Ipolitas Užkurnys - drožėjas, mokslus baigęs pas Poną Dievą

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 23 balandžio 2015

Jurgita CHMIELIAUSKIENĖ

Uzkurnys40„Esu baigęs mokslus pas Poną Dievą“ (Ipolitas Užkurnys)

Kas aš – žmogus ar medis?

Paukštis, žvėris ar žuvis, kas aš?

Kas mane čia pastatė?

Kas man šią prigimtį davė, kas?

Ipolitas Užkurnys (1926–2004 m.) vienas talentingiausių ir labiausiai žinomų Aukštaitijos ir visos Lietuvos medžio drožėjų. Jis taip pat ir poetas, pasakorius, filosofas, „baigęs mokslus pas Poną Dievą“. „...Liaudies dailės gigantas, kuris duoda pilietiškumo pamokas jaunajai kartai“ (V. Rimkus).

uzkurnys2 001-001Gimė meistras 1926 m. lapkričio 5 d. Širvintų rajono Pyplių kaime mažažemių valstiečių šeimoje. Jis buvo šeštas vaikas šeimoje. Dirbo nuo mažens. Su pertraukomis mokėsi Bagaslaviškio (Ukmergės r.) pradžios mokykloje, vėliau, šeimai išvykus gyventi į Žemaitiją, šiek tiek mokėsi Laukžemėje ir Darbėnuose (Kretingos r.). Čia įsigijo pradinį išsilavinimą. Drožinėti pradėjo vaikystėje, piemenaudamas. 1941 m. su tėvais grįžo į Aukštaitiją. Suaugęs dirbo žemės ūkyje, statybose. Paskutiniaisiais karo metais (1944 m.) buvo paimtas į Sovietų armiją, dalyvavo Klaipėdos mūšiuose, buvo sužeistas. Po to atstatinėjo karo sugriautą Vilnių. Po armijos sugrįžo į gimtąsias vietas, dirbo žemės ūkio darbus, susipažino su savo būsima žmona Vanda Amulyte. 1950 m. atvyko gyventi į Vilnių, vedė.

Baranauskas 01Vilniuje dirbo taksi parke, statybose (mūrininku, šaltkalviu, statybininku), vėliau (nuo 1963 m.) – Vilniaus metalo konstrukcijų gamykloje. Medžio drožyba domėjosi visą laiką, tačiau kol augo vaikai, kol spaudė materialiniai nepritekliai, ilgesniam laikui tam atsidėti negalėjo. Nuo 1965 m. laisvalaikiu ėmė intensyviai drožinėti ir dalyvauti liaudies meno kūrinių parodose. Anot menotyrininkės Zitos Žemaitytės, šiuo laikotarpiu jose būdavo eksponuojamos „nedidelės (25-40 cm aukščio) piemenukų, kaimo mergaičių, artojų skulptūrėlės. Naujų proporcijų formos pulsavo paties meistro karštu temperamentu, tryško neapibrėžta jėga“ (čia ir toliau Brazdzionis 01pateikiamos Z. Žemaitytės citatos iš knygoje „Ipolitas Užkurnys“ spausdinamo jos straipsnio „O ar žinai, kodėl aš myliu medį?“ (p. 5-8). 1965-1972 m. meistras dažniausiai kurdavo skulptūras, figūrų kompozicijas parodoms. Kudirka 02Vėlesniais metais jo kūrybinė veikla išsiplėtė, dažniau buvo dirbama prie monumentaliųjų skulptūrų. Nuo 1957 m. I. Užkurnys pradėjo kurti antkapinius paminklus. Anot Z. Žemaitytės, „I. Kreve 01Užkurnio kūryba plėtojosi dviem linkmėm: jis dirba apvalias skulptūras, horeljefus, bareljefus interjerui, muziejams, o kartu yra vienas ryškiausių monumentalistų – sukūręs apie 70 paminklų. Vieni jų stovi su kitų meistrų darbais ansambliuose (Ablingoje, Birštone, Šiauliuose, Čiurlionio kelyje, Anykščiuose, Rokiškyje, Juodkrantėje, Ignalinos, Alytaus ir kt. rajonuose), daug ąžuolinių jo sukurtų memorialinių paminklų, kuriuose jis, kaip ir S. Karanauskas, puoselėja tradicinę stogastulpių formą, puošia Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų kapines“. (...) „I. Užkurnys yra vienas iš nedaugelio liaudies skulptorių, kuriančių individualizuotų bruožų portretus“. (...) „Kaip ir praeities liaudies meistrai, ypač tapytojai ir medžio raižytojai, jis nemėgsta palikti „tuščių vietų“. Jo darbuose formos veržiasi viena iš kitos, viskas virpa, barokiškai banguoja, darniu choru dainuoja apie gyvenimo neišsemiamą įvairovę ir jo paties turiningą, imlią įspūdžiams sielą“. Neris

2000 m. vasario 11 d. Lietuvos respublikos Prezidento įsaku Ipolitas Užkurnys apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

Daugiau nei 1400 skulptoriaus darbų išbarstyta po visą pasaulį. Lietuvoje vienintelė tokia gausi ir labai vertinga Ipolito Užkurnio skulptūrų kolekcija (41 vnt.) literatūrine tema saugoma Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejuje. 1983 metais muziejų pirmą kartą aplankė tautodailininkas Ipolitas Užkurnys, buvo atgabenta ir pirmoji – Vinco Krėvės-Mickevičiaus – skulptūra. Daugelį metų per „Poezijos pavasarį“ buvo atidengiama vis nauja I. Užkurnio skulptūra. Šventėse dalyvaudavo ir pats autorius. Buvo gerų metų, kai užderėdavo ir po dvi skulptūras. Įkurtame muziejaus skyriuje „Vaikų pasaulyje“ „apsigyveno“ I. Užkurnio išdrožti piemenėliai, lietuvių pasakų ir apsakymų herojai.

Donelaicio siena„Man – mano gyvenimas labai brangus, ir be to, aš turiu gyvenimo tikslą, kurį ne visi turi. Tik man visą laiką lyg kažin kas traukia mano traukiamą vežimą į kalną atgal ir atgal, o aš iš visų jėgų traukiu į kalną. Ir nežinau, ar man pasiseks, kuomet nors įtraukt į kalną ir pamatyt Saulę. Dar atrodo, jėgos ne visai išsekę, bet vilčių turiu per maža. Tik, o galutinė viltis kažkur gilumoje šnibžda: eik ir eik neatsigrįždamas ir nepabūk visokių vaiduoklių ir pabaisų. Tik tuo aš gyvenu ir pats nesuprantu to balso, iš kur tas balsas aina.“ ( I. Užkurnys, Dienoraštis, 2 sąs., 1956 m.)

2004 m. lapkričio 13 dieną Pyplių kaimo (Širvintų rajonas) kapinėse I. Užkurnys atgulė amžinam poilsiui.uzkurnys

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.