Į Šaulių sąjungą atvedė stiprus patriotiškumo jausmas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 12 rugsėjo 2016

ramanauskasRašinių ciklą apie Elektrėnų ir Vievio savanorius baigėme ir pradedame naują publikacijų ciklą apie savivaldybės šaulius, kurie prisidėjo kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Šaulių sąjunga Lietuvoje buvo atkurta Sąjūdžio metais, 1989 m. rugsėjo 20 d.

Šį kartą kalbiname elektrėniškį Rimtautą Ramanauską, kuris būdamas devyniolikmetis įstojo į šaulių kuopą Elektrėnuose, saugojo Aukščiausiosios Tarybos rūmus, budėjo Elektrėnuose Maskvos pučo metu. Jis Lietuvos virsmą į nepriklausomą šalį išgyveno dalyvaudamas tai lėmusiuose įvykiuose. Jaunasis šaulys ir jo draugų komanda veikė vedami stipraus patriotiškumo jausmo.

Kada įkurta šaulių kuopa Elektrėnuose?

Rankose laikau pirmąjį Šaulių sąjungos pažymėjimą, tačiau čia esanti data neatitinka tikrosios įstojimo datos. Kurti skyrių pradėjom dar 1989 m. Tuomet vyko pirmasis susitikimas ir pokalbis su Šaulių sąjungos štabo viršininku Juozu Dulskiu. Pats įsteigimas buvo greičiausiai 1990 m. kovą, nes sniegas buvo nutirpęs. Steigiamasis susirinkimas buvo suorganizuotas dabartinio Elektrėnų profesinio mokymo centro aktų salėje. Įkuriant skyrių dalyvavo Kauno rinktinės štabo viršininkas Liutauras Trumpulis ir Centro valdybos atsakingasis sekretorius Stasys Ignatavičius.

Tuomet kuopos vadu buvo išrinktas Gintautas Bliujus, aš buvau išrinktas štabo viršininku, o iždininku buvo išrinktas Kęstas Gaižauskas.

Į Šaulių sąjungą įstojo visi mano draugai, kurie kaip tik buvo grįžę iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje.

Kas buvo tie elektrėniečiai, įstoję į Šaulių sąjungą?

Mes visi dirbome Lietuvos elektrinėje – buvome patriotiškai nusiteikę draugai. Jūsų laikraštyje buvo išspausdinta nuotrauka, kurioje įamžinti šauliai ir savanoriai, tik ne visų šaulių pavardės ten buvo pateiktos. Visi šitie žmonės yra gyvi ir beveik visi gyvena Elektrėnuose. Pirmaisiais metais po įkūrimo mūsų veikla buvo ganėtinai (vertinant situaciją) atyvi. Tačiau kai valstybė paskelbė nepriklausomybę, buvo labai neramus metas. 1991 m., jau po sausio įvykių, mes, Elektrėnų kuopos šauliai, gavome užduotį – saugoti Aukščiausiąją Tarybą. Viena pamaina keisdavo kitą, mes, apsirengę civiliais drabužiais, autobusu nuvažiuodavome į Vilnių, tuomet persirengdavome ir stodavome į sargybą ant Aukščiausiosios Tarybos stogo, kitas postas – įvažiavimas į kiemą. Viso budėjo 15 elektrėniškių šaulių. Mano pirmasis šaulio pažymėjimas kaip tik buvo išduotas baigus saugoti Aukščiausiąją Tarybą. O antrąjį pažymėjimą, jau tikrąjį, gavau, kai daviau priesaiką Kaune prie Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio paminklo.

Kokia buvo pati pradžia šaulių veiklos Sąjūdžio metais?

Pradžioje, jeigu iniciatyvinė grupė steigia šaulių kuopą, grupės iniciatoriams užsiskaitydavo priesaika, vėliau įstatai keitėsi. Iki 1990 m. Šaulių sąjunga buvo nepriklausoma sukarinto pobūdžio organizacija. Duodami priesaiką, šauliai prisiekdavo ginti Tėvynę nuo vidaus ir išorės priešų. Kadangi Šaulių sąjungos pagrindu buvo pradėti kurti Krašto apsaugos departamentas ir ministerija, tai Šaulių sąjunga privalėjo būti pavaldi valstybei. Tuomet dalis šaulių atskilo ir prisijungė prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM-o), kuriai vadovavo Artūras Skučas. Pastarasis įkūrė Savanorišką krašto apsaugą, kuri buvo pavaldi Krašto apsaugos ministerijai. Pirmieji savanorių vadai buvo karinės patirties turintys lojalūs piliečiai. Kai Šaulių sąjunga tapo dalinai pavaldi valstybei, prasidėjo konkurencija, šauliai nebuvo remiami finansiškai, veikė tik iš savo nario mokesčio, iš pinigų gautų už saugomus objektus t.t. O savanoriška krašto apsauga, nors ir skurdžiai, bet buvo finansuojama valstybės. Šauliai uniformas siūdavosi iš savo lėšų, avalynę, ženklus patys pirkdavo ir mokėsi iš savos kišenės.

Kur dar dalyvavo šauliai?

Mes budėjome Pasaulio lietuvių žaidynėse, kurios pirmą kartą vyko Lietuvoje, Kaune 1991 m., budėjome, kai Vilniuje vyko lietuvių išeivių suvažiavimas, kartu su Vidaus reikalų ministerijos pareigūnais turėjome užduotį – palaikyti viešąją tvarką Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito metu. Vienu metu šauliai tam, kad užsidirbtų pinigų egzistencijai, saugojo dabartinę vaikų sanatoriją, nes ten visokie žmonės šlaistydavosi. Buvome sudarę sutartį su tuo metu sanatorijai vadovavusiu gydytoju Edmundu Niparavičiumi ir maždaug pusmetį saugojome tą teritoriją naktimis. Dažnai dalyvaudavome karinio parengimo mokymuose Rokų ir Pabradės poligonuose, dalyvaudavome valstybinių švenčių renginiuose.

Dalyvavote saugojant Aukščiausiosios Tarybos pastatą? Kaip dabar prisimenate tuos įvykius?

Kai žvalgyba praneša, kad artinasi tankai, tai pro akis visas gyvenimas prabėga. Nežinai ko tikėtis... Buvo ir baimės, ir nerimo, bet apie bėgimą nebuvo kalbos. Taip pasielgęs draugams į akis negalėtum pažiūrėti. O buvo visokių žmonių. Pavojaus akimirką visi jausmai buvo susipynę, buvo, kad savo balso atpažinti negalėjai. Geriau, kad tokių jausmų žmogui per gyvenimą netektų patirti.

Antrą kartą apsilankyti Seime man teko 2011 m., kai atleisdinėjo Lietuvos elektrinės darbuotojus. Toje atleistųjų šimtinėje buvo trys šauliai, saugoję Aukščiausiąją Tarybą, tarp jų ir aš. Taigi aš ėjau susitikti su Konservatorių frakcija, kad nebūtų atleisti darbuotojai. Eidamas Seimo koridoriais iš naujo patyriau išgyventus jausmus. Skirtumas tas, kad 1991 m. mes ėjome, kaip įsivaizdavome, ginti Tėvynę, o į susitikimą ėjau apginti tuos žmones, kurie gynė Tėvynę.

Kaip tėvai reagavo į tai, kad vykstate saugoti Aukščiausiosios Tarybos?

Tėvams nesakiau, kad nesijaudintų. Lietuvoje siautėjo desantininkai, ieškojo pabėgusių iš tarnybos lietuvių, 1991 m. liepą įvyko žudynės Medininkuose. Aukščiausioje Taryboje irgi būdavo visokių provokacijų, OMON’as važinėjo gatvėmis. Kartą neadekvačios išvaizdos žmogus, galbūt psichiškai nesveikas, atsirado tarp žmonių minioje su peiliu rankoje. Ir neaišku, kas jam tą peilį įdavė, gal kažkas siekė, kad atsitiktų incidentų, kuriais būtų galima pasinaudoti.

O kur buvote per 1991 m. rugpjūčio pučą?

Pučą mes sutikome Elektrėnuose kartu su Savanoriška krašto apsauga. Turėjome bendrą štabą, bendrą veiksmų koordinavimą. Mes palaikėme tvarką mieste, nes pasinaudodami neramiu laiku buvo suaktyvėję vagys. Policininkai taip pat buvo nežinomybėje, tuometinis savanorių vadas Gintautas Akelis derino veiksmus su policija, mieste juk reikėjo palaikyti tvarką. Mes patruliavome gatvėse. Buvo įvairių chuliganizmo atvejų: vieni vaikinai buvo pagauti besinešantys išluptą lauko telefoną, iš pievos buvo bandyta pavogti karvę. Trakų gatvėje bandyta nuvaryti automobilį. Prisimenu, kad prie viaduko buvo Rimanto Griščenkos postas. Jam kilo įtarimas, kai apie ketvirtą valandą nakties į pievas įsuko sunkvežimis ir išjungė šviesas. Jis su halogeniniu prožektoriumi pašvietė ir pamatė, kad į priekabą velkama karvė. Vagys išsigandę paliko tą karvę, šoko į sunkvežimį ir nudūmė savais keliais.

Koks kontrastingas laikotarpis...

Taip visada buvo, vieni žmonės ėjo ginti Lietuvos, vedami patriotinių jausmų, o kiti, pasinaudodami ta proga, prekiavo Gariūnų turgavietėje, pinigus uždirbinėjo, tapo verslininkais. Dar kiti juos reketavo, o paskui irgi tapo verslininkais. Dar kiti apgavystės būdu privatizuodavo įmones ir jas tyčia privesdavo prie bankroto. Dabar jie gerbiami žmonės. Jei visuomenė labiau žiūrėtų ne vien į materialiąją pusę, mūsų šalis dabar klestėtų.

Kokie aktyviausi šauliai buvo Elektrėnų kuopoje?

Algimantas Mulevičius, Gintautas Kačėnas, Vitas Savaikaitis, Vytas Žiukas, Kęstas Gaižauskas, Feliksas Giedraitis, Aušvydas Subačius, Irena Pusčiutė-medicinos sesuo, Ramutė Nesterovienė, atsiprašau visų kurių nepaminėjau, ypatingais atvejais dokumentus saugodavo istorijos mokytoja Dalia Veličkaitė. Fizinį pasirengimą organizavo Rolandas Labukas. Jis puikiai išmanė savigyną, buvo fiziškai aktyvus, daug sportavo. Visoje šaulių rikiuotėje buvo 25 šauliai. Po pučo į mūsų kuopą pradėjo eiti ne rikiuotės šauliai – tremtiniai, politiniai kaliniai. Bet jie aktyvūs tapo tik tada, kai buvo aišku, kad Lietuvos valstybė atkurta ir kad ji išliks. 1996 metais mums ir visiems, prisidėjusiems prie Lietuvos kariuomenės kūrimo, buvo išduoti Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos pažymėjimai. Padėtis šalyje jau buvo stabilizuota. Atsirado daug žmonių, kurie norėjo būti matomi, girdimi, tik, deja, ne iš gerosios pusės. Tačiau apie tai plačiau diskutuoti nenorėčiau. Tuo metu šaulių veiklai daug dėmesio skirti negalėjau, žmona laukėsi.

Dažnai žmonės keikia Lietuvos valdžią, sako, kad ne dėl tokios Lietuvos mes kovojome. Kaip jūs vertinate tokią situaciją?

Kaip aš jau ir sakiau, dalis žmonių gynė Tėvynę, o kita dalis, pasinaudodama situacija, verslą suko, greitai praturtėjo. Dabar jie be sentimentų užima versle pareigas, auklėja vaikus. Tačiau dabar patriotizmas nėra tas arkliukas. „Aš sėkmingas, aš gyvenu šia diena, man į viską nusispjaut, aš turtingas, aš galingas“, - štai toks mąstymas dominuoja. Ir taip mąstantys žmonės ateina į valdžią, tampa Seimo nariais ir valdo Lietuvą. Vertybės labai keičiasi. Mus tėvai auklėjo puoselėdami visai kitas vertybes. Mes kaip tik tikėjomės šalies, kurioje ne materialinė gerovė būtų svarbiausia, bet turim, ką turim.

Kokiomis aplinkybėmis keitėsi šaulių kuopos vadovybė?

Pokyčiai kuopoje prasidėjo apie 1997 m. Kęstutis Rėklys siekė, kad mūsų kuopa priklausytų ne Kauno, o Vilniaus rinktinei. Prasidėjo vidiniai nesutarimai. Su Kauno rinktine mes buvome praėję ugnį, vandenį ir varines triūbas, nesinorėjo eiti į kitą rinktinę. Šaliai grėsmės nebuvo, tad dauguma Elektrėnų šaulių išsiskirstė. Mūsų vadas Gintautas Bliujus pradėjo dirbti Pravieniškių pataisos namuose. Aš kurį laiką jį pavadavau, tačiau netrukus taip pat atsistatydinau. Senosios rikiuotės beveik neliko, kuopą sudarė tik tremtiniai ir politiniai kaliniai, kurie dainuodavo chore. Jiems vadovavo K. Rėklys.

Ar turite nuotraukų archyvą?

Turėjome labai daug nuotraukų, bet po to, kai kuopos vadu tapo a.a. Kęstutis Rėklys, archyvas dingo. Jis planavo rašyti knygą, V. Savaikaitis perdavė jam archyvą, tačiau K. Rėkliui mirus, dingo ir nuotraukos.

O kuo jūs dabar užsiimate?

Aš dirbu profesinėje sąjungoje. Lieku ištikimas priesaikai, tik dabar ginu Tėvynę nuo vidaus priešų. To, kas vyksta Lietuvoje, „gerai“ nepavadinsi. Darbo kodeksas nepalankus žmogui, didžiulė emigracija – išvyko apie 900 tūkst. darbingo amžiaus Lietuvos piliečių. Didelė nepagarba paprastam žmogui ir jis prisimenamas tik kas ketveri metai. Jei valstybėje viskas būtų gerai, tai piliečiai nebėgtų, tačiau juos iš čia veja maži atlyginimai, nestabilios ateities vizija.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Virginija Jacinavičiūtė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.