Stepankevičių giminės kredo: dirbti gerai, gyventi sąžiningai

ŠIMTMETIS – sėkmės istorija, kurią kūrė visi Lietuvos žmonės ir užsienyje gyvenantys lietuviai – mūsų seneliai, proseneliai, tėvai, mes. Daugelis savo šeimose turime dar gyvų prisiminimų apie signatarus, diplomatus, ūkininkus, partizanus, dvasininkus, sportininkus, mokytojus, Pasaulio teisuolius, Sąjūdžio dalyvius, mokslininkus ir savanorius. Tai mūsų herojai, mūsų Lietuva.

(Vyriausybės informacija „Atkurtai Lietuvai 100“)

Julija Kirkilienė

Jau įpratome įsijungę tele­vizorių matyti vaizdinę agitaciją, kurioje žinomi žmonės aiškina, kodėl švenčia Lietuvos atkūrimo šimtmetį. Šimtmetį švęsti turėtume ir todėl, kad Lietuvoje gyvena žmonės, dar dabar ranka perrašinėjantys ištraukas iš žurnalo „Karys“ ir atnešantys į redakciją, kad paskleistume žinią ir kuo daugiau žmonių žinotų apie nepriklausomos valstybės atkūrimo aplinkybes, kurie visą okupacijos laikotarpį po kruopelytę rinko Lietuvos istoriją, ją ranka aprašinėjo ir nešė į savo sukurtą muziejų, kad kada nors galėtų parodyti. Toks žmogus yra vieviškis Juo­zas Stepankevičius, apie kurį daug rašyta, bet vis dar ne viskas pasakyta. Jo ir plačios giminės gyvenimas ir darbai Lietuvos klestėjimui gražiai įsipina į šimtmečio portretus.

Prie stendo apie Žemaičių plento tiesimą. Nors plento tiesimui medžiagos buvo vežamos kalamaškomis, bet beveik 200 km nutiesti buvo per ketverius metus

Prie stendo apie Žemaičių plento tiesimą. Nors plento tiesimui medžiagos buvo vežamos kalamaškomis, bet beveik 200 km nutiesti buvo per ketverius metus

Nerimas
Jiezno kapinėse guli keturios Stepankevičių kartos, kurioms likimas lėmė mirti Lietuvoje. Bet daugelis tos giminės atšakų amžinam poilsiui atgulė Sibiro žemėje ar nežinomuose kapuose Lietuvoje. Kalti jie buvo dėl vienos nuodėmės – mylėjo savo gimtą šalį ir dirbo bei kūrė jai. Ir dabar, kai valstybinių įmonių vadovus krečia skandalai, J. Stepankevičius, visą gyvenimą dirbęs valstybinėje įmonėje, ramiai gyvena viename daugiabutyje. „Kai nesi gobšus, tai nieko nereikia bijoti“, – lėtakalbe šneka šiemet 85-erių metų jubiliejų švęsiantis buvęs ilgametis Kelių muziejaus direktorius.- „Jei kada kokį atliekamą pinigą turėjau, ne šeimai nešiau, bet pirkau muziejui eksponatus“. Tų eksponatų surinkta per 6 tūkst. Dabar jau pensininko dienas leidžiantis Juozas labiausiai nerimauja, kad, panaikinus VĮ „Automagistralė“, kuriai priklausė Kelių muziejus, jis nebūtų parduotas kokiam privatininkui. Pasak garsiojo kelininko ir muziejininko Juozo, surinkta unikali kelių technika įvairiuose aukcionuo­se kainuotų ne vieną milijoną, o pasipelnyti mėgstančių, atsakomybės neturinčių ar nesuprantančių, ką šalies istorijai reiškia muziejinės vertybės, žmonių mūsų šalyje vis dar apstu. J. Stepankevičius – ne tas kelininkas, apie kuriuos dabar daug neigiamos informacijos viešojoje erdvėje. Jis – kelininkas, pokariu kelius tiesęs iš vietinės žaliavos – Kazokiškių karjero žvyro, sumaišyto su smala. „Ir kelias tvirtas buvo, ir vogti nebuvo ko“,- dabartinę tvarką pašiepia kelininkas, o jo balse girdimas nerimas dėl mūsų šalies, kurioje ir šimtmečio išvakarėse ne darna, bet susipriešinimas klesti.

1931 metų nuotraukoje sėdi Juozo tėvelis Boleslovas su broliais šauliais

1931 metų nuotraukoje sėdi Juozo tėvelis Boleslovas su broliais šauliais

Darna
Tokios darnos, kokia Lietuvo­je­ buvo nuo Sąjūdžio laikų iki Nepriklausomybės įtvirtinimo, pa­vydėti, tikriausiai, galėtų bet kuri pasaulio šalis. J. Stepankevičius prisimena pirmuosius Sąjūdžio kūrimosi laikus. Jis tuo metu dirbo Vievio kelių statybos valdybos (KSV6) viršininku. Įmonė tiesiogiai pavaldi buvo Automobilių transporto ir plentų ministerijai. Ministru 1987 metais pa­skirtas buvo Petras Makrickas. „Tvarka tuo metu jau buvo ne rusiška, o patriotiška“,- prisimena Juozas, todėl ministerijoje paslapčia buvo įkurtas Sąjūdis, kuris ministerijai pavaldžio­ms įmonėms nurodymus davė. Taip 1989 metais rugpjūčio 23 dieną į Baltijos kelią tarp daugybės nuosavų automobilių išvažiavo ir keli pilni žmonių Kelių statybos valdybos autobusai. J. Stepankevičius prisimena to meto žmonių vienybę: vieni kitus praleido kelyje, kas dėl uždarytos geležinkelio pervažos nespėjo į vieviškiams skirtą kelio atkarpą, čia pat degino žvakutes. Kelių valdybos autobusų vairuotojai žinojo pervažų apvažiavimus, todėl visi kelininkai savo vietoje buvo laiku ir tvirtai laikėsi susikibę už rankų. „Jeigu tada kas elektros srovę būtų paleidęs prie Katedros Vilniuje, paskutinis nuo srovės žuvęs žmogus būtų buvęs Taline“,- tų laikų vienybę apibūdina Juozas, pridėdamas, kad laisvės tuo metu vieningai troško Lietuvoje gyvenantys lenkai, rusai, totoriai, kitų tautybių žmonės.

Kodėl esame laisvi
J. Stepankevičius šiais metais dalyvavo Sausio 13-osios minėjime Seime ir kaip brangiausią relikviją saugo neužmirštuolės žiedelį, kuris jam buvo įteiktas kaip iniciatyvos „Aš prisimenu, kodėl esame laisvi“ relikvija. Jokių kitų apdovanojimų už Lietuvos laisvės gynimą, išskyrus Lietuvos Sąjūdžio padėkos raštą, pasirašytą V. Landsbergio, Juozas neturi. Jis visą kovos dėl nepriklausomybės laikotarpį dirbo Kelių statybos valdybos viršininku, budėjo prie telefono ir vykdė Sąjūdžio įsakymus. 1991 metų sausio mėnesį į Vilnių išvažiavusi buvo visa Kelių valdybos sunkioji technika ir dauguma Valdyboje dirbusių žmonių. Ir dabar, kai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį ne vienas veikėjas, o dažniausiai įvairios žiniasklaidos atstovai žodį komunistas taria kaip keiksmažodį, Juozas negali suprasti, ar jie istorijos nežino, ar specialiai žmones kiršina. Kai Juozui pasiūlė Kelių valdybos viršininko pareigas, o jas gauti galėjo tik įstojęs į Komunistų partiją, patarimo klausti jis nuvažiavęs pas mamą. Mama jam pasakiusi: „Tu būk geras žmonėms ir teisingas, tada gerai bus ir žmonėms, ir Lietuvai“. Juo­zas iki viršininkavimo išsisukęs buvo nuo priklausymo spaliukams, pionieriams,

Juozo tėveliai Marytė ir Boleslovas

Juozo tėveliai Marytė ir Boleslovas

komjaunuoliams, bet jei būtų atsisakęs viršininko pareigų, jas užėmęs būtų kitas žmogus. Jei ne lietuvis, tai gal atsiųstas iš pla­čiosios tėvynės su specialia užduotimi. Juozo narystė komunistų partijoje netrukdė jam krikštyti vaikų, laiminti jų santuokas bažnyčioje. Juozas sako pritariantis signataro Bronislovo Genzelio minčiai, jei kas nors nori nuvertinti Lietuvai kūrusius žmones okupacijos metu, tegul dabar švenčia ne atkurtos Lietuvos šimtmetį, o penkiasdešimtmetį. Lietuva okupuo­ta buvo 50 metų ir visus tuos metus Lietuvai kūrė, Lietuvą saugojo ir link nepriklausomybės vedė tuo metu gyvenę žmonės.

Šaknys
Iš kur ir kada jie Jiezno apylinkėse apsigyveno, giminės medį kuriantys Stepankevičiai nežino. Jiezno kapinėse palaidotas Juozo prosenelis, valsčiaus viršaitis Kazys Stepankevičius. Vėliau visus kelių kartų Stepankevičių vaikus kaimynai kaziukais vadindavę. Didelėje Kazio šeimoje tarp aštuonių vaikų augo ir Juozo senelis Aleksas Stepankevičius. Jis buvo ūkininkas, taip pat užauginęs aštuonis vaikus: penkis sūnus ir tris dukras. Keturi Alekso sūnūs buvo Lietuvos šauliai, o jauniausias, Bolius, Juozo tėvas, dirbo Jiezno viršaičio sekretoriumi. Boleslovas į žmonas paėmė jauną ir labai gražią našlę Marytę. Jiems gimė sūnus Juozas (mūsų herojus) ir dvi dukros – Bronė ir Natalija. Bet gausią ir darnią Stepankevičių šeimą išblaškė įvykiai, istorijoje aprašyti terminais: okupacija, karas, pokaris…
Pirmosiomis karo dienomis vokiečiai nušovė Juozo tėvą Boleslovą. Nušovė be priežasties: vokiečių buvęs įsakymas už du nušautus vokiečius, nušauti 400 Lietuvos gyventojų. Žydus šaudė vėliau. O pirmosiomis karo dienomis šaudė visus, nerinkdami tautybės, kas nesuspėjo pasislėpti. Juo-zo tėvą išsivarė naktį – nepadėjo motinos verksmas, kad maži vaikai, kad ir jiems nepatinka Rusijos okupacija. Pergyventas karas ramybės Stepankevičiams neatnešė. Dėdės, tėvo broliai, buvę šauliai: Jonas ir Petras, išvežti buvo į Sibirą ir ten pasiliko amžino įšalo žemėje. Dėdė Adomas buvo tremtyje, grįžęs iš tremties vėl buvo nuteistas ir kalėjime mirė. Iš Sibiro grįžo tik dėdė Antanas, kuriam nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje, todėl jis slapstėsi Kaune. Juozas prisiminė, kaip dėdė paprašęs jo slapta parodyti gimtinę. Tada Juozas

Genovaitė ir Juozas Stepankevičiai prieš 65 metus

Genovaitė ir Juozas Stepankevičiai prieš 65 metus

galėjo pasiimti valdišką mašiną ir dėdę apvežiojo jo prabėgiotais keleliais, išklausė jo monologą, kur koks namelis buvęs, kur ir kada jis vaikščiojęs, kur išdykavęs, o kur rimtai dirbęs. Dėdė vis prašęs važiuoti lėtai, kad viską galėtų pamatyti. Iš mašinos išlipti bijojęs, kad vėl neareštuotų. Po tos kelionės dėdė greitai mirė.

Gyvenimas
Juozo mamos su trimis vaikais bolševikai nelietė. Gal gelbėjo mamos pirmoji pavardė, gal tai, kad šei­ma nukentėjo nuo vokiečių. 1952 metais Juozas, baigęs Alytaus vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos fakultetą. Jam ir su juo kartu stojusiems dar šešiems alytiškiams buvo pasiūlyta kelių statybos specialybė. Nuo 1957 metų Juozas pradėjo savo kelių statybininko karjerą: praktikos metu atlikti jo darbai visada įvertinti buvo gerai, pagal jo diplominį darbą buvo atliktas gatvės remontas. Juozo vadovaujami kelininkai tiesė autostradas Vilnius–Klaipėda, Vilnius–Panevėžys. J. Stepankevičiaus biografijos ištraukos išspausdintos knygoje „Jaunystė ir branda“, išleis­toje 2010 metais ir skirtoje Kauno politechnikos instituto 1957 metų inžinierių

Seniausias muziejaus eksponatas - pirmoji lietuviška knyga apie kelių tiesimą ir priežiūrą „Įrankis pagerinimui ir sutaisimui šosejų ir paprastųjų kelų“, 1903 m.

Seniausias muziejaus eksponatas – pirmoji lietuviška knyga apie kelių tiesimą ir priežiūrą „Įrankis pagerinimui ir sutaisimui šosejų ir paprastųjų kelų“, 1903 m.

kelininkų laidai. Bet šilčiausi prisiminimai dar likę neužrašyti. Kas šiandien gali suprasti žmogų, važinėjantį po visą Lietuvą, rankiojantį senas transporto priemones, jas remontuojantį ir statantį į „Automagistralės“ patalpas, už kurių pritaikymą muziejui net papeikimą yra gavęs. 1994 metais Juo­zas atsisakė direktoriaus pareigų ir savo kelininko patirtį pritaikė muziejininko darbui. Neturėdamas specialaus išsilavinimo, jis suprato, kad muziejuje svarbūs visi nuo 1918 metų dirbę ministrai prie „Susisiekimo ministerijos sauskeliams ir vandens keliams tvarkyti buvo įsteigta Plentų, vandens kelių ir uostų valdybos“, kurie gražiai iškabinti prie įėjimo į muziejų, kad muziejui svarbus 1918 metų Lietuvos žemėlapis ir kad jo paties

rankomis dar prieš Sąjūdžio laikus siūta trispalvė vėliavėlė visai išblukusi, bet viena iš brangiausių muziejaus eksponatų. Vienas iš svarbių muziejininko prisiminimų yra apie iš Alytaus kelių valdybos gautą 1955 metų gamybos gudronatorių (kelių mašina skystoms šaltoms arba karštoms bituminėms ir degutinėms rišamosioms medžiagoms gabenti ir paskleis­ti lygiu sluo­ks­­niu). Su tuo įrenginiu visą savo laiką dirbo vienas žmogus, kuris atvažiavo į muziejų aplankyti savo mašinos ir atsivežė visą giminę. Žmogus, atsigulęs ant to įrenginio, išliejęs ilgą monologą, kad ta mašina buvusi visas jo gyvenimas: joje jis dirbo, valgė, joje pradėti buvo jo vaikai, nes pokariu nebuvo komandiruočių, o žmogus dirbo visoje Lietuvoje ir gyveno tame traktoriuje. Juozas sako, tai buvęs antras atvejis (pirmas jo dėdė), kai žmogus garsiai atliko viso gyvenimo išpažintį ir netrukus mirė.

Tęstinumas

Trispalvė, prieš 30 metų siūta paties J. Stepankevičiaus rankomis, nors išblukusi, bet labai brangus muziejaus eksponatas

Trispalvė, prieš 30 metų siūta paties J. Stepankevičiaus rankomis, nors išblukusi, bet labai brangus muziejaus eksponatas

Juozas su žmona Genovaite užaugino 3 vaikus: Audronė, baigusi Muzikos ir teatro akademiją, vadovauja Vievio kultūros centrui, sūnus Aidas, baigęs tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar A. Stulginskio universitetas), dirba girininku, dukra Daiva, baigusi Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino twchnikos universitetas), dirba vienoje statybos bendrovėje. Juozas su Genovaite susilaukė 8 anūkų ir vieno proanūkio. Anūkas Šarūnas seka senelio pėdomis – baigęs studijas dirba kelių inžinieriumi.
Bendros šeimos šventės Ste­pan­kevičių namuose visada pilnos patrio­tiškumo: čia skamba patriotiškos lietuviškos dainos, kurių ilgamečio choristo Juozo atmintyje daug ir jų išmokė savo vaikus, o kai per televiziją transliuojamose laidose giedamas Lietuvos himnas, Juozas visada atsistoja ir, pridėjęs ranką prie širdies, gieda kartu.
Trumpai perbėgdami per mūsų herojaus Juozo Stepankevičiaus gyvenimo istoriją, dar kartą supratome, kad Lietuvos šimtmetis yra ne data o praeities, dabarties ir ateities ryšiai.

Kalėdų šventė gausioje Stepankevičių šeimoje

Kalėdų šventė gausioje Stepankevičių šeimoje

J. Stepankevičius ranka perrašė ištraukas iš žurnalo „Karys“ ir prašė atspausdinti laikraštyje, kad­ vieni dar kartą perskaitytų ir prisimintų, o kas nežino – sužinotų, kaip buvo ateita iki 1918 metų Nepriklausomybės ir kaip ji buvo išlaikyta, padedant jo dėdėms Jonui, Petrui, Adomui ir Antanui.

Juozas Stepankevičius ranka perrašė ištraukas iš žurnalo „Karys“ ir prašė atspausdinti laikraštyje, kad vieni dar kartą perskaitytų ir prisimintų, o kas nežino – sužinotų, kaip buvo ateita iki 1918 metų Nepriklausomybės ir kaip ji buvo išlaikyta, padedant jo dėdėms Jonui, Petrui, Adomui ir Antanui Stepankevičiams.

1918 m. Nepriklausomos Lietuvos metai

„Valstybės atkūrimo 100-mečio akivaizdoje praeitis suvokiama ne tik kaip priežastis iškilmingai paminėti svarbią sukaktį, bet ir kaip paskata susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai bei dabarties klausimus praeičiai, ką valstybei ir visuomenei pavyko nuveikti per šimtą metų, kokius svarbiausius tikslus keliame sau artėjant naujam – antrajam valstybės atkūrimo šimtmečiui“, – skelbiama oficialioje Vyriausybės programos koncepcijoje.

Vienybė ir ištvermė

1914 m. kilęs Pirmasis pasaulinis karas Lietuvą pavertė kovų lauku. Apie 200 000 lietuvių atsidūrė Rusijoje. 1915 m., kai vokiečių kariuomenė pradėjo savo didįjį puo­limą ir užėmė visą Lietuvą, lietuviai jau buvo pasirengę valstybės atkūrimo darbams – tiek Lietuvoje, tiek svetur gyvenusieji organizavosi bendromis jėgomis gintis nuo vargo, kovoti dėl laisvos Lietuvos. 1917 m. bolševikų sukilimas Rusijoje tik paspartino Lietuvos atkūrimo procesą. Lietuviai kariai pradėjo steigti savo komitetus, susibūrė į lietuvių karininkų (karių) sąjungą. Sąjūdis apėmė beveik visus lietuvių karius, o jų tuo metu Rusijoje buvo apie 25–30 tūkstančių. 1917 m. vasarą Petrapilyje įvyko du svarbūs įvykiai: lietuvių tremtinių Seimas (1917 m. gegužės 27- birželio 13 d.) ir lietuvių karių atstovų suvažiavimas (1917 m. gegužės 25-29 d.). Netrukus pradėta steigti lietuviška kariuomenės dalis.
Kai 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Lietuvą valdė vokiečiai. Nepriklausomybės Akto paskelbimą Lietuvos žmonės sutiko su džiaugsmu, bet slėpė entuziazmą, nes prisibijojo griežtos okupacinės valdžios – vokiečiai dar tikėjo savo pergale kare. Laisvę lietuviai turėjo atkovoti ginklu. Daugelis mūsų karių iš Rusijos į tėvynę sugrįžo 1918 m. vasarą ir rudenį. Pradėta rūpintis kariuomenės organizavimu ir apginklavimu. Lapkričio 11 d. susidarė pirmoji Lietuvos vyriausybė. Pirmuo­ju ministru pirmininku ir krašto apsaugos ministru tapo prof. Augustinas Voldemaras. Lapkričio 23 d. jis išleido pirmą įsakymą Krašto apsaugos ministerijai, t.y. Lietuvos kariuo­menei. Buvo įsteigtas kariuomenės štabas ir paspartintas kariuomenės dalinių steigimas.

Kova su bolševikais

Lietuvai užimti bolševikai sudarė Pskovo diviziją, ji priklausė Šiaurės–Vakarų armijai. Divizija formuota Pskovo apylinkėse, joje buvo 6–7 tūkst. kovotojų su artilerija ir silpnais­ kavalerijos daliniais.
1918 m. gruodžio viduryje divizija buvo dislokuota Daugpilyje. Gruodžio 22–23 d. ji užėmė Zarasus, Vildžius, Švenčionis ir Uteną. Į šiaurę nuo šios divizijos veikė vadinamoji internacionalinė divizija Latvijai užimti. Pietuose, Molodečno ir Gardino kryptimi, veikė 17-oji šaulių divizija. Pskovo divizijai buvo įsakyta žygiuoti į Vilnių, o Internacionalinė divizija buvo nukreip­ta per Rokiškį, Radviliškį, Šiaulius į Žemaitiją. Taigi Vilnių puolė gana didelės jėgos, atakuota koncentruotai, 1919 m. sausio 5–6 d. miestas buvo užimtas. 1918 m. gruodžio 24 d. pasikeitė Lietuvos vyriausybė.
Naujoji vyriausybė tuoj išleido atsišaukimą į tautą, piliečius kvietė stoti į krašto apsaugą ir nustatė sąlygas į kariuomenę stojantiems savanoriams. Savanoriai šaukti vieneriems metams.

Laikinoji sostinė telkė jėgas

Dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių Vyriausybė ir kariuomenės vadovybė 1918 m. gruodžio 31 d.–1919 m. sausio 2 d. persikėlė į Kauną. Nors 1919 m. sausio 5 d. bolševikai užėmė Vilnių, sausio pabaigoje – Šiaulius, o vasario pradžio­je – Telšius, lietuviai nepalūžo, ypač aktyviai į Nepriklausomybės kovas stojo jaunimas.
1919 m. sausio 15 d. kariuomenėje jau buvo apie 3000 savanorių ir šis skaičius sparčiai augo. Kauno mieste ir priemiesčiuose susirinko daug kariuomenės dalinių ir beveik visos karo technikos kariuomenės dalys. Be to, kariuomenės vienetai dar steigėsi Alytuje (1 pėstininkų pulkas, nuo 1918 m. gruodžio 18 d.), Kėdainiuose (iš Panevėžio persikėlęs Panevėžio atskirasis batalionas), Tauragėje (žemaičių batalionas), Marijampolėje (1 atsargos batalio­nas), Raseiniuose (3 pėstininkų pulkas), Gardine ir Kaune (gudų kariuomenės dalys). Vėliau, išvadavus nuo priešų Šiaulius ir Ukmergę, Šiauliuose buvo suformuotas Šiaulių batalionas, Ukmergėje – Ukmergės batalionas. 1919 m. kovo 5 d. buvo pašaukti pirmieji naujokai – gimusieji 1897 ir 1898 metais. Naujokų ėmimas tęsėsi iki 1919 m. rudens, nes trūko ginklų ir aprangos. Vasario 7 d. prie Kėdainių pirmą kartą į mūšį stojo ir Lietuvos kariuomenė.
Likviduojant prasidėjusią Kauno apsuptį, paminėtinos pergale pasibaigusios kautynės prie Kėdainių (1919 m. vasario 7–8 d.) prie Jiezno (vasario 10 ir 13 d.) ir Alytaus (naktį iš vasario 12 į 13 d. ir 15 d.). Jose prieš bolševikus kovota drauge su vokiečiais. Patirta ir skaudžių netekčių – Alytuje ant tilto žuvo pastarosioms kautynėms vadovavęs 1 pėstininkų pulko vadas karininkas Antanas Juozapavičius.
Lietuviai ruošėsi tolesnei kovai, tačiau labai trūko karininkų. Iš pradžių manyta, kad jų turėtų pakakti 800–1000, bet ir tiek nebuvo. Tam 1919 m. kovo 8 d. Kaune įsteigta Karo mokykla.
Vasario pabaigoje–kovo pradžio­je vokiečiai Žemaitijoje ir Latvijoje pradėjo puolimą. Jame dalyvavo Žemaičių partizanai, o Joniškėlio partizanai aktyviai veikė bolševikų fronto užnugaryje.
Vėliau prie Radviliškio ir Šeduvos prisijungė iš Kauno atvykusios­ lietuvių kariuomenės dalys. Vokiečiams pradėjus pulti (vasario 27 d. prie Telšių ir Luokės) bolševikai panikuodami pasitraukė. Kovo 2 d. prie Tirkšlių ir Mažeikių buvo sumuštas bolševikų 39 šaulių pulkas. Vokiečiai puolė toliau, bolševikai traukėsi menkai priešindamiesi. Kovo 12–15 d. užimti Kuršėnai, Šiauliai, Radviliškis ir Šeduva. Tuo metu Latvijoje vokiečiai puldami pasiekė Rygą, čia dalyvavo ir vos kelių kuopų Latvijos kariuomenė. Per šį puolimą žuvo jų karininkas O. Kalpaks, pirmasis Latvijos kariuomenės vadas.
Iki 1919 m. balandžio pabaigos Lietuvos kariuomenė vado neturėjo. Šias pareigas ėjo krašto apsaugos ministras, jį pavaduodavo kariuomenės štabo viršininkas. Kovoms su bolševikais intensyvėjant kilo būtinybė turėti kariuomenės vadą arba vyriausią karo vadą, kaip tuo laiku buvo įprasta vadinti. Vyriausiu karo vadu buvo paskirtas gen. Silvestras Žukauskas, lietuvis, buvęs rusų armijos generolas. Į Vilnių jis atvyko iš Ukrainos 1918 m. pabaigoje, pasisiūlė tarnauti Lietuvai ir buvo priimtas – paskirtas krašto apsaugos viceministru vietoj neiniciatyvaus gen. K. Kondratavičiaus.
1919 m. balandžio 26 d. gen. S. Žukauskas buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo viršininku, kiek vėliau – vyriausiu karo vadu. Gen. S. Žukausko nuopelnai Lietuvai labai dideli. Keturis kartus jis buvo skiriamas kariuomenės vadu. Jam vadovaujant Lietuvos kariuomenė niekad nepralaimėdavo.
Tapęs vyriausiu kariuomenės vadu S. Žukauskas tuojau pradėjo teikti kariuomenę kovai su bolševikais. Tuo metu Lietuvoje jie jau turėjo 18 pėstininkų pulkų, 3 atskirus batalionus, 5 atskiras specialiasias rinktines ir keletą raitelių pulkų. Lietuviai prieš juos galėjo pasiųsti net daugiau kaip 5000 kovotojų. Gegužės 3 d. Lietuvos kariuomenė drauge su vienu vokiečių ir saksų savanorių batalionu užėmė Ukmergę, gegužės 7 d., kai K. Dragunevičiaus vadovaujama atskira lietuvių rinktinė užėmė Širvintas ir susitiko su lenkais, o gegužės 9 d. drauge su lenkais užėmė Giedraičius. Gegužės 18 d. pergrupuota Lietuvos kariuomenė užėmė Kurklius, 19 d. – Anykščius, 23 d. po įnirtingų kovų drauge su Joniškėlio partizanais užėmė Panevėžį, 27 d. buvo užimtas Subačius, 31 d. – Kupiškis, birželio 2 d. po 3 dienas trukusių kautynių – Utena, po gražaus manevro – liepos 12 d. – Salakas, o rugpjūčio 25 d. – Zarasai, kur priešas laikėsi nuo birželio 7 d. Rugpjūčio 30 d. buvo užimti Kalkūnai, Panevėžio ir Ukmergės rinktinės priėjo Dauguvos upę. Kovos veiksmai baigėsi spalio 2 d. užėmus Daugpilio priemiestį Gryvą. Operacijai pasibaigus gen. S. Žukauskas buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi su kardais.
1920 m. liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis.

Karas su bermontininkais

Dar nepasibaigus kovoms su bolševikais, Žemaitijoje, Kuršėnuose, ir vėliau Šiauliuose atsirado kitas Lietuvos priešas – bermontininkai. Jų vadas buvo P. Bermontas-Avalovas – vokiečių remiamas karinis avantiūristas – rusas. Iš Vokietijoje buvusių rusų belaisvių Bermontas sudarė armiją. Iš pradžių bermontininkai veikė tik Latvijos teritorijoje, čia jo valdžiai pasidavė nepasitraukę vokiečių gen. Von der Goltzo junginio kariai, bet 1919 m. liepą jie pradėjo puolimą Lietuvos kryptimi. Liepos 26 d. bermontininkai užėmė Kuršėnus, spalio 5 d. – Šiaulius, spalio 15 d. – Biržus, o 16 d. – Radviliškį.
Spalio 22 d. prie Linkaičių bermontininkai susidūrė su 6 pėstininkų pulku, atvykusiu iš bolševikų fronto. Įvyko aršios kautynės, naudoti kulkosvaidžiai ir artilerija, bet kurį laiką nė viena šalis neatsitraukė, o telkė jėgas prie Radviliškio. Aktyvūs lietuvių veiksmai prasidėjo lapkričio 10–12 d., bermontininkai išvyti iš Biržų, Saločių, Vieškų ir Žeimelio, o bendras puolimas prasidėjo lapkričio 21 d. prie Radviliškio. Svarbiausios kautynės ten vyko 21–22 d. – 1 ir 2 pėstininkų pulkai užėmė Radviliškį. Buvo paimtas didelis karo grobis. 4 pėstininkų pulkas užėmė Meškučius, 5 pėstininkų pulkas – Padubysį, o Pasvalio batalionas Joniškį (lapkričio 27 d.). Tuo metu latviai apgynė Rygą, perėjo į puolimą ir lapkričio 21–22 d. užėmė Mintaują. Fronte spaudžiamas latvių ir lietuvių, o politiškai – prancūzų gen. H. A. Niesselio vadovaujamas Antantės karinės misijos P. Bermontas buvo priverstas kapituliuoti. Minėtojai komisijai pareikalavus, kad lietuviai ir latviai sustabdytų karo veiksmus, kautynės naktį iš lapkričio 23 į 24 d. buvo nutrauktos. Bermontininkai išsikraustė, o Lietuvos kariuomenė sekdama paskui juos gruodžio 14–16 d. priėjo prie Klaipėdos krašto ribų.

Karas su lenkais

Dar Lietuvos kariuomenei kariaujant su bolševikais, į Lietuvą pradėjo veržtis lenkai. Antantės valstybės tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo nustačiusios tris demarkacijos linijas. Lenkų atstovai dalyvaudavo jas nustatant ir, nors linijos buvo rėžiamos vis tolyn į Lietuvos teritoriją, lenkų tai netenkino, jie svajojo atgaivinti senąją Lietuvos ir Lenkijos valstybę, o lietuviams nesutikus, stengėsi juos priversti jėga. 1919 m. lenkai puldinėjo lietuvių sargybos postus ir užiminėjo Lietuvos teritoriją, o lenkų organizacija P. O. W. (lenk. Polske, Organizacija Wojskova) Lietuvoje slapta rengė sukilimą, siekdama paimti valdžią, kol atvyks lenkų kariuomenė. 1920 m. rugpjūčio 26 d. bolševikai, prieš tai sumušti lenkų mūšyje prie Vys­los, apleido Vilniaus miestą ir Lietuvos vyriausybė vėl persikėlė į sostinę, tačiau po dviejų dienų lenkai prie Augustavo sulaikė ir nuginklavo lietuvių sargybą, o rugpjūčio 30 ir 31 d. užėmė Suvalkus ir ir Seinus.
Kaune susėsta prie derybų stalo, bet sutarti nepavyko, tad rugsėjo 2 d. fronto vadu paskirtas plk. V. Grigaliūnas-Glovackis paskubomis sutelkė 4 pulkus ir pradėjo pulti lenkus, užėmė Beržininkus, Seinus, Lips­ką ir priėjo prie Augustavo. Rugsėjo 4 d. lenkai kontratakavo ir privertė lietuvius pasitraukti, o rugsėjo 22 d. staiga didelėmis jėgomis puolė Seinų ruože ir įveikė lietuvių priešinimąsi. Rugsėjo 29 d. Suvalkuose atnaujintos lenkų ir lietuvių derybos, o spalio 7 d. pasirašyta sutartis dėl naujos demarkacijos linijos nustatymo. Tačiau tą pačią spalio 10 d., kai sutartis turėjo galioti, lenkai jau buvo parengę kariuomenę Vilniui pulti ir užimti. Dvi pėstininkų divizijos ir dvi raitelių brigados su gausia artilerija slaptai buvo dislokuotos Šalčininkų rajone. Vadu paskirtas gen. Želigovskis, karo veiksmams prasidėjus numatytas paskelbti maištininku. Karo veiksmus jis pradėjo 1920 m. spalio 6–7 d., o pagrindinį puolimą – 8 dieną. Perėję Merkio upę lenkai pradėjo manevruoti darydami abipusį Vilniaus supimą. Vilnių gynė tik 3 pėstininkų batalionai, 1 raitelių eskadronas ir 1 artilerijos baterija.
Kariuomenės vado pareigas vėl neseniai perėmęs gen. S. Žukauskas, paaiškėjus lenkų puolimo kryptims, įsakė lietuviams trauktis. Vyriausybė ir kariuomenės įstaigos vėl paskubomis persikėlė į Kauną. Spalio 9 d. lenkai užėmė Vilnių. Lenkų spauda tą pačią dieną paskelbė neva gen. Želigovskis veikia savo atsakomybe ir lenkų vyriausybės neklauso. Lenkai puolė toliau. Jie veržėsi Ukmergės kryptimi. Po kautynių prie Kubačiškių, Švenčionėlių, Širvintų, Giedraičių, Maišiagalos ir Musninkų lenkai buvo pasiekę Želvos miestelį, bet lietuviai spalio 29–31 d. kontratakavo ir lapkričio 1 d. užėmė Giedraičius. Frontas laikinai stabilizavosi.
Lapkričio 17 d. gen. Želigovskis vykdė paskutinę operaciją, kurios­ tikslas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo užimti Kauną. Tam buvo sutelktos didelės jėgos, pulta trimis varomis. Gen. S. Žukauskas, supratęs lenkų manevro esmę, nedavė puolančioms lenkų voroms susijungti. Lapkričio 19 d. buvo sumušta lenkų Širvintų vora, 21 d. – Giedraičių vora, o Musninkų bare 4 pėstininkų pulkas net pats perėjo į puolimą. Nugalėjus priešo pėstininkus, tikėtasi skirti daugiau jėgų raitelių vorai, bet Tautų Sąjungos kontrolės komisija lapkričio 21 d. pareikalavo sustabdyti kautynes. Kovos baigėsi…
Prasidėjo 20 metų taikos laikotarpis… pakilimai ir nuopoliai, karas, okupacija ir Atgimimas…

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1