Renginys kasmet vyksta pirmąjį rugpjūčio šeštadienį. 1990–2005 m. jis buvo vadinamas „Laisvės ugnis – ateities kartoms“. Sąjunga suburia likimo brolius ir seseris, perėjusius devynis pragaro ratus Norilske, Novosibirske, Omske, Magadane, Igarkoje, prie Laptevų jūros, Krasnojarske ir kitose prievartos vietose.
Pasak LPKTS valdybos pir­mininkės Rasos Duobaitės-Bumbulienės, sąskrydis „Su Lietuva širdy“ – tai išskirtinė galimybė sutikti ir pabendrauti su gyvaisiais istorijos liudininkais, patyrusiais sovietines represijas.
„Man šis renginys labai svarbus, nes susitinku buvusius pažįstamus, pasišnekam kaip broliai“,- sako Jonas.
Buvęs tremtinys J. Ramanauskas, dabar jau senjoras, aktyviai dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, kuria Lietuvą, prisimenančią savo istoriją ir siekiančią tą istoriją perduoti ateities kartoms.

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1