Viena istorija šimtmečio tėkmėje

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 4
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 17 vasario 2017

ribnikovaiJulija KIRKILIENĖ

Prasidėjo paskutinieji šimtmečio metai po Lietuvos valstybės atkūrimo. Jau nedaug liko gyvų žmonių, kartu su Lietuva laukiančių šimtmečio jubiliejaus. Bet istorijoje liko vardai žmonių, visą tą šimtmetį prasmingais darbais prisidėjusių prie Lietuvos kūrimo, puoselėjimo, Nepriklausomybės išlaikymo. Pasižvalgėme po Semeliškių apylinkes, paieškojome žmonių, kurių giminės šaknys šiose apylinkėse šaknijosi paskutinį šimtmetį, ir pasidomėjome, kokiais prasmingais darbais jie kūrė Lietuvą.

Senelių istorija

Semeliškių gimnazijos direktorės Irenos Adomėnienės giminės šaknys veda į Rusiją. Jos protėviai   pagal tėvo giminę – Ribnikovai – į Semeliškių apylinkes, Maitegališkių kaimą, atkelti buvo po 1863 metų sukilimo. Istorikai tai sieja su gyventojų skaičiaus Semeliškėse augimu, o direktorė – su senelių prisiminimais.

i. AdomenieneI. Adomėnienės senelis Denisas Ribnikovas gimė 1896 m. Jis buvo stalius. 1915 metais per Semeliškes ėjo fronto linija. Algimantas Miškinis knygoje „Semeliškės“ rašo, kad užėjus vokiečiams, iš Semeliškių ir apylinkių savo noru išvyko ar evakuota nemažai rusų. Tarp jų buvo ir I. Adomėnienės senelis Denisas. Jis apsigyveno Peterburge. Ten susipažino su Aleksandra, kuri pagal Irenos pasakojimą, turėjo kažkokį ryšį su caro dukterimis. Gali būti, kad Aleksandra rinko aukas nukentėjusiesiems nuo karo remti. Praėjus Rusijos revoliucijai, o Lietuvai paskelbus Valstybės atkūrimą, 1918 metais senelis Denisas iš Peterburgo į Semeliškes grįžo vienas. Aleksandra paskui Denisą atvyko vėliau. Pagal pasakojimus, Aleksandrą per sieną pervedė lenkų pasieniečiai. Pasakojama, kad semeliškiečiai dar prisimena išskirtinę Aleksandros išvaizdą ir laikyseną. Ji vaikščiojo rankas susinėrusi už nugaros, nešiojo auksinius auskarus ir laikrodį. Į cerkvę ateidavo abu su Denisu: vyras buvo žemo ūgio, Aleksandra – aukšta. 1926 metais gimė Irenos tėvas. Iki 1931 metų Ribnikovai gyveno Maitegališkių kaime. Po 1931 metų žemės reformos Ribnikovai gavo žemės, Denisas – 9,5 ha, bet nederlingos ir prie miško. Ten jie pasistatė namą. Aleksandra pagimdė 4 vaikus: dvi dukras ir du sūnus. Kiek prisimena, senelis buvo stalius. Dar ir dabar giminėje stovi jo pagamintos staklės, kurios parodoje Kaune buvo įvertintos 25 litų premija. O staklėmis išausta Deniso marčios Olgos drobė su lietuviškais motyvais saugoma Semeliškių etnokultūros muziejuje.

Tėvų istorijos

Lietuvos valstybei gyvuoti skirta buvo vos 22 metus. Per tuos metus Semeliškėse buvo pastatyta mokykla, parapijos salė. Irenos tėvelis prisimenė, kaip Denisas savo vaikus mokė skaityti lietuviškai: pasisodindavo ant kelių ir liepdavo vaikams skaityti. Taip ir pats pramoko lietuviškai. 1940 metais Lietuva vėl sugrąžinama į Rusijos (TSRS) sudėtį. 1941 metais pirmąją karo dieną Denisą jo namuose nušovė kaimynas. Gal todėl, jog žinojo, kad Denisas atvažiavo iš Peterburgo, todėl įtarė jį palaikantį komunistines idėjas. O kad iš Semeliškių į Peterburgą buvo išvažiavęs ir grįžo atgal, nežinojo. Sako, kad vėliau tas kaimynas atsiprašinėjo Aleksandros už tą nusikalstamą išpuolį, prašė atleidimo, bet atsakymo nesulaukė: nei taip, nei ne. Istorijos šaltiniai nurodo, kad Semeliškių apylinkėse visada gyveno aktyvūs žmonės, o įvairių valdžių pasikeitimai buvo aplaistomi krauju. Istorikai rašo, kad 1941 m. spalio 6 d. vokiečių suformuotas ypatingas būrys Semeliškėse sušaudė 962 žydus. 1944 metais sovietų armijai užėmus Lietuvą, Semeliškių valsčiaus jauni vaikinai pasiskirstė į dvi dalis. Vieni nuėjo į mišką partizanauti, kiti – su stribais. Tuo neramiu laiku ir Deniso sūnui, Irenos tėvui Zenonui reikėjo rinktis, kaip išgyventi. Aštuoniolikmetis vaikinas buvo paimtas į rusų armiją ir paskutinėmis karo dienomis sužeistas. Tad po karo Ribnikovai gyveno ramiau: ištremti nebuvo, bet į tuos pamiškės namus užeidavo ir vieni, ir kiti. Aleksandra išvažiavo gyventi į Kauną, sulaukė garbingo amžiaus. Namuose liko gyventi Zenonas su šeima – žmona ir 5 vaikais. Viena iš jų – Irena Adomėnienė. Visi, išskyrus vyriausią, Ribnikovų vaikai baigė aukštuosius mokslus.  

Naujoji karta

I.Adomėnienės giminė iš mamos pusės taip pat gyveno Semeliškių apylinkėse, Bijūnuose. Mama – Marija Ovčinikaitė. Pavardė pakeista per surašymą, matyt, dėl surusinimo. Senelio pavardė buvo Aučinikas. Irenos mamos brolis Stasys Ovčinikas statė parapijos namus, kurie vėliau buvo kultūros namams atiduoti. Dabar ten bendruomenės „Strėva“ namai. Stasys Ovčinikas žiemos metu vežė rąstus iš miško ir iš to laiko prisimena tai, kad labai sušalo rankas. Parapijos namus statė visa Semeliškių bendruomenė.

Dabar Semeliškių apylinkėse gyvena plati mokyklos direktorės giminė iš mamos ir tėčio pusių. Visi jie savo darbais prisideda prie Lietuvos klestėjimo. Irena su vyru Vincu užaugino du vaikus. Dukra gydytoja, sūnus – mikrobiologas. M. ir Z. Ribnikovai susilaukė 14 anūkų. Visi gyvena Lietuvoje ir prasmingais darbais kuria šalies ateitį.