Pusiaužiemio šventė Kietaviškėse

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 03 vasario 2017

kietaIrena Petkevičienė

Taip surėdyta, kad žmogus ilgisi šviesos ir šilumos. Archaiškais laikais, kai nebuvo dabar mums įprasto laiko skaičiavimo, žmonės stebėjo dangaus šviesulius ir gerai išmanė, kada jie žada pavasarį ateisiant. Pauliaus (Povilo) atsivertimas, Kirmėlinė, Krikštai, Kumeliuko krikštynos, Viduržiemis… Šitaip vadinamas pusiaužiemis – sena, bet nepamiršta kalendorinė tradicija, minima sausio 25 dieną. Koks oras šios dienos popietę, tokia bus ir antroji žiemos pusė. Sakoma, kad šią dieną iš žiemos atsibunda barsukas (kai kur meška ar ežys) ir apsiverčia ant kito šono, o žalčiai, gyvatės ir kirmėlės atgyja ir šliaužia į namus ragauti valgių (krikštyti). Per pusiaužiemį jau galima pasidairyti gamtoje pirmųjų, bet dar nedrąsių pavasario ženklų ir pabandyti nuspėti orus. O geriausias orų „pranešėjas“ yra barsukas. Reikia tik stebėti jo elgesį. Sakoma, kad per pusiaužiemį savo oloje barsukas prabunda ir iškiša galvą apsidairyti. Jeigu švies saulė, jis gali savo šešėlio išsigąsti ir nerti atgal į olą. Tačiau ant nugulėto šono miegas bus visai prastas – ir sniegas tada greit susmegs, o pavasaris bus ankstyvas. Jei bus apniukę, barsukas gerai „prasineš“ per mišką, pakvėpuos grynu oru. Apie jo veiklą matysime iš paliktų pėdsakų. Grįžęs barsukas versis ant kito šono ir kietai įmigs – pavasario tada negreit sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas. Per pusiaužiemį būdavę įvairiausių draudimų, kadangi žmonės stengėsi naują laikotarpį sėkmingai pradėti, kad pradžia lemtų visų metų sėkmę.

Penktadienio vakarą Kietaviškių kultūros namuose kietaviškiečiai rinkosi į renginį. Dauguma klausė, o kas per šventė? Lietuviškame kalendoriuje sausio 25-oji žymima kaip pusiaužiemis, Kirmėlinė, Kumeliuko krikštynos, Krikštai, – vadinama įvairiai, bet esmė nusakoma paprastai – pradžia. Pradžia naujų Mėnulio metų. Krikštai irgi reiškia pradžią, palydėjimą į naują (krikštkelis – kryžkelė, krikštasuolė – kertė prie stalo, krikštas – kryžius).

Kodėl Kirmėlinė? Galbūt todėl, kad, pasak etnologų, pusiaužiemio dieną žmonės turėjo susilaikyti nuo darbų ir veiklų, susijusių su medžių ruoša, kad kinivarpos medienos neišvagotų, nekaršdavo vilnų, neverpdavo, kad kandys į rūbus neįsisuktų, dzūkai net bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų.

Kodėl Kumeliuko krikštynos? Senovėje Mėnulis buvo tapatinamas su Žirgu, juk ir mįslėse „Laukas arklys pro vartus žiūri“, „Seredoj subatoj gimė Dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom“ įminimas yra Mėnulis. Pusiaužiemis buvo švenčiamas, pasak mitologo Greimo, kai po Dangiško žirgo – Vandenio žvaigždynu vakarų pusėje sužibėdavo trečioji žiemos jaunatis. Gal todėl pusiaužiemis dar buvo vadinamas Kumeliuko krikštynom. Kaip bebūtų, tą naktį, susijusią su Mėnuliu, švęsdavo jaunimas: netekėjusios merginos pataisydavo saldų gėrimą su medumi, pagamindavo iš kanapių, aguonų ir medaus pyragiukus „kamukus“, pasikviesdavo jaunikaičius ir linksmindavosi per naktį ir dar kitą dieną. Archaiškieji Naujieji metai buvo siejami su jauno Mėnulio sutiktuvėmis ir pagerbimu. Pusiaužiemio dieną buvo įvertinami ištekliai, kiek liko malkų, maisto, pašarų atsargų likusiai žiemos pusei, ar reiks patausoti, kad užtektų. Šeimininkas apeidavo ir papurtydavo obelis, kad vaisingesnės būtų, pabelsdavo į avilius, kad bitės medų geriau neštų.

Etnokultūrologė Ona Rasutė Šakienė papasakojo, kad artėjančių Grabnyčių pavadinimas, pakeitus vieną kitą raidę, kilo nuo žodžio „gromnyčios“ – Perkūno žvakės (rus. grom – perkūnas). Kai kur ir pusiaužiemis siejamas su gromnyčiom, nes baigiasi Vėlino – tamsos dievybės viešpatavimas ir prasideda Perkūno – pavasario, vasaros dievybės laikas. Dėl to ir liejamos žvakės Perkūnui, kad nerūstautų, nebaustų žaibais šiltuoju metų laiku. Manoma, kad seniau lietuviai dalino metus į du metų laikus – pavasario-vasaros, kuris buvo vadinamas vienu žodžiu – vasera (manoma, nuo tų laikų išliko vasario mėnesio pavadinimas), ir rudens-žiemos. Nuo pusiaužiemio, po kurio saulė jau ima šildyti, vasaryje prasideda atgimstančio pavasario ženklai. Prasideda naujas laikotarpis.

Renginio viešnios O. R. Šakienė, Diana Norušienė, Roma Važgėlienė, Galina Jorudienė padainavo sutartinę „Ko tu, bitela“, pavaišino susirinkusius lietuviško midaus gėrimu.

Į pusiaužiemio šventę atvyko Kaišiadorių kultūros ir meno centro jaunimo folkloro ansamblis „Žilvita“, kuriam vadovauja Laima Morkūnienė. Kietaviškiečiai šiltai sutiko jaunimo atliekamas etnografines dainas, kurių skambėjo daug ir įvairių – apie karą, apie meilę ir kt. Apie našlaitės godas labai nuoširdžiai padainavo jaunutė ansamblietė, pritardama kanklėmis. Ir merginos, ir vaikinai puikiai vedė dainas, kurių norėjosi klausytis dar ir dar, pašoko daug smagių šokių. Ypač šauniai atliko šokius su lazdomis, o šaunus ansamblietis Viktoras sugebėjo vieną šokį pats ir pagroti, ir pašokti. Įvairaus amžiaus, įvairaus užimtumo jaunimas – moksleiviai, studentai, dirbantieji – vienijamas meilės folklorui. Todėl taip gražiai skambėjo dainos, taip puikiai pasirodė šokėjai. „Žilvita“ gyvuoja trejus metus. Per tą laiką išmokta šimtai dainų, apie 50 šokių, dalyvauta daugiau nei pusšimtyje koncertų. Tai įkvepiantis pavyzdys. Dėkojame kaišiadoriškiams už nuotaikingą koncertą, Kietaviškių seniūnijai už pagalbą, parūpinant transportą.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.