Skirtingiems norams, skirtingos šventės

Virginija Jacinavičiūtė

Kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia ­naktis, Lietuvoje švenčiamos Joninės arba Rasos. Įprastai šie du šventės pavadinimai naudojami kaip sinonimai, tačiau už jų slypi skirtinga prasmė ir tradicijos, kurios laikui bėgant susipynė į visumą. Elektrėnų savivaldybėje Joninės – šv. Jono Krikštytojo gimimo diena – švenčiamos nuo seno ir niekas negali tiksliai pasakyti, kada suorganizuota pirmoji šventė, o gilutiškiai prieš trejus metus pradėjo švęsti Rasų šventę laikydamiesi senųjų pagoniškų tradicijų.

Gilučiuose
Kai 2003 metais Joninės Lietuvoje paskelbtos nedarbo diena, daugumai žmonių tai tapo masine švente, pritraukiančia linksmybių ištroškusius dalyvius. Tačiau ne visi žmonės Jonines nori švęsti triukšmingai, dalis jų renkasi tokias šventes, kurios organizuojamos laikantis senųjų tradicijų. Jau trečius metus gilutiškiai Rasų šventę organizavo ant Kalninių Mijaugonių piliakalnio. Čia atvykusieji galėjo pajusti pagoniškos šventės dvasią, kurią sukūrė Trakų Romuvos vaidilos Vidmanto Veličkos imituojamos apeigos su senovėje įprastais šventės elementais. Prieš kopdami ant piliakalnio dalyviai turėjo veidus nusiplauti vandeniu, praeiti pro gėlėmis apipintus vartus, nes tik taip tampi šventės dalyviu. Skambant giedotojų grupės „Ginėja“ sutartinėms, pritariant Gilučių etnografiniam ansambliui „Obelėlė“ ir balsingiems vyrams iš Elektrėnų, visi sustojo į glaudų ratą. Jo viduryje suformuotas aukuras ir uždegta ugnis, simbolizuojanti moralinį apsivalymą.

Kiekvienas šventėje turėjo progą nusipinti nemirtingumo ir meilės simbolį – vainiką. Prieš šventę piliakalnio teritorija buvo nušienauta, aplinkui lauko gėlių rasti būtų sudėtinga, tačiau gėlių atsargomis iš anksto pasirūpino kultūrinių renginių organizatorė Vida Vičkačkienė ir seniūnė Kristina Vitartė. Gražu buvo žiūrėti, kaip močiutės, mamos, merginos ir mergaitės apsupo gėlių puokštes, kurios netrukus tapo margaspalviais vainikėliais. Šiais vainikėliais galima buvo ne tik pasipuošti, dar buvo organizuotos ir vainikėlių mėtymo varžybos. Šiose varžybose sekasi tam, kas nematydamas pataiko vainikėlį užmesti ant šakos.
Nuo seno per Rasų šventę buvo įprasta užsiimti meilės ir vestuvių burtais. Tokių tradicijų laikėsi ir gilutiškiai – burtis šventės dalyviai sėdo prie tautodailininkės Onos Patronaitienės stalelio. Šventei įsibėgėjus seniūnė Kristina Vitartė pasveikino Jonus, Janinas ir Rasas. Šventės dalyviai šoko aplink laužą skambant liaudiškos muzikos kapelos „Daumantų muzikantai“ dainoms.
Netradicinę elektrėniškiams, bet tradicinę gilutiškiams tapusią šventę iš dalies finansavo Elektrėnų savivaldybė pagal Gilučių bendruomenės įgyvendintą projektą „Trumpiausią naktį metuose – protėvių papročiai ir tradicijos“.

Elektrėnuose
Kaip pasakojo Elektrėnų kul­tūrinių renginių organizatorė Vida Ališauskienė, tik pradėjus dirbti Elektrėnuose, buvo paaiškinta, kad Joninės būtinai turi būti švenčiamos birželio 23 d. Taip šios tradicijos laikomasi jau keliasdešimt metų. Tai pirmoji, bet ne vienintelė Joninių tradicija. Elektrėnuose kasmet organizuojamas koncertas, sveikinami varduvininkai, plukdomi gėlių vainikėliai. Šiemet šventės dalyvių į Elektrėnų marių pakrantę sugužėjo itin gausiai. Nežinia, ar tiesa, bet teko girdėti kalbant, kad žmonės labai norėjo gyvai pamatyti ir paklausyti atlikėjo Radži dainų.

Šventę pradėjo Semeliškių instrumentinė grupė „Konkordas“. Skambant tautosakinei dainai „Kupole, rože“ ugnimi įžiebtas ąžuolo lapais papuoštas aukuras, tapęs neatsiejama Joninių šventės dalimi. Per Jonines susirinkusius linksmino „Daumantų muzikantai“, popchoro „Saulės spinduliai“ kvartetas (vad. Aurimas Medzikauskas), charizmatiškasis Radži, o vakarą užbaigė grupės „Čilinam“ pasirodymas.
Joninių šventę vedė trakiškis Kęstutis Vilkauskas. Jis sveikino varduvininkus, mažiesiems įteikdamas po didelį ledinuką, o vyresnieji buvo papuošti vainikais. Nors Lietuvoje Jono, Janinos ir Rasos vardai labai populiarūs, tačiau prie scenos varduvininkų susirinko nedaug.
Vienuoliktą valandą į Elektrėnų marias merginos ir moterys išplukdė vainikėlius. Po šio ritualo visi apsupo Joninių laužą, kuris šiemet buvo neįprastas. Suformuotas ant lygiagrečiai sukrautų medžių laužas priminė bokštą. K. Vilkauskui didžiulį laužą saugiai užkurti padėjo ugniagesys. Netrukus laužas įsiplieskė, nušviesdamas šalia esančių veidus, o kaitri laužo ugnis susirinkusius vertė vis labiau atsitraukti.
Laužui įsidegus dalis žmonių pasuko namų link, o švęsti nusiteikusieji grįžo prie scenos, kur koncertavo grupė „Čilinam“.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1